JUOZAS PRUNSKIS
Kai naciai buvo užplūdę beveik visą Europą ir kai vyko masinis žydų žudymas, jausdamas mirtiną pavojų žydas rašytojas Franz Werfel (1890-1945) padarė įžadą, kad jeigu jis išliks gyvas, parašys kaip tik galės geresnį veikalą apie Liurdo Mariją ir apie jos regėtoją Bernadetą. Savo įžadą išpildė, parašydamas knygą "Das Lied von Bernadette”, kuri švyti giliu dvasingumu ir kuri yra išversta į daugelį kalbų.
Tame veikale jis rašė:
— Kas gi yra koks nors valdovas, ar valstybės galva, ar diktatorius, palyginus su šventuoju? Jie yra nunešami laiko vandenų ir pradingsta. Kas gi tepasilieka? Vardas dulkėmis apneštose knygose. Nėra pasauly ko nors labiau panašu į dulkę, nėra nieko juokingesnio, kaip žmogus, kurio galia yra pasibaigusi ir jis jau niekam nebegali pakenkti. Valdžios žmogaus mirtis yra jo paskutinis pralaimėjimas. Didžios mintys yra geresnėje padėtyje. Tačiau, kalbant paprastai, niekas negali pralenkti tų, kurių siekimas yra dangus.
Tuo anas Austrijos žydas rašytojas pabrėžė, kad tikriausias žmogaus kelias yra siekimas dvasinės tobulybės.
Prieš porą dešimtmečių Čikagoje ėjo dienraštis "Chicago Herald-American”. Vienu metu to dienraščio redakcija pasiuntė daugeliui įžymiųjų žmonių klausimą, ką jiems reiškia gavėnia. Tarp daugelio įdomių atsakymų, atėjo raštas ir iš buvusio Aukščiausiojo Tribunolo teisėjo Joseph P. M’-Goorty. Jis rašė:
— Gavėnią laikau ypatingu atgailos ir maldos laikotarpiu. Tai laikas, kada mes turime daugiau galvoti apie savo ateities paskirtį ir save paklausti, kas yra mūsų artimas. Mes šiuo laiku tikrai turime parodyti Dievo begalinės meilės įvertinimą. Mūsų pastangos pasaulyje yra reikalingos Visagalio Dievo vadovybės. Dievas yra su mumis, bet visų pirma mes patys turime būti su Juo. Šiuo metu mūsų maldos turi siekti Dievo vadovybės mums patiems, mūsų visuomenei ir visoms tautoms.
To teisėjo nuoroda į didesnį atgailos gyvenimą ir į pastangas siekti didesnio tobulumo yra visais laikais įsidėmėtina.
Gilios dvasios žmogus, net ir religinio sąjūdžio kūrėjas Dwight L. Moody kartą buvo paprašytas pasakyti vardą žmogaus, kuris jam sudarė daugiausia rūpesčių. Jo atsakymas buvo, kad tokiu žmogumi yra jis pats.
Tikrai, arba mes pasukame tobulumo siekimo keliu ir tampame džiaugsmas sau ir kitiems, arba mes tampame žmonėmis, kurie net sau patiems būname didžių rūpesčių šaltiniu.
Kartą kunigas mokė vaikus tikybos. Aiškino apie pasaulio, apie žmogaus sutvėrimą. Norėdamas patikrinti, ar vaikai suprato, paklausė vieną:
— Tai sakyk, Jonuk, kaip tu atsiradai?
— Dalį manęs sutvėrė Dievas, — atsiliepė berniukas. Nustebintas tokiu atsakymu, kunigas jį vėl paklausė:
— Kaip tai dalį?
— Ogi, kunigėli, Dievas mane sutvėrė tokį mažutį, o paskui aš pats užaugau.
Šis mažas dialogas duoda progos ir mums save paklausti, ar mes nors kiek augame savo dvasia, ar nors kiek palaipsniui bręstame amžinybei, kuri neišvengiamai ateis?
Jau graikų filosofas Plotinas, svarbiausias neoplatonikų atstovas, trečiame šimtmetyje savo Eneadose rašė:
— Jei nematai savyje grožio, tai daryk kaip skulptorius, kuris skaptuoja gražią statulą. Jis nukala vieną dalį, nuskaldo, nudailina ir darbuojasi iki išgauna grakščias linijas marmuro gabale. Kaip jis, taip ir tu nukalk šalin, kas nereikalinga, ištiesink kreivumus, tamsiąsias vietas nublizgink ir nenustok dirbęs prie savo paties statulos iki nesuspindės dieviškosios dorybės...
Tas filosofo patarimas nėra pasenęs nė mūsų laikais, po maždaug aštuoniolikos šimtmečių.
Bet mes turime ir savųjų mintytojų patarimų, į kuriuos labai verta įsigilinti. Atei-tininkijos kūrėjas prof. Pranas Dovydaitis vienai savo globotinei, beatostogaujančiai po išlaikytų gimnazijos baigimo egzaminų, 1921 m. liepos 8 d. rašė:
— Ilsėkis tad nuo viso triukšmo, gėrėkis Dievo pasauliu ir įsigyvenk vis giliau į patį Dievą malda ir eucharistiniu gyvenimu... Stiprink savy šventybės pradus, nes čia tikroji žmogaus didybė... Tad palik Dieve, pati dievėdama.. .
Koks nuoširdus ir visiems prasmingas patarimas!
Antras didysis mūsų tautos mintytojas — prof. Stasys Šalkauskis — skelbė:
— Kas yra abejingas tiesai, gėriui, grožiui, šventumui, neišvengiamai vergaus geiduliams.
Kitaip sakant, tam tepaliks gyvuliškoji gyvenimo pusė, neįstengiant prasimušti į dvasinio gyvenimo aukštumas. Dėl šitokių prof. Šalkauskio įtaigojimų ir studentų korporacija buvo pasirinkusi šūkį:
— Į kalnus, į viršūnes...
Arabų priežodis sako:
— Didžiausia klaida yra nepastebėti savo klaidų...
Nelaimė tiems žmonėms, ir taip pat nelaimė tiems, kurie gyvena su tokiais žmonėmis, kurie savo klaidų nepastebi ir nenori pastebėti bei atitaisyti.
Tragiškai automobilio nelaimėje žuvusio kun. Broniaus Dagilio antkapyje Detroite yra įrašas:
— Stovėkit kaip saulė tvirti per amžius...
Tvirti savo idealistiniais įsitikinimais, tvirti savo pajėgia valia ir ryžtinga veikla gėrio tarnyboje.
Neseniai atšventus Vilniaus universiteto 400 m. sukaktį, verta prisiminti, kad ten, universiteto rūmuose, ties observatorija buvo iškaltas įrašas lotynų kalba, kuris, išverstas į lietuvių kalbą, taip atrodytų:
Eikite šalin niekingi rūpesčiai!
Čia paniekinama menka žemė:
Iš čia einama į žvaigždes.
Taigi — į tobulybės žvaigždes, kurios mums rodo kelią į šviesią amžinybę.