Danutė Bindokienė

     Praėjusį kartą, pradėdami rašyti šia tema, minėjome, kad buvo apklausinėta dešimt išsiskyrusių šeimų. Ten trumpai apžvelgėme tas šeimas ir jų išsiskyrimo priežastis. Dabar eisime prie atskirų šeimų pasisakymų.

     Pirmiausia leisime pasisakyti Rūtai ir Sauliui (ne jų tikrieji vardai), kartu išgyvenusiems apie trejus metus. Jų skyrybos sukrėtė artimuosius ir pažįstamus net daugiau, negu ilgai vedusiųjų išsiskyrimas. Apie vyresniojo amžiaus žmonių skyrybas dažnai kalbama su šypsena: "Žilė galvon, velnias uodegon”, bet Sauliaus su Rūta santuokos iširimas buvo sutiktas su nuoširdžiu liūdesiu. Šių skyrybų atvejį pasirinkome todėl, kad jis nėra labai išskirtinis, o gana dažnai pasitaikantis jaunų, daug žadančių, lietuviškų šeimų tarpe. Žinoma, priežastys gali būti visai skirtingos, kaip pas Saulių ir Rūtą. Čia tik norime atkreipti dėmesį į faktą, kad skyryboms imuniteto neturi jokia amžiaus grupė.

     Saulius su Rūta susipažino tautinių šokių ratelyje. Abudu buvo neseniai baigę lituanistines mokyklas, abu skautai nuo mažens ir savo lietuviška kilme abu viešai didžiavosi. Saulius vienturtis, buvo 21 metų, kai sukūrė šeimą. Rūta turėjo dvi jaunesnes seseris ir buvo metais už Saulių jaunesnė. Abu tuo metu lankė universitetą: Saulius studijavo biznio administraciją, Rūta — biologiją, svajodama apie gydytojos arba bent gailestingosios sesers karjerą.

     Nė vieno tėvai jokių kliūčių vestuvėms nedarė, nors Sauliaus motina išsitardavo, kad jis galėjęs gauti ir geresnę merginą, kad Rūta prišnekinus jį ją vesti. . . Rūtos tėvai atsargiai užsimindavo, kad Saulius nesubrendęs, "nesusitupėjęs” ir jam dar reikėtų kiek palaukti su vedybomis. Į tokias tėvu nuomones jaunieji nedaug dėmesio kreipė.

     Vestuvės buvo šaunios ir su visomis lietuviškomis tradicijomis. Jose dalyvavo daug jaunimo, o tautinių šokių grupė, kuriai abu priklausė, atliko apeiginius vestuvių šokius. Spaudoje buvo šiltai rašoma, kad iš šitos lietuviškos šeimos bus daug džiaugsmo visai išeivijos bendruomenei. Sauliaus ir Rūtos santuoka buvo laikoma pavyzdžiu tiems lietuviams jaunuoliams, kurie dairosi į svetimtaučius ir, su jais sukurdami šeimas, nubyra iš lietuviškosios bendruomenės.

PASISAKO RŪTA

     Saulių išsiunčiau pas mamą, tegul pabaigia užauginti, o tik tada išleidžia į pasaulį. Aš žinau, ką sakysite: jis buvo per jaunas sukurti šeimą. Gal ir taip, bet yra daug mano draugų amerikiečių, kurie šitos problemos neturi. Kažin ar lietuviai vyrai vėliau subręsta už amerikiečius? Atsimenu, mums lituanistinėje mokykloje kartą buvo kalbėta, kad Lietuvoje vyrai kurdavo šeimas, būdami beveik 30 metų, mat šiauriečiai žmonės vėliau subręsta ir todėl jaunesni buvo laikomi dar nevyriškais. Dabar vis galvoju, kad tai teisybė, nors gimėme ir gyvename ne Lietuvoje, o pagal tai nebesivadiname šiauriečiais. Kažin ar čia koks genetinis reiškinys? Mano pažįstamų ratelyje jau pasitaikė du panašūs atvejai, kai išsiskyrė jaunos lietuvių šeimos daugiausia dėl vyro nesubrendimo. Amerikiečių tarpe, kaip minėjau, tai rečiau pasitaiko. Jūs, be abejo, norite išgirsti, kodėl mūsų vedybos iširo? Aš tikrai ir pati nežinau. Žinau tik, kad ilgiau kartu gyventi nebuvo įmanoma.

     Per trejus metus Saulius dukart pakeitė savo mokslo kryptį. Pradžioje studijavo biznį, paskui perėjo į inžineriją, pagaliau nusprendė būti advokatu. Kas žino, ką kitais metais sugalvos? Jis nori būti amžinu studentu, o aš noriu turėti tikrą šeimą — namus, vaikų. Turėjau bent laikinai (kaip jis žadėjo) nutraukti mokslą ir dirbti, kad mano vyras galėtų studijuoti. Iš jo darbo vakarais ir iš mano savaitgalinio darbo abu pragyventi negalėjome. Anksčiau kasdienybės reikmenimis rūpinosi tėvai — nereikėjo mokėti už butą, maistą, elektrą, telefoną ir t.t. Drabužiams ir pramogoms užtekdavo ir iš savos kišenės.

     Ištekėjus reikėjo taupyti ir taupyti. Kiekvieno cento išleidimą turėjome gerai apgalvoti. Užtrūko išėjimai, nauji drabužiai. Nemanykite, kad jau aš tokia tuščia ir buvo sunku visko atsisakyti. Pradžioje mudu buvome tokie laimingi, kad į visokius trūkumus nekreipėme dėmesio. Tai kas, kad turėjom tik dvi senas kėdes virtuvėje, o šaldytuvas (atgabentas iš jo tėvų rūsio) kas dvidešimt valandų sustodavo. Miegamajame nebuvo kilimo, naktinio stalelio, o užuolaidos ant langų tokios senos ir nublukusios, turbūt pirmaisiais metais Amerikoje mano mamos pirktos. Tačiau mes turėjome naują lovą, o tai buvo svarbiausias baldas visame bute. Tai buvo rojaus metai...

     Aš Saulių tikrai pamilau tik po vestuvių. Žinau, kad tai keistai skamba ir daugelis netikėtų tais mano žodžiais. Mudu susipažinome, kai abu priklausėme tai pačiai tautinių šokių grupei. Jis tuoj mane išskyrė iš kitų mergaičių ir tapo nuolatiniu partneriu šokiams. Matote, aš gana aukšta (Rūta yra 5 pėdų 8 colių aukščio) ir kai kurie bernai buvo per žemi. Saulius buvo daug aukštesnis už mane, geltonplaukis, mėlynakis, laibas ir gražiai šoko. Daug mergaičių man pavydėjo ir pyko už jo dėmesį, nes berniukų mūsų grupei amžinai trūkdavo. Mes vis būdavome kartu per pertraukas, o po repeticijų jis parveždavo namo. Kartais sustodavome užvalgyti ir prašnekėdavome iki vėlumos. Mes pasidarėme draugai ir dar daugiau. Labai netrukus, gal tik po poros mėnesių, visi nusprendė, kad Saulius ir aš vienas kitam nuo amžių skirti. Jeigu buvo-me kur kviečiami, tai tik abu kartu. Kiti bernai jau į mane nebežiūrėjo, nes aš buvau Sauliaus mergina. Mokykloje aš niekad su bernais per daug nebendravau. Jie buvo sau, o aš su savo lietuvių grupele — sau. Nebuvo nė laiko. Sekmadieniais buvau užimta su skautais —aš vadovavau draugovei, o šeštadienio vakarai buvo Sauliui. Dukart per savaitę šokome grupėje, o dar reikėjo susitvarkyti, pamokas ruošti. Prieš sutikdama Saulių, aš niekad neišeidavau su tuo pačiu berniuku dukart iš eilės ir jokių intymesnių santykių nesu turėjusi. Saulius prisiekinėjo, kad aš taip pat buvau pirmoji mylėta mergaitė.

     Mano mama dažnai užsimindavo, kad dvidešimtmetis vyras visai netinka bendram gyvenimui. Ypač tam netiko Saulius. Jis buvo labai vaikiškas, neturėjo gyvenimo patirties, nieko pats pasidaryti nemokėjo. Man patarė draugauti su juo, jeigu patiko, bet su vedybomis neskubėti. Jeigu meilė tikra, nepabėgs ir kiek palaukus.

     Žinoma, aš mamos neklausiau. Žinojau, kad tėvai labai patenkinti draugyste su Saulium. Jis lietuvis. Kai anksčiau kartais išeidavau su amerikiečiais berniukais, baisiai murmėdavo. Mačiau, kad tėvai nebuvo per daug patenkinti tik pačiu Saulium, bet bijojo priekaištauti. Saulius juk buvo lietuvis, ir jie galėjo didžiuotis prieš draugus, kad vyriausia duktė eina geru keliu — draugauja su lietuviu berniuku.

     Man reikėjo daugiau dėmesio kreipti į mamos užuominas apie Sauliaus nesubrendimą, o ji turėjo aiškiai ir tvirtai savo nuomonę pasakyti. Mes trys seserys šeimoj, tai apie bernus per daug ir nenusimanau. Nežinau, ar mamos patarimų būčiau paklausiusi, bet dabar aš bent savo širdyje jos nekaltinčiau. Būčiau pati kalta, kad nepaklausiau.

     Į bendrą gyvenimą su Saulium kažkaip netyčia įpuolėm. Jo tėvų elgesys aiškiai rodė, kad aš per prasta jų vienturtėliui. Saulius galėjo gauti karalaitę, o aš — nė grožio, nė turto, nė mokslo nepasiekusi. Mano tėvai taip pat paprasti: tėvelis braižytojas, o mama dirba apdraudos įstaigoje. Per Saulių jie tikėjosi susigiminiuoti su įtakingais žmonėmis. Vienintelis mano pliusas — aš lietuvaitė. Atrodo, kad ne tik mano ir Sauliaus, bet visų mūsų draugų tėvai labiausiai trokšta, kad vaikai sukurtų lietuviškas šeimas. Nesvarbu, kaip jiems vėliau seksis, ar bus laimingi, svarbu, kad gali pasididžiuoti lietuviu žentu ar marčia.

     Mudu susituokėme su visomis lietuviškomis tradicijomis. Vestuvinių dovanų krūvose buvo daugiau austų staltiesių, drožinėtų koplytėlių, albumų su Vilniaus vaizdais, negu kavai virti puodų, paklodžių ir rankšluosčių. Kai pasibaigė medaus mėnuo ir gyvenimas sukasdieniškėjo, manęs laukė nemalonus pabudimas. Mano vyrui labiau reikėjo mamos, o ne žmonos. Jeigu aš išviriau pietus ne taip, kaip jo mama, jeigu išskalbiau marškinius, vartodama kitos kompanijos muilo miltelius, jeigu nupirkau skirtingos rūšies duonos, Saulius užsidarydavo ir su manim nekalbėdavo. Kartais net nežinojau, už ką jis nepatenkintas. Man reikėjo mokytis, reikėjo dirbti, reikėjo namie šeimininkauti. Atrodė, kad amžinai esu pavargusi, neišsimiegojusi, neturinti laiko ir tuo pačiu kantrybės. Saulius nieko nepadėdavo namie. Kur nusiavė batus, ten paliko, kur nusivilko marškinius, ten nudrėbė. Jeigu paprašydavau suplauti indus, ar ką kita padaryti, jis labai įsižeisdavo. Atrodo, kad jo motina nieko iš jo nereikalaudavo. Žinoma, ji nelankė universiteto, nedirbo ligoninėje ir po to neturėjo viena šeimininkauti, kai vyras guli, kojas patiesęs... Tas nuolatinis palyginimas su motina, mane varė iš galvos. Ji mokėjo siūti, virti, kepti, tvarkyti biudžetą ir visuomet šypsotis. Ji viską davė ir nieko sau nereikalavo. Aš tik reikalavau... Iš tikrųjų aš norėjau tikro vedybinio gyvenimo, kada du žmonės viskuo dalijasi, kartu dirba, rūpinasi bendrais reikalais. Saulius apsisprendė, kad biznio administracija ne jam ir metėsi j inžineriją. Jo tėvai labai pritarė, o manęs net neklausė. Parėjo kartą ir pasakė, kad keičia studijas. Po pusmečio vėl pakeitė. Šį kartą sužinojau tik semestrui prasidėjus, kai viena mano draugė matė jį universitete. Kai paklausiau, kodėl nepasitaręs taip padarė, atsakė, kad tai jo asmeniškas dalykas. Kaip gali būti tik jo dalykas, kai aš už mokslą moku, jeigu gyvename kartu? Aš pati būčiau norėjusi toliau studijuoti, bet turėjau dirbti pilną laiką, kad pragyventume. Kai Saulius mokslus užbaigs, tada ir aš galėsiu baigti. Kada jis baigs, jeigu vis keičia nuomonę ir vis daugiau mokslo metų užsideda? Aš norėjau įsikurti, gal pirkti namą, turėti vaikų. Kada tai galės įvykti?

     Mudu nesipešėme, tik santykiai vis šaltėjo. Jis ėjo sau, aš sau. Drauge nepraleisdavome daug laiko, nes jo neturėjome. Tarp mokslo ir darbo vakarai buvo labai trumpi. Savaitgalius praleisdavome pas jo tėvus, o retkarčiais ir pas manuosius. Saulius tvirtindavo, kad kartą per savaitę reikia tinkamai pavalgyti, o niekas tinkamiau neverda, kaip jo mama. Namie mažai tarp savęs šnekėdavome. Kai pradėdavau kalbą apie ateitį, Saulius užlįsdavo už knygų — daug darbo turįs. Vienas tik dalykas nepasikeitė: intymūs santykiai. Lovoje grįždavo senoji meilė ir pasitenkinimas. Tik kiek laiko gali praleisti lovoje? Gyvenimas eina ir atneša reikalavimus. Aš nepykstu ant Sauliaus, daugiau esu nepatenkinta savimi. Tik vieną kartą gyvenime suteikiama legali proga sukurti šeimą, ir tą pačią progą aš prašvilpiau. Skyrybos — legalios valstybės akyse, bet bažnyčia neišskiria. Aš esu religinga ir man tai svarbu. Dabar esu tik 22 metų, todėl prieš akis labai ilgas, vienišas gyvenimas. Aš noriu būti žmona ir motina, bet negalėsiu.

     Saulius gyvena pas tėvus, bet aš pas savuosius negrįžau. Vėl mokausi ir dirbu, kartais išeinu su kuo, bet retai. Mudu buvome visiškai netinkami bendram gyvenimui. Man rodos, kad vyras turi būti vyresnis už mergaitę. Jeigu abu vienmečiai, tai turi tuoktis vyresni, jau gyvenimui pasiruošę. Girdėjau, kad Saulius vėl priklauso tautinių šokių grupei ir vaizduoja viengungį. Manęs lyg nebūta jo gyvenime. Tokiais atvejais vyrui vis geriau — jis vienas gali eiti, kur nori. Senieji mūsų draugai mielai kviečia Saulių išeiti drauge ar į svečius pas save, bet visi vengia manęs. Vienas viršaus vyras draugijoje vis pravartu, bet viena atliekama moteris sudaro visiems nepatogumų. Jaučiuosi sena ir niekam nereikalinga. Mano gyvenimas, atrodo, pasibaigęs, nors nebuvo prasidėjęs. Ar grįžčiau pas Saulių? Ne! Padariau vieną klaidą, bet iš jos bent pasimokiau nedaryti antros tokios pat.

SAULIUS PASIPASAKOJA

     Rūtos tiesa, man buvo per anksti vesti. Dėl savo vedybų aš kaltinu visuomenę. Mums buvo padarytas didelis spaudimas, kad sukurtume šeimą. Rūtos tėvai bijojo, kad ji nesusidraugautų su amerikiečiu, jeigu mane pames. Mano tėvai rūpinosi, kad negautų kokios svetimtautės marčios. Mudu turėjom tiek paviršutinių bendrybių, kad tikrieji skirtumai neatrodė ryškūs. Jie paryškėjo tik po vestuvių, kada likome atsakingi tik prieš vienas kitą. Tėvų norai, tautybė, religija ir t.t. negalėjo mums padėti išrišti problemų. Mudu tarp savęs vis tiek šnekėjome tik angliškai. Taip buvo prieš vestuves, taip buvo ir po jų. Rūta mėgo eiti į bažnyčią, o aš tik retom progom nueidavau. Kai buvau nevedęs, eidavau dažnai, nes nenorėjau motinos skaudinti. Rūta leido pačiam apsispręsti, tai ir nėjau. Skautavimas ar tautinių šokių repeticijos, nors prieš vestuves atrodė svarbu, po vestuvių mums nieko nepridėjo ir nepadėjo. Kai susipykdavome, negi pradėsime suktinį šokti apie virtuvės stalą? Rūta nebūtų sutikusi!

     Prieš vestuves ji buvo linksma mergaitė. Buvo galima pajuokauti, pasikalbėti ir paišdykauti. Po vestuvių pasidarė baisiai sena. Rimtumas, orumas, tvarkingumas — tai jos motto. Koks skirtumas, kur padėti batai ar drabužiai? Mano mama sakydavo, kad namai yra skirti žmonėms, o ne žmonės namams. Namuose turi jaustis patogiai ir jaukiai. Rūta niekaip negalėjo suprasti, kodėl aš nelakstau su siurbliu paskui kiekvieną dulkelę ar su mazgote apie kiekvieną nešvarų indą. Man ir taip darbo užteko. Ji kaltina, kad per dažnai keičiau studijas. Gal ir taip, bet tai dariau ne lengvapėdiškai. Biznis man nebuvo prie širdies, bet tėvas dirba toj srity, ir iš pradžios norėjau prie jo prisiderinti. Kai likau nuo tėvų nepriklausomas, nutariau keisti studijas. Inžinerija atrodė patraukliai, bet netrukus apsižiūrėjau, kad man visai netinka. Rūta tokį triukšmą pakėlė, kai mečiau biznio administraciją, kad nedrįsau sakyti apie naują pasikeitimą. Žinoma, kai sužinojo, priekaištam nebuvo galo. Aš esu gana nešnekus, o ypač nemoku išsakyti, kas viduj yra. Rūta nori viską išvilkti į viršų, padėti ant stalo ir su mikroskopu išnagrinėti. Kai aš nemoku išsireikšti, tai tyliu, o ji sako, kad nusigręžiu nuo jos arba pykstu. Nuolatinis jos tarškėjimas mane vargina, ypač kai turiu daug pamokų. Netiesa, kad aš per daug prie mamos prisirišęs. Mano šeima buvo labai uždara ir artima — visur tik mes trys. Mama yra labai ypatinga moteris, ir aš nejučiomis lyginu visas kitas su ja. Tik dėl to, kad turėjau žmoną, aš juk negalėjau išsižadėti motinos! Mano tėvai Rūtą priėmė ir mylėjo kaip dukterį, tik ji su tuo sutikti nesiteikė. Meilė motinai savo vietoje, o žmonai — savo. Aš Rūtą tikrai mylėjau, tą Rūtą, kurią pažinojau prieš vestuves. Po vestuvių ji per greitai norėjo turėti tai, ką kiti pasiekia tik per ilgus metus. Rūta norėjo turėti puikius namus, baldus, pinigų. Kaip mes galėjome tai įsigyti, abu besimokydami? Aš negalėjau prašyti tėvų, o jos tėvai gana neturtingi. Aš Rūtai net prieš vestuves sakiau, kad būtų geriausia palaukti dar metus, kitus. Ji nesutiko. Rūta ir tada daug kalbėdavo, mokėjo mane įtikinti, kad galėsime susitvarkyti ir visus trūkumus nugalėti.

     Tikėkit, nuolatinis nepasitenkinimas ir priekaištai per trejus metus visai užgesino meilę jai. Jokiu būdu nesutikčiau su Rūta toliau gyventi. Netikiu, kad ji kada pasikeistų. Aš baigsiu mokslus, įsitaisysiu, neprapulsiu. Vėl įsijungiau į tautinių šokių ratelį, nes noriu dalyvauti Tautinių šokių šventėje šią vasarą. Senieji draugai mane priėmė atgal be priekaištų. Gyvenu pas tėvus, nes atskirai neįstengiu, nėra pinigų. Kai baigsiu mokslą, susirasiu sau kitą vietą.

     Dažnai galvoju apie priežastis, kurios išardė mūsų santuoką. Jų yra daug, bet nė vienos labai didelės. Tik visos kartu susidėjusios tai padarė. Per mažai vienas antrą pažinome prieš vestuves. Visi tvirtino, kad mudviem užtenka to pažinimo, nes kilmė, vaikystė ir jaunystė abiejų tokia panaši. Vadinasi, esame pažįstami nuo amžių. To neužteko, kaip matote. Bendra tėvų, draugų, visuomenės pažiūrų ir pirmojo susižavėjimo nuotaika įnešė mudu į vedybinį gyvenimą, kuriam nebuvome pasiruošę. Tada visi mus paliko ramybėje, lyg jausdamiesi savo uždavinį atlikę. Mudu apsižiūrėjome, kad nedaug kas riša, o daug kas skaldo. Aš nekaltinu nieko: taip buvo, taip atsitiko. Visiems jauniems patarčiau neskubėti prie altoriaus. Pirma gerai pasiruošti gyvenimui atskirai, o tada jį pradėti drauge. Žinoma, mano patarimo niekas neklausys, kaip ir mudu su Rūta nebūtume klausę.