Spausdinti

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. PatarėjasPROF. PETRAS JONIKAS

DĖSNINGAS TĖRA ALTAS

     St. Barzdukas 1980. II. 1 "Draugo” kultūrinio priedo straipsnelyje "Altas ar Altą” teigia, kad "Amerikos Lietuvių Tarybos” santrumpa tariama dvejopai: Altas ir Alta’, o jis pats daugiausia rašąs ir kitiems patariąs rašyti Alta.

Taigi St. Barzdukas pasisako už šios santrumpos formą Alta (nors jis ir ne vien ją tevartojąs).

     Tos institucijos santrumpinis pavadinimas ilgą laiką buvo Altas, bet prieš kurį laiką bene pačioje įstaigos raštinėje imtas keisti Alta ir ją siuntinėti spaudai. Matyt, buvo susidaryta dirbtinė teorija, kad ši santrumpa turinti baigtis -a galūne, nes žodinės samplaikos, iš kurių ta santrumpa kilusi, paskutinysis žodis (taryba) baigiasi -a galūne.

     Bet mūsų santrumpų sandaro ir raidos dėsnius geriau atliepia Altas.

     Mat, raidinė santrumpa, imama dažniau ir plačiau vartoti, mūsų kalboje, ypač sakininėje vartosenoje, įgauna galūnę, nes ir šiaip mūsų kalbos žodžiai turi kaitmenines galūnes. O ta galūnė atsiranda ne pagal kokią iš anksto susidarytą atskiro žmogaus teoriją ar apgalvojimą, iš ko santrumpa kilusi, bet tiesiog pagal mūsų kalbos garsų ir žodžių darybos bei kaitybos dėsnius; ir pats St. Barzdukas teisingai pažymi, kad forma Altas "yra susidariusi savaime”. Šio susidarymo pagrindas yra formalus kalbinis: raidinė santrumpa ALT baigiasi kietu priebalsiu t, po kurio mūsų kalboje, verčiant šią garsinę samplaiką žodiniu vienetu, garsų sekos dėsniais turi eiti galūnė -as. Iš čia Altas, Alto ir t.t. Taip pat juk ir BALF imtas vadinti Balfu (vardininkas Balfas), nors daugumas nežino ir negalvoja, iš kurių žodžių jis sudarytas. Čia mūsų kalbos jausmas elgiasi taip pat, kaip ir sagstant galūnes prie kietu priebalsiu besibaigiančių svetimos kalbos žodžių, paskolintų į mūsų kalbą (plg. ponas: pan, Berlynas: Berlin, piknikas: picnic).

     St. Barzdukas, atrodo, nori formą Alta pateisinti santrumpinėmis formomis Elta (Lietuvos telegramų agentūra) ir Defa (DEFA—Deutsche Filmakziengesellschaft). Bet šios formos visai nerodo, kad ALT žodinė santrumpa turėtų būti Alta. Formos Elta galūninė -a yra pradinė raidė paskutiniojo žodžio (agentūra), kuris įeina į šios raidinės santrumpos pagrindą. Elta yra susidariusi iš ELTA (taigi iš Lietuvos telegramų agentūros žodžių pradinių raidžių). Kadangi čia santrumpai išvirsti žodine forma trukdė pradinė lt- garsų samplaika, svetima lietuvių kalbai (tiksliau — saviesiems, lietuviškos kilmės žodžiams), ši samplaika perskirta į ei-t (matyt, l garsą pakeitus jo pavadinimu ei). Tuo būdu buvo gauta lengvai ištariama žodinė garsų samplaika elta (Elta). Toks perdirbinys sutinka su garsiniais svetimųjų žodžių perdirbiniais mūsų žmonių kalboje, plg. ps- perdirbinius pasalmė, apsalmė "psalmė”.

     Ir vokiškoji Defa (DEFA) su savo -a nerodo, kad čia būtų buvusi pastarojo žodžio galūnė -a. Čia -a juk yra pradinė to sudurtinio žodžžio vieno dėmens (Akzien-) raidė.

     Kad santrumpoje neatsižvelgiama į ją sudariusio paskutiniojo žodžio galūnę, gražiai rodo ir ALVUD (Amerikos lietuvių vaiko ugdymo draugija). Ši santrumpa tariama ir parašoma Alvudas o ne Alvuda, nors santrumpos pagrindo pastarasis žodis (draugija) ir baigiasi galūne -a.

     Pažymėtina, kad ir prof. Salys yra pasisakęs už formą Altas (A. Salys, Raštai I, 115. Roma, 1979).

     Taigi mums reikėtų pasilikti prie dėsningai susidariusio Alto.

     Tokias dažniau vartojamas ir plačiau paplitusias santrumpas, įgavusias galūnes ir tuo pačiu perėjusias į žodžių kategoriją, reikėtų ir žodiškai rašyti, t.y. be brūkšnelių ar apostrofų, tik pirmąją raidę rašant didžiąją, tad Altas, bet ne: ALTas, ALT-as, ALT’as... Tai juk paremia kalbiniai, ir, rodos, praktiniai bei estetiniai sumetimai. ("Draugas”, 1980 m. kovo 22 d.).    P. Jonikas