Spausdinti

 (JAV LB Kultūros Tarybos pirmininkės Ingridos Bublienės kalba, pasakyta š.m. balandžio 13 d. Jaunimo Centre, minint "Laiškų lietuviams" 30 metų sukaktį)

     Švenčiant "Laiškų lietuviams” 30 metų sukaktį, JAV LB Kultūros Taryba džiaugiasi Tėvų Jėzuitų kultūrine veikla ir sveikina "Laiškų lietuviams” redaktorių, leidėjus, bendradarbius ir skaitytojus. Šios šventės proga prisimename Bernardo Brazdžionio žodžius:

     “Daug išsinešėm mes turtų iš tėvynės,
     Kur paliko žemė ir namai,
     Kur paliko kančios ir skausmai,
     Vasaros — kaip auksas, žiemos — sidabrinės.
     Tuščios rankos, o krūtinėj žiba:
     Visas turtas tilpo širdyse!
     Visas turtas: protėvių dvasia,
     Laisvės siekis ir gyvos širdies kūryba”.

     Tai šiandien čia susirinkome pasidžiaugti gyvos širdies kūryba, mūsų tarpe gyvos spausdintu žodžiu. Žymus publicistas J. Purickis yra pasakęs: "Spauda yra visos tautos mokykla. Mokyklos auklėja tik jaunimą, o spauda auklėja ir moko visą tautą”. Todėl ir išeivijoje spauda siekia išlaikyti mūsų tautos gyvybę, išsaugoti jos brangų turtą — gimtąją kalbą, kultūrą bei religiją. Spauda — tai lyg veidrodis, kuriame atsispindi mūsų aspiracijos, siekiai, tradicijos ir filosofinė bei kūrybinė siela. J. Gutauskas yra rašęs: "Sugrius Kūno Kultūros rūmai, Laisvės Alėjos asfaltas sudužęs, amžių vėjai gal ir Nemuną išdžiovins, tik nemirs lietuvio vardas, jei lietuviško Fidijaus kaltas mūšų laukų granite įkūnys amžinosios kūrybos žodį”.

     Lygiai prieš 30 metų, vasario mėnesį, Čikagoje aštuonių puslapių leidinukas kvietė į darbą visus rašytojus, kunigus, visuomenininkus, poetus rašyti laiškus įvairiais klausimais. Pirmajame numeryje redaktorius prabilo šiais žodžiais: “Ne kartą teko jums paimti į rankas kuklų mėnesinį leidinėlį, pavadintą "Misijonieriaus laiškais”, kuris buvo tėvo J. Bružiko siunčiamas iš Vokietijos...

     Pasikeitus sąlygoms, jų tolimesnis leidimas iš Vokietijos yra neįmanomas. Tačiau iš visų kampų mus bombarduoja, kad šį naudingą darbą tęstame... Nutarėme juos pavadinti "Laiškais lietuviams”, nes jie skiriami kiekvienam lietuviui, nesvarbu kurioje pasaulio šalyje jis gyventų. Kas juos rašys, patys matysite, nes po laišku paprastai pasirašoma. Juos leis Tėvai Jėzuitai Čikagoje. Tikslas — užmegzti ryšius su visame pasaulyje išblaškytais lietuviais ir padėti jiems geriau orientuotis naujose aplinkybėse. Šie laiškai stengsis būti tokie, kokių jūs norėsite. Laiškai yra rašomi ne tik tam, kad kiti skaitytų, bet į juos laukiami ir atsakymai. Tad perskaitykite ir siųskite mums atsakymą: kokį įspūdį jie jums padarė, kas labiausiai patiko, kas nepatiko, ko pageidautumėte. Šių laiškų forma ir dydis priklausys nuo jūsų. Tikimės, kad netrukus jie galės padvigubėti ir įsivilkti į gražius viršelius. O gal turės visiškai sustoti. Viskas priklausys nuo skaitytojų, rėmėjų ir bendradarbių”.

     Į šį laišką atsiliepė lietuvis. Žurnalas augo ir gražėjo. Parašytas žodis tapo gyvas, kaip jį apibūdina Balys Auginąs:

     “Ant balto lapo
     Parašiau žodį —
     Ir jis kvėpuoja,
     Kaip miegantis kūdikis —
     Aš jį pažadinu Iš nebūties kapo —
     Jis gyvas,
     Kaip užmigusi gėlė,
     Kaip alsuojantis miškas —
     Budrus ir budintis Sargyboje minčių,
     Nes žodis juokiasi
     Ir verkia,
     Mąstydamas
     Kartu su žmogumi —
     Jis lanko
     Turčio rūmus
     Ir vargdienio pirkią.
     Ir iš baltųjų
     Rašto vystyklų
     Pakilęs,
     Jis lekia mylių mylias,
     Byloja, šneka, kalba. . .”

     Redakcijos svajonė išsipildė. Panašiai kaip plati upė prasideda maža srovele, taip ir šis religinės bei tautinės kultūros žurnalas išsivystė iš menko leidinėlio. Maža srovelė greitai virto plačia upe, banguojančia per visą išeivijos plotmę. Nors žurnalo išorinė išvaizda keitėsi, jis įsivilko į gražius viršelius ir puslapiai buvo puošiami įvairiomis nuotraukomis, tačiau jo pagrindinis tikslas iki šios dienos liko tas pats: padėti lietuviams geriau susiorientuoti religiniais ir tautiniais klausimais, susidūrus su svetima aplinka.

     Kai minime įvairias sukaktis, kyla džiaugsmas ir susirūpinimas. Nubėgę metai jau yra istorija. Tačiau minint organizacijos, laikraščio ar žurnalo sukaktį, kyla skirtingas džiaugsmas ir skirtingas rūpestis. Žvelgdami į praeitį, matome daugelį laimėjimų, daugelį sutiktų kliūčių, kurias reikėjo įveikti, daugelį džiaugsmo valandų, kurios, manau, žadino tiek redaktoriaus, tiek ir viso redakcinio kolektyvo pasitenkinimą bei ryžtą tęsti darbą toliau.

     Žurnalas yra gyvas ne amžiumi, bet tais žmonėmis, kurie pakeičia vieni kitus, tais laimėjimais, kurie iš praeities siekia dabartį, ir tais pasiryžimais, kurie skatina dirbti, rūpintis, kad žurnalo ateitis nebūtų menkesnė už praeitį.

     Nuo pat pradžios iki šiol "Laiškų lietuviams” redaktoriaus pareigas eina kun. J. Vaišnys su šešerių metų pertrauka (1964-1969), kai, jam išvykus į Montrealį, redaktoriaus pareigas buvo perėmęs kun. K. Trimakas.

     Šiandien prieš akis turime 30 storokų knygų — įrištų "Laiškų lietuviams” komplektų. Versdami numerį po numerio, matome, kiek daug vietos skirta šeimos ir jaunimo problemoms, yra svarstyti įvairūs bažnytiniai ir tikėjimo reikalai, spausdintos knygų recenzijos, žinios iš tėvynės, kalbos tikslumo kampelis, poezija ir daug kitokio dvasinio peno. Štai ką skaitytojai rašo po 30 metų: "Žurnalas visada mielai laukiamas. Yra labai įdomus ir mūsų šeimoje perskaitomas ištisai... Jau 30 metų skaitau šį žurnalą. Turinys labai puikus. Viskas gyvenimiška” ir t.t.

     Praėjusieji žurnalo numeriai nėra tik smėlyje įspausti ženklai, kuriuos greitai užpusto vėjas; jie yra neišdildomi kūrybiniai pėdsakai mūsų kasdieninio gyvenimo tėkmėje.

Sukaktį minėdami, kreipiame dėmesį ir į tuos, kurie didžią ir gražią savo gyvenimo dalį yra skyrę šiam žurnalui išsilaikyti, išvesti pro visas kliūtis ir kurti lietuvišką gyvenimą pilnutine prasme. Tai yra gyvybinė apraiška, kiekvienu metu įspaudžianti naujas žymes. Žurnalas turi būti šios dienos balsas ir veidrodis, kuriame atsispindėtų dabarties rūpesčiai ir džiaugsmai. Kai vieni metai baigiasi ir prasideda kiti — naujas laikas kelia naujas idėjas, skatina ieškoti naujų priemonių ir nurodo naujus būdus, kad idėjos neliktų tik svajonės, bet pamažu virstų tikrove.

     Tegul ši sukaktis skatina ir toliau visus darbuotis, būti šio laiko balsu, ieškoti naujų priemonių ir informuoti bei formuoti, kad krikščioniška dvasia neužgestų, o vis žiebtųsi karštomis kibirkštimis.

     Manau, kad dar daugelis prisimena Velykų rytą bažnyčiose girdėtą evangeliją, kaip Jonas, įėjęs į kapą, pamatė ant žemės gulinčias drobules. Ir staiga aiški mintis pervėrė jo širdį ir protą: "Įvyko taip, kaip Jis mums tiek kartų buvo sakęs!” Jis pamatė ir įtikėjo, nes matė daugiau, negu drobules. Ir mes šiandien, matydami didelę krūvą per 30 metų išleistų žurnalo numerių, taip pat galime matyti daugiau, negu tik popierių ir dažus. Tai eilės metų žmonių rūpestis vienų kitais, tai meilė vienas kitam bei savo tėvynei ir nepamainomas noras tarnauti ir padėti kitiems. Tai nesuskaitomas rašytojų ir skaitytojų tikėjimas tėvynės prisikėlimu. O tai yra kartu ir paties Dievo meilė bei rūpestis kiekvienu iš mūsų.

     Trisdešimt metų jau praeityje. Į ateitį žvelgiame Zentos Tenisonaitės žodžiais:

     “Pavasaris vėl kviečia mus
     ir lašina svaiginančius lašus
     į tulpės žiedo širdį. ..
     Žinau, kad kitą rytą saulė augs,
     pažadinti sapnai šlamės.
     Ir aš skaitysiu naują puslapį...”