Spausdinti

BIRUTĖ A. VINDAŠIENĖ

     "Visi keliai veda į Romą”, sako sena patarlė. "Laiškų lietuviams” ekskursijos dalyviai Romoje atsidūrė ne žemės keliais, bet oru skrisdami. Kun. J. Vaišnys, šios kelionės organizatorius, su savo pasekėjais atliko 13 valandų skridimą: Čikaga - Niujorkas - Kopenhaga - Roma. "Torino” viešbutis Romoje staiga tapo labai lietuviškas, nes 68 keliautojai visai nesivaržė garsiai kalbėti.

     Kadangi jau buvo sekmadienis, tai kun. J. Vaišnys atlaikė šv. Mišias St. Andrea al Quirinale bažnyčioje 6 val. vakaro. Graži nedidelė bažnyčia vėl po daugelio metų susilaukė to paties kunigo, kuris 1943 m. čia turėjo savo primicijas. Tų pačių šv. Mišių metu buvo palaiminti ekskursijos dalyviai p. Juškai, kurie tą dieną šventė 40 metų savo vedybinę sukaktį.

     Kitą rytą dairėmės į visas sienas ir lubas, lankydami Vatikano meno galerijas. Čia buvo tiek daug gražiausių meniškų skulptūrų, paveikslų, išpieštų ant lubų, pakabintų ant sienų, išaustų plačiuose kilimuose. Spalvos ryškios, malonios, linijos švelnios ir grakščios, o paveikslo turinys visai aiškus. Anų laikų dailininkai mokėjo piešti ir išreikšti tai, ką norėjo.

     Nepaprastai didelė ir graži Vatikano biblioteka, o ką jau ir besakyti apie Sikstinos koplyčią! Čia Michelangelo paveikslai supa besidairančius iš viršaus ir iš visų keturių pusių. Čia galima paskęsti religinėje mistikoje nuo pat pasaulio sutvėrimo iki paskutinio teismo.

     Šv. Petro bazilika — milžiniškas pastatas su daugybe klasiškų skulptūrų. Jo viduryje po karališkom kolonom ir kanopėja stovi didysis altorius. Iš šono jį stebi šv. Petro statula, o žmonės gali šį altorių supti iš visų pusių. Vienoje bazilikos koplyčioje už storo stiklo radome ir garsiąją Michelangelo "Pietą”. Šv. Petro bazilikos požemiuose aplankėme ir lietuvišką Kankinių koplyčią su Aušros Vartų Marija altoriuje ir lietuvišku užrašu ant sienos "Marija, gelbėk Lietuvą!” Matėme ir šv. Petro tikrąjį kapą bei daugelio popiežių amžino poilsio vietas. Čia ir požemiai erdvūs, marmuru kloti.

     Po pietų lankėme Šv. Jono Laterano baziliką, kur popiežiai, Romos vyskupai, oficialiai lanko Romos vyskupiją, nes šv. Petro bazilika yra viso pasaulio katalikų šventovė ir Romos miestui ji nepriklauso. Šv. Jono Laterano bazilika labai didelė, daug marmurinių statulų, tarp kurių ir imperatoriaus Konstantino statula, nes jis pirmasis suteikė Romos krikščionims laisvę.

     Priešais baziliką didelė aikštė, kurios šone stovi Šventųjų Laiptų koplyčia. Imperatoriaus Konstantino katalikė motina prašė Jeruzalės gubernatorių, kad jai atiduotų tuos laiptus, kuriais buvo vedžiojamas Piloto teisiamas Kristus. Ji šiuos laiptus perkėlė į Romą. Šiandien šie tiesūs, aukšti laiptai stovi mūro koplyčioje, viršuje matyti Nukryžiuotojo altorius, o žmonės pamaldžiai keliais lipa tais laiptais aukštyn, ant kiekvienos pakopos kalbėdami maldas.

     Autobusas siauru tūkstančių metų Via Agrippa keliu mus veža į S. Domitilla katakombas. Netoli Romos jų yra net keturios. Prieš katakombas gražus sodas: žydi rožės, oleandrai, daug kitų darželio gėlių, taip pat ir didžiulės agavos. Katakombos prasideda nedidelėje bažnytėlėje, kuri beveik visa žemėje, tik palubėje pro langus įeina šiek tiek šviesos. Tipingos klasiškos kolonos kažkada rėmė lubas, o jaunas vienuolis veda mus siaurais laiptais į požemius. Einame po vieną. Iš abiejų pusių urvai, kur buvo laidojami pirmieji krikščionys. Arkos pavidalo urvas talpindavo visą šeimą, o pavienės lentynos — atskirus asmenis. Karstų nenaudojo — susukdavo į paklodes ir laidodavo. Stebėjomės, kokie nedideli turėjo būti tada žmonės, nes dabar, kad ir negyvą, sunkiai kurį ten besutalpintų.

     Aplankėme ir Šv. Pauliaus baziliką, esančią už miesto ribų. Joje yra ir šv. Pauliaus kapas bažnyčios viduryje žemiau grindų įrengtoje koplyčioje. Kapas apsuptas grotelėmis, o į apačią veda dveji sukti laiptai, labai panašūs, kaip ir prie šv. Petro kapo Vatikane. Abu didieji apaštalai ilsisi Romoje.

     Kitą dieną važiuojame lankyti Capri salos. Žaliuojančiais ir žydinčiais laukais keliaujame autobusu į Neapolį. Prie jūros vaizdas žavus: baltos staigios uolos laiko į saulę iškėlusios baltą Neapolio miestą, o po kojomis mėlynas Viduržemio jūros kilimas.

     Susėdam į laivą plaukti į salą, bet laivas neplaukia, jis skrieja virš bangų, tik retkarčiais paliesdamas jų viršūnes ir apipurkšdamas langus vandens lašais. Capri uoste persėdam į motorlaivį, kuris veža prie Mėlynosios Grotos. O prie grotos tiesiog laivų kamšatis. Motorlaiviai ūžia, valtys priplaukia pasiimti po 3-4 asmenis ir plaukia į eilę prie grotos angos. Irkluotojai tarp savęs barasi itališkai ir laukia, kada galės pakliūti per pusantro metro angą į Mėlnąją Grotą. Kad laivelis galėtų įplaukti per angą, visi turi sugulti ant dugno. Bet viduje nuostabu. Prieblandoje vanduo šviesiai mėlynas, kaip gražiausias brangakmenis, grotos lubos aukštos, gaubtos, vietos daug, erdvu. Kai irkluotojai uždainuoja skambiais itališkais tenorais, plauki aplinkui, kaip pasakų šalyje. Tik gaila, kad neilgai. Išplaukiant vėl gulame ant laivelio dugno ir staiga atsirandame saulės apšviestoje realybėje.

     Maži autobusiukai vežė mus į Capri salos viršūnę, vadinamą Anacapri. Siauri, vingiuoti keliukai vertė vairuotojus dažnai sustoti, praleisti automobilį ar kitą autobusiuką arba signalizuoti savo prisiartinimą prie siauros vietos. Viršuje reikėjo praeiti pėstiems iki valgyklos, kur mūsų laukė priešpiečiai. Lauko terasoje po žaliuojančiomis girlandomis, supami apelsinų bei citrinų medžių, valgėme vėžiukus ir keptus aštuoniakojus (octopus).

     Capri sala pilna šviesių, linksmų vilų, kurių tvarkinguose kiemuose auga palmės ir kiparisai, o jų pavėsyje žydi rožės, petunijos ir daugybė kitokių gėlių. Saloje yra maisto, rūbų, papuošalų krautuvės. Vanduo į Capri būdavo atvežamas iš kontinento, bet dabar jau perdirbamas iš jūros vandens.

     Po priešpiečių autobusiukai veža mus į uostą tais pačiais siaurais keleliais, kurie kartais eina tiltais, prilipusiais prie uolos, ir, pažvelgus į apačioje banguojančią jūrą, sustingsta kraujas. Vėl skriejame laivu virš vandens ir autobusu į Sorrento. Čia apžiūrėjome medžio mozaikos dirbtuvę ir nusipirkome prisiminimui medžio dirbinių.

     Kelias į Romą eina netoli Apeninų kalnų. Pravažiuojam miestus, miestelius, pilių griuvėsius. Jau matyti ir Vezuvijus. Kiek į pietus nuo jo pravažiuojam atkastus Pompėjos miesto griuvėsius. Mūsų vadovė Marija pasakoja, kad prasidėjus žemės drebėjimams 69 m. po Kristaus, visi Pompėjoje vasarojusieji Romėnų patricijai išvažiavo į Romą, o čia pasilikusieji tarnai ir vergai žuvo nuo Vezuvijaus išsiveržimo. Pompėja buvo modernus tų laikų miestas su vandentiekiu ir gražiomis vilomis.

     Prie pat Vezuvijaus privažiavome Torre del Greco miesteli, kuris buvo Vezuvijaus išsiveržimų net septynis kartus sunaikintas. Bet žmonės palaukia, kol ugnikalnis aprimsta, ir vėl sugrįžę atsistato. Čia apžiūrėjome "Cameo” dirbtuvę ir nusipirkome papuošalų.

     Neveltui Roma vadinama "Amžinuoju Miestu”. Čia greta tūkstantmečių griuvėsių stovi nauji rūmai, fontanai, paminklai, o dažnai ir tie tūkstančių metų senumo pastatai dar tebenaudojami šventovėms bei bažnyčioms. Vienas tokių pastatų yra Panteonas. Net kvapą užgniaužia pagalvojus, kad priekyje stovinčios aukštos marmuro kolonos yra padarytos iš vieno marmuro gabalo. Kiekviena jų buvo vežama dviem laivais į Ostijos uostą ir paskui su milžiniška jėga pastatyta.

     Panteono vidus pasižymi nepaprasta simetrija. Pastato sienos stovi ratu, kylančiu į kupolą, kurios viršus yra atviras. Per jį ir prilyja, bet marmuro grindyse yra skylės, per kurias vanduo vario vamzdžiais nubėga. Panteonas, prieš tūkstančius metų statytas dievų garbei, nuo 16-tojo amžiaus savo sienose priglaudęs daug žymių menininkų, dar ilgai stovės.

     Forumą sudaro eilė senovės pastatų griuvėsių. Čia prieš 3000 metų buvo senosios Romos centras su šventyklomis, cezarių rūmais, triumfo arkomis, senato bei prekybos pastatais. Šiandien čia tik griuvėsiai ir šventyklų kolonos byloja apie praeities didybę.

     Garsusis Romos Koliziejus buvo pradėtas statyti 72 m. po Kr. ir baigtas 80 m. Jo atidarymo iškilmės tęsėsi 100 dienų. Koliziejus buvo skirtas Romos patricijams (tik vyrams) pasigėrėti vaidinimais, gladiatorių kovomis ir pan. Nėra tiesa, kad Koliziejuje būtų buvę kankinami krikščionys, jame buvo tik žaidimai ir vaidinimai. Jeigu kada nors ir buvo ten nukankintas koks krikščionis, tai tik atsitiktinai. Kad saulė nekaitintų žiūrovų galvų, Koliziejus turėjo užtraukiamą medžiaginį stogą. Kiekviena patricijaus šeima turėjo savo numeruotą vietą, kurią po tėvo mirties perimdavo sūnus.

     Trevi fontanas vienas iš didžiausių Romoje. Pagrindą sudaro tarsi romėniškų rūmų fasadas su kolonomis ir statulomis, stovinčiomis ant uolų, per kurias liejasi vanduo. Senovės laikais vanduo buvo atvestas iš kalnų, o dabar cirkuliuoja tas pats. Vakarais Trevi fontanu pasigėrėti susirenka daug žmonių. Čia pardavėjai siūlo suvenyrus, o turistai, atsukę nugaras į fontaną, meta pinigą per kairįjį petį, kad vėl sugrįžtų į Romą.

     Visi ekskursijos dalyviai buvo pakviesti vakarienės į Šv. Kazimiero kolegiją, kurioje gyvena Romoje besimokantieji klierikai ir kunigai. Prelatas A. Jonušas su šypsniu visus kvietė atsigaivinti kolegijos sodelyje, o paskui ir kolegijos valgomajame. Išsiskyrėme nuoširdžiai lietuviškai pavaišinti, pakalbinti ir vėl pakviesti sugrįžti į Romą.

     Po vaišių išvažiavome aplankyti Tivoli sodų prie Villa d’Este. Ši žavi vieta yra tarp Ripoli ir Monte Catillo kalvy, 230 metrų virš jūros lygio. Ant kalno stovinčius rūmus ir į pakalnę nusitęsiančius sodus pastatė ir įrengė kardinolas Ippolito II d’Este 1550 m. Daugybė sode įrengtų fontanų pareikalauja daug vandens, kuris buvo tuneliais atvestas iš Aniene upės į Fontana dell’Ovato rezervuarą. Iš ten vanduo paduodamas į sodo fontanus, kurie naktį yra apšviesti ir sodui suteikia nepaprastą romantišką vaizdą. Kai kurie fontanai, vos pašokdami, čiurlena tako šonuose žemyn, kai kurie pašoka kelis metrus į viršų, o didysis Neptūno fontanas išmuša vandenį kelias dešimtis metrų aukštyn. Beveik kiekvieną fontaną dabina klasikinė statula, o virš Neptūno fontano išskleidęs sparnus tupi erelis, d’Este giminės herbo dalis.

     Pats svarbiausias įvykis Romoje buvo audiencija pas popiežių. Dievo valia ir lietuvių dvasiškių pagalba Vatikane, mūsų keliautoju grupė gavo vieną iš pačių geriausių vietų Šv. Petro bazilikos aikštėje. Į audienciją žmonės pradeda rinktis net keletą valandų prieš popiežiaus pasirodymą. Jie atvyksta iš įvairiausių pasaulio kraštų bei kon-tinentų. Matėme Pietų Korėjos maldininkų grupę, net kelias grupes iš Ugandos, grupę iš Brazilijos, kelias grupes iš JAV ir beveik iš kiekvienos Europos valstybės. Neveltui popiežius savo prakalbą skaitė aštuoniomis kalbomis. Paskui buvo išvardintos grupės, kurios tas kalbas supranta.

     Mes buvome prijungti prie angliškai kalbančių grupių, bet popiežiui pristatyti kaip lietuviai iš Amerikos. Šv. Tėvas pasakė, kad mums ir mūsų artimiesiems yra skiriamas specialus palaiminimas. "God bless you! God bless you!” — palingavo galva popiežius, žiūrėdamas į entuziastingai plojantį mūsų būrį.

     Reikia paminėti, kad prieš pradėdamas oficialią audienciją, popiežius išvažiuoja pro Vatikano vartus į aikštę baltame atvirame automobilyje ir, važiuodamas stačias prie pat tvoros, palaiminimu bei rankų paspaudimu sveikina susirinkusius aikštėje žmones. Kai privažiavo prie mūsų grupės, jis išgirdo lietuvišką "Garbė Jėzui Kristui”. Jis sustabdė automobilį ir išlipęs paklausė, iš kur mes. Jam buvo paaiškinta, kad mes lietuviai iš Amerikos ir prašome Šv. Tėvą gelbėti Lietuvą. Popiežius susijaudino. Daugiau nebesėdo į automobilį, bet pėsčias apėjo visą mūsų grupę, paspaudė daugybę rankų, vis su šypsena ištardamas "Benedicimus”.

     Kitą rytą Vatikano laikraštis "Osservatore Romano” antrame puslapyje įsidėjo dvi dideles mūsų grupės nuotraukas ir platų aprašymą apie lietuvius iš Amerikos ir specialų mums suteiktą popiežiaus palaiminimą.

     Prieš pat apleisdami Romą, visi nuskubėjome pamatyti netoli mūsų "Torino” viešbučio esančios S. Maria Maggiore bazilikos. Bazilika stovi ant Esquilino kalvos, apsupta gražia legenda. Sakoma, kad vieną rugpjūčio mėnesio naktį, 432 m., popiežiui Sikstui III prisisapnavo Dievo Motina. Ji pasakė, jog ten, kur iš ryto bus prisnigta, popiežius turįs pastatyti jos garbei bažnyčią. Kitą rytą jam buvo pranešta, kad ant Esquilino kalvos buvo prisnigę. Popiežius nuskubėjo į kalvą ir savo ganytojiška lazda apibrėžė tą vietą, kur bus statoma bažnyčia. S. Maria Maggiore arba Sniego Karalienės bazilika buvo pastatyta 432-440 m. Nuo to laiko kasmet rugpjūčio 5 d. būna specialios pamaldos bazilikos Sniego koplyčioje, kur pakylėjimo metu nuo lubų paleidžiami tinklai, pripildyti baltų rožių žiedlapių. Maldininkai čia patenka į rožių sniegą.

(b.d.)