Paruošė DANUTĖ ir GEDIMINAS VAKARIAI
* Profesorius R. Plečkaitis 1979 m. pabaigoje paruošė antologiją "Filosofija Vilniaus universitete 1579-1832 m.”. Pirmą kartą šioje antologijoje lietuvių kalba paskelbtos Vilniaus universiteto profesorių filosofinių veikalų ištraukos.
Lietuviai savo pagoniškos pasaulėžiūros Europoje atsisakė paskutinieji. Prof. R. Plečkaitis, pasitikėdamas tikromis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos žiniomis, rašo, kad 16-tame amžiuje Lietuvoje susikūrus mokykloms ir Vilniuje universitetui, palengva pradėjo bręsti Lietuvos filosofinė mintis. 1571 m. chorvatas T. Zdelavičius Vilniaus jėzuitų kolegijoje pradėjo dėstyti pirmąją scholastinės filosofijos sritį — logiką. Šie metai laikomi filosofijos mokslo pradžia Lietuvos mokyklose.
Naujųjų laikų filosofija Vilniaus universitete pradėjo plisti antroje 18-tojo amžiaus pusėje. Vienas iš įtakingiausių filosofų 19-tojo amžiaus pradžioje, dėsčiusių Vilniaus universitete, buvo I. Goluchovskis — iracionalizmo ir intuityvizmo atstovas. Antologijoje pateikiama taip pat filosofų trumpos biografijos ir paaiškinimai, kurie padeda suprasti sunkesnes teksto vietas.
("Literatūra ir menas”)
* Vilniaus universiteto keturių šimtmečių sukakties proga dar vis tebevyksta įvairios šventės. Neseniai prasidėjo antroji styginių kvartetų šventė Vilniaus universiteto rūmuose. Lietuvos filharmonijoje yra trys styginiai kvartetai. "Lietuvos” kvartetas, kuris dirba daugiau kaip trisdešimt metų. "Vilniaus” kvartetas ir "M.K. Čiurlionio” kvartetas.
Koncertai vyko gražiausiose sostinės salėse: Baltojoje, Mažojoje baroko, Karališkoje koplyčioje ir Mokslininkų rūmų salėje — Verkiuose. Be Vilniaus, dar buvo suruošta dvidešimt vienas koncertas penkiolikoje kitų respublikos miestų. ("Tiesa”)
* Rumšiškėse susirinkę meno verslininkai svarstė "Meno verslo ir dovanų kūrimo bei gamybos galimybes 1980-85 m.”. Ta proga buvo surengta "Dovanos” paroda. Šioje srityje dirba apie šeši tūkstančiai keturi šimtai darbuotojų. Trys tūkstančiai šeši šimtai dirba savarankiškai. Jų tarpe yra šešiasdešimt aštuoni dailininkai ir septyniasdešimt keturi paprastų žmonių meno meistrai. Numatyta pastoviai rengti "Dovanų” parodas, amatų dienas, kūrybines stovyklas ir šiuo būdu kelti dailininkų bei "Dovanų” meistrų didesnį pasirengimą. ("Tiesa”)
* 1968 m. išspausdintoje "Vilniaus miesto istorijoje” parašyta, kad auksakalystė Lietuvoje prasidėjo 1495 m. 16 - 18-tame amžiuje Lietuvoje jau buvo trys šimtai trisdešimt šeši auksakaliai. Norint tapti šios srities meistru, reikėjo daug mokslo metų. Auksakaliai nuo Renesanso laikų jau vadinami menininkais. Viduramžiais jie priklausė prie mechaniškųjų menų.
Šiuo metu Lietuvos dailės muziejuje atidaryta 16-20 amžiaus pradžios auksakalių dirbinių paroda. Joje galima pamatyti tris šimtus penkiasdešimt darbų, pagamintų iš sidabro ir kitų spalvotųjų metalų per keturis šimtus metų. Parodoje išstatyta valgomųjų indų rinkiniai, žvakidės, dėžutės, sietynai, stalui papuošti reikmenys, kulto paskirties dirbiniai ir daug kt. Paroda atskleidžia Lietuvos auksakalystės istoriją, kuri skirtinga nuo kitų šalių. Ji duoda daug užsimojimų papuošalų dailės auksakaliams, o taip pat ir paprastų žmonių meno meistrams. ("Literatūra ir menas”)
* Vienuoliktą kartą Lietuvos sostinėje surengtas jaunųjų dainininkų konkursas, kuris jau tapo įprastiniu. Šiemet jame dalyvavo apie aštuoniasdešimt solistų. Pirmą vietą laimėjo Kauno - Panemunės rajono kultūros namų "Versmės” duetas: R. Mačiukaitė ir J. Bražiukaitė.
* Vilniuje įvyko dvidešimt antroji Tarybų Lietuvos mėgėjų judomųjų paveikslų šventė. Buvo parodyta šimtas penkiasdešimt juostų. Atrinkta keturiasdešimt, iš kurių geriausiomis pripažinta šešios dokumentinės juostos. Jose atsispindi istorija ir dabartis. Pirmą vietą laimėjo vilniečiai V. Gaigalas ir A. Slavinskas už vaidybinį filmą "Nenoriu nieko matyti”. Šventėje iš viso įteikti trisdešimt trys pažymėjimai.
* Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejuje be nuolatinių išstatytų daiktų dar vyksta ir laikinos parodos. Prieš keletą mėnesių buvo rodoma "Valstiečių vyrų drabužiai”. Šiomis dienomis atidaryta paroda, kuri pavadinta "Mainos rūbai margo svieto”. Joje išstatyta apie penki šimtai penkiasdešimt dalykų. Parodą sudaro raštuoti audiniai ir nešioti drabužiai, kuriuose atsispindi praėję šimtmečiai. Pavyzdžiui, 10 -14 amžiaus archeologiniai radiniai: įvairūs papuošalai, atnaujinta žalvarinė kepuritė, rankinukai, audinių liekanos ir jų piešiniai. Iš šių raštuotų daiktų spėjama, kad lietuvių moterų drabužius sudarė galvos apdangalai, lininė palaidinė susegama sagėmis, sijonas, prijuostė, skara, puošta žalvarinėmis įvijomis ir ant krūtinės susegama sagėmis arba smeigtukais.
Nuo 16-tojo amžiaus Lietuvos gyventojų aprangoje pastebima luomų skirtumai. Lietuvos paprasti žmonės dėvėjo savo darbo rūbus. Dvarininkai ir turtingieji miestiečiai bei išsimokslinę žmonės dėvėjo puošnius drabužius iš įvežtų iš užsienio medžiagų. Buvo sekama Vakarų Europa, kuriai jau nuo 17-tojo amžiaus toną davė Pranzūzija.
16-tame amžiuje Renesanso laikais buvo būdingi stambių raštų aksominiai audiniai. Vyrai dėvėjo plačius, sunkios medžiagos ir laisvus drabužius. Moterų drabužiai buvo pritaikyti išryškinti kūno linijoms. 17 -18 amžiaus pirmoje pusėje baroko laikotarpiu buvo dėvimi auksu žėrintys brokatiniai, darniai išdėstyti, augalinių motyvų audiniai. Jie kūnui teikė didelį įspūdį. Klasicizmo laikais
18-tojo amžiaus antroje pusėje ir 19-tojo pradžioje drabužiai pasižymi medžiagos paviršiaus sandaros ypatumu, švelniomis spalvomis, ištisinių raštų audimu ir taisyklingomis linijomis. Nuo 19-tojo amžiaus antrosios pusės drabužių išvaizda pradėjo pamėgdžioti praeities būdinguosius bruožus. Nešiota palaidinės su aukštomis apykaklėmis ir įvairiausi mezginiai. Apavas, papuošalai ir kitos mažmenos buvo derinamos prie bendros aprangos.
Parodoje audinius ir drabužius vaizdžiai papildo tų laikų portretai, raižiniai, piešiniai ir spalvoti atspaudai.
("Literatūra ir menas”)
* Drauge su Vilniaus universiteto .400 m. jubiliejumi sutampa ir jame profesoriavusio Konstantino Sirvydo gimimo metinės. Jis buvo žymus lietuvių senosios literatūros ir kalbos profesorius. Jo tiksli gimimo data nežinoma. Pagal archyvų duomenis, jis galėjo gimti 1580-81 m. Prof. K. Jablonskis yra suradęs istorinių dokumentų, kad 16-17 amžiuje Dabužiuose ir Griežionyse, netoli Anykščių, gyvenę bajorai Sirvydai, iš kurių gali būti kilęs Konstantinas. Netoli Dabužių ir šiandien dar yra Sirvydų kaimas.
Yra žinoma, kad Sirvydas 1593 m. mokėsi įvairiose jėzuitų kolegijose. 1610 m. baigė Vilniaus universitetą. Apie dešimt metų lietuviškai sakė pamokslus šv. Jono bažnyčioje. Dirbo ir gveno drėgnuose Vilniaus kolegijos namuose. Manoma, kad susirgo džiova ir mirė 1631 m.
Didžiausias Sirvydo lituanistinis darbas, kuris tais laikais buvo labai reikšmingas, — tai trikalbis lenkų-lotynų-lietuvių kalbų žodynas — "Dictionarium trium linguarum”. Sis žodynas buvo perspausdintas net penkis kartus. Maskvos centriniame archyve išlikęs vienintelis šio žodyno originalas. Lietuvoje turima tik fotokopija. Si spausdinj tyrinėjęs filol. kandidatas K. Pakalka iš vandens ženklų yra nustatęs, kad jis buvo išspausdintas apie 1620 m. Penktasis atspausdinimas buvo 1713 m. K. Pakalkos apskaičiavimu, pirmame išspausdinime yra tik šeši tūkstančiai lietuviškų žodžių, bet jau trečiajame ir penktame — apie dešimt tūkstančių.
Sirvydo žodynas — tai pirmasis spausdintas lietuvių kalbos žodynas. Jis davė pradžią lietuvių žodinės kalbos sudėčiai, o taip pat ir kalbotyrai. Manoma, kad šiuo žodynu naudojosi Liudvikas Rėza, užrašydamas lietuviškas dainas. ("Kultūros barai)”