("Laiškų lietuviams” konkurse III premiją laimėjęs straipsnis)

KOSTAS PAULIUS

     Pirmiausia tikėjimas man reiškia daugiau negu gyvybę. Tikėjimu pažįstu Dievą ir kad Jis yra Meilė, ir kad toji Meilė nori būti mylima. Man aišku, man visiškai aišku, kad tikėjimas yra paties Dievo dovana. Nuo manęs priklauso, ar tą dovaną priimu ir branginu, ar visiškai nekreipiu į ją dėmesio. Tai kaip tik jaunystėje ir buvau padaręs. Gal dėl gilesnio supratimo stokos šią Dievo dovaną apleidau, nesistengdamas nei jos pažinti, nei ją stiprinti. Jei kokios pastangos ir buvo, tai tik pripuolamos ir nesąmoningos. Užtai veržiausi į tobulumą tik to tikėjimo vedamas, kokį tada turėjau. Tam veržimuisi būdinga buvo tai, kad nebuvau palikęs vietos Dievui veikti mano sieloje. Visas uolumas buvo sukauptas į mano paties galias. Tiesa, buvau nuoširdžiai pamaldus, praktikavau, kai kada entuziazmo pagautas skaitydavau religinio turinio knygas. Reguliarioje, gana dažnoje išpažintyje vis iš naujo pasiryždavau kovoti su kiekvienu nelabumu, kurs manyje pasireikšdavo. Bet laikas bėgo, ir pradėjau pastebėti, kad mano jėgos ribotos. Užuot tuos nelabumus apgalėjęs, vis iš naujo matydavau, kad jie mane įveikia. O į tobulumą veržiausi labai karštai, nes dėl supratimo stokos veikiausiai jis pats buvo virtęs tikslu. Tada man nieko nesakė ir šie Jėzaus žodžiai: "Aš vynmedis, o jūs vynmedžio šakelės” ir "jūs be manęs nieko negalite. .

     Ko tad buvo galima tikėtis iš tokio tikinčiojo? Visos mano pastangos pradėjo atrodyti bergždžios. Kartais jausdavausi, lyg Don Kichotas kovojąs su vėjo malūnais. Neišvengiamai nusivylimas užgožė mane ir taip priėjau liepto galą. Kam kovoti, jei nė žingsnio j priekį nepadarau? Visiškai nutraukiau maldą, bet kokį tikėjimo praktikavimą bei religinio turinio knygų skaitymą. Apie Dievą ir savo sielą net ir pagalvoti vengiau. Viską palikau, viską ignoravau, lyg tikėjimo visiškai nebūtų buvę.

     Taip be tikėjimo pralėkė ilgi devyneri metai. Tuo laikotarpiu vis skaudžiau pradėjau jausti vidinę tuštumą ir gyvenimo beprasmiškumą. Kartais tai mane taip kankindavo, kad beveik galėjau vaitoti. Menkai toje kankinystėje tepagelbėdavo atletika, kurią buvau pasidaręs stabu. Ir kai skindavau laimėjimų laurus, tasai džiaugsmas tik trumpam prislopindavo tą nykią tuštumą. Nepadėjo iš to klaikaus nykumo išsivaduoti nei pasisekimas su žmonėmis, nei gera valdiška tarnyba.

     Kartą lankiau draugą Vilniuje. Visai pripuolamai teko eiti pro Aušros Vartus. Ir dabar nežinau, kodėl tada stabtelėjau, truputį pagalvojau ir kažkodėl užėjau į koplyčią. Joje pamačiau gana daug žmonių, klūpančių ir labai nuoširdžiai besimeldžiančių. Pasijutau nejaukiai. Juk neatėjau melstis, kaip jie, ir net nepriklaupiau įėjęs. Tad nenorėdamas jų piktinti, nuslinkau į nuošalesnį kampą tik pastovėti. Žiūrėjau į Marijos paveikslą, o viduje siautė kartybių vandenynai. Jaučiausi lyg koks stabas, lyg iš akmens iškalta statula. Jaučiausi baisiai nelaimingas ir nežinojau kodėl. Žiūrėjau į ją beprasmiškai, be jokios minties. Taip stovėjau gal kokį pusvalandį. Mano vidinė kartybė pradėjo lietis, kaip iš perpildytos taurės. Tiesiog neišlaikiau ir, žiūrėdamas į ją, tariau: "Jei tu gali ką nors, padėk man!” Ir tą momentą žinojau, kad tuos žodžius tariau lyg ne aš pats, bet šaukė tik manoji kartybė. Tuoj pat apsisukau ir išėjau iš koplyčios.

     Po tos dienos pralėkė dar šešeri metai, pilni tos pačios vidinės beprasmybės ir kančios. Praūžė karas, nusinešdamas mane į svetimus kraštus. Ne vieną kartą mano gyvybė buvo pavojuje. Bet visa tam buvau abejingas ir galvojau, kad juo greičiau kas atsitiktų, tuo geriau. Kam čia ir begyventi tokioje beprasmybėje ir kankinystėje. Dėl to buvau abejingas taip pat ir viskam, kas aplinkui mane dėjosi. Man buvo visiškai nesvarbu, ar buvau alkanas ar užkandęs, migęs ar nemigęs, radęs kokį kampą prisiglausti ar ne...

     Karas pasibaigė. Atsidūriau kažkokioje stovyklėlėje, kurioje buvo šiokia tokia ramybė. Kažkodėl pradėjau ilgėtis ramybės ir vienumos. Kai kada galėdavau pasitraukti nuo kitų ir būti visiškai vienas. Jaučiau, kad mano vidus, lyg vandenynas po audros, pradėjo po truputį rimti. Bet ten vis dar tebebuvo tamsa. Kartais toje tamsoje lyg koks žiburėlis sumirgėdavo. Pradėjau mąstyti ir svarstyti. Kažkaip lyg vogčia atėjo noras pradėti gyventi iš naujo. Siekti kažko didžio ir pastovaus. Viduje tai palaipsniui augo ir stiprėjo. Ir taip vieną rytą atbudau labai anksti, kai visi dar miegojo. Atsikėliau, išėjau laukan ir susiradau labai nuošalią vietelę, kur, žinojau, niekas manęs nesutrukdys. Pajutau be galo didelį vidinį pakilimą. Pakėliau akis į dangų, kuriame paskutinės žvaigždės jau buvo išblėsusios. Žaros rytuose tolydžio šviesėjo. Mano vidus taip pat labai nušvito. Radosi be galo didelis ryžtas ir veržlumas ką nors nedelsiant daryti, į šią prošvaistę atsiliepti. Mano burna neišlaikė ir ištarė: "Tėve, mano Dieve, nuo šio momento gręžiuosi į Tave visa savo širdimi, visa savo siela”. Ir tuoj panūdau sukalbėti "Tėve mūsų”. Bet nebuvau tikras, ar po tiek metų atsiminsiu. Išdrįsau ir pradėjau. Turiu pasakyti, kad niekada gyvenime taip nuoširdžiai tos maldos nekalbėjau. Į ją buvo įtrauktos visos mano galios. Kiekvieną žodį tariau visa siela, visa širdimi, visu dėmesiu pasinerdamas į kiekvieno žodžio reikšmę.

     Tai ir buvo nauja mano gyvenimo pradžia. Troškau būti tikras krikščionis. Kunigui patarus ir leidus, pradėjau kasdien dalyvauti šv. Mišiose ir dažnai eiti išpažinties. Taip pat veržiausi tikėjimo žinias pagilinti skaitymu. Bet religinė literatūra tada buvo labai ribota. Pagaliau netikėtai gavau Naująjį Testamentą. Kai paėmiau į rankas, jaučiau, kad laikau brangiausią žmonijos knygą. Taip ir pradėjau po truputį skaityti Šv. Raštą kasdien su dideliu dėmesiu ir pagarba. Lėkė metai po metų, ir tasai skaitymas kai kada man duodavo daugiau, kai kada mažiau. Bet buvo vietų, kurių nesupratau. Jaučiau, kad mano tikėjimo pažinimas gana ribotas.

     Kai atvykau į Ameriką, horizontai labai prasiplėtė. Uoliai įnikau į platesnį skaitymą religiniais klausimais. Bet jaučiau, kad pilnesniam tikėjimui to dar neužtenka. Retkarčiais pradėjau atlikinėti uždaras rekolekcijas. Susidarė gana plati pažintis su kunigais ir vienuoliais, kurie labai daug padėjo mano dvasinio gyvenimo kelyje.

     Kai kurie patyrimai man parodė, kad be Viešpaties malonės uolumas ir pastangos ne viską duoda. Kartą ir vėl skaičiau šv. Pauliaus laišką korintiečiams, kur jis kalba apie meilę (1 Kor 13,1-13). Taip tą kartą buvau paveiktas aiškumo ir šviesos, jog atrodė, lyg tos vietos ligi tol nebūčiau skaitęs. Nepaprastu aiškumu supratau, kaip ta meile turiu gyventi kasdienybėje. Tai buvo lyg kvapą užimantis aiškumas ir paprastumas. Toji Šv. Rašto vieta ir dabar tebėra man viena brangiausių.

     Kitą kartą Viešpaties pagalba atėjo kitokiu būdu. Tuo laikotarpiu eidavau išpažinties pas vienuolį kunigą, kurs mane gerai pažinojo. Jis turėjo ypatingą Dievo dovaną išpažintims klausyti ir dažniausiai tik tam darbui buvo skiriamas. Vienoje išpažintyje jis man pasakė: "Nenusimink, jei vis suklumpi ir tau nepasiseka. Esi Kristaus karys. O kuris karys mūšio lauke neparpuola ar nesužeidžiamas? Viešpats tave myli. Kai parpuolęs keliesi ir vėl kovoji, Jis džiaugiasi”. Tą momentą jaučiau, lyg pats Viešpats tuos žodžius man būtų taręs. Jie tiek daug man davė, ir po daugelio metų vis tepadeda.

     Nežiūrint visų pastangų geriau pažinti tikėjimą ir juo kasdien gyventi, vis dar viduje jausdavau kažko stoką. Kažkas buvo dar lyg ne visiškai tikra. Ilgėjausi kažko pilnesio, tobulesnio. Nežinojau, ką šis nuolatinis ilgesys manyje turėtų reikšti.

     Kartą sutikau kažkokio sąjūdžio žmones. Tasai sąjūdis man buvo visiškai negirdėtas. Turėjome ilgą pasikalbėjimą. Pajutau, kad čia yra kažkas tikra. Tasai tikrumo pajautimas buvo toksai stiprus ir aiškus, kad be jokio abejojimo prašiau juos mane laikyti savo nariu.

     Man būnant tame sąjūdyje, po eilės metų tasai tikrumo pajutimas dar labiau sustiprėjo. Tačiau išnyko tas ilgesys kažko tobulesnio. Vietoj to ilgesio užsidegė gyvas troškimas daryti, vykdyti...

     Ir kas gi uždegė tą troškimą? Tai sąjūdžio narių pavyzdys, stengiantis gyventi Evangelija kiekvieną momentą, kiekvienoje padėtyje, autentiškai, realiai ir paprastai. Autentiškai, nes kiekvienas stengiasi visų pirma visiškai paklusti Kristaus paliktajam autoritetui — Jo įsteigtai Bažnyčiai. Realiai, nes Jėzus mums paliko įsakymą: "Mylėkite vienas kitą, kaip ir aš jus mylėjau”. Ir Jis pats parodė, kokia meile mus mylėjo, ištiesdamas rankas ant kryžiaus. Tai realus Jo paliktasis mastelis mylėti kiekvieną žmogų. Paprastai, nes Jėzus sakė, kad kas nepriima Dievo karalystės, kaip vaikas, neįeis į ją. O nekalto vaikučio paprastumas ir nuoširdumas yra toks, kad jis visiškai tiki tuo, kas jam sakoma. Jeigu šeimoje mažutėliui tėvai ir netiesą sakytų, jis visiškai jais tikės. Tokio pat visiško tikėjimo ir pasitikėjimo nori iš mūsų dangiškasis Tėvas. Juk Jis visa gerai padarė, Jis yra Meilė.

     Ne taip seniai vienas draugas mane paklausė, ar aš tikiu, kad yra pragaras. Jam atsakiau, kad jeigu Viešpaties žodžio apie pragarą ir nebūtų, tai vis tiek tikėčiau. Tikėčiau, nes pats jį patyriau jau čia, žemėje.

     O patyriau ne kur kitur, tik savo viduje. Tasai pragaras buvo tie baisūs devyneri metai be Dievo. Aiškiai mačiau, kad iš jo negaliu išsivaduoti. Jaučiausi labai nelaimingas. Bet tada nesupratau, kodėl buvau nelaimingas.

     O tada žmonėms atrodė, kad mano gyvenimas gana šviesus ir laimingas.

     Taip jaučiausi tada, kai gyvenau be tikėjimo. O kai į jį grįžau, atėjo širdies ramybė ir džiaugsmas. Toji ramybė ir džiaugsmas dar padidėjo, kai sutikau tuos žmones, kurie stengiasi savo gyvenimu daryti Evangeliją gyvą.

     Priešingai anam mano gyvenimo laikotarpiui be tikėjimo, šių dienų mano žemiškieji reikalai klojasi nepavydėtinai. Galima būtu daug kuo skųstis, galvojant vien žmogiškai. Bet dabar jokio nelaimingumo viduje dėl to nejaučiu. Ten tūno gilus dėkingumas Viešpačiui, kad Jis teikėsi mane iš tų tamsybių išvesti.

     Čia norėčiau sugrįžti prie ano mano apsilankymo Aušros Vartuose. Jau šiame krašte būdamas, po daugelio metų nuo to įvykio, kartą vienam kunigui papasakojau apie tą apsilankymą, paminėdamas ir žodžius, kuriuos tada Marijai tariau. Jis man atsakė, kad greičiausiai tai buvusi geriausia mano gyvenimo malda. O mano įsitikinimu, tai buvo josios darbas tasai mano atsivertimas.

     Tai maždaug toksai paveikslas tikėjimo, kaip aš jį suprantu. Nežiūrint to, kaip tikėjimą suprasčiau ir juo gyvenčiau, niekada negaliu jaustis saugiai ir ramiai, lyg kovoje laurus laimėjęs. Šv. Petras apaštalas įspėja, sakydamas: "Velnias, kaip kriokiąs liūtas, slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti” (1Pt5,8). Tasai velnias sugeba apgauti ir suvedžioti, paveikdamas ne tik silpnybes bei trūkumus, bet ir gerąsias žmogaus savybes. Užtat esu karo stovyje su blogiu visą laiką. Pirmiausia su blogiu savyje, nes "senasis žmogus” mano viduje vis iš naujo priešinasi. Paprastai kiekviena kova vargina ir gali įgristi, ypač jei motyvas bus tik laimėti kovą ir atrodyti teisiu Dievo akyse. Bet jei motyvas yra Dievo meilė, tai, kaip šv. apaštalas Paulius sako, "Meilė niekados nepaliauja... visa nukenčia. .. visa pakelia... Meilė yra kantri... neieško savo naudos... visa tiki, visa ko viliasi.. .” Užtai aš viliuosi ir tikiu, kad pats Dievas padeda ir Jį mylėti, nes Jis yra Meilė.