J. A. HARDON, S.J.

     Mes esame keisti sutvėrimai, kartais labai sau prieštaraujantys. Imkime, pavyzdžiui, kad ir pirkimą bei pardavimą. Mes juk labai gerai žinome, kad norėdami ką nors įsigyti, turime už prekę užmokėti tam tikrą kainą. Pats žodis "pirkimas” reiškia, kad mes užmokame už daiktą, ir tik tada turime teisę jį savintis. Paėmimas to, kas kitam priklauso, nieko neužmokant, yra vagystė.

     Bet kai atsigręžiame į antgamtinį Dievo pasaulį, staiga pakeičiame savo protavimą. Čia mums reikia stengtis nugalėti keistą įsitikinimą, kad Dievas turi mums viską teikti, ko tik mums reikia (juk į viską turime neabejotiną teisę!), ir už tai neturime nieko užmokėti. Visi juk esame girdėję pasakymą, kad "už nieką nieko negausi”. O kodėl atsirado ta keista pažiūra Dievo atžvilgiu? Žmonės tikisi viską iš Dievo gauti nemokamai.

     Žinoma, reikia pripažinti, kad yra šioks toks pagrindas tokiam keistam protavimo būdui. Dievas tikrai iš nebuvimo pašaukė mus į buitį, mums nieko neužmokant už privilegiją būti jo kūriniais. Juk jis galėjo taip padaryti, kad būtume tik rožė, ar lelija, arba net ir piktžolė. Bet Dievas mus sutvėrė tokius, kokie esame. Tai ne tik mums nieko nekainavo, bet mes net neturėjome jokios galimybės už tai atsilyginti. Juk taip yra ir visame mūsų gyvenime. Yra daug dalykų, kuriuos mes turime ir kuriais džiaugiamės, kuriuos Dievas mums duoda ir nereikalauja, kad tiek ir tiek valandų už tai atidirbtume. Todėl mes Dievo gerumą laikome savaime suprantamu dalyku ir manome, kad į tai turime teisę. Pamažu kyla pavojus susikurti klaidingą nuomonę, kad Dievas, būdamas toks geras, apdovanos mus daugeliu dalykų, kurie mums nieko nekainuos. Ir tai ne tik dabar, bet suteiks mums ir amžinąjį gyvenimą be jokių mūsų pastangų.

     Tačiau mūsų tikėjimas ir sveikas protas sako, kad ši nuomonė nėra teisinga. Be abejo, Dievas mus myli. Jo vardas yra Meilė, bet jis taip pat yra teisingas. Prisiminkime, kad jis yra visatos Kūrėjas ir Viešpats. Reikėtų manyti, kad toks didelis jo meilės išliejimas pareikalautų kokio nors mūsų atliepimo. Juk mes nesame nei robotai, nei manekenai. Taip pat nesame nei augalai, nei žvėrys, bet žmonės, apdovanoti laisva valia.

     Naudodamiesi šia laisve, mes Dievui galime sakyti "taip”, bet įsivaizduokite — mes jam galime sakyti ir "ne”. Dievas nori, kad mes naudotumės šia savo turima laisvės galia. Taip pat ir Sv. Raštas sako, kad mūsų likimas amžinybėje priklausys nuo to, kaip šia laisve pasinaudojome.

     Šios problemos čia nesvarstysime. Čia tik noriu pasvarstyti, kokią atitinkamą kainą turime užmokėti, stengdamiesi mylėti Dievą taip, kaip jis turėtų būti mylimas.

     Gerai žinome, kad net žmonių tarpe tikra draugystės meilė yra reikli. Daug tikimės iš tų, kuriuos mylime; o tie, kurie mus myli, daug tikisi iš mūsų. Iš mūsų mylinčių tikimės tokios paramos, kokios iš svetimo žmogaus nesitikėtume. Visi esame girdėję tokį pasakymą: "Man nepatogu kreiptis į ją su šiuo prašymu, nes iš tikrųjų aš jos labai gerai nepažįstu”.

     Žmonės, kurie dar nemyli vienas kito nesavanaudiška meile, nors jie būtų ir aukštos nuomonės apie vienas kitą ir vienas kitą tikrai gerbtų, drovisi vienas iš kito prašyti tai, ko jiems reikia, nes nenori vienas kitam užsimesti, vienas kitą apsunkinti. Toks pat dėsnis galioja ir antgamtiniame gyvenime. Kaip tik todėl, kad Dievas mus taip myli, jis tikisi, kad mes taip pat jam meile atsiliepsime. Kaina, kurią turime sumokėti, augdami Dievo meilėje, yra aukšta. Juk vertinga prekė daug kainuoja. Brangiausias turtas pasaulyje yra Dievo meilė. Jos negausi už nieką arba labai pigiai. Už ją reikia užmokėti aukštą kainą.

     Jeigu sakome, kad Dievą mylime ir išreiškiame norą augti jo meilėje, jis tikėsis iš mūsų dviejų dalykų: sutikimo atsisakyti tai, kas malonu, jeigu jis to panorės, ir priimti viską, kas mums nemalonu ir skausminga, jeigu jis panorėtų tai atsiųsti. Taip, už Dievo meilę užmokame, kaip ir Kristus užmokėjo už savo Tėvo meilę, savanoriškos aukos pinigu ir šventu kryžiumi.

     Pasvarstykime, ką mums auka reiškia. Tai yra atsisakymas ir už ką nors paaukojimas malonių dalykų, kuriais šiaip galėčiau pasinaudoti. Labai įvairūs gali būti tie malonūs dalykai, kurių atsisakyti gali iš mūsų pareikalauti Dievo meilė. Vienam tai gali būti pinigai, kitam laisvalaikis, buvimas nepirklausomam, pasisekimas karjeroje, prestižas ir t.t.

     Nesvarbu, ar esi jaunas ar senas, turtingas ar neturtingas; vyskupas, kunigas, vienuolis ar pasaulietis, yra daug dalykų, kurių natūraliai niekas nenori atsisakyti. Dievas kartais prašo, kad atsisakytume arba savo laiko, arba patogumų, arba įpročių, asmeniškos nuomonės. Tai turėtų būti įrodymas, kad jį mylime ir norime augti jo meilėje.

     Kartais, norėdami parodyti Dievui meilę, turime atsižadėti laiko. Pavyzdžiui, negalime melstis arba atlikti dvasinio skaitymo, neskirdami tam laiko. Reikia laiko, jeigu norime aplankyti ligonį, jeigu norime padėti vyresnio amžiaus žmogui apsipirkti, apsitvarkyti namus. Laiko pareikalauja atidus išklausymas kito žmogaus vargų, nepasisekimų. O kiek laiko reikia praleisti autobuse, norint aplankyti giminę ar draugą!

     Kartais, kai stengiamės mylėti Dievą taip, kaip jis norėtų, kad jį mylėtume, turime atsisakyti net ir savo patogumų. Juk nėra labai patogu keltis anksti rytą ir eiti į Mišias, priimti Komuniją. Nėra patogu apsieiti be pietų ar vakarienės, kai esame iškviesti kam nors pagelbėti. Nėra patogu klūpėti, kai meldžiamės.

     Kaip apibūdinsime kryžių? Kai Dievo meilė siunčia mums kryžių, Dievas įeina į mūsų gyvenimą, jeigu taip galima išsireikšti, neprašytas. Jis leidžia, kad mums atsitiktų tai, ko natūraliai labai nenorime, kad atsitiktų. Juk tada atsitinka tai, kas teikia skausmą. Geras skausmo apibūdinimas būtų toks: skausmas yra tai, ko žmogaus valia nemėgsta. Pasiuntęs mums skausmą, Dievas stebi, kaip mes jį priimame.

     Atsiminkime, kad Dievas yra visų dovanų davėjas. Jis gali iš mūsų atsiimti viską, kas mums brangu. Jis gali mums atsiųsti tai, kas sunku, nemalonu, kas sukelia daug skausmo. Bet jei norime augti jo meilėje, būkime jam už viską dėkingi.

Išvertė D. Sadūnaitė

Hans Küng, apie kurį Vatikano įstaigos pareiškė, kad jo nebegalima laikyti katalikų teologu, pasitraukė iš dėstytojo pareigų Tue-bingeno, Vokietijoje, universiteto katalikų teologijos fakultete.