ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.
Tenka mums kartais keliauti per krūmynus rangytais takais. Turbūt kiekvienas žino, koks pirmas žingsnis, tokiose vietose nebesant tikram, ar einama į gerą pusę: pakopti į kokią nors aukštumą. Mat iš aukščiau tuojau viskas matyti plačiau ir aiškiau. Atsiraizgo iš ten akiai takų kryptys. O likus žemai, kai dar kokie nors daiktai užstoja, dažnai tematyti vien tai, kas čia pat panosėje, todėl sunku spręsti apie krypties gerumą.
Panašiai yra su daugeliu tikėjimo neaiškumų. Dažnai sunku mums suprasti Dievo kelius, nes žvelgiame į juos tartum likę žemai — sprendžiame žmogiškai, pagal save, taigi siaurai, ne ką toliau juose tematydami už savo nosies galą. Todėl kai kada daromės nebetikri, ar paties Dievo esama. Tikėjimo neaiškumai gerokai prasisklaido arba net visai dingsta, kai savo galvojimu palypėjame žvelgti iš aukščiau. Kas yra kopęs į kalnus, žino, kaip nuo jų viršaus visa, kas buvo slėniuose, tiesiasi prieš akis aiškiai kaip ant delno: keliai, sodybos, upės, dirvos, tvenkiniai, susiaudę į vieną didingą reginį.
Čia nurodytas dėsnis apie žvelgimą iš aukščiau gerai tinka svarstant šį žmonių daromą priekaištą, vieno asmens užrašytą norimų žinoti dalykų lapelyje:
Kaip Dievas gali siųsti tokias tragedijas — žemės drebėjimus, audras, potvynius?
Teiravimasis prilygsta tokiam klausimui: kaip Dievas galėjo duoti žmonėms gyventi tokią vietą — su žemės drebėjimais, audromis, potvyniais? Taip klausti tiksliau, nes nuima nuo Dievo tų žemės drebėjimų, audrų, potvynių siuntinėjimą. Šitoks būdas klausti dar ir sveikas, nes kreipia mūsų akį žvelgti kosmiškai — dedant reikalą į visatos rėmus.
Mūsų planeta žemė, kurioje gyvename, yra ugnies karščio dangaus kūnas. Po jo pluta slypi į kelias sferas dalijama vidaus masė, daug labiau įkaitusi už žioruojantį kal-vės žaizdrą. Kokia aukšta yra jau tos plutos gilesnių sluoksnių temperatūra, rodo ugnikalnių išspjaunama liepsnojanti magma. Pati žemės pluta plyšėta, jos uolų sluoksniai nelygiai susistumdę ir susiramstę. Dėl ano didelio karščio susidarančios gilumoje dujos įgauna tokį spaudimą, kad pro esamas arba prasiplėšiamas vulkanų kiaurymes išsiveržia lauk. Šitoks vyksmas žemės viduje atsiliepia jos paviršiaus klodams, verčia juos persistumti, vieną kilti, kitą slūgti, tokiu būdu sukeldamas lūžius. Staigūs sluoksnių sprūdžiai ties plyšiais daugiausia ir sukelia žemės drebėjimą.
Dievui tiek tereikia ugnikalnių proveržas ar žemės drebėjimus specialiai siuntinėti, kiek ir pro virtuvo kaklą dėl viduje susidarančio spaudimo imantį veržtis garą ar kokios nors plokštės trūkį, jei imama laužti ir skildama suvirpina daiktą, į kurį remiasi. Skirtumas tarp abiejų atvejų tik tas, kad čia, kambaryje, turime prieš save mažesnio tūrio daiktą, o ten, gamtoje — didesnio. Abiejuose kylantis vyksmas, kai atsiranda tam tikros sąlygos, yra valdomas tų pačių plieninių ir pastovių Kūrėjo nustatytų gamtos dėsnių, galiojančių medžiagos pasauliui ir jo sąrangai: kūnų traukos, dujų plėtimosi, daiktų standumo ir lūžumo, vibracijos.
Palikę žemės drebėjimus, žengtelkime prie audrų. Mūsų žemės rutulio paviršius gaubiamas oro, šildomas saulės, kyla į tą orą iš vandenų garai, sudarydami debesis, o pats tas žemės rutulys sukasi apie savo ašį. Dar pridėję paslaptingą dvipolę energiją, kuri žmonių vadinama elektra, matome, kad vėjai ir audros turi kilti, nes būtina susidaryti įtampoms, ir joms dėl gamtoje veikiančio jėgų pusiausvyros dėsnio privalu išsilyginti, neretu atveju gaivališkai.
Saulės spinduliai žemės paviršių jau vien dėl jo gaubtumo nevienodai šildo. Vandenų plotai, siunčiantys į orą garus, irgi labai nelygiai išsidėstę. O šiltas ir šaltas, sausas ir drėgnas oras skirtingo svorio. Tokiu būdu turi susidaryti aukšto ir žemo spaudimo židiniai su savo įtampomis, oro srovės, vėjai. Dar didesnė įtampa, pasiekianti milžiniškų potencialų, kyla tarp debesų, vienų įsielekt-rinančių teigiamai, kitų pasikraunančių neigiamai, taip pat tarp jų ir žemės. Smogia tada audra, kuria iš pritvinkusios įtampos atstatoma pusiausvyra — su krituliais, žaibais, perkūno dūžiais, putotai vėjo plakamais vandenimis. Ir čia viskas vyksta pagal tikslius Kūrėjo gamtai ir jos elementams nubrėžtus dėsnius.
Žvilgterėkime ir į potvynius. Jų priežastys įvairios. Viena, gal būdingiausia, yra ta, kad žemės sukimosi ašis pakrypusi, nes iš to kyla skirtingi metų laikai — pavasaris, vasara, ruduo, žiema. O vandens — potvynių elemento — ta savybė, kad jau keliasdešimt laipsnių temperatūros keičia jo pavidalą: yra arba skystas, arba darosi standus lede ir sniege, arba virsta garu. Žiemą padengęs sniego klodais aukštumas, šiltą pavasarį ten pasidaręs skystas, vanduo staigokai ima tekėti žemyn, ir upės upeliai, nebesutalpindami jo gausos, išsilieja per kraštus, užtvindydami apylinkes, ypač jei dar susikemša nešami ledai. Žinoma, potvynių sukelia ir jau minėtų audrų liūtys, spaudimo nebeatlaikančios ir sugriūvančios užtvankų sienos, kartais jau sakyti žemės drebėjimai.
* * *
Kai šitokiu būdu žvelgiame į žmogaus gyvenamąją vietą pasaulyje, matome, kad pats imtas svarstyti klausimas kitaip persistumia. Užuot klausus, kaip Dievas gali siųsti žemės drebėjimus, audras, potvynius, iš tikrųjų reikėtų daryti atvirkščiai: stebintis klausti, kaip šitokioje mūsų planetos santvarkoje žemės drebėjimai, audros, potvyniai galėtų nekilti. Be abejo, tada klausimas grįžta dėl pačios tos santvarkos: kodėl Dievas tokią (akiplėšiškesni prideda: prastą) santvarką žemės planetai parinko?
Čia sau atsakyti turbūt geriausia irgi klausimu, tik jau gana griežtu: kokių galų mes iš Dievo norime, kad būtų padaręs? Nustatęs vandeniui daug žemesnę šalimo temperatūrą, kad nebūtų žemėje sniego ir ledo, kuriam tirpstant išsilieja iš krantų upės? Neleidęs žemei suktis pakrypusia ašimi, kad nebūtų joje skirtingų metų laikų, svarbiausia pavasario, kuris tirpdo ledą ir sniegą, keldamas potvynius? Nesukūręs elektros jėgos, kurios prisikrauna debesys ir savo įtampą turi išlyginti, lydimi audros kritulių ir vėjų? O gal norime, kad nebūtų pačių debesų, kurie mums neša iš jūrų vandenį ir lietumi drėkina Jaukus?
Turėtų visiems būti aišku, kad tokiais norais, jei jie įvyktų, mes vien skaudžiai ispirtume patys sau, nes ledas, sniegas, vėjas, elektra, lietus yra didelės gėrybės, be kurių gyvenimas darytųsi daug skurdesnis. Ledą ir sniegą praradę, labai nukabintų nosį žiemos sporto mėgėjai. Pavasario netekimas turbūt apkartintų kiekvieno mūsų širdį. Ledas, be to, yra puiki šaldymo priemonė; vėjas kinkomas sukti mašinoms; be elektros šiandieninė technika duotų baisų šuolį atgal į primityvumą; o be debesų ir lietaus vietoj žaliuojančių laukų ištisais lotais tiestųsi dykumos. Patys potvyniai vietomis yra kraštui palaimos šaltinis, kaip Nilo upės Egipte, kur nuo senovės buvo branginami už žemės derlinimą.
Pažvelkime dar į savo žemę iš atokiau — iš erdvių pasaulio. Astronomai nurodo, kad jame tebesitęsia kūrimo vyksmas: atsiranda naujų žvaigždžių, kurių nebuvo, kitos nyksta. Tas atsiradimas ima labai ilgus laikotarpius, bet amžinybės matu jie trumpi, nes Dievo akivaizdoje tūkstantis metų — kaip vakarykštė diena. Tokiu būdu Kūrėjo galia apie žvaigždę, mūsų vadinamą Saule, iš erdvės medžiagos susidariusios ėmė suktis planetos. Purtomos jos buvo vidinių konvulsijų, būdingų kiekvienam gimimui. Tie spazmai, elementų jungimasis, radioaktyvinė kaitra, masės spaudimas veikė plutos sluoksnių klostymąsi: kad jie yra raukšlėto paviršiaus, susikraipę, su trūkiais, atviri slinktims ir sprūdžiams. Vienoje tų planetų dangaus noru atsirado ir ėmė plėstis gyvybė, neišsakomas jos įvairumas, tartum atspindėti paties Dievo vidinei gausai: nuo smulkutėlyčio augalėlio iki į savo Kūrėją panėšinčio žmogaus.
Negi kas drįstų sakyti, kad Dievas turėjo gyvybę ir žmogų leisti ne šitokiu būdu planetoje, bet kaip nors kur kitur? Arba kad jam reikėjo bent palaukti, kol žemės klodai galų gale nebejudės ir nebebus drebėjimų? Jaučiantys norą Dievui patarinėti turėtų nurodyti, kokia ta kitokia vieta žmogui gyventi norima. Gal be jūrų? Juk jos rizikingos savo nešamais pavojais, nors drauge vilioja savo gelmių paslaptimis, maitina savo žuvimis ir tiesia kelią mūsų laivams, kur tik šie nori plaukti. Gal be kalnų? Juk iš ten galima kūlvirsčia nudardėti ar būti užpiltam lavinos, nors jie taip pat savo į debesis įremtomis viršūnėmis be galo įspūdingai apie daug ką kalba širdžiai, o įkopus tiesia prieš mus stačiai negalimus atsigėrėti reginius. Gal be nakties tamsos? Juk patamsyje galima užkliuvus ar ką nors apvertus pavojingai susižeisti, atsirasti stačia galva duobės ar šulinio dugne. Bet ji kartu atskleidžia akiai ir visam minties pasauliui žvaigždžių visatą, aukso šviesų deriniais išsirašančią tamsiame dangaus skliaute. Gal be medžių? Juk iš jų galima iškristi, nors taip pat gauname daugybę vaisių, syvų, sakų, gaivaus pavėsio, užuovėjos, rąstų, lentų, kotų, karnų, kamščio, baldų, popieriaus, papuošalų, padargų, anglies, kuro.
Greičiausiai šiems asmenims norėtųsi, kad Dievas būtų davęs tokią vietą žmogui gyventi, kur vilnytų vien žalios pievelės, dvelktų švelnus zefyras, o visi kiti žvarbūs vėjai kalėtų uždaryti panašiame maiše, kaip Odisėjos Ajolo, nebūtų nei pavojų baimės, nei nelaimių grėsmės, nei kelią pastojančių kliūčių, nei rizikos, kur jaustumės iš visų pusių apkamšyti, kad tik mūsų kas nors neužgautų, viskas sklandžiai riedėtų, nieko nereikėtų kietai išsikovoti iš gamtos? Ar šitokios gyvenamosios vietos žmogus sau norėtų? Galime drąsiai sakyti, kad tokioje skurstų žmogaus galios, patenkintas jis tikrai nesijaustų.
* * *
Anokią vietą žmogui piešiantys rodo, kad daug nepažįsta jo prigimties. Pievelių žalumai ir zefyrų dvelkimai daugeliui netrunka nusibosti. Gal nematome, kaip laisvadieniais tūkstantinės žmonių minios, palikusios savo namus su jų vejelėmis, užtvinsta sporto aikštes ir stadionus, ispanų kilmės kraštuose — bulių kautynių arenas, senovėje — gladiatorių amfiteatrus? Ir su kokiu dėmesiu ir įkarščiu ten seka žaidynes, kaip visi vienu balsu šaukia pritarimą ir baubia nepasitenkinimą! Vadinasi, tokia žmogaus prigimtis, kad ją žavi kova, grumtynės, jų įtampa. Į mūsų prigimtį taip pat įsišaknijęs noras rizikuoti, išsistatyti netikrumui, kaip matome iš kertamų lažybų, lošimo, kur daug kas, netgi viskas paklojama ant vienos kortos. Būti apkamšytas, kad neprieitų prie jo pavojai, žmogus nenori. Jis pats jiems išsistato — ne verčiamas, o viliojamas: pasiekti dar niekieno neprikoptą kalnų viršūnę, perskristi dar nebandyta priemone Atlanto vandenyną, leistis statinėje per Niagaros krioklį. .. Mus traukia, tartum kažkaip sava, rungtis su kliūtimis, atgręžti veidą vėtroms ir prieš jas atsilaikyti, būti pastatytiems prieš jėgas triuškinantį uždavinį ir žūt būt rasti priemonių paimti viršų, pagaliau ginti, kas silpna ar brangu. Visa tuo žmogus nesąmoningai veržiasi būti savo keliu panašus į Dievą, kurio jame įspaustas paveikslas.
Anoje kitokioje santvarkoje — be rizikos, grėsmės, pavojų, kovimosi su kliūtimis — nepasireikštų virtinė gražiausių savybių žmoguje: statyti save už draugus į gąsdinančią nežinią, dargi mirtį, laikytis duoto žodžio, net kai smogia audros, saugoti ir globoti silpnesnį. . . Kaip mes tikrą draugą iš viso pažintume be nelaimės? Kaip žinotume, ko vertas kito duotas žodis, jei kliūčių neišbandytas? Kur būtų drąsos dorybė, jei niekas nepavojinga, nebaimina jokia grėsmė? Vargu ar būtų tada įmanomas ir didvyriškumas. O kaip mes kitą saugotume ir gintume, jei nebūtų nuo ko? Šis taip giliai Į mūsų širdį įrašytas troškimas liktų be vaisių, it sausas stagaras. Šitaip pažiūrėję į žmogų, regime, kad Dievo mums parūpintoji vieta yra tartum sukirpta jo galioms reikštis.
Galėtume dar save paklausti ir apie grožį Dievo plane: kad tokiam gležnam žmogui skyrė tokią grėsmingą vietą gyventi — su žemės drebėjimais, audromis, potvyniais. Gražu žiūrėti, kai lygus kaunasi su lygiu. Bet tai gal nieko taip jau ypatinga. Tačiau jei nykštukas pakloja milžiną, nustebus net išsižiojama. Žmogus prieš triuškinančias gamtos pajėgas yra panašus į Senajame Testamente aprašytą piemenėlį, ganiusį bandą, kuris stojo prieš šarvuotą stipruolį Galijotą ir jį įveikė. Poetai gal geriausiai galėtų pasakyti, ar Dievo pasirinktas planas nėra žavesnis už tą, kur žmogus būtų likęs be šitokios kovos.
* * *
Gale dar gera prisiminti vieną pamatinį dėsnį. Jį ypač turėtų įsidėmėti galvojantys, kad kitokia vieta žmogui gyventi galėtų būti be trūkumų, todėl nebeturėtų ko jai prikišti. Argi Dievas negalėjo tokios vietos parūpinti?
To neįmanoma dėl bet kokiam sukurtam daiktui esminio ribotumo. Nors ir kaip geras tas ar kitas būtų, jam visada liks neišmatuojamas nuotolis iki Dievo tobulumo, kuris yra bekraštis. Visais požiūriais tobulo kūrinio negali būti, nes toks jau nebebūtų kūrinys, o Dievas. Todėl, palygintas su Dievo tobulumu, bet koks daiktas liks stipriai netobulas, su trūkumais, spragotas. Tad kurdamas Dievas turi kur nors užbrėžti liniją: kurti tokio, o ne didesnio tobulumo, kuris bekraštei būtybei visada gali būti didesnis. Kitaip iš viso negalėtų ko nors kurti. Tą liniją jis ir užbrėžė mūsų kalbamu reikalu: sukūrė žmogui gyventi tokią vietą, o ne kitokią. Jei būtų padaręs ją dešimtį kartų tobulesnę, lygiai galėtume klausti: kodėl nesukūrė dar geresnės? Ir tikrai būtų klausiama, nes žmogus savo norais yra besotis.
Į Viešpaties suplanuotą žemės santvarką galima žvelgti Dovydo arba vieno kurpiaus būdu. Toje santvarkoje yra trūkumų, kurie būdingi kiekvienam ribotam kūriniui. Bet juos toje santvarkoje tartum nuneša daug kur švytėte švytinti Kūrėjo nuostabi išmintis. Todėl Dievo mums skirtoji gyventi vieta tiesiasi prieš akis kaip didingas paveikslas, kurio žavos pagautas Dovydas psalmėje sušunka: "Kokia didi, Viešpatie, tavo kūryba, kokios gilios tavo mintys!” (Ps 91,6). Bet yra ir tokių žmonių, kurie apie tą žemę sprendžia panašiai, kaip kartą muziejuje vienas amatininkėlis apie dailę. Kabo ten italų menininko Ticiano paveikslas, vaizduojantis dožą Grimanį su savo palydovu. Tai meno šedevras. Atėjo jo pasižiūrėti ir kurpius. Ilgai žvelgė, paskui suglaudė savo sprendimą tokiais žodžiais: "Tas visas paveikslas daug ko nevertas, nes viename dožo bate klaidingai nupiešta siūlė”.