CHIARA LUBICH

     "Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs mylėtumėte vienas kitą” (Jn 13, 34).

     Ar žinote, kada Jėzus pasakė šiuos žodžius? Jis juos pasakė prieš pradėdamas savo kančią. Tai buvo Jo atsisveikinimo kalba, Jo testamentas. Tai yra labai svarbu. Jei mirštančio tėvo žodžių niekad neužmirštam, tuo labiau turime neužmiršti Dievo žodžių. Tai turime rimtai įsidėti sau į galvą ir stengtis juos geriau suprasti. Jėzus ruošiasi mirčiai ir tai, ką sako, atliepia artimą įvykį. Jėzus iškeliaudamas nori išspręsti svarbų klausimą: kaip Jis gali likti tarp savųjų, kad Bažnyčia augtų ir klestėtų. Pavyzdžiui, mes žinome, kad Jis dalyvauja sakramentuose. Šv. Mišiose pats paslaptingai ateina ant altoriaus. Ir ten, kur žmonės vienas kitą myli, Jis yra jų tarpe. Bendruomenėje, kur yra tikra tarpusavio meilė, ir Jis ten yra. Jis pasakė: "Kur du ar trys susirinkę mano vardu, aš esu tarpe”. Taigi Jis gali būti ir veikti toje bendruomenėje, kurios gyvenimas pagrįstas tarpusavio meile. Jis gali per bendruomenę nuolatos pasireikšti pasauliui ir tęsti jam savo įtaką. Gražu tokia meile gyventi su savo artimais krikščionimis. Sv. Jonas, kurio žodžius čia svarstome, tarpusavio meilėje mato svarbiausią įsakymą, kuriuo Bažnyčia gali pasiekti vienybę. Jėzus tuoj priduria: "Iš to visi supras, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vienas kitą”. Tad jeigu nori sužinoti, kurie yra Kristaus mokiniai, jei nori tikro ženklo, juos atpažinsi iš tarpusavio meilės.

     Jeigu to trūksta, pasaulis neatpažins Bažnyčioje Kristaus. Tarpusavio meilė sukuria vienybę. Bet kas sudaro vienybę? "Tebūna vieningi, — dar priduria Jėzus, — kad pasaulis tikėtų...” Vienybė, atskleisdama Kristaus buvimą, patraukia pasaulį Juo sekti. Pasaulis vienybės ir tarpusavio meilės akivaizdoje įtiki Jėzų Kristų. Toje pačioje atsisveikinimo kalboje Jėzus tą įsakymą vadina savu. Jis yra savas ir ypač dėl to brangus. Nereikia jo suprasti kaip paprasto potvarkio, kaip įsakymo šalia kitų panašių. Čia Jėzus nori parodyti gyvenimo būdą ir gaires.

     Iš tikrųjų tą įsakymą pirmieji krikščionys laikė gyvenimo pagrindu. Šv. Petras sako: "Visų pirma turėkite apsčiai meilės vieni kitiems” (1Pt4,8). Prieš pradėdamas kokį darbą, prieš eidamas į Mišias, pasitikrink, ar tarp tavęs ir tavo artimo yra tarpusavio meilė. Jei taip, tai viskas turi vertę. Be šio pagrindo niekas nepatinka Dievui. Jėzus dar mums sako, kad tas įstatymas yra naujas. "Duodu jums naują įsakymą”. Ką tai reiškia? Gal tas įsakymas buvo nežinomas? Ne. "Naujas” reiškia, kad jis duotas "naujiems laikams”. Tad apie ką čia eina kalba? Štai apie ką: Jėzus mirė už mus, tad mus mylėjo be saiko. O kokia buvo toji Jėzaus meilė? Tikrai ne tokia, kaip mūsų. Jo meilė buvo ir yra dieviška. Jis sako: "Kaip Tėvas mane mylėjo, taip ir aš jus myliu”. Tad mus myli tokia meile, kokia Tėvas ir Jis mylisi. "Tokia pat meile mes turime mylėtis, kad įvykdytume tą "naują įsakymą”. Mes, būdami žmonės, tokios meilės neturime, bet esame laimingi, kad, būdami krikščionys, tokią meilę gauname. Ją mums įdiegia Šventoji Dvasia.

     Tarp Tėvo, Sūnaus ir krikščionių yra panašumas dėl tos vienintelės dieviškos meilės. Toji meilė mus įjungia į Trejybę ir tokiu būdu padaro Dievo vaikais. Dėl tos meilės dangus ir žemė yra sujungti tartum didžiule srove. Dėl tos meilės kiekviena krikščionių bendruomenė yra pakelta į dieviškąją sritį, ir dieviška tikrovė gyvena žemėje, kur tikintieji mylisi.

     Tad ar neatrodo dieviškai gražus ir nepaprastai žavingas krikščioniškas gyvenimas?

Iš italų kalbos išvertė kun. Antanas Sabas