Spausdinti

Jonas Kidykas, S.J.

     Visi ženklai rodė ir daug liežuvių sakė: "Ne tau būti kunigu!” Štai tie ženklai. Jonis— vagišius. Nors turėjome savo sodelį su keturiom obelim, kriauše, vyšniom, avietėm, agrastais, vis dėlto man labiau patiko Gerulskio prie pat kelio nulinkusi obelis, klebono riebios ir kaip gintaras geltonos slyvos, davatkėlių Lesaičių poros kumščių didumo, medaus skonio kriaušės. Ir dabar tartum atsiliepia sėdynėje skausmas — tiek gavau dyžos už tetos Onelės pasisavintą retežėlį su medalikėliu ir dėdės Ignaco caro kariuomenėje už gerą šaudymą laimėtą storulį didelį sidabrinį laikrodį. Tas laikrodis net jau nėjo, tik gulėjo stalčiuje kaip muziejinis daiktas, Ignaco pasididžiavimas.

     Ganiau karves. Vieną dieną iškėliau tą laikrodį iš tamsos, nusinešiau į ganyklas ir ėmiau tyrinėti, kodėl jis nebeina. Vaidinau devynerių metų laikrodininką. Ardyt tai aš jį išardžiau, kaip tikras specialistas, bet sudėt taip ir nepavyko. Ką daryt? Negi grąžinsi į stalčių saują sraigtelių ir visokių kitokių dalelių? Laksčiau po dirvas, vieną po kitos drabstydamas tas daleles, o kai beliko tik sidabriniai kaušeliai, visomis jėgomis nusviedžiau kažkur į krūmus. Teta Magdalena greit jo pasigedo ir paklausė, ar aš neturįs to laikrodžio. Aišku, ne. Kur jis dingo? "Gal neseniai pabėgęs pusbernis išsinešė” — verčiau bėdą kitam. Bet kai atvažiavo mano tėvas, jis buvo gudresnis už tetą. Greit prispyrė mane prie sienos. Tiek susivėliau bemeluodamas ir jį po laukus bevedžiodamas parodyti, kur padėjęs laikrodį, jog ne tik mano vargšė sėdynė, bet ir nugara turėjo skaudžiai atsakyti. Ar nebūtų turėję pakakti tokių pamokų? Kur tau!

     Visų kitų vagystėlių neišpasakosiu, bet viena buvo ypač atmintina. Su tėvu nuvažiavom pas jo brolį Petrą, vargonininką. Po viešnagės jis išsiprašė palikti mane iki Žolinės. Atvažiuosi, girdi, į atlaidus ir parsiveši. Sutarta. Laimingas gyvenu pas dėdę ir dažnokai spaudau pianino klavišus. Vieną dieną, saulei svilinant žemę, su dėde nukeliavom pas girių gilumoje gyvenančius jo draugus Sadauskus. Gerai pavaišinti šnekučiuojamės. Man nusibodo suaugusiųjų kalbos ir išsprukau kieman. Ten, nuotykių beieškodamas, pamačiau kažką saulėje žvilgant. Priselinu — ilga, abiem pusėm grojama armonikėlė! Pučiu — gražiausiai čirpia. Vieną, kitą kartą — vis gražiau ir gražiau ji man skamba. Kaip gali palikti ją numestą kieme? Apsidairiau. Nematyt nė gyvos dvasios. Armonikėlė ima ir įsirango į švarkelio kišenės dugną. Pareinam į miestelį. Einam per šventorių. Dėdė sako: "Tu, Jonuk, palauk manęs čia, o aš atsinešiu kraitelę, ir mudu prisiskinsime trešnių”.

     Vos tik dėdė dingsta už durų, armonikėlė išlenda atsargiai iš kišenės ir prilimpa prie lūpų. Vai, kaip gražu! Pučiu vieną, kitą kartą, vis šnairuodamas į dėdės buto duris. Vos tik prasiveria, išsigąstų. Kur dėt armonikėlę? Nebegaliu kišti atgal į kišenę, kad dėdės pirštai nesusigundytų taip pat ten įlįsti. Bėgu pro šventoriaus sieną, ieškodamas, kur įkišti armonikėlę. Matau papuvusiame kryžiaus šone skylę, beveik prie pat žemės. Joje laikinai įkurdinu savo lobį ir angą užkemšu sauja žolės.

     Bet tas dėdė, kaip geras vargonininkas, ir klausą turėjo gerą. Girdėjo mano muziką. "Jonuk, kur gavai armonikėlę?” — "Kokią armonikėlę? Jokios neturiu”. -— "Turi, turi, juk grojai”. — "Negrojau. Toks berniukas sugrojo ir nubėgo”. Po ilgesnio pokalbio vis dėlto turėjau jam tą armonikėlę parodyti. Dėdė nieko nesakė, tik armonikėlę pasiėmė savo globon.

     Atvažiavo tėvas į atlaidus su mano jaunesne sesute. Per visus atlaidus dėdė Petras nė šnipšt tėvui apie tą armonikėlę. O sumos metu, prie vargonų, kuone prie žemės prikritęs, kad meldžiuos, tai meldžiuos, kad viskas gerai pasibaigtų. Tėvas po sumos net pagiria, kad aš toks pamaldus.

     Pagaliau vakarop važiuojam namo. Per didelius miškus, smėlėtu keliu kilnojamės nuo vieno kalnelio į kitą. Jau gerokai miškan įvažiavus, tėvas sustabdo arklį ant vieno kalnelio ir man sako: "Joni, kiek kartų esu tave lupęs už vagystes, o tu vis nesiliauji. Štai ir dabar pridarei gėdos ir man, ir dėdei Petrui. Mušti tavęs neapsimoka, o vagies aš savo namuose neauginsiu. Lipk iš vežimo ir eik į miškus. Tegul tave vilkai suėda”.

     Kad imsiu verkt, kad imsiu prašyt dovanoti, žadėt daugiau niekad nebevogti... Padeda man verkti ir sesutė. Niekas negelbsti. Tėvas išmeta iš ratų, botagu sušeria arkliui ir nudunda pakalnėn, kad net dulkių debesis pakyla. O aš bėgu, lekiu paskui, verkdamas, klykdamas: "Tėveli, tėveli, nepalik manęs. ..”

     Į kitą kalnelį važiuojant, arklys pradėjo eiti žingine, tai pasivijau ir vėl maldauju pasigailėti. Pagaliau tėvas sustabdė arklį, Pasiėmė į ratus. Prisaikdino daugiau nebevogti. Ir daugiau, iki pat jo mirties, nebevaginėjau, Bet ar gali iš tokio apsigimusio vagišiuko išeiti kunigas?

     Kitas ženklas. Jonis — mergišius. Ar gali išeiti kunigas iš berniuko, kuriam labai patinka mergaitės? O jos man labai patiko. Dar nė mokyklos nelankiau, buvau kokių 5 ar 6 metukų. Kai su tėvu nueidavau į bažnyčią ir per atlaidus pulkas mergaičių baltomis suknelėmis stovėjo prieš altorių, pasiruošusios barstyti gėles procesijoje, aš jas ryte rijau išvertęs akis ir svajojau, kurią iš jų vesčiau. Tada nė poteriai neberūpėjo. Labiausiai man į širdukę krito dvi sesutės Gedvilaitės. Jos atrodė, kaip nuo bažnyčios lubų nusileidę du angeliukai. Buvo didžiausias galvosūkis, katrą iš jų pasirinkti. Niekaip negalėjau nuspręsti. "Kur žiopsai? Kalbėk poterius!” — kumštelėdavo tėvas pašonėn.

     Tėvui mirus, trylikametį našlaitį dėdė Petras pasiėmė mokyt vargoninkauti. Kai po pusmečio jau įstengiau vienas pats pagiedot "gadzinkas”, kai į metų galą dėdė man užleido senuko altaristos mišias, tai mano markė smarkiai pakilo mokyklos mergaičių akyse. Nuo dėdės pasislėpdamas, pradėjau su pora jų susirašinėti. Vėliau mokiausi trijose gimnazijose. Dviejose buvau vienintelis gimnazistas, galįs skambinti pianinu ir padėt vargoninkauti bažnyčioje. Pagaliau vienoje gimnazijoje suorganizavau ateitininkų chorelį, o kitoje, muzikos mokytojui susirgus, direktorius paprašė mane, kad mokyčiau ir diriguočiau gimnazijos chorą. Surengiau labai gerai pasisekusį gimnazijos koncertą su vaidinimu. Dėl tokio pasisekimo taip pat sulaukiau daug mergaičių draugių. Laimė, kad visos tos draugystės buvo tikrai padorios. O vis tiek jos rišo širdį ir svajones. Tai kaip toks, sakytume, mergišius galėtų svajoti būti kunigas?

     Kai 1925 m. rugpjūčio mėnesį sėdau į traukinį, vilkdamas didžiulį maišą savo mantos, tai į ateitininkų kongresą keliavę mano draugai ir draugės ėmė šaukti: "Kur tu, Jonuk, keliauji su visu savo kraičiu? Bene į karo mokyklą ar universitetą?” Ir kai jiems atšoviau, kad važiuoju į vienuolyną, tai visi prapliupo juoktis, o mano choristės užtraukė linksmą dainelę: "Vienuolyno kieta lova, negaliu miegot...” Niekas netikėjo. Kai po kongreso atsisveikinau su jais ir nebegrįžau į traukinį, dar vis negalėjo tikėti. Ir vis dėlto tapau kunigas, ir dar jėzuitas, nepaisant visų priešingų ženklų ir žmonių kalbų. Niekad nė kiek nesigailėjau to žingsnio ir nesigailiu. O kaip tai galėjo atsitikti?

     Manau, kad viską nulėmė baltas balandėlis — Šv. Dvasia. Nebeatsimenu, ar mama mokė, ar kur nors gimnazijos rekolekcijose nugirdau patarimą melstis į Šv. Dvasią, kad ji padėtų gerai mokytis ir surasti tikrąjį pašaukimą. Tai buvo vienas mano retų pasiryžimų, kurio gana ištvermingai laikiausi, ypač per paskutiniuosius porą ar trejetą metų. Kai koks dėdė ar davatkėlė teta klausdavo, ar aš nesimokąs "ant kunigų”, atsakydavau: "Jei iš karto į vyskupus, tai eičiau, o į paprastus kunigus — ne”. O kai kiti kalbindavo važiuoti į karo mokyklą, tai vėl didžiuodavausi: "Jei iš karto į generolus pakeltų, tai gerai, o paprastu karininku — ačiū, nenoriu”. Bet maldos, septynerių poterių kasdien, vis neapleidau. Ir štai ėmė nerimaut širdis. Kas iš tikrųjų turiu būti? Laikas apsispręsti. Ir šiaip, ir kitaip suku galvą. Vieną naktį kuone ištisai prasivarčiau lovoje per Žemaitijos ateitininkų kongresėlį Skuode, kovodamas su lendančia mintimi važiuoti pas jėzuitus. Čia buvo atvykęs dar klierikas jėzuitas Antanas Mėšlis, amerikietis, skaityti paskaitos. Progą gavęs, pasikalbėjau su juo.

     Tačiau jėzuitais mane labiausiai sudomino geras mano draugas Antanas Kaubrė. Nors jis pats įstojo pas pranciškonus, bet mokėsi Kauno kunigų seminarijoje. Jis man pripasakojo tokių gražių istorijų apie savo profesorių jėzuitą Benediktą Andriušką, kad nebegalėjau atsikratyti minties, jog verta būti jėzuitu. Tikrai verta bent pabandyti. Važiuosiu. Mama ašarodama palaimino, išleido. Net buvęs mano kapelionas Juozas Ruibys pritarė. Jėzuito Jono Kipo laiškas pranešė, kad priima. Galiu atvažiuoti. Pasijutau kaip trečiame danguje, nors gaila buvo ir mamos. Dar labiau gaila draugų ir draugių. Bet man buvo taip aišku, jog turiu būti kunigas jėzuitas. Ir štai jau daugiau kaip pusė šimtmečio, kaip esu jėzuitas kunigas. Niekada nė akimirką nesigailėjau ir nesusvyravau, kad juo tapau. Dėkoju Dievui, kad man leido būti kunigu, nors visi ženklai rodė, jog iš manęs negali būti kunigas.