religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1980 / RUGSĖJIS - SEPTEMBER / VOLUME XXXI, NO. 8

LIETUVIŠKI VITAMINAI IR MINTYS RUDENĖJANT

253

 Danutė Bindokienė

MYLĖK SAVO ARTIMA KAIP PATS SAVE

256

 Gražina Kriaučiūnienė

II VATIKANO SUSIRINKIMAS MŪSŲ
KASDIENINIAME GYVENIME (VI)

260

 Vysk. V. Brizgys

TIKĖJIMO NEAIŠKUMAI (VI)

264

 Anicetas Tamošaitis, S.J.

“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” EKSKURSIJA Į EUROPĄ

268

 Redakcija

IŠ PIETŲ Į ŠIAURĘ PER EUROPA (I)

268

 Birutė A. Vindašienė

PER DEVYNIOLIKA DIENŲ KARTU (I)

273

 Al. Likanderienė

JAI ATLEIDŽIAMOS NUODĖMĖS . . .

277

 Chiara Lubich

SKYRYBOS: PRIEŽASČIŲ BEIEŠKANT (III)

278

 Danutė Bindokienė

PAVYDAS IR JO DRAUGAS PYKTIS

281

 Vytautas Kasnis

TĖVYNĖJE

284

 D. ir G. Vakariai

KALBA

286

 Juozas Vaišnys, S.J.

TRUMPAI IŠ VISUR

287

 J. Pr.

ATSIŲSTA PAMINĖTI

288

 Redakcija

Šis numeris iliustruotas nuotraukomis iš “Laiškų lietuviams” ekskursijos Europoje. Viršelio nuotrauka — Algirdo Grigaičio.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $8.00, single copy 80 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing offices.

 

DANUTĖ BINDOKIENĖ

     Dažnai nusiskundžiama, kad lietuviškoji visuomenė jau pradeda pavargti, besisukinėdama savo įprastosios veiklos kieme. Rengėjams kaskart sunkiau pripildyti koncertų sales; vertingų paskaitų ciklai, parodos, suvažiavimai nesusilaukia reikiamo dėmesio — žmonės pasidarė nerangūs ir saviems lietuviškosios kultūros pasireiškimams gana apatiški. Pagaliau tik pažvelkime į lituanistines mokyklas, pradedančias dar vienus mokslo metus nelabai optimistiškoje nuotaikoje. Vargu ar yra bent viena tokia mokykla išeivijoje, kur mokinių skaičius šį rudenį vėl nesumažėjęs, o mokytojai žengia į klases, pasiruošę vėl keisti mokymo metodiką ir net programas, nes mokiniams darosi per sunku lietuviškai suprasti.

     Kad taip kas išrastų lietuviškų vitaminų ir įpiltų kiekvienam tiesiai į širdį, atgaivindami, prižadindami, pakeldami ūpą veikti, didžiuotis tuo, kas lietuviška. Ypač daug kas norėtų tokių nuostabių vitaminų įleisti visam mūsų jaunimui, nors ir vyresniesiems nepakenktų, nes ne visuomet jų lietuviškumo supratimas atitinka realybės reikalavimus ir nėra tik asmeniškumo sumetimais varomas.

     Vis dėlto tokie lietuviškumo vitaminai jau seniai išrasti, ir tai nėra labai retas vaistas. Reikia tik mokėti juos panaudoti. Kaip ir kiekvieni vaistai, turintys tam tikrų trūkumų, šie lietuviški vitaminai geriau veikia jaunimui, negu suaugusiems, o galbūt mažiausiai veiksmingi yra mūsų vyriausiosios kartos atstovams. Tačiau pastaruosius prie lietuviškojo kamieno gana stipriai laiko prisiminimai, nostalgija, meilė tolimam savo kraštui, o dažnai ir neapykanta kitaip galvojančiam lietuviui, kitos partijos, kitų pažiūrų atstovui.

     Vidurinioji mūsų išeivių karta lietuviškumo vitaminų pasisemia nesunkiai, jeigu ją kas privaro prie to stebuklingojo šaltinio. Kasmetinė lietuviška

Michelangelo La Pietà

veikla: koncertai, parodos, gal net baliai, pakelia lietuviškumo laipsnį kraujyje. Žinoma, baliai ruošiami ne kultūriniais, o piniginiais tikslais. Lietuviškos kultūros juose neverta ir ieškoti. Žmonės tai supranta ir retas tekiausia, ar numatoma baliuje kokia programa, retas tesidomi kultūrinėmis vakaro vertybėmis: eina todėl, kad reikia paremti mokyklą, organizaciją, tautinių šokių grupę ar pan.

 ("Laiškų lietuviams” konkurse IV premiją laimėjęs straipsnis)

GRAŽINA KRIAUČIŪNIENĖ

     Per praėjusį dešimtmetį spaudoje buvo nemaža straipsnių ir pasisakymų, ar moterys tinka būti kunigais, ar ne. Vieni rimtai šį klausimą svarsto, kiti šaiposi. Vienų argumentai išsamūs, kitų — nelogiški ir neprotingi. Vieni sako, kad moterys negali būti kunigais, nes tai prieštarautų tradicijai, kiti rašo, kad jos negalėtų būti "prie altoriaus susitelkusios ir užmiršti save”. Dar kiti konstatuoja, kad Jėzus buvo vyras, tai moteryje nebūtų galima matyti Dievo, t.y. negalima būtų matyti Dievo tarno.

     Ką moterų kunigystė turi bendra su mano tikėjimo supratimu? Iš tikrųjų mažai, tačiau aš tai laikau išviršiniu šių dienų ženklu. Po juo slepiasi dviejų tūkstančių metų artimo meilės stoka, o tai man yra labai svarbu, nes Kristus, atėjęs į pasaulį, skelbė linksmą žinią — Evangeliją, pagrįstą meile. Visas jo mokslas remiasi dviem įsakymais: "Mylėsi Dievą... mylėsi savo artimą”. Dievo meilė giliai įsišaknijusi, stropiai mokoma. Pavyzdžių nestinga, ypač šventųjų tarpe. Kiek atsiskyrėlių dykumose gyveno, Dievą garbindami, kiek krikščionių tapo kankiniais, atiduodami gyvybę už Dievo išpažinimą, kiek Bažnyčios daktarų savo gyvenimą pašventė Dievui! Tačiau artimo meilė, nors mokoma, liko lyg ir Bažnyčios mokslo podukra. Kiek šventųjų iškilo savo meile artimui? Kiek tapo šventaisiais, paaukodami savo gyvybę už artimą? Jų yra, bet mažai. Gal dėl to, kad lengviau mylėti visagalį Dievą, negu savo suniurzgusį kaimyną, kurio šuo per naktį loja, ar kaimynę, kurios vaikai žaisdami gražiausias gėles kieme sviedieniu išlaužo. Juk miegoti kiekvienas turi vienodą teisę, o gėlės, taip stropiai prižiūrimos, pasidaro brangesnės už vaikų džiaugsmą. Ilgainiui lengva pamiršti ir "moralinę skolą”. Neseniai dvi lietuvių parapijos Čikagoje atsisakė priglausti Vietnamo karo pabėgėlius, o vienos lituanistinės mokyklos tėvų komitetas neleido vaikams pinigus siųsti šiems karo pabėgėliams, nors vaikai jau buvo pinigus sunešę. Kaip lengvai buvo pamiršta visos pastangos bei pagalba, parodyta lietuviams, karo pabėgėliams, prieš 30 metų. Jau materialiniai dalykai viršija dvasiškąsias vertybes.

VYSK. VINCENTAS BRIZGYS

     158. Kokiu būdu sakramentai yra išganymo ženklai ir priemonės?Sakramentai yra skirti pašvęsti žmones, ugdyti Kristaus kūną, garbinti Dievą. Būdami ženklai, jie patarnauja sakramentų prasmės supratimui. Jie ne tik remiasi tikėjimu, bet jį reiškia daiktais ir veiksmais. Jie ne tik suteikia malonę, bet savo apeigomis paruošia tikinčiuosius tą malonę priimti, deramai garbinti Dievą, reikštis meilės darbais. (Liturg., nr. 59; I, psl. 145).

     159.    Ar tikintiesiems reikia suprasti sakramentų reikšmę? Yra labai svarbu, kad tikintieji sakramentinius ženklus suprastų ir deramai pasiruošę sakramentus priimtų. Sakramentai yra žmogaus krikščioniško gyvenimo pradžiai ir jo ugdymui. (Liturg., nr. 59; I, psl. 145).

     160.    Krikštas. Kaip užaugusieji krikščionys ruošiasi krikštui?Ruošiami krikštui užaugusieji tebūna liturginėmis apeigomis, kiek tai įmanoma, priimami į katechumenatą. Katechumenatas yra ne vien tikėjimo tiesų aiškinimui, bet pilnutinis pasiruošimas krikščioniškam gyvenimui. (Bažn. mis. veikla, nr. 14; II, psl. 231).

     161.    Ar katechumenai yra Bažnyčios nariai?Per gautą iš Dievo tikėjimo malonę katechumenai yra Bažnyčios nariai. Jų paruošimas — katechumenatas yra būtinas, kad jie galėtų įsijungti į visą Bažnyčios gyvenimą ir naudotis tuo gyvenimu savo sielų gerovei. (Bažn. mis. veikla, nr. 14; II, psl. 231).

     162.    Kokia yra Krikšto sakramento reikšmė?Krikštas, apvalydamas žmogų nuo gimtosios nuodėmės, o suaugusį ir nuo asmeninių nuodėmių, atgimdo jį dalyvauti dieviškame gyvenime, įjungia į Kristaus Bažnyčią, į nukryžiuotąjį ir išaukštintąjį Kristų. Krikštas yra tik pradžia į tą gyvenimo pilnybę Kristuje, kuriai pasiekti Krikštas yra įsteigtas. Pakrikštytasis per tikėjimą, gyvenimą ir pagaliau per Evangeliją siekia tos gyvenimo pilnybės. (Ekum., nr. 22; II, psl. 44).

     163.    Sutvirtinimas. Kokia yra Sutvirtinimo sakramento reikšmė? Sutvirtinimo sakramentu katalikas glaudžiau sujungiamas su Bažnyčia, gauna ypatingos Šventosios Dvasios jėgos ir griežčiau įpareigojamas, kaip tikras Kristaus liudininkas, skleisti ir ginti tikėjimą žodžiu bei darbu. (Bažn., nr. 11; I, psl. 22).

ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

     Dažnai mes kur nors vykstame žemės keliais. Juose pasitaiko kliūčių, kurios keliauti trukdo arba išvis neleidžia pasiekti kelionės tikslo. Kelią dažniausiai užkerta arba jame atsiradusi duobė, arba jį užgriozdinęs koks daiktas. Norint toliau vykti, į duobę reikia ko nors pridėti, o griozdą nuimti. Žinoma, jei kliuvinys mažas, gal pavyksta persistumti ir nieko su juo nedarant. Bet jei didesnis, geriau pašalinti, nes kitaip galima smagiai susitrenkti šonkaulius arba bent aptrupinti vežimą, o ko gera net taip įstrigti, kad nebesivažiuoja nei pirmyn, nei atgal.

     Panašiai savo protu keliaujame į norimą žinoti tiesą. Bet jos kartais neprivažiuojame — irgi dėl kliūčių. Čia jos taip pat dviejų rūšių: vienos šalintinos dedant, antros — imant. Kartais mums kelią į tiesą kliudo žinių stoka. Tai tartum kokia duobė, kurią reikia pripildyti, kad būtų galima vykti toliau. O kartais kelią tieson pastoja ant jo užsirioglinusi klaida. Tai lyg koks griozdas, kurį privalu nuimti. Religinės tiesos geresniam pažinimui kai kur blokuoja kelią tikėjimo neaiškumai. Todėl ir tam, kas imasi juos ryškinti, kartais reikia dėti, o kartais imti — pagal tai, ar neaiškumas kyla iš žinių spragos, ar iš įsliuogusios klaidos. Čia bus trumpai pagvildenta keletas tikėjimo neaiškumų, kurie prasisklaido, pašalinus iš pačių klausimų ten įsibrovusį klaidos griozdą. Jie pateikti gražios dvasios jaunuolių, ieškančių tiesos.

Kodėl žmonės eina kiekvieną sekmadienį į bažnyčią, bet netampa geresni?

     Klausime būtina pataisyti dvi sąvokas — žmonės ir netampa geresni, nes taip, kaip jis išreikštas, teigia netiesą. Daug žmonių yra pasidarę geresni, ir svarbiausia todėl, kad ėjo į bažnyčią. Gal lietuvis piemenėlis Jurgis Matulaitis nepasidarė šventas arkivyskupas, taigi geresnis, negu buvo? Ar toks būtų pasidaręs, jei jis ir jo tėvai nebūtų ėję į bažnyčią? Gal jaunuolis Matas Valančius nepasidarė geresnis, tapdamas tokiu vyskupu, prieš kurį šiandien visi lietuviai su pagarba lenkia savo galvas? Tikriausiai toks nebūtų pasidaręs be bažnyčios lankymo. Ar negerėjo lietuvaitė Marija Pečkauskaitė, vėlesnė vaikų auklėjimui atsidėjusi pedagogė ir rašytoja, žinoma Šatrijos Raganos slapyvardžiu, uoliai lankiusi bažnyčią? Kasmet darėsi geresnis, tiesiog šventėjo, mūsų karalaitis Kazimieras, kurį dvariškiai, kaip skaitome biografijoje, dažnokai paryčiui rasdavo besimeldžiantį prie bažnyčios durų. Gal mūsų dabartiniai kovotojai Lietuvoje už tikėjimą ir tautiškumą, kaip Sadūnaitė, kun. Garuckas, nebeskaičiuojant ten saujomis kitų panašių, nėra pasidarę geri, ir tam gėriui nepalūžtamai siekti nesisėmė jėgų, eidami į bažnyčią?

     "Laiškų lietuviams” ekskursiją į Europą reikia laikyti tikrai pasisekusia. Turėjome 68 keleivius. Nors daugumas jų buvo vyresnio amžiaus, bet neįvyko jokios nelaimės: niekas nesusirgo, nesusižeidė, nepaklydo. Vienintelis nemalonus dalykas — tai tie Oberammergau Kristaus kančios vaidinimai. Ne visi ekskursijos dalyviai gavo bilietus. Ką dėl to reikia kaltinti?

     Šią ekskursiją organizavome per lietuvių kelionių biurą "American Travel Service Bureau”, kurios atstovas buvo Aleksas Lauraitis. Tačiau visą mūsų maršrutą Europoje ši kompanija tvarkė per didelę vokiečių kompaniją "Destination Travel Service”. Ši kompanija mums turėjo parūpinti bilietus į vaidinimus. Beveik iki paskutinės dienos mums vis tvirtino, kad bilietai yra, o kai atvykome į Vokietiją, jie mums turėjo tik 10 bilietų. Tačiau panašaus likimo susilaukė ir kitos ekskursijos. Eina kalbos, kad vaidinimų organizatoriai tyčia neparduoda reikiamo skaičiaus bilietų, kad paskui juos galėtų pardavinėti už dvigubą kainą juodoje rinkoje. Teko patirti, kad visą šį reikalą jau tiria ir policija. Įdomu, kad vaidinimų vietoje prie vienos mūsų ekskursantės priėjo policininkas ir paklausė, kur ji pirkusi bilietą. Tad dėl šio nemalonaus įvykio reikia kaltinti vieną ar kitą vokiečių instituciją, bet ne mūsų lietuvius, šios ekskursijos organizatorius.

BIRUTĖ A. VINDAŠIENĖ

     "Visi keliai veda į Romą”, sako sena patarlė. "Laiškų lietuviams” ekskursijos dalyviai Romoje atsidūrė ne žemės keliais, bet oru skrisdami. Kun. J. Vaišnys, šios kelionės organizatorius, su savo pasekėjais atliko 13 valandų skridimą: Čikaga - Niujorkas - Kopenhaga - Roma. "Torino” viešbutis Romoje staiga tapo labai lietuviškas, nes 68 keliautojai visai nesivaržė garsiai kalbėti.

     Kadangi jau buvo sekmadienis, tai kun. J. Vaišnys atlaikė šv. Mišias St. Andrea al Quirinale bažnyčioje 6 val. vakaro. Graži nedidelė bažnyčia vėl po daugelio metų susilaukė to paties kunigo, kuris 1943 m. čia turėjo savo primicijas. Tų pačių šv. Mišių metu buvo palaiminti ekskursijos dalyviai p. Juškai, kurie tą dieną šventė 40 metų savo vedybinę sukaktį.

     Kitą rytą dairėmės į visas sienas ir lubas, lankydami Vatikano meno galerijas. Čia buvo tiek daug gražiausių meniškų skulptūrų, paveikslų, išpieštų ant lubų, pakabintų ant sienų, išaustų plačiuose kilimuose. Spalvos ryškios, malonios, linijos švelnios ir grakščios, o paveikslo turinys visai aiškus. Anų laikų dailininkai mokėjo piešti ir išreikšti tai, ką norėjo.

     Nepaprastai didelė ir graži Vatikano biblioteka, o ką jau ir besakyti apie Sikstinos koplyčią! Čia Michelangelo paveikslai supa besidairančius iš viršaus ir iš visų keturių pusių. Čia galima paskęsti religinėje mistikoje nuo pat pasaulio sutvėrimo iki paskutinio teismo.

AL. LIKANDERIENĖ

     Ilgai planuota kelionė jau čia pat. Birželio 14 d., ankstyvą popietę, renkamės O’Hare aerodrome. Rausvi vilnoniai siūliukai, prikabinėti prie lagaminų, matyti šen bei ten. Baisiai gerai. Nereikia sau galvos sukti — pamatei rausvą siūliuką ir bėk ten, vis ką nors iš grupės atrasi. Rausvi vilnoniai siūliukai — tai mūsų grupės ženklas. Tripinėja artimieji, susirinkę išlydėti, nerimsta ir tie, kurie važiuoja. Atrodo, imtum ir pastūmėtum laikrodį į priekį, o dar dvi valandos laukti. Tačiau vienas po kito atvažiavusieji išlydėti pamažu pradingsta, liekam tik tie, kurie ir toliau keliausim kartu.

     Patyliukais, o paskui ir garsiau pasigirsta, kad kažkas iš grupės pamiršo ar pametė lėktuvo bilietą. Negali būti — dar kelionės nepradėjom, o jau nuotykėlis. Po kiek laiko pasirodo ir pats kaltininkas, šypsodamasis, kad gavo naują bilietą. Šypsosi draugai ir pažįstami — matai, kaip atsitinka, kai žmona neprižiūri.

     Na, pakylam ir skrendam. Netoli šį kartą — tik iki Niujorko. Lėktuve ramu. Žmonės tarp savęs mažai pažįstami, o ir tie patys išsisklaidę, kalba tik vienas kitas. Niujorke prisijungia iš kitų vietovių ekskursantai, ir grupėje jau 68 žmonės.

     Bevaikštinėjant Niujorko aerodrome, mane sustabdo aukštas, gražiai pražilęs vyras. "Ar jūs ne panelė Andriušaitytė?” — "Taip, aš”, —su pasididžiavimu prisipažinau prie savo tėvo pavardės. "O, aš jus atpažinau pagal mamytę, kurią pažinojau dar Šiauliuose”. Po tiek metų, apvažiavus vos ne pusę pasaulio, man buvo be galo malonus susipažinimas. Aš buvau labai patenkinta, kad esu taip panaši į mamą, o šis simpatingas ponas kartu baigė Karo Mokyklą su mano tėte.

CHIARA LUBICH

"Jai atleidžiamos jos nuodėmės, nes ji labai pamilo” (Lk 7,47)

     Ar niekada nepagalvojai, kad, nors su dideliu sunkumu išpažinai nuodėmes, jauteisi laimingas, lengvas ir laisvas, kaip paukštelis? Tada labai norėjai tik mylėti ir mylėti. Mylėti Dievą ir Jo daugiau nebeįžeisti, mylėti ir artimą. Gerai. Jei taip, tai reiškia, kad jautei savyje šiek tiek to, ką tą dieną jautė nusidėjėlė.

     Buvo rytas, ir ji greičiausiai bus girdėjusi Jėzų kalbant sinagogoje ar kaimo aikštėje.

     Apie ką Jis kalbėjo? Jis skelbė atleidimą visiems, kas tik nusidėjo.

     Sukrėsta tokios Dievo meilės, kuri asmeniškai palietė ir kvietė su Juo susitaikyti, išėjo Jo ieškoti. Sužinojus, kad Jėzus yra pakviestas pietauti pas fariziejų Simoną, ji ten ir nuėjo. Priėjusi prie Jo, pradėjo ašaromis plauti Jo kojas, šluostyti savo plaukais ir tepti brangiu tepalu.

     Nusidėjėlė šiuo savo elgesiu parodo nuoširdų dėkingumą: "ji labai pamilo”. Ji įsitikino, kad rado savo išganymą. Tepalas — pagarbos ženklas. Bučiuodama Jo kojas, tartum sakė: "Jis man išgelbėjo gyvybę”. Nebijo viešai parodyti savo plaukų. Rytietei moteriai tai yra paprastai gėda. Bet jai visa tai nesvarbu.

Danutė Bindokienė

     Birželio mėn. "L.L.” pradėta spausdinti straipsnių serija apie lietuviškų šeimų skyrybas ir jų priežastis. Penkios šeimos, išgyvenusios kartu 3-25 metus, iširo. Šiuose straipsniuose leidžiame pasisakyti išsiskyrusiems vyrui ir žmonai apie skyrybų priežastis. Čia spausdiname dviejų, jau pusamžį pasiekusių, 22-jus metus kartu išgyvenusių žmonių pasisakymus.

PASAKOJA ALFONSAS

     Savo žmonai aš buvau per prastas, todėl ir išsiskyrėme. Nemanykite, kad juokais taip sakau: tai švenčiausia teisybė (ji pati tai patvirtins, kai paklausite!).

     Kartu su Nijole išgyvenome 22-jus metus ir turėjome tris vaikus. Prieš savaitę buvo mano gimtadienis, sulaukiau 53-jų metų, o šiandien nelabai turiu kuo pasigirti: atrodo, kad per visus tuos metus nieko nepasiekiau. Gyvenu dabar vienas nedideliame bute, svetimo namo užkampyje. Mano baldai sumestiniai, daugiausia iš draugų palėpių ir rūsių surinkti. Tiesa, turiu neblogą darbą, kuriame dirbu beveik ilgiau, negu buvau vedęs. Turiu seną, sulamdytą automobilį ir nenugalimą norą ieškoti teisybės. Aš jaučiuosi apgautas, išnaudotas. Viskas, kas buvo brangu, iš manęs atimta, net mano savigarba. Žinoma, teisybės nesitikiu rasti, nes teismas savo ištarmę pasakė: viskas žmonai ir vaikams, o tu eik, lyg šunį mušęs. Net vaikai žmonai; galiu juos matyti kartą per mėnesį.

     Jūs klausiate, kaip tai atsitiko? Mėginsiu papasakoti, nors man išsipasakoti sunkiai vyksta. Mano žmona buvo iškalbi, o aš niekad nemokėjau dailiai išsireikšti.

     Susipažinau su Nijole studijuodamas: aš buvau bebaigiąs, o ji tik pradedanti. Ji buvo graži, populiari, linksma. Studijavo chemiją, bet iš tikrųjų (kaip vėliau prisipažino) dairėsi sau vyro universitete. Man galva greitai apsisuko nuo mėlynų Nijolės akelių. Atrodė, kad ir ji mane myli. Mokslui niekad nebuvau labai tikęs ir per daug ambicijų neturėjau. Studijavau inžineriją, bet vasaros atostogų metu gavau darbą braižykloje, ir man patiko. Nutariau daugiau iš ten nesijudinti ir nesukti sau galvos universitetais. Pragyvenimui užteks.

 (Kaip išgydyti šeimų ardymo vėžį)

Vytautas Kasnis

     Kazys Jonaitis iššoko iš dar tebejudančio automobilio ir, vos nesuklupęs, greitai nubėgo ir, atidaręs namo duris, ėmė šaukti:

     —    Birute, Birute!

     Tylu.

     —    Birute! — jis rėkė, kad net langai sudrebėjo.

     Atbėgęs šeimininką pasitikti katinėlis, kiek pasiraitęs prie kojų, išsigandęs šauksmo, užšoko ant minkštasuolio atlošo.

     —    Saldute, katyte, kur Birutė? — metęs ant žemės skrybėlę ir odinį krepšį, sukniubęs ant kelių, siekė glostyti katę. — Jeigu ji tave paliko, ji yra kur nors netoli, nes ji tave labai mylėjo.

     —    Miau... miau, — miaukė katė, vingiuodama uodegyte.

     Pasakęs žodį "mylėjo”, Jonaitis krūptelėjo ir dar kartą garsiai sušuko: "Mylėjo!” Palikęs atviras duris, jis nė nepajuto, kai įėjo kaimynai Juodikiai.

     —    Beldėmės, Kazy, — teisinosi Juodikienė, — bet turbūt negirdėjai. Kai tu tarnybos reikalais išvažiavai pirmadienį į Bostoną, vakare atėjusi Birutė mums pasakė, kad kitą dieną ji išvažiuoja draugės aplankyti, ir prašė, kad mes tau paskambintume į Bostoną.

     —    Kur? — pakilęs ir išskėtęs rankas šūktelėjo Jonaitis, — kur, sakykit! Kur ji išvyko?

Paruošė DANUTĖ ir GEDIMINAS VAKARIAI

     * "Tiesa” savo vedamajame rašo apie "Grožį ir tvarką respublikos gatvėse”. Vedamojo pradžioje sako, kad ypač vilniečiai daug dirba, norėdami Lietuvos sostinę padaryti aukštos kultūros pavyzdingos viešosios tvarkos miestu. Daug akį patraukiančių naujovių ir kituose miestuose. Švara gatvėse, parkus puošia gėlės. Už vis labiau didžiausia puošmena yra žmonės, gyvenantys šiuose miestuose. Jų savitarpio santykiai vienų su kitais bei paslaugumas atvykusiam iš kitur svečiui sudaro tikrą miesto veidą.

     Viešąją tvarką ypatingai rodo vilniečiai. Jie stengiasi saugoti savo šeimos narius nuo girtavimo bei nepilnamečių nusikaltimų.

     Lietuvoje dabar yra beveik keturi tūkstančiai draugovininkų, kurie nuolatos budi, kad išsaugotų viešąją tvarką. Daug nusikaltimų buityje ir namuose padaro neblaivūs žmonės. Spekuliantai pardavinėja degtinę ir po vidurnakčio.

     "Tiesa” prisipažįsta, kad Mažeikiuose ir Kėdainiuose yra žmonių, kurie patenka į blaivyklas darbo metu, tiesiai nuo staklių. Čia giriasi, čia verkšlena, kad vis dar būtina gerinti viešosios tvarkos organų veiklą ir didinti jų darbuotojų autoritetą. Kelti baudžiamąsias bylas už bendros nuosavybės grobstymą. Deja, labai daug kur pasitaiko, kad visokiems neklaužadoms pataikaujama. Vedamąjį baigia, kad kova už tvarkos prižiūrėjimą — sudėtinė viso politinio auklėjimo dalis.

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. PatarėjasPROF. PETRAS JONIKAS

KAI KURIE NEVARTOTINI ŽODŽIAI AR POSAKIAI

     Sutrumpinimai: n. vert.-— nevartotinas vertinys; n. svet. — nevartotina svetimybė; nevart. r... — nevartotina reikšme...

     iš kalno(n. vert.) — iš anksto. Pvz.: Nuomos mokestį aš sumokėsiu iš kalno ( = iš anksto). Mudviejų jau iš kalno (=iš anksto) buvo apie tai susitarta.

     Iš kieno nors iniciatyvos(n. vert.)—kieno nors iniciatyva. Pvz.: Tas darbas buvo atliktas ne iš jo iniciatyvos (=ne jo iniciatyva) .

     iš .. . dienos(n. vert.) — dienos. Pvz.: Gavau jūsų laišką iš liepos 15 dienos ( = liepos 15 dienos laišką).

     išdavoje ko— dėl. Pvz.: Jo neatsargumo išdavoje (= dėl jo neatsargumo) įvyko nelaimė.

     išdirbti— nevart. r.: "parengti, sudaryti”, "ištobulinti, išugdyti, sutvarkyti, sukurti”. Pvz.: Suvažiavimo planas buvo labai kruopščiai išdirbtas ( = parengtas, sudarytas). Šio romano stilius yra puikiai išdirbtas ( = ištobulintas). Jis, nuolat kovodamas su savo silpnybėmis, išsidirbo ( = išsiugdė) švelnų charakterį. Mokytojas, stebėdamas dabartinio jaunimo polinkius, išdirbo ( = sukūrė) naują mokymo metodą.

     išeina— nevart. r.: "vadinasi, taigi, pasirodo”. Pvz.: Išeina ( = Vadinasi, taigi) tik aš čia esu kaltas. Išeina (= Pasirodo), kad taip manydami, mes labai klydome.

•    Kentucky aukščiausias teismas nusprendė, kad Dešimt Dievo įsakymų būtų iškabinta valdinėse mokyklose, nes jie yra priimti kaip pagrindinis teisinis kodeksas vakarų civilizacijoje ir kaip JAV “common law”.

• William J. Murray, sūnus kovojančios ateistės Madalyn Murray O’Hair, kuri per teismą išreikalavo, kad nebebūtų valdinėse mokyklose maldos, paskelbė laišką “Austin American-Statesman”. Tame laiške W. Murray, 33 m., pasisako, kad jis tapo tikinčiu ir rašo: “Aš meldžiuosi, kad galėčiau atitaisyti nors dalį to blogio, kuri padariau. Vaidmuo, kurį aš kaip keliolikmetis atlikau pašalinant maldą iš mokyklų, buvo kriminališkas. Aš pašalinau nuo mūsų busimųjų kartų tą trumpą kasdieni laikotarpį, kuris teisingai turėjo būti skirtas Dievui. Byla pašalinti maldos tradiciją mokykloje buvo iškelta mano vardu. Aš jaučiu sunkią atsakomybę dėl panaikinimo to moralinio charakterio bruožo mūsų jaunime, ko aš buvau priežastimi”. 1975 metais W. Murray perorganizavo ateistų centrą, atgaivino jų mėnesinį žurnalą, bet dabar jis skelbia: “Geriausias būdas išlikti gyviems šioje planetoje yra tikėjimas į Aukščiausią Galybę. . . Tikėjimas yra stipri jėga, kuri gali padėti kiekvienam žmogui”.

•    Keliolikmečiams tėvai klaretiečial pradėjo leisti laikraštėlį, pavadintą “Goose Corn”.

•    Guatemalos sostinėje užpuolėjai nušovė kunigą W. Voordeckers, belgų misininką, kai jis ėjo suteikti paskutinių sakramentų dviem valstiečiams, kurie buvo peršauti anksčiau. Tie kaimiečiai taip pat mirė.

Novalis. HIMNAI NAKČIAI. Vertė Alfonsas Tyruolis. Iliustracijos dail. Ados Korsakaitės -Sutkuvienės. Išleido M. Morkūnas 1979 m. Kieti viršeliai, 79 psl., kaina nepažymėta. Vertėjo pastaba: Novalio “Himnai nakčiai” buvo išversti 1972 m. jo 200 metų gimimo sukakties proga. Dėl įvairių priežasčių to darbo išleidimas užtruko iki dabar. Tuo tarpu buvo papildyta įžanga, duodant kiek platesnį Novalio kūrybos aprašymą, ir pridėta keletas “Dvasinių giesmių” ir pluoštas ištraukų iš Novalio dienoraščio nušviesti himnų atsiradimo aplinkybėms. ŠVENTASIS RAŠTAS. Komentarai — aiškinimai. Lukas — Jonas. Paruošė Kostas Burbulys. Išleista 1980 m. Čikagoje. 280 psl., kaina nepažymėta.

Jokūbas Kregždė. REFORMACIJA LIETUVOJE. Istorinė apybraiža. I. Viršelis dail. inž. Hermano Pavilonio. Devenlų kultūrinio fondo leidinys, nr. 5. 272 psl., kaina 5 dol.

CHRONICLE OF THE CATHOLIC CHURCH IN LITHUANIA. No. 39. Leidžia Kunigu Vienybė, 351 Highland Blvd., Brooklyn, N.Y. 11207. ŠEŠTOJI LIETUVIŲ TAUTINIU ŠOKIU ŠVENTĖ. Šventės informacija. Redagavo Jonas Baris. Išleido Šokių šventės komitetas. Viršelis ir iliustracijos Ados Korsakaitės-Sutkuvienės. Didelis formatas, daug iliustracijų, 256 psl., auka —    3,50 dol.

DVIDEŠIMT ANTRASIS "LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS

     Skelbiame konkursą tema "Kaip išlaikyti šeimos vienybę ir lietuviškumą?”

     Atrodo, kad kuo toliau, tuo sunkiau ir mums, lietuviams, išlaikyti šeimų vienybę ir lietuviškumą. Manome, kad bus naudinga panagrinėti šių blogybių priežastis, pažiūrėti, ar lengviau šiuo keliu pasuka mišrios šeimos, kaip to išvengti ir t.t.

     Straipsnis turi būti ne ilgesnis kaip 3000 žodžių, pasirašytas slapyvardžiu ir, įdėjus į atskirą vokelį savo tikrąją pavardę, adresą bei telefoną, atsiųstas redakcijai iki 1981 m, kovo mėn. 1 dienos.

     Už geriausius rašinius skiriame keturias premijas: I — 150 del., II — 100 dol,, III —    75 dol., IV — 50 dol. Iki šiol turime tik nuolatinę IV-tos premijos mecenatę, bet tikimės, kad atsiras mecenatų ir kitoms premijoms.

Nuoširdi padėka “Laiškų lietuviams” rėmėjams

32 dol. aukojo A. Gylienė.

Po 12 dol. aukojo: L. Kupcikevičius, A. Domanskienė, V. Šniolis, S. Skibniauskas.

10 dol. aukojo S. Slavickas.