Spausdinti

VYSK. VINCENTAS BRIZGYS

     121. Kokia prasme kalbama apie pasauliečių kunigystę?Vyriausias ir amžinasis kunigas Jėzus Kristus, norėdamas ir pasauliečių pastangomis tęsti savo liudijimą ir išganymo vykdymą, gaivina juos savo Dvasia ir nepaliaudamas skatina imtis kiekvieno gero, tobulo darbo. Ką Kristus glaudžiai sujungia su savo gyvenimu ir uždaviniu, tam jis taip pat suteikia dalį savo kunigystės pareigų, įgalindamas garbinti Dievą ir gelbėti žmones. Dalyvaudami Mišių aukoje ir priimdami Eucharistiją, jie visus savo darbus, aukas, maldas per Kristų įteikia Tėvui. Tokiu būdu ir pasauliečiai, kaip visur veikią

      Dievo garbintojai, patį pasaulį pašvenčia Dievui. Tokia prasme kalbama apie pasauliečių kunigystę. (Bažn., nr. 34; I, psl. 62- 63).

     122. Kaip geriausia gali pasauliečiai bendradarbiauti Bažnyčios evangelizacijos darbe?Bažnyčia vykdo savo uždavinį, kai ji, klausydama Kristaus įsakymo ir įkvepiama Šventosios Dvasios malonės ir meilės, yra visų žmonių ir visų tautų tarpe, kad savo gyvenimo pavyzdžiu, skelbiamu žodžiu, sakramentais ir kitomis malonės priemonėmis vestų visus žmones į Kristaus tikėjimą, laisvę ir taiką ir kad tuo būdu jiems visiems būtų atvertas laisvas ir saugus kelias pilnai įsijungti į Kristaus paslaptį. (Bažn. mis. veikla, nr. 5; II, psls. 219).

     123 Kokios yra pasauliečių pareigos ir teisės savo ganytojų atžvilgiu? Pasauliečiai turi teisę iš pašvęstųjų ganytojų apsčiai gauti dvasinių bažnyčios gėrybių, ypač Dievo žodžio ir sakramentų pagalbos. Tepareiškia jiems savo reikalus ir pageidavimus su ta laisvės ir pasitikėjimo dvasia, kuri dera Dievo vaikams ir broliams Kristuje. Turimos žinios, patyrimas ir prestižas leidžia pasauliečiams, o kartais net uždeda pareigą pareikšti savo nuomonę apie įvairius dalykus, turinčius ryšį su Bažnyčios gerove. Tai tebūna visuomet daroma, vadovaujantis tiesa, drąsa ir apdairumu, rodant meilę ir pagarbą tiems, kurie savo einamomis šventomis pareigomis atstovauja Kristui. Drauge su visais tikinčiaisiais pasauliečiais nedelsdami krikščioniškai, klusniai tepriima, ką nutaria Kristui atstovaują pašvęstieji ganytojai, kaip mokytojai ir vadovai Bažnyčioje. (Bažn., nr. 37; I, psl. 66-67).

     124. Koks yra pasauliečių ypatingas uždavinys Bažnyčioje?Bažnyčios hierarchija gali ir pasauliečius pasitelkti atlikti kai kurias bažnytines funkcijas, tačiau ir be to kiekvienas pasaulietis krikštu ir sutvirtinimu yra įjungtas į visos Bažnyčios misiją nešti išganymą visiems žmonėms. Pasauliečiai yra ypatingai pašaukti įnešti Bažnyčios veikimą į tas vietas ir sąlygas, kur tik su jų pagalba ji gali tapti žemės druska. (Bažn., nr. 33; 1, psl. 61-62).

     125. Ar Bažnyčiai yra būtinas pasauliečių apaštalavimas? Bažnyčiai pasauliečių apaštalavimas visada yra būtinas. Pats Šv. Raštas ryškiai parodo, kokia savaiminga ir vaisinga buvo pasauliečių veikla pirmosios Bažnyčios dienomis (plg. Apd 11,19..18, 26; Rom 16,1-16; Fil4,3). Mūsų laikais dėl daugelio priežasčių reikalingas dar didesnis pasauliečių uolumas apaštalauti. Tai plačiai nušviečia II Vat. susirinkimo Pasauliečių apaštalavimo dekretas (II, psl. 132...).

     126. Ko tikisi iš pasauliečių Kristus ir pasaulis?Kristus nori ir pasauliečių pastangomis plėsti savo karalystę — tiesos ir gyvybės, šventumo ir malonės, teisingumo, meilės ir taikos karalystę (iš Kristaus Karaliaus šventės prefacijos). Kiekvienas krikščionis turi būti žemėje Jėzaus Kristaus prisikėlimo bei gyvenimo liudininkas ir gyvojo Dievo ženklas. Visi drauge ir kiekvienas asmeniškai turi maitinti pasaulį dvasiniais vaisiais. Vienu žodžiu, kiekvienas krikščionis tebūna pasaulyje tai, kas siela yra kūne. (Bažn., nr. 36 ir 38; I. psl. 64,66).

     J27. Moterų dalis pasauliečių apaštalavime.Juo toliau, tuo vis plačiau ir aktyviau visame bendruomenės gyvenime reiškiasi moterys. Labai svarbu, kad jos vis labiau įsijungtų į veikimą įvairiose Bažnyčios apaštalavimo srityse: bažnytinėse bendruomenėse, šeimoje, jaunimo auklėjime, visuomeninės aplinkos, valstybinių ir tarptautinių reikalų sprendime ir tvarkyme. (Pasaul. apašt., nr. 9; II, psl. 144-145).

     128.    Jaunimo dalis pasauliečių apaštalavime.Mūsų laikų jaunimo reikšmė įvairiose gyvenimo srityse didėja. Didėjąs vaidmuo visuomenėje reikalauja iš jų ir didėjančio apaštališko veiklumo. Pati jų prigimtis nuteikia juos veiklumui. Jeigu tas veiklumas bus pilnas Kristaus dvasios ir palaikomas klusnumo bei meilės Bažnyčios ganytojams, iš jo galima tikėtis labai gražių vaisių. Jie turi būti pirmieji betarpiai jaunimo apaštalai, turi apaštalauti savo tarpe. (Pasaul. apašta.l.: nr. 12; II, psl. 148-149).

     129.    Ar yra būdų vaikams dalyvauti apaštalavime? Ir vaikai gali jiems tinkančiais būdais apaštališkai veikti. Pagal savo išgales jie tebūna tikri bei gyvi Kristaus liudininkai savo draugų tarpe. (Pasaul. apaštal., nr. 12; II, psl. 149). Tokių pavyzdžių, kaip Jono Bosco, Domenico Savio vaikystės laikų apaštalavimas savo draugų tarpe, yra daug.

     130.    Pavieniui vykdomas apaštalavimas, kuris gausiai seka iš tikrai krikščioniško gyvenimo, yra visokio pasauliečių apaštalavimo pradžia. Jo niekas kitas negali atstoti. Daugeliu atvejų tik toks apaštalavimas tinka ir tėra galimas. Privačiai apaštalauti yra pašaukti ir įpareigoti visi krikščionys. Tokio apaštalavimo būdų tiek yra daug, kad neįmanoma jų išskaičiuoti. Ypatingas pavienio apaštalavimo būdas yra pats pasauliečių gyvenimas, įkvėptas tikėjimo, vilties, meilės. Yra daug atvejų, kai yra galimas ir būtinas apaštalavimas žodžiu. Kaip piliečiai, jie dalyvauja žemiškos santvarkos kūrime ir tobulinime. Ypač yra svarbus pavienių asmenų apaštalavimas, kur tikintieji yra persekiojami, kur katalikai yra negausūs ir išsklaidyti. (Pasaul. apaštal., nr. 16, 17; II, psl. 152-153)-

     131.    Pasauliečių organizuoto apaštalavimo reikalas ir reikšmė. Dėl daugelio žmogiškų motyvų organizuotas ir grupinis apaštalavimas yra būtinas: šeimų, parapijų, diecezijų, organizacijų ir kt. Yra daug uždavinių ir darbų, kurių pavieniai asmenys negali atlikti. Ir Kristus yra pažadėjęs: "Kur du ar trys susirinkę mano vardu, aš esu jų tarpe” (Mt 18,20). Pati Bažnyčia ir jos veikla pasako, kad organizuotas darbas yra būtinas. (Pasaul. apaštal., nr. 18; II, psl. 154).

     132.    Apaštalaujančių santykiai su Bažnyčios hierarchija. Pasauliečių apaštalavimo ypatingai organizuotoji veikla tebūna vykdoma glaudžiame kontakte su hierarchija. Tebūna ji vykdoma hierarchijos prižiūrima ir vadovaujama. Šis santykis gali duoti daug gero ir hierarchijai, o pasauliečių apaštalavimui jis yra būtinas dėl daugelio motyvų. (Pasaul. apaštal., nr. 20, 24; II, psl. 157, 159-160).

     133.    Koks apaštalavimo darbas gali viešai vadintis katalikišku? Jokia veikla negali viešai vadintis katalikiška, neturėdama teisėtos bažnytinės vadovybės pritarimo. Atitinkamos hierarchijos pareiga yra žiūrėti, kad veikloje būtų laikomasi doktrinos ir tvarkos. (Pasaul. apaštal., nr. 24; II, psl. !59)-

     134.    Kas privalo rūpintis pasauliečius paruošti apaštalavimui? Auklėjimas apaštalavimui turi prasidėti šeimose nuo vaiko auklėjimo pradžios. Tą auklėjimą turi tęsti mokykla, visos katalikiško auklėjimo institucijos ir katalikiškos organizacijos savo narių tarpe. (Pasaul. apaštal., nr. 30; II, psl. 145-146).

BAŽNYČIA IR PASAULIS

     135.    Kokią laisvę turi individai Bažnyčioje? Nors visa Bažnyčia stovi prieš mus kaip "bendruomenė, sujungta Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vienybe”, tačiau vis tiek ji susideda iš individų ir yra individams. Šv. Dvasia gyvena Bažnyčioje, gyvendama tikinčiųjų širdyse. Tikintiesiems per Kristų ir su juo vienoje Dvasioje priklauso atviras kelias į Tėvą (Ef 2,18). Bažnyčia yra tam, kad individams tą kelią rodytų ir padėtų juo eiti. (Bažn., nr. 4; psl. 17).

     136. Kokia laisvė priklauso Bažnyčiai santykyje su pasauline bendruomene? Bažnyčiai priklauso tokia laisvė, kokios reikia vykdant žmonių išganymo darbą. Ši laisvė yra vienas iš svarbiausių dalykų net pačios pasaulinės bendruomenės gerovei. Toji laisvė yra stueikta Bažnyčiai paties Kristaus, ji yra šventesnė net už pačią natūralią žmonių laisvę. (Tik. laisvė, nr. 13; II, psl. 301).

     137. Kas riša Bažnyčią su pasauliu? Tie patys žmonės yra ir Bažnyčios, ir pasaulinės bendruomenės nariai. Bažnyčia yra skirta išganingam ir galutiniam tikslui, kurį galima pasiekti tik busimajame gyvenime. Tačiau ji veikia dabar žemėje gyvenančių pasaulinės bendruomenės narių tarpe, kurie yra pašaukti būti Dievo vaikų šeima. Bažnyčia keliauja su visa žmonija ir dalijasi su pasauliu tuo pačiu žemiškuoju gyvenimu. Bažnyčia žmonių bendruomenėje yra tarsi jos siela. (Bažn. pasaulyje, nr. 40; I, psl. 208).

14. IŠGANYMO PRIEMONĖS

     138.    Kas ir kaip įvykdė žmonijos atpirkimą? Žmonijos atpirkimą įvykdė ir tobulai pagarbino Dievą Jėzus Kristus savo kančia, prisikėlimu iš mirusiųjų ir įžengimu į dangų, kai "mūsų mirtį savąja mirtimi sunaikino ir mums gyvybę prisikėlimu sugrąžino”. (Velykų prefacija; Liturg., nr. 5; I, psl. 125)-

     139.    Kaip toliau tęsiamas Bažnyčioje išganymo darbas? Kristus pasiuntė apaštalus ne tik skelbti Evangeliją, bet taip pat skelbiamąjį išganymą vykdyti auka ir sakramentais. (Liturg., nr. 6; I, psl. 125).

     140. Kokiu būdu tą išganymo darbą tęsia pats Kristus?Kristus visuomet yra Bažnyčioje, ypač liturginiuose veiksmuose, Mišių aukoje. Jis yra Mišias aukojančiojo asmenyje ir eucharistiniuose pavidaluose. Tri-dento susirinkimo 22-oje sesijoje sakoma: "Tas pats dabar aukoja kunigo rankomis, kuris save paaukojo ant kryžiaus”. Jis yra savo galia sakramentuose: kam nors krikštijant, krikštija pats Kristus. Jis yra savo žodyje, nes jis pats kalba, kai yra skaitomas bažnyčioje Šv. Raštas. Jis yra drauge, kai Bažnyčia meldžiasi ir gieda, nes jis pats pažadėjo: "Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu jų tarpe” (Mt 18,20). (Liturg., nr. 7; I, psl. 126).

     141. Kas yra liturgija?Liturgija yra Bažnyčios priimtais regimais ženklais vaizduojamas žmogaus pašventimas. Liturgiją laikome Kristaus kunigystės uždavinio vykdymu. Liturgija mistinis Kristaus kūnas viešu ir pilnutiniu būdu garbina Dievą. Kiekvienas liturginis veiksmas, kaip kunigo-Kristaus ir jo kūno-Bažnyčios darbas, yra ypatingai šventas. Joks kitas Bažnyčios veiksmas neprilygsta jo reikšmei ir galiai. (Liturg., nr. 7; I, psl. 127)-

     142. Liturgijos, kaip ženklo, svarba.Liturgijoje, ypač dieviškoje Eucharistijos aukoje, "vyksta mūsų atpirkimo darbas” (IX sekm. po Sekminių malda). Tad ji yra geriausia priemonė tikintiesiems savo gyvenimu išreikšti bei kitiems atskleisti Kristaus paslaptį ir tikrąją Bažnyčios prigimtį. Liturgija padeda tikintiesiems prisiminti, kad jie yra vieno Kristaus kūno nariai, stiprina jų jėgas skelbti Kristų. Visiems nepriklausantiems Bažnyčiai liturgija parodo Bažnyčią tarsi viršum visų tautų iškeltą vėliavą, po kuria renkasi visi išblaškytieji Dievo vaikai, kol visi susirinks į vieną kaimenę su vienu ganytoju (plg. Jn 10,16). (Liturg., nr. 2; I, psl. 123).

     143.    Mūsų žemiškosios liturgijos santykis su dangiškąja.Žemiškąja liturgija patiriame, nors ir silpnai, kokia turi būti didinga ir maloni dangiškoji liturgija. Liturgijoje drauge su visais angelais ir palaimintaisiais giedame Viešpačiui garbės himnus; pagarbiai prisimindami šventuosius, tikimės būti jų bendruomenės dalis. (Liturg., nr. 8; I, psl. 127).

     144.    Ar Bažnyčios gyvenimas ir darbas ribojasi tik liturgija?Bažnyčios narių dvasinis gyvenimas nesiriboja vien dalyvavimu šventoje liturgijoje. Tiesa, kad krikščionys yra kviečiami bendrai maldai, bet jie taip pat turi grįžti į savo kambarį ir melstis vienatvėje (Mt 6,6), netgi melstis nuolat (1 Tes 5,17). Krikščionių tarpe yra paplitusios įvairios neliturginės pamaldumo praktikos, iškilmės, kurios yra labai patartinos, jeigu atitinka Bažnyčios įstatymus ir normas.

     Bažnyčios nariai ne tik meldžiasi, bet kiekvieno ir visų kartu gyvenimas yra pilnas visokios veiklos, kuri yra Bažnyčios gyvenimo būtinoji dalis. (Liturg., nr. 12, 13; I, psl. 129).

     145.    Liturgijos reikšmė. Kada ji sėkmingiausia?Liturgija yra viršūnė, į kurią krypsta Bažnyčios veikla, o kartu ir šaltinis, iš kurio plaukia visa jos jėga. Visa apaštalavimo veikla siekia, kad visi, tikėjimu ir krikštu tapę Dievo vaikais, drauge garbintų Dievą, dalyvautų aukoje ir valgytų Viešpaties vakarienę. Iš liturgijos plaukia žmonių pašventimas ir Dievo garbė. Šių tikslų siekia visa Bažnyčios veikla.

Kad šventoji liturgija tikrai sėkmingai veiktų, tikintieji turi joje dalyvauti su deramu nusiteikimu, įsigilinti į tai, kas kalbama, ir bendradarbiauti su malone, nepraleisdami progos jos patirti (plg. 2 Kor 6,1). (Liturg., nr. 10, 11; I, psl. 128).

     146. Kaip vertinti neliturginęs pamaldumo praktikas?Pamaldumas, jeigu neišvirsta į peiktinas formas, nesiderinančias su Bažnyčios dvasia ir normomis, yra prasminga dorybė. Ypač vertintinos tos pamaldumo praktikos, kurios yra Šventojo Sosto įsakytos ar nors patariamos. (Liturg., nr. 13; psl. 129).

     147.jKas Bažnyčioje tvarko liturgiją? Šventosios liturgijos tvarkymas priklauso tik Bažnyčios vyresnybei: Apaštalų Sostui ir, pagal Bažnyčios teisės nuostatus, vyskupui.    

     Įstatymų suteiktos galios ribose, liturgijos tvarkymas priklauso taip pat teisėtai sudarytiems kompetentingiems teritoriniams vyskupų susirinkimams.

     Todėl visiškai niekas kitas, net nė kunigai, negali savo nuožiūra liturgijoje ką nors pridėti, panaikinti ar pakeisti. (Liturg., nr. 22; I. psl. 132).

     148. Švento Rašto vieta liturgijoje.Liturginėse apeigose svarbiausia vieta priklauso Šv. Raštui. Iš jo yra imami ir paskui aiškinami skaitymai, giedamos psalmės; jo įkvėptos ir vadovaujamos kilo įvairios liturginės maldos ir giesmės; juo remiasi liturgijoje veiksmų ir ženklų prasmė. (Liturg., nr. 24; I, psl. 133).

     149. Gimtųjų ir lotynų kalbų klausimas liturgijoje.Romos liturgijoje iki II Vatikano susirinkimo vartota lotynų kalba nepanainkinama, tik jos vartojimas normuojamas deramais nuostatais. Atitinkamos instancijos (žr. 149 klausimą) sprendžia, kur, kiek ir kokių kalbų galima vartoti liturginėse apeigose šalia lotynų kalbos. (Liturg., nr. 36; I, psl. 137).

     150. Kaip reikia vertinti bendruomeninę ir individualią liturgiją?Kai liturginės apeigos atliekamos bendrai, tai reikia pabrėžti, kad toks atlikimo būdas yra labiau vertinamas už privatų apeigų atlikimą. Tai pasakytina ir apie šv. Mišių aukojimą, ir apie sakramentų teikimą, nors kiekvienos Mišios visada pasilieka viešo ir bendruomeninio pobūdžio veiksmai. Panašiai yra su kunigams įsakytomis maldomis — brevijorium. (Liturg., nr. 27; I, psl. 134).

     151. Kaip liturgijoje dalyvaują asmenys turi atlikti savo pareigas?Liturginių apeigų metu ir kunigai, ir pasauliečiai, atlikdami pareigas, tedaro visa ir tik tai, kas jiems tenka pagal dalyko prigimtį ir liturginius nuostatus. Ministrantai, skaitytojai, aiškintojai, chorai — visi atlieka tikrą liturginį veiksmą. Tad kiekvienas jam tenkantį uždavinį tevykdo nuoširdžiai, pamaldžiai ir tvarkingai, kaip reikalauja ta kilni tarnyba ir kaip pagrįstai laukia iš jų Dievo tauta. (Liturg., nr. 28, 29; I, psl. 134).

     152. Kokiu pagrindu liturgijoje yra klasifikuojami asmenys? Liturgijos dalyviai skirstomi pagal turimus šventimus ir atliekamas pareigas. Taip pat pagal liturginius įstatymus gali būti pagerbiami nustatytu būdu pasaulinės valdžios atstovai. Be šių minimų išimčių nei apeigose, nei išorinėse iškilmėse neturi būti daroma jokių skirtumų tarp privačių asmenų ar visuomenės klasių. (Liturg., nr. 32; I, psl. 135).

     153.Vyskupo reikšmė liturgijoje. Liturgija pilnai pasireiškia, kai joje dalyvauja vietos diecezijos vyskupas kartu su kunigais ir pasauliečiais. (Liturg., nr. 4; I, psl. 139).

     154.Kaip parapija turi tvarkyti liturginį gyvenimą? Vyskupui negali užtekti laiko pačiam visur ir visuomet vadovauti savo tikinčiųjų bendruomenei. Ji padalinama į mažesnes grupes — parapijas, vadovaujamas vyskupui atstovaujančių parapijos kunigų. Visas parapijos gyvenimas, ypač liturginis, ir ryšys su vyskupu turi būti tikinčiųjų mintyse ir gyvenime. Reikia stengtis, kad parapijoje klestėtų bendruomenės dvasia, ypatingai pasireiškianti šventadieniais, visiems kartu dalyvaujant Mišių aukoje. (Liturg., nr. 4; I, psl. 124).

     155. Kaip žiūri Bažnyčia į skirtingas liturgijas? Visas teisėtai pripažintas liturgijas Bažnyčia laiko vertas vienodos pagarbos. Bažnyčia yra nusistačiusi jas ir ateityje saugoti bei visokeriopai palaikyti. (Liturg., nr. 4; I, psl. 124).

     156.Ar liturgija gali būti pritaikoma skirtingam tautų mentalitetui ir tradicijoms? Kas nepriešinga tikėjimui ir visos bendruomenės gerovei, Bažnyčia net liturgijoje nenori įvesti griežto vienodumo. Priešingai, ji gerbia ir ugdo įvairių genčių bei tautų dvasios savybes ir talentus. Ji palankiai apsvarsto visa, kas tik yra nebūtinai susiję su prietarais ir klaidomis. Jeigu gali, stengiasi tai išsaugoti. Kartais net ir į pačią liturgiją tai priima, jeigu derinasi su tikrais ir autentiškais dvasios reikalavimais. Tačiau šiuos klausimus sprendžia ne vietos kunigai ar pasauliečiai, o tos instancijos, kurios tvarko liturgiją (žr. 149 kl.). (Liturg., nr. 37; I, psl. 137).

     157. Kaip vertinti liturginius sąjūdžius? Mūsų laikams būdingą tikinčiųjų susidomėjimą liturgija, jos pritaikymu mūsų laiko žmonių dvasiai ir joje aktyvų dalyvavimą Bažnyčia laiko tarsi ženklu, rodančiu Dievo apvaizdos planą mūsų laikams. (Liturg., nr. 43; I, psl. 140).