Spausdinti

AL. LIKANDERIENĖ

     Ilgai planuota kelionė jau čia pat. Birželio 14 d., ankstyvą popietę, renkamės O’Hare aerodrome. Rausvi vilnoniai siūliukai, prikabinėti prie lagaminų, matyti šen bei ten. Baisiai gerai. Nereikia sau galvos sukti — pamatei rausvą siūliuką ir bėk ten, vis ką nors iš grupės atrasi. Rausvi vilnoniai siūliukai — tai mūsų grupės ženklas. Tripinėja artimieji, susirinkę išlydėti, nerimsta ir tie, kurie važiuoja. Atrodo, imtum ir pastūmėtum laikrodį į priekį, o dar dvi valandos laukti. Tačiau vienas po kito atvažiavusieji išlydėti pamažu pradingsta, liekam tik tie, kurie ir toliau keliausim kartu.

     Patyliukais, o paskui ir garsiau pasigirsta, kad kažkas iš grupės pamiršo ar pametė lėktuvo bilietą. Negali būti — dar kelionės nepradėjom, o jau nuotykėlis. Po kiek laiko pasirodo ir pats kaltininkas, šypsodamasis, kad gavo naują bilietą. Šypsosi draugai ir pažįstami — matai, kaip atsitinka, kai žmona neprižiūri.

     Na, pakylam ir skrendam. Netoli šį kartą — tik iki Niujorko. Lėktuve ramu. Žmonės tarp savęs mažai pažįstami, o ir tie patys išsisklaidę, kalba tik vienas kitas. Niujorke prisijungia iš kitų vietovių ekskursantai, ir grupėje jau 68 žmonės.

     Bevaikštinėjant Niujorko aerodrome, mane sustabdo aukštas, gražiai pražilęs vyras. "Ar jūs ne panelė Andriušaitytė?” — "Taip, aš”, —su pasididžiavimu prisipažinau prie savo tėvo pavardės. "O, aš jus atpažinau pagal mamytę, kurią pažinojau dar Šiauliuose”. Po tiek metų, apvažiavus vos ne pusę pasaulio, man buvo be galo malonus susipažinimas. Aš buvau labai patenkinta, kad esu taip panaši į mamą, o šis simpatingas ponas kartu baigė Karo Mokyklą su mano tėte.

     Po kiek laiko pakylam iš Niujorko į Kopenhagą. Ilgas skridimas — virš Kanados, per visą Atlantą. Nors buvau pasiryžusi nemiegoti, kad ko nors nepražiopsočiau, akys savaime merkėsi, o pagaliau ką gi ir bematysi virš vandenyno? Rodė filmą, tačiau, nepaėmus klausymo aparato, ekrane tiktai judėjo žmonės ir daužė vienas kitam antausius. Po kiek laiko atmerkiau vieną akį — ekrane dar tebesidaužė. O, tai negalėjau ilgai snausti, jei dar vis ta pati scena. Tačiau kiek kartų dar pramerkiau akis, scena, atrodo, buvo vis ta pati, o gal tik man taip atrodė. Per lėktuvo langą vis dar buvo šviesu.

     "Atsimerk pagaliau, o tai ir pusryčių negausi”, — bakstelėjo kaimynė. Vaje, už lango jau buvo šviesu, ir keleiviai sujudo rytmetiniam pasivaikščiojimui. Po pusryčių labai greitai nusileidom Kopenhagoj. Čia vadovas A. Lauraitis, sušaukęs visą būrį, sugrupavo po du: ta ir ta, šitas ir šitas, anas ir anas ir t.t. "Čia bus kambario draugai, prašau vienas kitu rūpintis, vienas kitam padėti. Pamatę foto aparatą, rankinuką ar kitokį krepšį, pažymėtą rausvu siūliuku, imkite kartu, kad ir ne jūsų, vis tiek priklauso kuriam nors iš grupės. Bus du autobusai — į pirmąjį lipa tie ir tie, į antrąjį anie ir anie. Prašau atsiminti, įsidėmėti, nepamiršti ir laikytis tvarkos. Aišku?” Kur čia nebus aišku, tik bėk paskui minią su rausvais siūliukais, ir viskas bus gerai.

     Dar po kelių klausimų, paaiškinimų, pakartojimų išskridom į Romą. Susėdom į autobusus ir nuvažiavom į "Torino” viešbutį.

     Šiandien sekmadienis, birželio 15 d., reikia nueiti į Mišias. T. J. Vaišnys žada atlaikyti toje bažnyčioje, kur laikė savo pirmąsias Mišias. Reikia suspėti prieš vakarienę, nes po vakarienės — pinigų keitimas iš dolerių į lyras.

     Susigrūdom visi į viešbučio prieangį, kur gavome raktus su kambario numeriais. Viešbutyje vienas nešikas ir vienas keltuvas, kuriame telpa vienas žmogus ir vienas lagaminas arba du žmonės be lagaminų. Teks ilgai laukti, kol visi žmonės užvažiuos į viršų, o vienas nešikas išnešios daiktus. Tad mudvi su Birute čiumpam savo lagaminus ir tempiam į ketvirtą aukštą. Tempiam ir šniokščiam, šniokščiam ir tempiam. Ačiū Dievui, tik du kartus stabtelėjom, atrodo, dar aukščiau jau neužliptume. Kai nusipraususios ir persirengusios nudardėjom laiptais žemyn, gatvėje, prieš viešbutį, jau buvo susirinkę beveik visi maldininkai, trūko tik paties vadovo — kun. J. Vaišnio. Pasirodo, jis neprisiskambinęs telefonu klebono, nes telefono numeris neseniai buvo pakeistas, tad pėsčias buvo nubėgęs su juo pasikalbėti. Grįžta sušilęs, suplukęs — Romoj karšta ir drėgna, panašiai kaip Čikagoje. Tuoj jis praneša, kad klebonas leidžia laikyti Mišias 6 val. vakaro, tačiau dabar jau pusė šešių, o vakarienė 7 valandą, nueiti reikia 20 minučių, tad ar suspėsim, ar verta skubėti? Turbūt būtume dar ilgai besiginčiję, ar verta, ar suspėsim, jei ne Salomėja. "Tai veskit, kunige, ko gi čia stovim? Kas nori, tegul eina, kas nenori — pasilieka”. Ir pasileidom beveik tekini Romos gatvėmis. Prabėgom pro S. Maria Maggiore bažnyčią, pro keturių metų laikų fontanus, nieko nematydami ir niekur nesustodami. Pasiekus bažnyčią, zakristijonas jau ruošėsi užrakinti duris ir mūsų pasirodymu visai nebuvo sužavėtas. Ne tik nebuvo sužavėtas, bet netgi garsiai bumbėjo. Nenorom įleido į vidų, uždegė žvakes, pastatė gėles, ir turbūt pirmą kartą toje bažnyčioje suskambėjo lietuviška malda. Per pamokslą T. J. Vaišnys prisiminė savo primicijas šioje gražioje bažnyčioje 1943 m., priminė baisųjį 1940 metų birželį ir prašė Viešpaties palaimos ekskursantams. Taip pat palaimino ponus Juškus, kaip tik tą dieną švenčiančius savo vedybinio gyvenimo 40 metų sukaktį. Man vis rūpėjo ir teberūpi paklausti, kaip jie kartu taip ilgai išgyveno, kai šiais laikais skyrybos tapo beveik mados dalykas.

     Kai per Mišias surinkome pinigus, T. Vaišnys juos atidavė zakristijonui. Tas žmogelis labai nustebo ir dėkojo tūkstančius karty: "Mille grazie, mille grazie!” O mes ir vėl tekini pasileidome atgal — vakarienės. Gavome makaronų ir vyno, mažą gabaliuką mėsos ir dar vyno.

     Viešbutyje mūsų jau laukė prel. Jonušas su maišu pinigų. Per trumpą laika visi tapome labai smarkiai pasiturintys. Nulių ant popieriukų buvo daug — po 3, po 4. Atidavei 100 dolerių — gavai tūkstančius lyrų. Moneta tik su dviem nuliais — beveik lygi nuliui. Sakykim 100, 200 lyrų yra beveik nulis, už tiek pinigų beveik nieko negali nusipirkti, o bankai jų keisti nenori. Pradedam skaičiavimą nuo 1000.

     Pirmadienio rytą mūsų laukė du autobusai. Sulipom, kaip buvome pamokyti: tu į pirmą, aš į antrą ir t.t. Stovi autobusai — vienas, du, rodos, aišku, tačiau paklausus, kuriame aš, vis tiek aiškiau ir gana. Į autobusą įlipo nedidelio ūgio italiukė, prisistatė, kad jos vardas Lyda, pamojavo ruda skarele ir pasakė, kad važiuosim apžiūrėti Vatikano. Kur bus mojuojama ta ruda skarele, ten visi turime rinktis. Nuvažiavome į Šv. Petro baziliką, apžiūrėjom Vatikano biblioteką ir muziejų, Sikstinę koplyčią. Tačiau visko apžiūrėti nebuvo kada. Reikėjo žiūrėti, kur plevėsuoja ruda skarelė. Pralėkė pro akis gražūs gobelenai, nuostabios lubos, didžiulė bazilika, bet iš akių rudos skarelės pamesti negalėjai. Ji bėgo, skubėjom ir mes, stengdamiesi nepasimesti didelėje žmonių minioje, rankose tvirtai laikėme rankinukus, kad kas nors mūsų tūkstantiniais turtais nepasinaudotų, Stabtelėjom prie lietuvių koplyčios. Sikstinėje koplyčioje atvaizduotas paskutinis teismas. Dešinėje pusėje gerieji, kairėje — blogieji, tačiau veidų išraiškose didelio skirtumo nebuvo. Nei vieni labai džiaugėsi. nei kiti labai liūdėjo. Lubų viduryje didžiulis žmogus siekia dar didesnio Dievo. Jau, atrodo, abiejų pirštų galai susilies, bet dar trupučiuką trūksta. Ir taip siekia žmogus Dievo ir pasiekti negali, skleidžia Dievas žmogui šviesą, bet turi stengtis žmogus, kad pasiektų, o vis trupučiuką trūksta.

     Tvarkarašty pažymėta — popietė laisva. Tačiau reikia pamatyti katakombas. Jei susidarys 30 žmonių, važiuosim. Užmokėjom po 11000 lyrų ir važiuojam, pakeliui sustodami Šv. Jono Laterano ir Šv. Pauliaus bazilikose bei benediktinų vienuolyne (labai geras konjakas). Pamatėm ir laiptus, kuriais Kristus buvo varomas pas Pilotą, kuriais ėjo nuplaktas ir prieš nuplakima, Tais mediniais laintais dabar žmonės keliais eina ir meldžiasi. Mes tegalėjome tik ant pirmo laipto klūptelti.

     Vakarienei — makaronai ir vynas, vynas ir mėsos gabaliukas. Po vakarienės sugalvojom apžiūrėti Romą pėstute. Susidarė mažas būrelis norinčių, tačiau kai pajudėjom, buvo beveik visi ekskursijos dalyviai. Į einančiųjų grupę įsijungė dar pora kunigų svečių.

     Sukim į kairę, sukim į dešinę, ne — paėjėkim tiesiai, ir dar kartą čia į kairę, ten į dešinę, pagaliau pradėjo darytis pažįstami namai, fontanai, gatvių pavadinimai — artėjom į ten, iš kur buvome išėję. 30 metų nebuvus Romoje, ji kitaip atrodo, o 30 metų išbuvus Vatikano ar Grigaliaus universiteto bibliotekoje, Roma taip pat kitokia. Vienas bendrakeleivis leptelėjo: "Jei nežinočiau, kad kunigai mus vedė, manyčiau, kad velnias po balą vedžioja”. Pasiekėm Trevi fontaną. Nieko ypatingo. Ypatingas jis buvo tik filme "Three coins in the fountain”. Pavargusi publika, bumbėdama ir nepatenkinta, pasuko viešbučio link. Šešių žmonių grupelė pradingome vienoje šalutinėje gatvelėje. Sakėm, pasėdėsim kavinėje, pasidalinsim įspūdžiais. Alus — 2000 lyrų, vynas — 2500 lyrų, kava — 2800 lyrų. Kaip ten bedalintum iš 825 (tiek lyrų gavome už dolerį), vis tiek išeina brangiai.

     Antradienį, sulipę į autobusus, visi sukrito į tas pačias vietas, kur ir vakar sėdėjo. Ir nuo to laiko atrodė, lyg mes būtume prisiklijavę prie tų pačių autobuso sėdynių. Ne tik mano autobusas buvo antras, bet ir vieta ketvirta nuo pradžios, pačiam vidury. Keista buvo matyti, jei kas nors atsisėsdavo kitur. Taip susigyveno kambario bendrininkai, paskui grupelės autobuse, kad sunkiai klijavosi autobusas į bendrą grupę.

     Kelionėje į Capri turėjome puikią vadovę Mariją, kuri mojavo dangiškos spalvos skarele. Mes jau žinojome, kad reikia rinktis ten, kur plevena mėlyna skarelė. Neapoly persėdom į laivą, kuris nuvežė į Capri salą, iš ten sėdome į mažesnį laivelį ir išplaukėme į Mėlynąją Grotą, tiek apdainuotą ir girdėtą. Vaizdas aplinkui nuostabiai gražus. Bet laivą bangos supa, linguoja, man atrodo, kad labiau, negu reikėtų. Laikausi įsikabinus kažkokios atramos ir stengiuosi nepasiduoti, nors iš bendrakeleivių žvilgsnių sprendžiu, kad man būtų buvę geriau pasilikti ant kranto. Ir aš taip jaučiuosi, bet negi brisiu dabar atgal. Į mažus laivelius sodina po tris ir plukdo į grotą. Birutė, Ona ir aš suskaitom mažoj valtelėj. Valtininkas iriasi grotos link. Aplink didelė valčių spūstis, jos visos iriasi ta pačia kryptimi. Mūsų valtininkas, gal drąsesnis, o gal įžūlesnis, lenda, nesilaikydamas jokios tvarkos. Kiti valtininkai rėkia, jam grūmoja. Laivelis jau visai netoli grotos. Sugulusios laivelio dugne (taip buvo įsakyta), žiūrim, kas čia toliau bus. Staiga šalto sūraus vandens banga užpila veidą, ir mes atsiduriam grotoj. Tiesa, gražu. Valtininkai sodriais balsais užtraukia "Sugrįžki į Sorrento”, o mūsiškis, vis dar kumščiais mosikuodamas, aiškinasi. Man iš piktumo nebebuvo nė gražu. Iš grotos išplaukiame ramiai, be jokio vandens lašelio. Vadinas, buvo galima tokiu pat būdu ir įplaukti. Pažiūrėjau į bendrakeleives. Jos buvo tokios, kaip ir aš, — šlapios nuo plaukų šaknų iki pat kojų pirštų galų. Grįžtam Į laivą, kuris vis dar siūbuoja, supasi. Bendrakeleiviai šaiposi, nors daug ir nesako, tačiau matyti, kad vos susilaiko nesijuokę. Man visai nejuokinga. Net išsibarti su valtininku negalėjau. Jis — "mama mia”, ir aš "mama mia”. Bet man atrodė, kad mudviejų "mama mia” buvo skirtingos prasmės. Visą dieną vaikščioti, taip išsimaudžius, nebuvo jokio įdomumo, ir vaizdai nustojo savo grožio. Iš to piktumo pražiopsojau net koralų krautuves. Capri saloje susodino mus į mažus autobusiukus ir pasileido siaurais vinguriuotais kalnų takeliais į aukščiausią viršūnę — Anacapri priešpiečių. Saulė ir vėjas džiovino šlapius drabužius — pastovėjus vienoje vietoje, jau nebelikdavo balutės.

     Čia viena ponia užsimanė juodos ruginės duonos. Juodos ruginės duonos Capri saloje! Nei rankomis, nei visų kalbų žodžiais nepavyko italui išaiškinti, kas yra ta juoda ruginė duona. Teko pasitenkint priešpiečiais, kokius gavome — žuvimi, vėžiukais, mažyčiais aštuonkojais (octopus).

     Į pakalnę autobusiukai nulėkė lygiai taip, kaip ir į viršų — lyg velnias, nutvėręs "dūšią”. Stabtelėjome Sorrento miestelyje ir vėlai naktį pasiekėme Romą.

     Trečiadienio rytas buvo laisvas. Tačiau kur čia nurimsi, žmogus, ko nors nesukombinavęs. Susigrūdom keturiese į prel. Jonušo mažą "Fiat” ir pasileidom apžiūrėti Romos kitais keliais. Aplankėme Vatikano sodus ir kitas įžymybes. Laikas prabėgo greitai ir labai maloniai, vos nepražiopsojom audiencijos pas popiežių. Spėjom tik persirengti ir dviem autobusais išdardėjom į Šv.

     Petro aikštę, kur jau rinkosi žmonės. Mus pravedė pro kontrolę ir parodė, kur sėstis. Dvi valandas dar reikėjo sėdėti saulėje. Dairausi aplinkui. Stovi Šv. Petro bazilika, kurioje buvome užvakar, popiežiaus gyvenamieji kambariai antrame aukšte. Iš antro lango nuo dešinės jis kartais laimina žmones. Šiandien popiežius bus aikštėje. Pagaliau žmonių tarpe sujudimas — popiežius važiuoja vos judančiu baltu automobiliu jr laimina susirinkusius. Dvi valandas ginčijomės, kaip pasveikinti popiežių, jam priartėjus. Kiekvienas šaukė savaip: "Garbė Jėzui Kristui”, "Laimink Lietuvą”, "We Lithuanians”. Popiežius stabtelėjo, pastebėjęs dviejų ponių iš Clevelando greitomis padarytą užrašą "Lithuania”. Kiekvienas stengėsi nors jo baltą rankovę paliesti, jei rankos paspausti negavo. Čia kai kurie pradėjo murmėti, kaltinti vadovus, kad neparūpino tautinių vėliavėlių, kuriomis būtume galėję pamosuoti, kad neparuošė didelio plakato ir t.t. Bet kai popiežius išskirtinai paminėjo lietuvių grupę ir, mus laimindamas, laimino visus lietuvius, žmonės nurimo, bet kiekvienas norėjo pripažinimo, kad jei ne jis, tai popiežius nebūtų prie mūsų stabtelėjęs.

     Ketvirtadienį apžiūrėjome senąją Romą — koliziejų, forumą, panteoną, Trevi fontaną. Čia pat ir atvirutės, iš kurių matyti, kaip buvo anksčiau ir kaip yra dabar. Iš esamų griuvėsių sunku atpažinti, kad taip buvo. Į Trevi fontaną sumetėm skatikus, kad sugrįžtume dar kartą. Atsisukus nugara į fontaną, per dešinį petį įmestas pinigas — kad sugrįžtum į Romą; per dešinį petį, o paskui per kairį — sugrįši, bet išsiskyręs; per dešinį, per kairį ir vėl per dešinį — sugrįši su nauja meile. Mėtėm lyras vienaip ir kitaip.

     Vėl į autobusą ir vėl skubame. Vakarienė Šv. Kazimiero kolegijoje. Sutiko mus sodelyje su vynu ir duona. Na, gal ir ne visai taip, vietoj vyno kiekvienas gėrė, ką norėjo, o vietoj duonos — skanūs sumuštiniai. Vaišingas šeimininkas prel. Jonušas buvo visur, su visais pakalbėdamas, kitus paragindamas. Vakarienės metu kažkas užtraukė dainą, kuri, nesulaukusi didesnio pritarimo, nutilo.

     Ne visada ir daina tinka. Vienas ponas susijaudinęs aiškino, kad tiek lietuviškos dvasios neradęs nei viename muziejuje, nei vienoje bazilikoje, kaip Šv. Kazimiero kolegijoje.

     Atsisveikinę su vaišingais šeimininkais, išvažiavome į Tivoli, kurį pasiekėm visai sutemus. Žavėjomės gražiais fontanais. Vandens ir šviesos žaidimas buvo nepaprastai įdomus.

     Romoj gyvenimas verda ir naktimis. Mes penki šeši, nerimdami kambaryje, vis bėgdavome pasėdėti kavinėse, esančiose po atviru dangumi. Išmokome, kad gelato yra ledai, birra — alus, cappuccino — kava, tinkamiausia mūsų skoniui. Kas iš to, kad išmokome paklausti quanto — kiek? Italui atsakius, vis tiek tekdavo raustis kišenėje ir, ištraukus pluoštą popierinių, leisti jam pačiam išsirinkti.

     Ekskursijos buvo gerai suplanuotos. Paprastai išvažiuodavom anksti, kai krautuvės dar uždarytos, o grįždavom vėlai — tada jos būdavo vėl uždarytos. Pietų pertraukai gaudavom porą laisvų valandų, bet ir tada krautuvės būdavo uždarytos, nes italai niekad nepraleidžia popietinės "siestos”. Taigi norom nenorom buvome priversti taupyti pinigus.    (b.d.)