Spausdinti

JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

     Kunigas—kontroversinė asmenybė. Vieni jį gerbia, nori su juo bendrauti, pasikalbėti; progai pasitaikius, kviečiasi į svečius, o kiti jaučia jam didžiausią neapykantą ir jo vengia, kiek įmanydami. Vieni laiko palaima, jei kunigas aplanko jų namus, o kiti sako, kad net susapnuoti kunigą reiškia nelaimę. Kai kurie tėvai svajoja ir meldžiasi, kad Dievas pašauktų jų sūnelį į kunigus, o kiti, patyrę, kad jų sūnus linksta į kunigystę, nusigandę sušunka: "Viešpatie, apsaugok mus nuo šios nelaimės!”

     Tačiau, nori ar nenori, kol pasaulyje gyvens žmonija, bus ir kunigų. Dar nėra surasta nė vienos tautos, nė vienos kad ir mažiausios bei primityviškiausios žmonių giminės, kuri neturėtų savo religijos. Todėl galima tvirtinti, kad nėra nė vienos tautos, kurioje nebūtų kunigų. Religija yra žmogaus santykiai su Dievu. Kunigas tuos santykius palaiko, puoselėja, ugdo. Jis yra tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus. Žmonija, religija ir kunigystė yra vienodo senumo. Kai tik žmogus savo protu suvokė aukštesnę esybę — Dievą, suprato, kad reikia jį garbinti, reikia jam žmogaus aukų. Dievo žmogus nematė, bet įsivaizdavo esant jį kažkur aukštybėse, kur dieną saulė šviečia, o naktį žvaigždės blizga. Negalėdamas Dievo pasiekti, žmogus sugalvojo jo garbei deginti javus, vaisius ir gyvulius, kad bent aukų dūmai jį pasiektų. Šią pareigą paprastai atlikdavo žmonių atstovai — kunigai.

     Iš pradžių atskiro kunigų luomo nebuvo. Jų pareigas eidavo šeimos tėvas arba giminės patriarchas. Vėliau kai kurios tautos — egiptiečiai, indai, persai, graikai, romėnai — įsivedė atskirą kunigų luomą, kurio pareiga buvo rūpintis dvasiniais tautos reikalais. Ir lietuviai, dar tebebūdami pagonys, turėjo gražiai organizuotą dvasiškiją. Jų kunigai buvo vadinami vaidilomis, kriviais, žyniais. Jiems padėdavo vaidilutės, kurstydamos miškuose šventąją ugnį.

     Senajame Testamente Aronas ir jo vaikai buvo kunigai, o Levi giminės vaikai buvo levitai, t.y. kunigų padėjėjai, panašiai kaip Naujajame Testamente diakonai. Taip tęsėsi iki Kristaus atėjimo, kuris įsteigė Naujojo Testamento kunigystę su nauja jo paties kūno ir kraujo auka.

     Pirmieji paties Kristaus paruošti ir pašventinti kunigai buvo apaštalai. Jis davė jiems valdžią mokyti žmones ir teikti sakramentus. Sakramentai yra Dievo malonių šaltiniai, įsteigti paties malonės autoriaus Kristaus. Kunigas semia iš to šaltinio ir teikia Dievo malones žmonėms. Naujajame Testamente kunigystė yra ne tik pareiga tarpininkauti tarp Dievo ir žmonių. Ji yra sakramentas, kurs išskiria kunigą iš kitų žmonių ir pašvenčia Dievui. Jis pažymimas nematomu, bet labai stipriu ženklu, kurio negali išdildyti nei laikas, nei mirtis, kurs pasiliks visą amžinybę. Ar kunigas džiaugsis dangaus laime, ar kentės pragare, visur ir visuomet jis bus kunigas. Danguje kunigystė teiks ypatingos šviesos jo aureolei, o pragare pridės ypatingo kartumo jo kančioms.

     Tridento Visuotinis Bažnyčios susirinkimas, remdamasis Šv. Raštu ir Tradicija, aiškiai paskelbė, kad kunigystė yra Kristaus įsteigtas sakramentas. Paskui plačiau paaiškina apie šio sakramento įsteigimą Paskutinės Vakarienės metu. Kristus, vyriausiasis Naujojo Testamento Kunigas, jau rengėsi pats save paaukoti Dievui, norėdamas jį permaldauti už žmonių nuodėmes. Bet su Kristaus mirtimi neturėjo baigtis Naujojo Testamento kunigystė. Jis žinojo, kad žmonės ir ateinančiais laikais vėl nusidės ir bus reikalingi atleidimo. Jis žinojo, kad jie norės Dievui ką nors aukoti, kuo nors už savo nuodėmes atsilyginti. Bet po Kristaus aukos ant Kalvarijos kalno visos kitos aukos nublanko ir nustojo savo vertės. Tad jis sugalvojo stebuklingu būdu pasilikti mūsų bažnyčiose, kad kunigas žmonių vardu jį galėtų paaukoti. Dievui, kad galėtų būti ir toliau tęsiama Kalvarijos auka, tik jau ne kruvinu, bet mistišku būdu.

     Čia jis, laimindamas duoną ir vyną, įsteigia Mišių auką. Paskui, tardamas apaštalams "tai darykite mano atminimui”, duoda ir jiems galią paversti duoną ir vyną Kristaus kūnu ir krauju. Tokiu būdu jis įsteigia kunigystės sakramentą. Vėliau, po prisikėlimo iš mirties pasirodęs apaštalams, suteikia jiems galią atleisti nuodėmes, sakydamas: "Imkite Šventąją Dvasią. Kam nuodėmes atleisite, tam jos atleistos, o kam sulaikysite, jos bus sulaikytos” (Jn 20,23).

     Taip apaštalams buvo suteikta visa kunigystės galia: grąžinti žmonėms prarastą malonę ir pakviesti ant altoriaus bei dalinti žmonėms patį visų malonių autorių — Kristų. Tai yra tikrai neapsakoma galia, prilygstanti tik paties Kristaus galiai. Tokios galios neturėjo nei angelai, nei angelų karalienė Marija. Užtat kartais sakoma, kad kunigas yra Alter Christus — Antrasis Kristus.

     Grąžinti sielai gyvybę, suteikiant jai pašvenčiamąją Dievo malonę, yra didesnis stebuklas, negu prikelti mirusį žmogų. Aukoti patį Kristų yra grynai dieviška galia. Juk

     Mišios yra ne tik Kristaus kryžiaus aukos prisiminimas, bet jos nuolatinis atnaujinimas. Nors savo mirtimi ant kryžiaus Kristus užpelnė žmonijai visas reikalingas malones, bet Mišių aukoje tos malonės yra žmonėms dalinamos, jiems yra pritaikomi atpirkimo vaisiai. Ir visa tai atlieka kunigas Kristaus jam suteikta dieviška galia. Todėl visai nenuostabu, kad kunigui Kristus leido kalbėti jo vardu, sakydamas: "Kas jūsų klauso, manęs klauso; kas jus niekina, mane niekina”. Tad tikrai Naujojo Testamento kunigas yra ne tik tarpininkas tarp Dievo ir žmonių, bet ir tikras Kristaus atstovas.

     Tačiau čia kaip tik ir yra visa kunigo gyvenimo tragedija, vėl tam tikra "kontroversija”. Savo galia jis pralenkia angelus ir beveik prilygsta pačiam Kristui, o savo prigimtimi pasilieka toks pat silpnas žmogus, kaip ir kiti. Jis daug nepaprastų malonių yra gavęs, bet negavęs malonės, kuri jį, kaip Mariją, apsaugotų nuo kiekvienos nuodėmės. Kunigas, būdamas žmogus, gali nusidėti ir nusideda. Juk ir tarp dvylikos Kristaus apaštalų buvo Judas. Bet kunigo klaidos dažnai žmonių yra per daug išpučiamos. Dėl kunigo nuodėmės kartais ne tik visas miestas, bet ir visas pasaulis suskamba. O kai tas pačias nuodėmes, ar didesnes, daro kiti, tai niekas apie tai nekalba ir nekreipia dėmesio. Žinoma, tai galima lengvai suprasti, nes "kam daug duota, iš to daug ir reikalaujama”.

     Vis dėlto negalima pateisinti tų, kurie į kunigą žiūri per labai tamsius akinius, kad nesistengia jo suprasti. Tenka nugirsti kalbant, kad kunigai yra materialistai, kad jie neturi tų idealų, kurių turėtų siekti, kad jiems nerūpi žmonių gerovė, kad jie ieško tik savo patogumų. Ar tai yra tiesa? Niekas nesiims neigti, kad pasitaiko ir labai blogų kunigų. Bet nekalbėkime apie šį bei kitą kunigą, kurs gal tik maža išimtis, kalbėkime apie kunigą aplamai. Prisiminkime, kiek buvo ir yra tokių, kurie, užmiršę save, gyvena tik kitiems.

     Paklauskime patys save, kas tą ar kitą kunigą atvedė prie altoriaus. Gal pinigai, garbė, malonumų ieškojimas? Jeigu jis būtų to siekęs, tikriausiai nebūtų beldęsis į semi-nanrijos duris. Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra auka, bet ypač tai tinka kunigui. Kuo auka didesnė, tuo labiau ji traukia ir žavi idealų ieškantį žmogy.

     Tas kunigas, apie kurį jūs gerai ar blogai kalbate, prieš kiek laiko buvo gimnazistas. Jaunuolis, kaip ir kiti. Turėjo draugų, mėgo žaisti, pasilinksminti. Turėjo jautrią jaunatvišką širdį, skirtą mylėti. Jeigu jis nebūtų turėjęs tokios širdies, būtų buvęs nenormalus, jo nė į seminariją nebūtų priėmę. O jeigu kaip nors ten būtų patekęs, nebūtų ištvėręs. Be jautrios širdies, be meilės, seminarijos gyvenimas jam būtų buvusi nepakeliama našta.

     Taip, jis mylėjo, jį traukė šeimos gyvenimas. Jis nebuvo atsiskyrėlis. Jis nebėgo nuo gyvenimo, bet stengėsi kaip galima daugiau to gyvenimo aprėpti. Kartais sakoma, kad kunigas atsisakė šeimos ir jos gyvenimo malonumų. Tai netiesa. Jis atsisakė tik mažos, labai ribotos šeimos. Jo plati širdis siekė didesnės meilės. Savo širdies jis nenorėjo paaukoti tik vienai mergaitei, bet šimtams ir tūkstančiams žmonių. Jo vaikai skaičiuojami taip pat tūkstančiais. Tai visi tie, kuriems jis suteikė dieviškąjį pašvenčiamosios malonės gyvenimą, kuriuose jis tą malonę didina ir ugdo. Ne be reikalo žmonės jį vadina tėvu. Jis nenorėjo užsidaryti siaurame šeimos ratelyje, bet eiti į mases ir skleisti ten tikrą meilę bei žmoniškumą, rodyti visiems tiesų kelią į mūsų galutinį tikslą. Užsivilkęs juodą sutaną, jis nepabėgo nuo gyvenimo ir savo meilės neužkasė, bet mokėsi vis geriau suprasti, kas yra tikroji meilė ir kaip ją atskirti nuo egoizmo.

     Kas kas, bet jau kunigas tai tikrai nėra ego:stas. Štai jis laiko prie altoriaus Mišias. Už ką? Ar už save? Ne, dažniausiai už jus! Štai jis eina į klausyklą. Manote, kad iš įdomumo? Ne, tai yra labai sunki našta. Pažinojau kunigų, kurie kartais verkdavo, eidami į klausyklą, nes tai yra tikrai sunki ir atsakinga pareiga. Bet eidavo. Eidavo atleisti jūsų nuodėmių, sutaikyti su Dievu. Kalbėdamas iš sakyklos, ne už save ar savo partiją propagandą jis varo, bet skelbia jums Dievo žodį, duoda dvasinio maisto. O pagaliau, jei kartais ir per bažnyčią eina su lėkšte rankoje rinkti aukų, tai jas renka ne sau, bet jums: kad jūs turėtumėte gražią bažnyčią, puošnius altorius, kad čia atėję rastumėte savo sielai ramybės ir paguodos.

     Žinoma, gyvenimas yra žiaurus. Kartais jis ir kunigą parbloškia. Bet ar būtų gražu, ar krikščioniška jį pargriuvusį dar labiau žiauriausiais žodžiais ir negailestingomis kritikomis prie žemės slėgti? Jis daug kartų jus pargriuvusius pakėlė, dėl ko jūs dabar nepaduodate jam rankos, kurios jam taip reikia? Dėl ko nepadedate jam atsikelti bent savo malda ir geru pavyzdžiu? Jeigu jūs žinotumėte jo nueitą kelią, jeigu suprastumėte tas psichologines priežastis, kurios jį gal tik laikinai pakirto, visai kitaip spręstumėte. Tada ir iš jūsų rankų nejučiomis iškristų akmenys, kuriuos buvote pasiryžę į jį sviesti. Ir jūs eitumėte susigėdę šalin, kaip tie, kurie kadaise norėjo užmušti Magdaleną, bet Kristus ją pakėlė, nušluostė ašaras ir papuošė amžinos garbės vainiku.