Spausdinti

Vytautas Kasnis

     Šventėme Petrines. Kartu buvo Jonkų gražaus naujo namo įkurtuvės. Suvažiavo daug svečių — gal apie šimtą. Ir kvietimas buvo viliojantis — "prašau skirti mūsų šeimos džiaugsmui 24 valandas”. Taip ir buvo. Šeštadienį po vėlyvų pusryčių atvažiavome, o grįžome sekmadienį, jau nusišypsojus saulutei. Maudėmės didžiuliame baseine, žaidėme sviediniu, rungtyniavome teniso aikštėje. Jautėmės, lyg savo namuose. Toks buvo ir šeimininkų pageidavimas. Prašė nesivarginti dėl šeimininkų, o jie nesivargins dėl svečių. "Mūsų namai — jūsų namai, — jie sakė, — nepažeiskime vieni kitų laisvės”. Jonkuvienė, žinoma vandens sportininkė, svečius pasitiko maudymosi kostiume.

     Preikštienė, kuri visada viską žino, o ko nežino, tai pati susikuria, plaštakės margumo drabužiais pasipuošusi, taip ir skraidė nuo vienų prie kitų. Vyrai ją labai mėgsta ir sako — ji įdomi. Moterys širdyje jai kartėlį nešioja, bet lūpose šypsnį parodo. Pamačiusi mane išeinant iš teniso aikštelės, tuoj prišoko ir pradėjo tauškėti, lyg žirnius berdama:

     —    Labas! Labas! Kaip sekasi? Pasiganyk akis, pasiganyk! Čia tiek daug gražių našlių...

     —    Ačiū, ačiū, — ištariau, susigaudęs, kad tenisą žaidžiau su Kvedariene. — Bet Jūsų, grožio karalienės, čia niekas neatstos, —    palydėjau jos tolimesnį skraidymą tarp svečių.

     Jai nuėjus, priėjo Kvedarienė. Jai aš pasakiau apie trumpą pasikalbėjimą su Preikštiene.

     —    Gerai, labai gerai, kad tau pataikė, — nusijuokė Verutė. — O aš turėjau progos su ja pasikalbėti net kelis kartus. Pribėgusi vieną kartą man pasakė, kad čia bus daug piršlybų, kitą kartą aiškino, kiek daug gražių, įdomių našlių čia yra, o trečią kartą, man išlipus iš maudyklės, prišoko ir siūlėsi pripiršti Vacių Kazlaitį, — lyg pyktelėjusi pasakojo toliau.

     —    Na, ir kas čia blogo? — raminau ją, —    pajuokauti juk galima, tam čia ir esame, kad nuotaikingai praleistume laiką.

     —    Jeigu ir tau, mano geram draugui, atrodo, kad čia bus tik pajuokauta, tai tu taip pat nieko nežinai apie našlių gyvenimą. O, rodos, turėtum.

     —    Gerai, aš sutinku savo žinias praplėsti, — pasakiau, dairydamasis, kur yra žmona.

     —    Paieškok Povilo, tai surasi ir žmoną, —    juokavo Verutė ir, nespėjusi ratu apsisukti, šūktelėjo, pamačiusi juos einant takeliu uogyno link. Tad ir mes ten pasukome.

     Povilas, mano klasės draugas, buvo našlys. Pasilikęs vienas, jis apsigveno tame pačiame name, kur mes gyvenome, ir mano žmona buvo, kaip jis juokaudavo, jo patarėja naujo gyvenimo kelyje. Jam ji pripiršo ir jo buvusią žmoną, su kuria jis labai gražiai sugyveno. Susitikę uogyne, rinkome vėlyvąsias mėlynes ir juokavome, kad jei mus čia pamatytų Preikštienė, kiek gražių istorijų sukurtų!

     —    O kad tos istorijos būtų tikresnės, pamokysiu tavo vyrą, ką reikia rašyti apie našles, — pakuždėjo Verutė žmonai ir, paėmusi mane už rankos, pasiūlė pasukti į agrastyną.

     Tik staiga kyšt — išlindo iš agrastų krūmo Kalnėnienė ir uždainavo: "Pasėjau linelius ant pylimo dėl jauno bernelio, dėl mylimo. ..”

     —    Tai ko judu čia taip romantiškai burkuojate? — šūktelėjo. Bet mudu, kaip ėję, taip nuėjome tolyn, nė žodžio nesakydami.

     —    Gerai, kad nesustojai ir nieko jai neatsakei, — šiek tiek sunerimusi pasakė Verutė.

     —    Reikės dar daug dešimtmečių, iki daug ką įtikinsime, kad graži draugystė gali būti tarp vyrų ir moterų, — pasakiau Verutei. — Ir ji yra gražesnė, didingesnė, idealesnė, kilnesnė, negu tarp tų pačių lyčių.

     —    O ar žinai, kodėl? — sustabdė mane Verutė. — Dėl to, kad ji nežino pavydo. Bet apie tai kitą kartą pakalbėsime, o dabar grįžkime prie tų pamokymų. Pirmiausia tau duosiu tų "pamokų” santrauką, o paskui, jei norėsi, pakalbėsime plačiau. Ką šiandien tau ir man pasakė Preikštienė — tai kasdienybės dalis. Bet pirmiausia tau noriu pasakyti, kad mums vedusių vyrų meilės nereikia. Tai parašykite didelėmis raidėmis. Jei mes kartais pasirodome, kaip linksmos našlės, tai kartais darome tik dėl to, kad pabėgtume nuo kasdienybės, sunkios dalios, o kartais ir būdamos geros nuotaikos. Bet vedusių vyrų draugystės, nuoširdžios, tikros, švarios, tikrai mums reikia. Lygiai, kaip reikia ir gražios moterų draugystės. O atspėk, ko labiausiai mums nereikia, — ji vėl sustojo kelyje.

     —    Greitomis sunku susigaudyti, — sakau, — bet gyneisi, kad nereikia meilės, tai gal bijotės vedybų?

     —    Tikrai, vaikeli, tu nesusigaudai. Mums reikia meilės, ir labai daug. Tyros meilės. Bet labiausiai mums nereikia piršlybinių scenų, vedybinių užuominų, išplanuotų susitikimų. Jei visų vyrų ir moterų draugystė mums rišasi tik su viena piršlybine užmačia, tai vėl parašykite didelėmis raidėmis: palikite mus ramybėje! Antrosios vedybos yra šimtą kartų sunkesnės, negu pirmosios, kurios buvo daugiau ar mažiau meile vainikuotos. O juk žinai, kad meilės rieškučiomis neprisemsi. Kai kurių mūsų pirmosios vedybos buvo laimingos, tad ir gyvenome tos laimės šešėlyje. Kitų gal nebuvo taip laimingos, tad ir baimė vejasi paskui. Kitos panūsta laisvės. Galiu tau paberti šimtus kitų aplinkybių ir priežasčių. Tad, kartoju, nedarykime viešų piršlybinių scenų su garsiomis kalbomis, ruošiamomis vakarienėmis, visokiomis išgalvotomis užmačiomis.

     Truputį nutilusi, tęsė toliau:

     —    Dabar vėl grįšiu prie draugų meilės. Kai apie tai kalbu, prisimenu pajacus ir galvoju, kokie kartais mes esame dienos juokdariai. Aš tau priminsiu daug žinomų žmonių, kurie turėjo daug tariamų draugų, visur buvo laukiami, gerbiami, o jų žmonos, pasakysiu, būdavo nuo rankų iki kaktos išbučiuojamos. Jei kartais tie pakviesti žymūs vyrai neateidavo, o pasirodydavo tik jų žmonos, visi jas taip pat gerbė, džiaugėsi jų pasirodymu. Pats tai gerai žinai, nereikia nė pavardžių minėti. O kai tuos žymius vyrus amžinybėn palydėjo bažnyčios varpai, tai su paskutiniais į duobę ant karsto kritusiais grumstais dingo ir tų didžiai gerbiamų ponių vardai iš garbingų, žymių žmonių sąrašų. Buvo užmirštos ir jų pavardės, ir adresai. Ar tau neatrodo juokinga, kai mes per daug rūpinamės vienų našlių piršlybomis, o kitas užmarštin nustumiame? Ar tu neprisiklausai apie našlius ir našles visokiausių kalbų, kuriomis kartais jie į padanges keliami, o kartais išmaudomi purvo voniose? Ar yra nors viena ar vienas, kuris nebūtų apkalbėtas, liežuvėliais apmaltas!

     —    Tau Preikštienė žnybtelėjo į šoną, tai dabar pykdama ir margini mūsų pasikalbėjimą, — sustabdžiau įsikarščiavusią Verutę.

     —    Įžnybs ji ir tau, kur nereikia. Pažiūrėsiu, ką tu tada pasakysi, — atšovė Verutė.

     — Gal, ilgai nelaukus, ir šį vakarą tau antelė kiaušinį padės. Tai bus gardaus juoko!

     —    Zinai, Verut, įsijaučiau į tavo gyvenimą ir lyg pažinau kiekvieno našlio problemas, — pasakiau jai, paraginęs grįžti prie pasakojimo.

     —    Oi ne! Oi ne! Tu dar nepažinai našlių gyvenimo. Aš pradėjau rašyti dienoraštį, vyrui mirus. Nekokia iš manęs rašytoja. Vis pilna galva chemijos formulių. Bet aš tau duosiu paskaityti. Tavo žmona skaitė. Ji sakė, kad reikia spaudai atiduoti, bet tu žinai, kad ji viską giria, ką tik aš padarau. Ji ir dabar greičiausiai pajuokavo.

     Grįždami sutikome žmoną ir Povilą, pasiryžusius mus surasti.

     —    Norit naujų kalbų pasiklausyt? — staiga šūktelėjo Verutė. — Eikš, Povilai į vidurį, duok ranką o judu pasilikite šone. Pamatysit, kaip žemė sudrebės nuo naujų kalbų!

     Svečiai ruošėsi priešpiečiams ir stovinėjo prie didelės palapinės. Kur buvus, kur nebuvus, šmukšt ir Preikštienė prie mūsų prišoko.

     —    Sveikinu, sveikinu! Tai ilgai užtruko piršlybos, — tauškėjo kalbų karalienė, — dvi valandas nematėme jūsų. Dvi valandas — tik pamanykite.    

     —    Dvi valandas ir penkias minutes, — pataisė žmona.

     —    Na ką gi, tokia graži pora, tiek turto turi, reikėjo viską apskaičiuoti, — bėrė lyg žirnius. — Tai kada gi vestuvės, kada?

     —    Rytoj! — jau gana piktokai atšovė žmona ir, paėmusi už rankų Povilą ir Verutę, nuėjo šalin.

     Kai vakare visi susirinkome iškilmingai vakarienei atšvęsti Petrinių ir įkurtuvių, jau sklido kalbos apie vestuves, apie kitų našlių piršlybas, pasisekimus ir nepasisekimus. Vėliau šokant taip pasitaikė, kad renkant naujas poras, prie manęs priėjo Kalnėnienė, padėkojo už atliktas sėkmingas piršlybas ir, žiūrėdama man į akis, pareiškė užuojautą, kad netekau Verutės, kad Povilas nevertas jos. Išgirdęs tuos žodžius, aš net pasimečiau muzikos taktuose ir sustojau šokęs.

     —    Nesuprantu, ką jūs sakote, — gana piktokai pasakiau.

     —    Ir nereikia jums suprasti, nes pati mačiau, kaip uogyne vaikščiojote, susikabinę rankomis. Ir kas čia blogo, kas čia blogo? — lyg teisindamasi čiauškėjo toliau.

     Man neliko nieko kito, kaip tik pasisiūlyti ją palydėti iki tos vietos, kur ji anksčiau sėdėjo...

     Atšventę Petrines Jonkų sodyboje, namo grįžome visi keturi: žmona, aš, Verutė ir Povilas. Aš papasakojau, kas atsitiko, šokant su Kalnėniene. Kai besikalbant visi trys pasisakėme prieš skleidimą pramanytų, išgalvotų apkalbų, Povilas visa tai teisino, sakydamas, kad tos kalbelės yra lyg mūsų socialinio gyvenimo puošmena, tai lyg mielių grybelis, pakeliąs aukštyn kasdienybę.

     —    Jei tu, Povilai, esi poetiškai nusiteikęs, tai duok joms plunksną į rankas. Tegul kuria, rašo romanus, noveles, feljetonus, — prieštaravo Verutė. — Matai, net mūsų šoferis pradėjo nervintis ir vos tik nepravažiavo raudonos šviesos. Aš jam šiandien pasakiau našlių credo, kad mus labai įžeidžia tie, kurie rūpinasi naujomis mūsų vedybomis, piršlybomis, planuoja pasimatymus, kuria išsigalvotas istorijas.

     —    Ar tu kalbi visų našlių vardu, ar tik moterų? — paklausė Povilas.

     —    Turbūt visų, išskiriant tave, Povilai, —    dūrė jam į kaktą pirštu. — Mums, našliams, reikia draugų daugiau negu kitiems, nes mes be jų jaustume didelę tuštumą, vienišumą. Bet reikia nuoširdžių draugų, kurie tikrai mylėtų savo artimą.

     —    Tokių, kaip aš, Verute? — paklausė Povilas, ir jo balsas nuskambėjo labai romantiškai.

     —    Ypatingai tokių, kaip tu, Pauliuk, tik tokių, — linksmu balseliu ji atsakė.

     Mums privažiavus prie Verutės namų, Povilas pakvietė visus kitą šeštadienį jį aplankyti.

     —    Kokia proga? — paklausė žmona. — Gimimo diena?

     —    Naujo gimimo, — atsakė Povilas. — Baigiau kinietiškus metus, dabar pradėsiu krikščioniškus. Verutė šiandien pasakojo apie linksmosios našlės išgyvenimus, o aš jums papasakosiu apie našlio mylinčią širdį.

     —    Jeigu jau naują krikščionišką gyvenimą nori pradėti, reikia pakviesti ir kunigą, —    pasiūliau.

     —    Pažiūrėsim, gal ir pakviesime, pasakė Povilas, palydėdamas Verutę iki durų.

     Pažiūrėsime...