Spausdinti

ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

     Dažnai mes kur nors vykstame žemės keliais. Juose pasitaiko kliūčių, kurios keliauti trukdo arba išvis neleidžia pasiekti kelionės tikslo. Kelią dažniausiai užkerta arba jame atsiradusi duobė, arba jį užgriozdinęs koks daiktas. Norint toliau vykti, į duobę reikia ko nors pridėti, o griozdą nuimti. Žinoma, jei kliuvinys mažas, gal pavyksta persistumti ir nieko su juo nedarant. Bet jei didesnis, geriau pašalinti, nes kitaip galima smagiai susitrenkti šonkaulius arba bent aptrupinti vežimą, o ko gera net taip įstrigti, kad nebesivažiuoja nei pirmyn, nei atgal.

     Panašiai savo protu keliaujame į norimą žinoti tiesą. Bet jos kartais neprivažiuojame — irgi dėl kliūčių. Čia jos taip pat dviejų rūšių: vienos šalintinos dedant, antros — imant. Kartais mums kelią į tiesą kliudo žinių stoka. Tai tartum kokia duobė, kurią reikia pripildyti, kad būtų galima vykti toliau. O kartais kelią tieson pastoja ant jo užsirioglinusi klaida. Tai lyg koks griozdas, kurį privalu nuimti. Religinės tiesos geresniam pažinimui kai kur blokuoja kelią tikėjimo neaiškumai. Todėl ir tam, kas imasi juos ryškinti, kartais reikia dėti, o kartais imti — pagal tai, ar neaiškumas kyla iš žinių spragos, ar iš įsliuogusios klaidos. Čia bus trumpai pagvildenta keletas tikėjimo neaiškumų, kurie prasisklaido, pašalinus iš pačių klausimų ten įsibrovusį klaidos griozdą. Jie pateikti gražios dvasios jaunuolių, ieškančių tiesos.

Kodėl žmonės eina kiekvieną sekmadienį į bažnyčią, bet netampa geresni?

     Klausime būtina pataisyti dvi sąvokas — žmonės ir netampa geresni, nes taip, kaip jis išreikštas, teigia netiesą. Daug žmonių yra pasidarę geresni, ir svarbiausia todėl, kad ėjo į bažnyčią. Gal lietuvis piemenėlis Jurgis Matulaitis nepasidarė šventas arkivyskupas, taigi geresnis, negu buvo? Ar toks būtų pasidaręs, jei jis ir jo tėvai nebūtų ėję į bažnyčią? Gal jaunuolis Matas Valančius nepasidarė geresnis, tapdamas tokiu vyskupu, prieš kurį šiandien visi lietuviai su pagarba lenkia savo galvas? Tikriausiai toks nebūtų pasidaręs be bažnyčios lankymo. Ar negerėjo lietuvaitė Marija Pečkauskaitė, vėlesnė vaikų auklėjimui atsidėjusi pedagogė ir rašytoja, žinoma Šatrijos Raganos slapyvardžiu, uoliai lankiusi bažnyčią? Kasmet darėsi geresnis, tiesiog šventėjo, mūsų karalaitis Kazimieras, kurį dvariškiai, kaip skaitome biografijoje, dažnokai paryčiui rasdavo besimeldžiantį prie bažnyčios durų. Gal mūsų dabartiniai kovotojai Lietuvoje už tikėjimą ir tautiškumą, kaip Sadūnaitė, kun. Garuckas, nebeskaičiuojant ten saujomis kitų panašių, nėra pasidarę geri, ir tam gėriui nepalūžtamai siekti nesisėmė jėgų, eidami į bažnyčią?

     Štai paėmėme visiems žinomų asmenų iš savo pačios tautos ir matome, kaip neteisinga sakyti, kad žmonės eina sekmadieniais į bažnyčią ir netampa geresni. O jei pridėtume dar kitų, irgi žinomų savo tautoje, paskui daugybę žinomų iš kitų tautų, o prie šių dar aibes nežinomų, tai pamatytume dar aiškiau ano teigimo neteisingumą. Todėl, jei jau norima kaltinti, tai nevalia kai kurių trūkumo primesti visiems. Vadinasi, klausimo pradžioje reikia dėti ne žodį žmonės apskritai, bet kai kurie žmonės, dalis žmonių ar panašiai.

     Bus sakančių, kad anie pavyzdžiai yra išimtys, tartum prasikišusios galvos iš plačiosios tikinčiųjų masės, apie kurią klausimas kaip tik ir sukasi: kur jos gerėjimas? Šiam priekaištui pasverti gera prie tos masės ir stabtelti. Čia reikia pataisyti antrąjį teigimą, kuris klausime išreikštas: netampa geresni.

     Vienas išmintingas filosofijos dėsnis moko, kad į dalykus, ypač susijusius su slinktimi, galima žvelgti iš dviejų galų: to, iš katro išeinama, ir to, į katrą žengiama. Tą dėsnį taikydami savo nagrinėjamam klausimui, paimkime gyvenimišką pavyzdį iliustracijai. Sakysime, žmogus išvyksta pėsčias į kokią nors tolimą gražią vietą. Galvodamas apie savo einamą kelią, mato jį gana skirtingai pagal galą, nuo katro matuoja. Kai žvelgia ten, kur vyksta, ima noras dejuoti: oi, kiek dar eiti! Bet kai žvelgia ten, nuo kur pradėjo, ima noras džiaugtis: žiūrėk, kiek jau nueita!

     Panašiai galima žvelgti į bažnyčią lankančių žmonių gerėjimą. Imant krikščioniui užbrėžtą tikslą, į kurį turi žygiuoti, — paties dangiškojo Tėvo tobulumą, kurio Kristus liepia siekti, — daugelio gerumas dar labai spragotas, gal net tiek atrodo nublankęs, kad jo lyg ir nematyti. Bet žvelgiant j galą, nuo kurio jau yra gerumo keliais paėję, vaizdas darosi suvis kitoks. Šiam galui suprasti turime nepamiršti, kas iš savęs žmogus yra: kad jis ne angelas, bet daug kuo panašus į žvėrį. Iš tikrųjų dėl gauto proto, žaltiškai pasijungiamo tarnauti savyje kunkuliuojantiems geismams, jis daug kur yra bjauresnis už neraliuotą gyvulį ir laukinį žvėrį, kaip rodo išlendanti mūsų žemoji prigimtis asmenyse, kurių klaikūs darbai yra patekę net į pasaulinės istorijos lapus. Iš savęs žmogus, kaip ir priežodis sako, yra vilkas kitiems, į save lenktais nagais, kerštingas, pilnas išdidžios ambicijos, savimeilės, pėdų mėtymo, kiauliškumo. Štai čia tas galas, nuo kurio prasideda žmogaus kelionė į gėrį. Jei nuo jo matuojame, tai kone išsiverčia akys iš džiugaus stebėjimosi, kad mūsų tiek į gerumą pakopta: kad plačiosiose tikinčiųjų masėse randame tiek gera darymo, susivaldymo, atleidimo, užuojautos, kantrybės, nuoširdumo, pasišventimo. Šių dorybių didžiausias šaltinis yra bažnyčioje girdimi tikėjimo bei doros dėsniai ir imami sakramentai.

     Džiugų bažnyčios poveikį žmonėms galima iliustruoti tokiu pavyzdžiu. Pabandyk sėsti ant niekada nejodinėto ir nevadelėto treigio arklio — laukinis. Ką toks užsėstas išdarinėja, gerai matome rodeo žaidynėse: kaip patrakęs spardosi, stoja piestu, stengiasi nutrenkti nuo savęs jojiką, Bet kai pripratinamas, darosi ištikimas jo draugas. Ką tik nurodyta, kad žmonės iš savęs yra panašiai maištingos ir spurdančios prigimties, kaip anas pradedamas joti kumelys. Reikia stebėtis bažnyčios įtaka, kad tokie, pilni geismų, yra jos įpratinti dorybiniam gyvenimui, kurio daug šviečia net iš paprasto, eilinio tikinčiojo.

     Dar kitas pavyzdys. Vienas aukštas prancūzų laivyno karininkas, nors dažnai eidavo Komunijos, buvo labai ūmaus būdo. Kartais dėl palyginti mažmožio veidas parausdavo pykčiu, o iš lūpų prapliupdavo perkūnai. Kartą jam buvo švelniai padaryta pastaba, kad tie pykčio protrūkiai nesiderina su jo religine praktika. Karininkas įsakė išrikiuoti jūreivius ant denio ir išdrožė jiems tokią trumpą prakalbą:

     — Kariai! Tiesa, kad greit užsidegu pykčiu ir, gaila, galiu tapti net brutalus, nors dažnai matote mane einant prie Dievo stalo. Bet jums pasakysiu štai ką: jei dažnai Komunijos neičiau, jus visus nutėkščiau tiesiai į jūrą! Tai įsidėmėkite! Atgal marš!

     Mums gali smigti į akį, kad bažnyčią lankančiųjų gyvenime yra peiktinų dalykų. Bet sveika pagalvoti, kokie daugumas būtų, — pagal tai, kas žmogus iš savęs yra, — jei jos nelankytų. Žvelgiant iš reikiamo galo, smarkiai mažėja noras sakyti, kad žmonės eina kiekvieną sekmadienį į bažnyčią, bet netampa geresni.

     Kodėl Bažnyčia yra tokia godi pinigo, "money-hungry”? Kodėl Bažnyčia visą laiką nori pinigų ir visą laiką tiek daug dėmesio skiria rūpesčiui, kiek žmonės jų duoda?

     Ir šiame klausime būtina vieną žodį taisyti — Bažnyčia, nes dedama, kur jos iš tikrųjų nėra. Žinoma, klausėjų dėl klaidingo sąvokos vartojimo negalima per daug peikti, nes jis stipriai įsikerojęs žmonių galvosenoje ir kalbėsenoje.

     Tad kas Bažnyčia yra? Aišku, jog čia kalbame ne apie tą Bažnyčią, kuri jau triumfuoja danguje arba laukia prie dangaus vartų skaistykloje, bet apie tą, kuri, Kristaus vedama, keliauja žemėje. Kad geriau suprastume, kas ji yra, bus sveika pasistatyti prieš akis jos paveikslą. Čia mums gali pagelbėti vienas pagarsėjusių tos Bažnyčios sūnų — Maritenas. Iš jo raštų sėmėsi įkvėpimo tokie svarūs lietuviai, kaip prel. Krupavičius, prof. Šalkauskis ir panašaus kalibro asmenys. Išreikšdamas savo skausmą dėl šio didžio vyro mirties, popiežius Paulius VI jį pavadino "mąstymo, gyvenimo ir maldos mokytoju”. Tad galime drąsiai pasikliauti, kad jo žvilgsnis į Bažnyčią tikslus.

     Paskutinė Mariteno knyga, spėta parašyti prieš mirtį, kaip tik yra Jėzaus Kristaus Bažnyčia. Ten įdėtas ir Bažnyčios paveikslas, jo paaiškintas. Ji pavaizduota kaip didžio grožio moteris, supama aukso spindulių, lyg vainiko, iš kurio švyti Kristaus veidas. Gražiosios moters galva juosiama erškėčių. Mat amžiams slenkant, šv. Pauliaus žodžiais, ji papildo ir atbaigia savo kentėjimais, ko dar stinga Kristaus kančių saike. Iš tos moters akių rieda ašaros. Ji verkia tų savo vaikų, kurie eina netikusiais keliais. Nors pati nuodėmėmis nesutepta, ima ant savęs, kaip Kristus, savo nesuskaitomų narių nedorybes, lieja dėl jų ir už juos skausmo ir atgailos ašaras. Kojos basos, nes jai duotas Kristaus neturto pavyzdys. Ir kruvinos, nes žeidžiamos grublėtų uolienų, dyglių ir usnių, per kuriuos šiame pasaulyje keliauja. Bet jos tvirtos, nes šioje kelionėje Dievo palaikoma ir ginama.

     Mums svarbu atkreipti dėmesį Bažnyčioje į vieną tiesą, kurią daugeliui sunku perprasti. Minėtoje vietoje Maritenas ją naudingai išryškina. Kaip sakyta, iš Motinos Bažnyčios akių paveiksle rieda skausmo :r gailesio ašaros — dėl nuodėmių, tačiau ne dėl savų, kurių neturi, o vaikų. Ji atgailoja ir šaukia pasigailėjimo, bet ne todėl, kad pati būtų nuodėme susitepusi, o dėl Dievą į-žeidžiančių blogų darbų savo nariuose. Štai tiesa, kuri daugeliui nesiduoda suprantama: Bažnyčia, būdama iš purvinų nusidėjėlių, pati lieka tyra ir nekalta — šv. Pauliaus žodžiais, neturinti jokios dėmės, nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventa ir nesutepta (Ef 5, 27). Dėl tos tiesos nesupratimo vartojamas ir klaidingas kalbėjimo būdas. Šnekama ir rašoma, kritikos pirštu rodant i Bažnyčią, kad ji daug kur nuklydusi iš Kristaus rodyto kelio, turinti savo knygoje gana tamsių puslapių, daranti tai, kas nedera, o apleidžianti, ką daryti turėtų... Tokiu būdu suverčiamos ant Bažnyčios ne savos, o svetimos dėmės, būtent to ar kito nario. Todėl pravartu įsidėmėti vieną dėsnį.

     Kada kuris nors žmogus daro, kas gera ir gražu, tai daroma ne vien jo, bet ir Bažnyčios. Kas šventa ir kilnu, kyla iš malonės, o ji mums gi plaukia iš Bažnyčios šaltinių ir aruodų. Bet kada kuris nors žmogus daro, kas bloga ir žema, jis to nedaro, vedamas malonės. Todėl toks darbas yra vien jo, ne Bažnyčios. Kiek žmogus daro tai, kas priešinga malonei ir meilei, tiek jis save nuo Bažnyčios atsieja, yra jos dezertyras, jos šventųjų idealų, gėrio ir grožio išdavikas. Tie veiksmai nėra Bažnyčios. Jais žmogus sutepa save, bet nesupurvina savo Motinos.

     Iš tikrųjų motinos vaizdas čia geriausiai ir turėtų stovėti prieš akis. Jei kurios nors kilnios ir taurios motinos vaikai daro, kas aukšta ir garbinga, turime sakyti, kad tai yra ir motinos darbai, nesgi iš jos gavo savo gražų auklėjimą, jos buvo kvėptos į širdį paskatos daryti gera. Bet jei dėl blogio užstatytų pinklių kuris nors vaikas nueina netikusiu keliu ir daro, kas nedora, tie darbai nėra motinos, bet vien jo, nes toks vaikas kaip tik atsisako to, ką motina jam skiepijo ir dėjo į širdį. Gerai darysime, laikydami šį vaizdą sau prieš akis. Jis padės mums geriau suprasti sakytą tiesą apie Bažnyčią. Ją perpratus, svarbu pataisyti ir aną netikslų kalbėjimo būdą, kurio pavyzdys išlindęs ir klausimo žodžiuose. Daug kur reikia sakyti ne Bažnyčia, o vien religiniai vadovai, kai kurie kunigai, toks ir toks popiežius, aukštoji dvasininkija ir pan.

     Dar svarbiau, kam reikia, pataisyti savo netikslų elgimąsi. Kaip dažna nugirsti iš žmonių: tas kunigas, ar vyskupas, ar popiežius padarė tą ir tą, todėl nebeisiu daugiau į bažnyčią! Nejaugi taip elgiasi geras sūnus ir duktė? Mato, kad brolis neina motinos rodomu keliu; ji dėl to liūdi ir verkia. O jie sako: jei taip, tai aš su tokia motina nenoriu daug reikalų turėti. Argi geri sūnūs ir dukterys nedaro atvirkščiai: kaip tik dar daugiau rodo meilės savo motinai, kad paguostų jos žeidžiamą širdį ir užpildytų šeimoje ano paklydėlio daromą spragą.

     Klausime buvo paliesti pinigai. Kažin ar jau taip bloga, jei dalis kunigų rūpestingai žiūri, kad žmonės jų duotų bažnytiniams reikalams? Žinome apie Senojo Testamento dešimtinę: atiduoti dešimtąją dalį savo į-plaukų Dievo tarnybai — kunigų, šventyklos ir vargšų išlaikymui. Dešimtinė ženklino tikinčiųjų išpažįstamą priklausomybę nuo Dievo ir padėką už gautas iš jo dovanas bei palaimą. Sir 35,11 nurodo, kad žmogus privalo ją skirti su džiugia širdimi. Jei taip dėjosi Senajame Testamente, kuris, galima sakyti, buvo aušros laukianti naktis, tai ar ne daug didesnė tikinčiųjų pareiga panašiai daryti, užtekėjus Naujojo Testamento saulei, kuri mums pažėrė tiek Viešpaties geradarybių: skirti Dievui nešykščią dalį savo turto? Rodosi, kad Kristaus atpirkti ir apdovanoti žmonės neturėtų daug skersakiuoti į tuos kunigus, kurie savo žiūrėjimu jiems primena tą šventą prievolę.

Kodėl kunigai ir vienuolės visą laiką vienodai apsirengia?

     Dabar daugelis jau rengiasi nebe vienodai, bet gan skirtingai. Pavyzdžiui, kai prieš porą metų Toledo mieste mano seminarijos kurso draugai (amerikiečiai) susirinko paminėti sidabrinės mūsų šventimų sukakties, pamačiau, kad tik aš vienas buvau apsirengęs juodai su balta apykakle — kaip anksčiau dėvėdavo visi kunigai. Kiti mano kurso konfratrai ten buvo su įvairiausių spalvų ir fasonų kaklaraiščiais, marškiniais, kelnėmis ir švarkais, jais nė kiek nesiskirdami nuo pasauliečių. Žinoma, verta pagalvoti apie abiejų rengimosi būdų gerąsias ir mažiau geras puses. Šiuo klausimu kai kurie žmonės laikosi gan griežtų nuomonių ir savąsias argumentuotai gina.

•    Vatikano žiniomis, šiuo metu pasaulyje yra 128 kardinolai ir 2.329 vyskupai, valdą vyskupijas.

•    Lietuvių vyskupų pasaulyje yra 8: Lietuvoje — vysk. Liudas Povilonis ir vysk. Romualdas Krikščiūnas, be to — du iš savo vyskupijų ištremti -—- vysk. Julijonas Steponavičius ir vysk. Vincentas Sladkevičius. Užsienyje yra du lietuviai vyskupai: Vincentas Brizgys ir Antanas Deksnys. Be to — dar du kilę iš ankstyvesnių emigrantų: vysk. Paulius Marcinkus ir arkiv. Karolis Salatka.