Spausdinti

 ("Laiškų lietuviams” konkurse I premiją laimėjęs straipsnis)

JURGIS GLIAUDA

     Svarstymai apie specifinio leidinio vietą bendrame periodikos komplekse labai įdomi tema. Tos temos rėmuose sutelpa ir "Laiškų lietuviams” esminė siužetija, ir mūsų išeiviškos spaudos visuma. Kas užima kurią vietą ir su kokiu efektu gana plačioje mūsų periodikoje? Norint suvokti, palyginimui tarus, geografinę tam tikros šalies padėtį, tenka gerai susipažinti su tos šalies žemėlapiu. Ieškokime "Laiškų lietuviams” vietos mūsų periodikos žemėlapiuose, mūsų spaudos gaublyje.

     Jeigu lietuvių išeivijos spauda savo specifiniais leidiniais, dėl egzilio savybių, negali prilygti spaudinių nominaliam rodikliui, kuo didžiuojasi Vilniaus statistikai, išeivijos spauda pagrįstai gali didžiuotis nagrinėjamų temų pločiais, pasaulėžiūrine mozaika, virš doktrinalinės didaktikos kilstelėta svarstybų laisve. Išeivija neturi specialių — botanikos, etnogarfijos, fizikos studijų, šachmatų ir kt. — leidinių. Tačiau ir šioje, specifinės šiužėti jos srityje, išeivija turi medicinos žurnalą. Filatelijos leidinys, atrodo, puikesnis už vilniškius periodikos priedus.. Išeivijos spauda marga temomis ir laisvomis svarstybomis, kas primena spektro spalvomis žėrinčią brangakmenio šlifuotę. Šitų privilegijų neturi spauda Tėvynėje.

     Daugybė specialių išeivijos leidinių su kaupu dengia literatūros, istorijos, geografinių kelionių, memuarų, filosofijos, religijos, socialinių nagrinėjimų ir, itin su kaupu, sūkuringąją modernios politikos kroniką bei aktualiją.

     Spauda Tėvynėje yra sukaustyta. Kiekvienas dėstymas, kiekvienas svarstymas, net kiekviena pasaulio ar vietos naujiena, pateikiama skaitytojui, kaip patiekalas su specifiniu ir tiktai vieninteliu padažu. O juk laisvos spaudos išganingoji privilegija ir palaima — neturėti įpareigojimo naudoti tiktai vieną vienintelį padažą, naudotis padažais pagal savo skonį ir pomėgį. Spaudos Tėvynėje padažas, made in Moscow, yra vienintelis, kuris dantis atšipina savo skoniu, užmuša apetitą skanėstui ir informacijoje, ir meno kūrinyje.

     Yra didelis skirtumas tarp laisvos komercinės spaudos, kuri teikia kasdienybės žinių neutraliai, ciniškai atvirai, nesirūpindama formuoti žmogaus atsparumo blogiui. O diktatūrinėje santvarkoje spauda formuoja žmogų priverstinai, be respekto jo pasaulėjautai. Laisvoji, idėjinė spauda ir diktatūrinė spauda skiriasi kaip diena nuo nakties. Laisvos idėjinės spaudos prakilnumas yra jos skaitymo laisvėje. Niekas jos neskaito verčiamas. Skaitytojas atranda ją laisvai. Skaitydamas jis gali ją mėgti, gali kritikuoti, peikti. Tačiau skaitytojo parinkimas yra absoliučiai laisvas: noriu, skaitau vieną, noriu ir imu opozicinį leidinį. Esu laisvas! Nėra prievartos arba įsakymo elemento. Nėra baimės tarti savo nuomonę.

     Kas norėtų išeivijos spaudą matyti pastatytą ant komercinio, verteiviško pamato, tas visiškai nesuvokia to, kad išeivijos gyvenimo sąlygomis negalės išsilaikyti joks komercinis leidinys, nes multimilijoninių tiražų spaudiniai bus neįveikiami konkurentai, nors ir kitomis kalbomis pateikiami.

     Tačiau, kada išeiviškojo ir kartu idėjinio leidinio informacinis laukas apima savo pasaulį, savo akiračius ir savo žmonių veiklą bei nuomones, tada toks leidinys tampa ir didžiulio komercinio leidinio labai stiprus varžovas. Kiekvienas lietuvis JAV, Kanadoje, Vokietijoje, Argentinoje, Venezueloje ir kitur bendras naujienas gauna iš to krašto komercinės spaudos. Bet savo mielo kiemo naujienas ir jų įvertinimus, ir pasaulinių įvykių nagrinėjimus, jis gauna iš savo specifinės spaudos. Ir čia "Laiškai lietuviams”, savo siužetijon įtraukę dorovės ir religijos temas, turi savo nepakartojamą tribūną.

     Savo esme "Laiškai lietuviams” yra informacijų šaltinis, iš viršaus labai patrauklaus estetiškai apipavidalinto žurnalo forma. Ir ne tiktai informacijos dingstimi "Laiškai lietuviams” kas mėnesį aplanko savo skaitytojus. Žurnalas lanko juos, vykdydamas savo idėjinę misiją, tuo įprasmindamas savo egzistenciją.

     Jeigu mes, grįždami prie aukščiau paminėtos alegorijos, taip įnoringai vaizduotės nestokodami, įsivaizduosime visą mūsų spaudą kaip margaspalvį, didelio pločio žemėlapį, atsiskleidusį, sakysim, per visą Jaunimo centro automobilių statymo aikštę, pamatysime įvairiausius mūsų spaudos užimtus sektorius.

     Štai plačiausioji teritorija: politinių įvykių publikacija. Čia susipina į viena grynas įvykio nusakymas, to įvykio komentarai: santūrūs, pikti, aistringi, lakoniški, sarkastiški. Ši teritorija neretai susipina su kultūrinės akcijos vaizdavimo pakraščiais. Čia regime kalnynus, slėnius, prarajas. Slėniai žavi savo šviežumu. Viršūnės pretenduoja badyti dangų. Čia matome dykumas, kurios susiformuoja dėl negatyvinių nusiteikimų. Ten smiltys įkaitę ir kaktusai duria skaudžiai. Matome sūrius ežerus, kurie dekoratyviai mėlynuoja, bet troškulio nepatenkina. Ir akmenynus, ant kurių neprigyja nei daržovės, nei gėlės.

     Toks įspūdžiais permainingas didžiulio žemėlapio nagrinėjimas—tai alegorinis mūsų išeiviškos spaudos pavaizdavimas! Ir kas gi ketina šį nuostabų egzilio fenomeną vadinti reikšmės neturinčiu, tikros informacijos neduodančiu vėpūtiniu?!

     Nagrinėdami tą įdomų žemėlapį, matome vinguriuojantį mėlyną upelį, kuris vienur ryžtingai bėga derlingais laukais, narsiai prakerta smėlėtus, lyg ir dzūkiškus plotus, švelniai gobia lyg ir žemaitiškas kalveles, glosto sodybų lankas — žalias, vešlias ir laumžirgių kupinas. Upelis iš žemėlapio schemos perkeltinas į gamtovaizdį. Į paveikslą. Tai jaukus lietuviškas upelis, kurio kraštai tirštai apaugę svajingais alksniais, vasaros vidudienį pro krištolinio tyrumo vandenį matyti aukso žuvelės, ore žvilga savo sparnais laumžirgiai.. .

     Ant mėlynos žemėlapyje vinguriuojančios linijos, ant upelio yra paaiškinamasis parašas: "Laiškai lietuviams”...

     Imdamas gaivų vandenį iš gilių podirvio šaltinių, upelis "Laiškai lietuviams” savo tėkme paliečia kiekvieną žemėlapio sektorių, kiekvieną lauką ir kiekvieną tos fantastiškos teritorijos punktą, kaip kad rašoma apie upės debitus ir jos drėkinamą baseiną. Gilūs podirviniai vandenys maitino lietuviškųjų sodybų šulinius, sraunius upelius, lėtus srovėjimus, ežerėlius. Lietuviško gamtovaizdžio visumoje neišvengiamas upelio buvimas, neišvengiama meilė upeliui ir grožėjimasis jo krištoline srove, jo čiurlenančiu srovėjimu.

     Šis mėlynas upelis spaudos teritorijų žemėlapyje sugeba liesti tarpusavyje labai tolimas sritis, tarytum sujungdamas jas į darnią vienumą. Juk upės baseine esą kraštai susijungia į vieną kompleksą. Taip — realiai ir be superliatyvų — atrandame, kad "Laiškai lietuviams” turi aktyvią ir labai teigiamą rolę visoje mūsų spaudoje.

     Upeliui svarbu neišsekti. Bet lietuviški upeliai, kad ir nepalankios kartais sąlygos, nuostabiai neišsenka nei dėl sausros padangėse, nei dėl žiaurios melioracijos žemės paviršiuje. Jie neišsenka, nes juos maitina ištakos punktuose gausūs požeminiai šaltiniai. Tie šaltiniai yra idėjos, misijos ir akcijos jungtis.

     Upeliui nerūpi tolimos jūros, nors ir pigiai populiarus yra posakis: "išplaukti į plačiuosius vandenis”. "Laiškų lietuviams” misija nėra plukdymasis į plačiuosius vandenis, nes tas vanduo, kurį žurnalas siūlo ragauti, ir yra plačiųjų vandenų vanduo!

     Čia girdime šv. Jono Evangelijos posakį (4, 7-22): "kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius”.

     "Laiškų lietuviams” misija yra plukdyti šį vandenį per visą išeiviškosios spaudos teritoriją.

     Evangelijos idėjų distribucija — upelio tėkmės funkcija.

     Ir dabar, be patetikos, alegorijos ir simbolikos, su kurių stilistine talka aiškinome realų klausimą, "Laiškų lietuviams” vietą mūsų spaudoje, tiriančiu žvilgsniu įsiremiame į šio religinės ir tautinės kultūros žurnalo laidas.

     "Laiškai lietuviams” yra žurnalas, kuris tris dekadas sroveno, kaip evangelinio vandens upelis. Jis turi savo nepakartojamą veidą, savo aiškią leksiką ir savo specifines temas, įvairuojančias formomis. Žurnalas, kurį leidžia Tėvai Jėzuitai, turi savo skaitytoją. Ir man atrodo, kad čia skaitytoją galima palyginti su ta evangeline moterimi, kuri iš eilinio šulinio gavo neeilinio, perkeisto, amžiną troškulį tenkinančio vandens. Kasdienybės šurmulyje žurnalo medžiaga atrodo lektūra: įdomi, aktuali, kutenanti smalsumą. Ši lektūra yra patyrimo takelis, neretai sprendimas, dar dažniau suslėptas atsakymas, kurį, problemą aptarus, neretai galima rasti elegantiškos metaforos kamuolyje.

     Žurnalo leidėjai — keleiviai — žmonės iš Delia Strada. Keleiviai? Taip, pašauktieji eiti ir skelbti. Šito stebuklo kasdienybėje žmonės dažniausiai nemato, jo prasmės nerealizuoja, kiekvieną darbą ir veikimą priskirdami profesinei pareigai ir tikroviškam reikalui.

     Savo gaiviais, mėlynais evangeliškojo vandens upelio vingiais liesdamas margąją išeiviškos spaudos teritoriją, žurnalas turi savo misijos populiarinime dvi milžiniškas stichijas: religiją ir kultūrą. Nevisada šios dvi stichijos harmoningai suderinamos modernaus žmogaus psichėje. Labai dažnai kultūros stichija turi instinktyvų primatą, nes ji labiau sava, labiau suprantama, labiau kasdieniška. Žurnalo "Laiškai lietuviams” esminė linija religijos ir tautinės kultūros dvelksme — ne vien tiktai tenkinti skaitytoją, bet auginti žmogų: kataliką ir lietuvį. Todėl šioje sferoje žurnalas užima vietą, kurion kiti leidiniai ir nesikėsina.

     Juk "Laiškai lietuviams” gimė po "Misijonieriaus laiškų” — faktas didžiai svarbus žurnalo tematikos ir tikslo aptarimų išvadoms.

     Negalima atrasti lyginamąjį elemento svorį, negalima įmontuoti žurnalą "Laiškai lietuviams” į visuotinį išeiviškosios spaudos vitražą, kol, bent keliais škicais, neaptartas jo pobūdis. Gimęs po "Misijonieriaus laiškų”, žurnalas niekad neprarado savo misijos. Kas yra laiškas? Tai susižinojimo priemonė. Žurnalas susižino su savo skaitytojais skelbiamos idėjos, moralinio elgesio, dogmos informacijomis. Atsakymas į tai turi rastis skaitytojo sieloj; jo sąžinėje turi būti sukeltos mintys, emocijos ir sprendimai. Žurnalo siūlomoji informacija skirta ne sausam skaitytojo smalsumo tenkinimui, bet svaresniam tikslui: visuomenės doros reikalui. Todėl šioje padėtyje ir sutilpo dvi temos, kurios duotos šiam konkursui: "Kaip aš suprantu tikėjimą?” ir "Mišrių šeimų klausimas”, ir tos temos susiliečia, net automatiškai įsijungia į šią žurnalo prigimčiai aptarti esminę konkurso temą — "Kas yra žurnalas ir jo moralinė pozicija išeiviškoje spaudoje?”

     Ankstyvesnė medžiaga, kuri jau rodėsi žurnalo puslapiuose, neišvengiamai ragina konkursantus prisiminti tikėjimo klausimais paskelbtus šiame žurnale rašinius. O mišrių šeimų problema tautinės kultūros atžvilgiu yra daugkartinė "Laiškų lietuviams” tema. Tikėjimo klausimai: agnosticizmas, įtikėjimas savaip suprastomis dogmomis, ateistinis nusiteikimas — visa tai bus konkursanto ataidėjimas į trijų dekadų žurnalo "Laiškai lietuviams” moralinę ir religinę sėją. Mišriųjų šeimų problematika, neretai skaudžioji problema, žurnale ne kartą aptarta viltingos religinės tiesos šviesoje; ir didelis yra moralinio elgesio kilnumas, ta tema kalbant, nesukelti apmaudo. Keblioje padėtyje dera pagelbėti, ištiesti ranką, padrąsinti. Šios dvi konkursinės temos, taip susišaukiančios su šiąja, reikalingos nagrinėjimo, bet nebūtinos kategoriškų sprendimų. Tos temos beveik individualios, konfesinio pobūdžio; jos tikrai individualios, tikrai asmeniškos. Juk kas tikėjimo iš viso neturi — nekalbės apie tikėjimą, nenagrinės subtiliausių klausimo niuansų. Kas nėra mišrios šeimos padėties paliestas, tiktai teoretiškai, be savo išgyvenimo balso, galės samprotauti, net filosofuoti ties mišrios šeimos problema. Šias problemas aptariant vertingiausias yra autentiškas liudytojo balsas.

     Laiško sąvoka — plati sąvoka. Prisimename Apaštalų laiškus pirmųjų krikščionių bendruomenėms ir vyskupo Motiejaus Valančiaus laiškus diecezijos dvasiškiams ir sermėgiams-valstiečiams. Matome, kad egzistuoja laiško parašymo menas. "Laiškų lietuviams” žurnalo pavadinime skamba įsipareigojimas rašyti tokius laiškus, kurie formuotų skaitytoją tautinės ir religinės kultūros srityje. Šita tikslo ypatybė ir misijos įgyvendinimas atestuoja žurnalą. Tuo jis skiriasi nuo daugelio kitų leidinių. Šioje sferoje yra jo atskira, unikalinė padėtis margame išeiviškos spaudos žemėlapyje. Teko palyginti jo modus operandi su upelio srovėjimu ir tas palyginimas ne atsitiktinis. Upelis nėra stabiliškai sustingęs teritorijos gabalas, bet visad naujas, gyvas elementas gamtos statikoje. Gal tas epitetas arčiau už kitus nusako "Laiškų lietuviams” žurnalo prigimtį?

     Laiško parašymo menas reikalauja, kad laiško efektas būtų maksimalus. Redakcija sumaniai tuos reikalavimus seka. Religinės kultūros puoselėjimo kelyje slypi dažnai nenumatomi pavojai. Tai pavojai būti nesuprastam, neįtikinti skaitytojo, net nuvilti tokį, kuris, ieškodamas nurodymo arba sprendimo, jo nesuranda.

     Visų pirma pavojinga toje tematikoje sausa didaktika, nesuvokiama skaitytojui scholastika ir moderniais laikais nepakenčiamas sąvokų primityvumas. Kiekviename "Laiškų lietuviams” numeryje matyti atkakli redakcijos kova su tomis lemtingomis nuokrypomis į problemos teorizavimus. Redakcija imasi našaus komunikacijos metodo — temos dėstymo paprastumo, asmeniško pareiškimo intymumo. Puoselėjant religinę kultūrą, atrodo, privalu susitikti su ontologija, neoscholastika, transcendentalija, fundamentalija ir kt. Tai religinių definicijų ir apmąstymų sferoje sunkioji artilerija, kurios kanonada populiarioje lektūroje neretai apkurtina eilinio skaitytojo sąmonę. "Laiškai lietuviams” netgi neįsileidžia tos specifikos į savo puslapius. Religinės kultūros žurnalas atranda tų pat temų didingumą realybės paprastybėse, berišant tikėjimo ir amžinos moralės tezes su kasdienybe, su realybe, su lietuvybės išpažinimu.

     Panašiai dabar yra Tėvynėje, kur į vieną savo tautinio identiteto išpažinimo celę sulieja religinės ir tautinės pasaulėjautos išpažinimą. Juk religinės ir tautinės kultūros suvienijimas į vienetą yra lietuviškojo pogrindinio veikimo ir lietuviškos pogrindinės spaudos stiprioji ašis. Taip stebuklingai formuojamas naujas martyro tipo žmogus po prievartos našta.

     Kitas žmogus egzistuoja laisvoje valstybėje, laisvoje visuomenėje. Todėl suliedinti religinę ir tautinę kultūrą laisvoje visuomenėje, kur lietuviai sudaro minimaliausią mažumą, sudėtingiau. Tenka rasti laiškui Įtikinančias ir aiškias formules. Taip ir buvo prieš du tūkstančius metų. Taip, apeliuodami į kasdienybės faktus, rašė savo laiškus apaštalai. Jie apeliavo į dvasinės prievartos neparblokštą individą, kuriam siūlė pasirinkti apsisprendimo laisvę. Juk moralė, dora ir tiesa negali būti fizinės prievartos saugojami. "Laiškai lietuviams” lietuvių išeivijos spaudos masėje yra ne tiktai informuojantis, bet ir apeliuojantis į atsakomybės pajutimą žurnalas.

     Moralinių problemų tematika neaprėpiama. Čia yra šeimos moralės klausimai: lietuviškos, mišrios tautiškai, mišrios religiškai. Čia telpa plati sąžinės atsakomybės tema. Dėkingumo, talkos, ištikimybės, bičiuliškumo temos. Ir klaidų. Ir negimusiųjų žudymo klaikumas. Dėl kai kurių panašių temų aiškinimo vyko gana sėkmingi konkursai — savotiški minties dirvonų judinimai. Be abejo, tai buvo visuomenės opinijos properšų atradimai. Tomis temomis, juo labiau konkursų būdais, plačioji mūsų spauda nesisielojo, nestūminėjo visuomenės apie tai galvoti ir savo nuomonę reikšti. Nuolatinių tematinių ir tezinių konkursų organizavimas stato "Laiškų lietuviams” žurnalą į unikalią padėtį mūsų periodikos masėje.

     Atskirai žėri tautinės priklausomybės temos, prie kurių dažnai grįžta žurnalas. Tai "automatiško” nutautėjimo klausimai, būdingi mūsų jaunimui. Skaudžios jaunimo problemos, žeidžiančios mūsų jaunimą netgi ir Jaunimo kongresų eroje: ar lietuvių šeimos narys, gimęs ne Lietuvoje, svetur, esąs pilnas lietuvis, tik puslietuvis, ar jau ir visai nelietuvis, tiktai gimimo šalies pilietis be tautybės!?

     Tad šeimos ir moralės temų konkursais "Laiškai lietuviams” ir užima mūsų spaudos šeimoje nuolatinio moralinės saviruosos variklio vaidmenį.

     Gera tai visuomenei, kurioje moralinių problemų svarstyba yra nuolatinis nuomonėmis pasikeitimas — perpetuum mobile.

     Žurnalas taip pat užsiangažavo religinės kultūros klausimus judinti. Tai sritis uždaresnė, ir laicistinės nuomonės gali būti liečiamos emocijų, nuotaikų, kurios atšokusios nuo teologinių nihil obstatdefinicijų.

     Bet tos temos, kada vox populireiškia apie jas savo atvirą nuomonę ir nusistatymus deklaruoja, tarnauja itin įdomia lyginamąja talka. Tai irgi medžiaga, į kurią dera įsižiūrėti, ją suprasti, įvertinti, jai atsakyti. Nors žurnalas nėra laisvoji tribūna tikėjimo dogmoms nagrinėti, iki šiol žurnale buvo daug medžiagos, tinkančios doroti bendrąjį religinį lygmenį mūsų išeivijoje. Iš čia išgauname bendrąjį mūsų religinės ir moralinės brandos paveikslą. Šito momento, atrodo, mumyse dar nepastebėta. Į lietuvių išeivijos bendrojo veido schemos poieškius tai dar neperkelta. Tai socialinės psichologijos plati erdvė.

     Pavyzdžiui, asmeniškų prasitarimų momentai tokie būdingi. "Kodėl, linkėdama Kristaus ramybės, dar vis jaučiuosi nepatogiai?— klausia Aldona Kamantienė ("Laiškai lietuviams”, nr. ii, 1979). Tas trijų skilčių pasisakymas, paprastas ir atviras, yra atitikmuo bendrai idėjinei žurnalo linijai: įženkite, skaitytojai, į mini ir multi problemų nagrinėjimą ir pradėkite spręsti problemą nuo savęs. Pavarčius žurnalo komplektus, tokių pasisakymų, problemų lietimo nuo savęs yra daug. Jie savaime suponuoja ir skaitytojo veidą. Tai talka, tai kooperacija. Tai primena amerikinių "nuomonių apklausinėjimo” metodus. Ir čia žurnalas užima unikalią apklausinėjimo poziciją, nes gamina visuomenės problemų santykį su individu.

     Prie tautinės kultūros puoselėjimo priklauso nuolatinis "Kalbos” puslapis, bėgamųjų jubiliejų minėjimai, meno pasaulis... Aišku, esminis žurnalo akcentas skirtas ne kasdienybės konkretybėms.

     Balandis, snape nešąs vilties šakelę, vitražinio kryžiaus fone — tai "Laiškų lietuviams” emblema, kas numeris kartojama žurnalo viršelyje, kaip ir įprasta, nebepastebima. Mažas baltaplunksnis balandis neša žinią, neša laišką.

     Virš alegoriško išeiviškos sspaudos žemėlapio, kur srovena mėlynas upelis "Laiškai lietuviams” vardu, plasnoja, čiuža savo šilkiniais sparnais baltas pasiuntinys balandis — amžinas LAIŠKO simbolis...