Spausdinti

ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

     Kartais, ypač prie vandens, užeina toks tirštas rūkas, kad nebematyti, kas yra už keliolikos žingsnių. Bet su mūsų klausa darosi atvirkščiai: tada ypatingai ryškiai girdėti net toli kibančių balsai ir kitokie garsai. Nors daiktų dėl miglos nemato mūsų akys, apie juos sprendžiame iš to, ką girdi ausys.

     Šis reiškinys neblogai iliustruoja tikėjimą. Daug ką mūsų proto akims dengia tartum kokia migla. Neįžvelgiame mes daiktų priežasties ir paskirties, gyvenimo prasmės, blogio kilmės, likimo kelių, kentėjimų tikslo; žmogus pats sau yra didžiulė mįslė. Bet mūsų tikėjimo ausys girdi apie tuos dalykus kalbantį Dievo balsą, iš kurio darosi ryšku, kaip su jais yra.

     Vienos jaunos mergaitės buvo lapelyje užrašytas klausimas, paslapties rūko dengiamas net žilagalviams mąstytojams:

KODĖL GERIEMS ŽMONĖMS ATSITINKA BLOGI DALYKAI?

     Atstatę tikėjimu savo ausį Dievo balsui, imame savo būdu girdėti, kad atsitinka bene dėl dviejų pagrindinių priežasčių: logikos ir atpirkimo. Toks nurodymas, be abejo, tuo tarpu nieko daug nepasako, netgi kažkaip mįslingai skamba. Pasidarys kruopele aiškiau, pridėjus ryšį su pasauliu: atsitinka dėl pasaulyje veikiančios griežtos logikos ir tam pasauliui reikalingo atpirkimo. Pasiaiškinkime abi šias priežastis paskirai.

     Pradėkime nuo pirmosios — logikos. Suprasti, kas logiška, nėra būtina išeiti filosofijos kurso. Puikiausias logines išvadas daro liaudis, kuri yra didelė gyvenimo filosofė. Ne be pagrindo vysk. Valančius savo Palangos Juzės įvade sako, kad "tankiai su sermėga apsivilkusi vaikščioja tikra išmintis”. Todėl čia apie logiką bus kalbama gyvenimiškai, kiekvienam suprantamu būdu. Bet tai nereiškia, kad nesvarstysime giliai. Suprantamumas ir gilumas vienas su antru nesikerta, bet yra broliai, gimstantys iš vienos ir tos pačios motinos — išminties.

     Gal vienas svarbiausių vaisių, kurių dvasia gali nusiskinti, žvelgdama į šią logiką, yra tas, kad praeina kartais kylantis noras sviestelti vieną kitą akmenį į Dievo apvaizdos daržą, kai matome geriems žmonėms atsitinkant blogų dalykų, ypač jei tos blogybės smogia į mūsų asmeninį gyvenimą. Imame matyti, kad tuos akmenis geriau pasaugoti savo pačių krūtinei.

     Dievas pasaulį sukūrė ir pagrindė ant plieninės logikos dėsnių. Pavyzdžiui, kas iš neapdairumo ar žioplumo išžengia pro dvidešimtojo aukšto langą, tam apvaizda nepatiesia pagalvės, kad neištikštų apačioje į gatvės grindinį. Jei kas tuo netiki, gali pabandyti. Bet prieš tai geriau tegul sunumeruoja savo kaulus, nes bandys tik vieną kartą. Arba jei artojas leidžia savo dirvoje augti piktžolėms ir pavasarį sėja šiukšles, niekas nelaukia, kad Dievas rudenį pažertų gerą derlių. Tą logiką taikliai išreiškia mūsų liaudies priežodžiai: ką pasėsi, tą ir pjausi; kaip pasiklosi, taip išsimiegosi. Tai gera, nes aišku, išmintinga, tvirta, kaip ir tinka Dievo suplanuoto ir sukurto pasaulio pamatams.

     Tie patys logikos dėsniai, kurie galioja ūkininko dirvai, valdo ir žmonijos istorijos lauką. Ką vienos kartos pasėja, tą kitos turi pjauti. Sakysime, jei mokyklose leidžiama kreivais dėsniais paremta auklėjimo sistema, ten logiški ir kreivi keliai, kuriais vėliau ima eiti jaunų vandalų pulkai, daužydami tų mokyklų nuosavybę ir svaidydami auklėtojams į veidą nepraustus žodžius. Jei tikintieji solidų tikėjimą neretai paverčia į sachariną ir limonadą, yra logiška, jei dėl to nemaža žmonių tokį ir bet kokį tikėjimą meta. Jei mes patys, krikščionys, dėl savo gobšumo, tingumo, ar neapdairumo, kaip popiežiai yra nurodę, išsiželdinome komunizmą, kuris dabar užsikoręs mums ant sprando, yra ta pati istorijos logika. Kokius kiaušinius padėsi, tokį ir paukštį išperėsi.

     Kai esame ištinkami kitų užvestos nelaimės ar kančios, mus ima noras skersakiuoti į Dievo apvaizdą. Kur čia teisingumas, klausiame. Tas noras į mus sluogia ir klausimas kyla svarbiausia dėl klaidingo žvilgsnio į žmoniją. Mat Dievas ją yra sukūręs vienokią, o mūsų daugelis vaizduojamės kitokią. Žmonija yra sukurta kaip šeima, kurioje vieną su kitu jungia gyvybiniai ryšiai. O mūsų ji dažnai laikoma palaida krūva, kurioje vienam kito reikalai — kaip aname priežodyje: ne mano kiaulės, ne mano pupos.

     Tad žmonija Dievo plane yra glaudi šeima. O šeimos darna ir klotis yra pagrįsta kolektyviniu atsakingumu, ar toji šeima būtų mažytė, kaip tėvas, motina ir vaikai, ar platesnė, kaip draugija, ar plačiausia, kaip žmonija. Šeimoje niekas negali sakyti, kad gyvena ir dirba vien sau. Pavyzdžiui, jei tėvas sudėjo stambią sumą pinigų, ją sudėjo ne tik sau, bet ir sūnums, ir dukterims, ir vaikaičiams. Tą pat matome ir iš kito galo: jei vaikas sudaužo indus, visa šeima nebeturi iš ko srėbti. Ypač šeimos nariai neturi teisės kaltinti kitų dėl netvarkos namie, jei patys jos nekuopia lauk. Jei pas mus ateitų šeima, dėl mušimosi išdaužytais dantimis ir užtinusiomis akimis, nusikvatotume, jei dėl to verstų kaltę kitiems. Sakytume pavarę namo: "Nesidraskykite akių, tai nereikės nešioti randų!”

     Jei mes, žmonės, sukurti kaip šeima, savo tarpe nesutariame, vienas kitą skerdžiame, vienas kitam lipame ant sprando, ar dėl to kaltas Dievas? Jis davė žmogui protą. Jei mes to, ką protas sako, nedarome arba, dar blogiau, to proto galią naudojame išgalvoti priemonėms, kaip vienas kitą išnaudoti, pavergti ar išnaikinti, ar dėl to kaltas Viešpats? Jis davė žmogui sąžinės balsą. Jei mes to balso neklausome, jei jis gniaužiamas, ir iš to visuomenės gyvenime kyla bjaurios pasekmės, ar dėl to kaltas Kūrėjas? Dievas nepašykštėjo žemei turtų bei derliaus ir visa tai atidavė mums. Jei mes nemokame arba, teisingiau, nenorime tais turtais pasidalyti, kas dėl to kaltas? Viešpats Dievas, kuris ragina, įsako, grūmoja būti vienas kitam broliais, ar žmonėmis, kurie yra vienas kitam vilkai? Iš tikrųjų ką mums daugiau Dievas galėjo padaryti ir nepadarė? Atsiuntė į žemę savo paties Sūnų, kuris mums atnešė ir savo malonės galią, ir savo mokslo šviesą. Jo evangelijos dėsniai žavi net pagonis, kaip tokį Indijos Gandį. Bet ar daug tais dėsniais pagrįstas mūsų valstybinis, prekybinis ir gamybinis gyvenimas?

     Trumpai suglaudus, štai kokie esame: Dievas mums pavedė žemę, bet mes nemokame dalytis jos turtais; apdovanojo protu, bet mes dažnai juo nesinaudojame; davė mums sąžinės balsą, bet mes kai kada jo neklausome; išleido dešimtį nurodymų, kaip gyventi, bet mes ne visada juos vykdome; pagaliau atsiuntė mums savo paties Sūnų, mes bet nedaug tepaisome jo mokslo ar malonės. Jei visa tuo užkariame sau ir savo vaikams bėdas ir nelaimes, kurias jis pats nurodė, kad seks, ar mes už tai turime mesti kaltinimo akmenį į Viešpatį Dievą, užuot mušę tuo akmeniu į savo pačių krūtinę? Jei mes patys prisiverdame košės, turime ją ir srėbti, o ne taškyti Dievo apvaizdai į veidą. Jei mes patys priteršiame savo lizdą, nekaltinkime Dievo, jei toji gūžta dvokia!

     Neturime laukti, kad Dievas atitaisinėtų mūsų klaidas ar sukliudinėtų jų pasekmes. To neleidžia jo išmintis. Tik pagalvokime valandėlę, kas kiltų, jei Dievas tai darytų: jei, ką kaip beveikiame, vis vien gerai baigtųsi. Kur būtų akstinas dirbti ir aukotis. kur atsakingumas, kur pareigos jausmas, jei žinau, kad visa vis tiek gerai išeis? Kur ištvermė, kur noras ieškoti ir planuoti? Kur užuojauta, patekus į bėdą mūsų broliui? Kur pasišventimas, kur proga parodyti heroizmą? Pagaliau kur ašaros, kurios, nors tragiškai, bet taip giliai ir žaviai apreiškia mūsų žmogiškąją būtį? Visų šių dalykų, kurie kaip tik daro žmogų gražų, mylimą ir gerbtiną, o gyvenimą — vertą gyventi, nebūtų nieko. Mes būtume išlepę, ištižę, bevaliai ir beširdžiai baubai, o ne planuojantys ir kuriantys savo Viešpaties atspindžiai.

     Galime pridėti dar vieną dalyką, mums mažiau garbingą, bet labai išmintingą. Dievas yra geras pedagogas. O tarp sveikų pedagogijos dėsnių yra toks: ko nepamoko žodžiai, tą įtikina lazda. Viešpats žino, kad žmonijos kartais kitaip negalima pamokyti, kaip leidžiant gerai nusvilti pirštus. Jis tai žino ir — mūsų gerovei — leidžia.

* * *

     Kodėl geriems žmonėms atsitinka blogi dalykai? Mums atsiskleis antroji priežastis, jei paklausime: kodėl blogi dalykai atsitiko Kristui? Kodėl smogė į jį tiek išniekinimo, neteisybės, kančios? Atsakymą žinome: kad tuo būdu atlygintų už kitų nedorumą. Tad antroji priežastis, kodėl geriems žmonėms atsitinka blogi dalykai, yra pasauliui reikalingas atpirkimas. Iš anos, pirmosios, pasimokėme dėl sau kliūvančių blogybių neskersakiuoti į Dievo apvaizdą. Iš šios, antrosios, galime pasimokyti sau siunčiamame kentėjime ne visada matyti Dievo bausmę.

     Dažnai girdime kančios prispaustus žmones klausiant: "Už ką mane Dievas taip baudžia?” Kai kada skausmas ar nelaimė yra bausmė už nuodėmę. Pagydęs 38 metus sirgusį žmogų, Jėzus taria: "Štai tu esi pasveikęs. Daugiau nebenusidėk, kad neatsitiktų kas blogesnio!” (Jn 5,14). Vadinasi, jo liga buvo bausmė už nusidėjimus. Bet iš to, kad nelaimė kai kada yra Dievo bausmė, daugelis žmonių daro išvadą, kad taip yra visada. Kad tokia išvada klaidinga, matome iš Kristaus žodžių kitoje evangelijos vietoje. Kartą jis ėjo pro sėdintį neregį. Vargšas buvo aklas nuo pat gimimo. Mokiniai klausė: "Rabi, kas nusidėjo, — jis pats ar jo tėvai, — kad gimė neregys?” Tame klausime išlindo Senajame Testamente vyravęs galvojimas, kad nelaimė yra žmogui užtraukiama jo kaltės. Jėzus atsakė: "Nei jis nusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai” (Jn 9,2—3). Vadinasi, šiam asmeniui tekusi blogybė nebuvo baudimas, nes nenusidėjo. Tad nedalia žmogui gali būti siųsta kaip bausmė. Bet gali būti siųsta ir ten, kur jo neslegia jokia kaltė.

     Du pavyzdžiai šiuo požiūriu ypatingai ryškūs. Vienas jau minėtas — Kristus. Nuodėmės jis tikrai nepadarė jokios: buvo šventas ir tyras Dievo Sūnus. O kentėti Tėvas jam skyrė daug ir skaudžiai. Antras pavyzdys — Marija. Buvo ji be dorinės dėmės, nekaltai pradėta ir vėliau nuodėmės nepaliesta. O Dievas ir ją vedė tokio skausmo keliu, kad vadiname Sopulingąja.

     Tad kančia gali reikštis ne kad žmogus yra Dievo baudžiamas, bet atvirkščiai — jo mylimas ir kaip tik todėl pasirenkamas bendradarbiu pasaulio atpirkimo vyksme. Daug tiesos sename liaudies posakyje: ką Dievas myli, tam ir kryželį siunčia. Atpirkimo darbe Kristus yra reikalingas Bažnyčios pagalbos: ne dėl savo silpnumo ar nepajėgumo, bet kad pats taip yra sutvarkęs didesnei savo Sužieduotinės garbei. Šv. Paulius šią tiesą išreiškia sakydamas, jog savo kentėjimais ji papildo, kiek dar trūksta Kristaus sielvartų saike. Taip sakyti prasminga, nes Bažnyčia juk yra Išganytojo pilnatvė. Kristus ir ji sudaro vieną asmenį, kuriame susijungia dangus ir žemė nuolatiniame kryžiaus išganymo darbe. Kadangi Dievas yra tyras, be dėmės, tai ir minėtam išganymo darbui su ypatinga meile pasiskiria tuos Bažnyčios narius, kurių gyvenimas doras ir taurus. Kitais žodžiais, žmogų ištinkantys blogi dalykai gali rodyti ne jo kaltumą, bet kaip tik sielos tyrumą, juo didesnį tokio asmens panašumą į Dievo Sūnų ir jo šventąją Motiną.

     Žinoma, iš to neturėtume darytis dviejų klaidingų išvadų. Viena klaidinga išvada — kad kentėti žmogui turi būti miela ar lengva. Kančia ir krikščioniui liks tai, kas buvo Kristui: nuogas, kietas kryžius, supamas ne garbės trimitų, o patyčių ir užgauliojimų, tulžies ir acto. Todėl negalime peikti, jei ji iš lūpų spaudžia dejavimą. Ir Kristus buvo kančios ne tik mirštamai išsigandęs, kaip matome Alyvų darže, bet ir vaitojo psalmės žodžiais: "Mano Dieve, kodėl mane apleidai?”

     Antra klaidinga išvada — kad neturime skausmo ir kančios mažinti, tiek savo gyvenime, tiek — dar daugiau — kitų. Ir čia mums šviečia Kristaus pavyzdys. Jis gydė ligonius, lengvino vargą, tiesė pagalbos ranką. Sakė ir Paskutiniame teisme pavarysiąs šalin nuo savęs tuos, kurie nemažino kitų vargo ir skausmo. Tai juo labiau sakytina apie asmenį, kuris kitam kentėjimą ruošia ar didina. Jam galime taikyti Atpirkėjo žodį apie savo išdavėją: "Žmogaus Sūnus, tiesa, eina, kaip jam nustatyta, bet vargas tam žmogui, kurio jis bus išduotas!” (Lk 22,22). Panašiai sakytina: tiesa, kad pasaulį atperka kentėjimas, bet vargas žmogui, iš kurio pasaulyje kančios kyla!

     Turėtume į kentėjimą žvelgti ne tebegaubiamą Senojo Testamento galvosenos, o apžertą Naujojo šviesos: kad doram žmogui atsitinkantys blogi dalykai dažnu atveju reiškia to asmens garbingą įjungimą į Kristaus gyvenimo ir išganymo paslaptį. Bet tada jie darosi ir geri. Tuo apreiškia Dievo galybę, nes tik jis vienas pajėgia sukurti gėrį net iš blogio.