Spausdinti

 ("Laiškų lietuviams” konkurse IV premiją laimėjęs straipsnis)

GRAŽINA KRIAUČIŪNIENĖ

     Per praėjusį dešimtmetį spaudoje buvo nemaža straipsnių ir pasisakymų, ar moterys tinka būti kunigais, ar ne. Vieni rimtai šį klausimą svarsto, kiti šaiposi. Vienų argumentai išsamūs, kitų — nelogiški ir neprotingi. Vieni sako, kad moterys negali būti kunigais, nes tai prieštarautų tradicijai, kiti rašo, kad jos negalėtų būti "prie altoriaus susitelkusios ir užmiršti save”. Dar kiti konstatuoja, kad Jėzus buvo vyras, tai moteryje nebūtų galima matyti Dievo, t.y. negalima būtų matyti Dievo tarno.

     Ką moterų kunigystė turi bendra su mano tikėjimo supratimu? Iš tikrųjų mažai, tačiau aš tai laikau išviršiniu šių dienų ženklu. Po juo slepiasi dviejų tūkstančių metų artimo meilės stoka, o tai man yra labai svarbu, nes Kristus, atėjęs į pasaulį, skelbė linksmą žinią — Evangeliją, pagrįstą meile. Visas jo mokslas remiasi dviem įsakymais: "Mylėsi Dievą... mylėsi savo artimą”. Dievo meilė giliai įsišaknijusi, stropiai mokoma. Pavyzdžių nestinga, ypač šventųjų tarpe. Kiek atsiskyrėlių dykumose gyveno, Dievą garbindami, kiek krikščionių tapo kankiniais, atiduodami gyvybę už Dievo išpažinimą, kiek Bažnyčios daktarų savo gyvenimą pašventė Dievui! Tačiau artimo meilė, nors mokoma, liko lyg ir Bažnyčios mokslo podukra. Kiek šventųjų iškilo savo meile artimui? Kiek tapo šventaisiais, paaukodami savo gyvybę už artimą? Jų yra, bet mažai. Gal dėl to, kad lengviau mylėti visagalį Dievą, negu savo suniurzgusį kaimyną, kurio šuo per naktį loja, ar kaimynę, kurios vaikai žaisdami gražiausias gėles kieme sviedieniu išlaužo. Juk miegoti kiekvienas turi vienodą teisę, o gėlės, taip stropiai prižiūrimos, pasidaro brangesnės už vaikų džiaugsmą. Ilgainiui lengva pamiršti ir "moralinę skolą”. Neseniai dvi lietuvių parapijos Čikagoje atsisakė priglausti Vietnamo karo pabėgėlius, o vienos lituanistinės mokyklos tėvų komitetas neleido vaikams pinigus siųsti šiems karo pabėgėliams, nors vaikai jau buvo pinigus sunešę. Kaip lengvai buvo pamiršta visos pastangos bei pagalba, parodyta lietuviams, karo pabėgėliams, prieš 30 metų. Jau materialiniai dalykai viršija dvasiškąsias vertybes.

     Šis artimo nevertinimas nėra labai stebėtinas, atsižvelgiant, kad pusė Bažnyčios narių, būtent moterys, nuo pat Kristaus laikų Bažnyčioje laikomos antraeiliais žmonėmis. Ši pažiūra į moteris įsiliejo ir į pasauliečių gyvenimą. Lietuvių tautosakoje nereikia ilgai ieškoti, kol surasi pasakėlę apie žioplą moteriškę, tinginę arba melagę ir pan. Panašios pasakos randamos ir kitose tautose. Žinoma, vyrai vaizduojami didelių dorybių fone. Jei kartais ir pasitaiko brolis kvailutis, tai pasakos pabaigoje jis pasirodo gudresnis už gudruolius. Nusivyliau, kad Lietuvių Švietimo Taryba tokius skaitinius dar vis vaikams atrenka, bet per daug nesistebėjau, nes ir šiandieninėje katalikiškoje spaudoje tokių pasisakymų nestinga. Matyt, per daug jau įprasta iš moterų šaipytis ir jas viskuo kaltinti, kad tai patrauktų dėmesį. Tik liūdna, kad moterys, prie to pripratusios, neprieštarauja. Prieš metus "Laiškai lietuviams” išspausdino kun. Ylos straipsnelį "Kokios kliūtys moterims tapti kunigais”. Stebėjausi trigubai: pirma, kad toks rimtas žurnalas tokią pašaipią temą spausdino; antra, kad toks iškilus dvasiškis tokį straipsnelį parašė; trečia, kad nepastebėjau nė vieno skaitytojo negatyvaus atsiliepimo. Bet tai nėra išimtinis įvykis.

     Prieš kiek laiko "Drauge” buvo žinutė apie rastą naujagimį kūdikį, išmestą į šiukšlių dėžę, su redakcijos pastaba, kad tai dar viena lengvapėdė moteris nusikratė savo smagumo rezultatu (tiksliai pastabos neatsimenu, bet mintis buvo aiški). Neužstoju šios moters elgesio, tačiau pridėta pastaba buvo ne vietoj, nes naują gyvybę sukurti reikia dviejų, o nebuvo anei pusės kaltinamo žodžio vyriškiui. Ar ne tiek pat tiksli būtų pastaba, kad "dar vienas vyriškis, pasinaudojęs moteria, pabėgo nuo atsakomybės”? Juk "Draugo” redakcija nežino, kokiais sumetimais toks žiaurus įvykis atsitiko.

     Sustiprėjus moterų teisių sąjūdžiui, įvairios diskriminacijos padaugėjo. Darbovietėse algos žemesnės, įvairūs vyrų užkabinėjimai, kartais darbas duodamas tik su sąlyga, kad turės atvažiavusį biznierių "užimti”. Bažnyčioje diskriminacija išryškėjo, kai iškilo diskusijos, kodėl moterys negali būti kunigais. Paviršutiniškos bei netikslios Šv. Rašto citatos, pajuokiantys komentarai apie moters silpnybes pabrėžia moters antraeilę vietą, neatsižvelgiant, kad jų neleidžiamas vartoti potencialas skaudžiai atsiliepia žmonijai. Klausant ar skaitant pateikiamus argumentus, kyla įtarimas, kad vyrai pasąmonėje pripažįsta moterų stiprybę ir jos bijo, nes iki šiol nebuvo duota nė vienos konkrečios priimtinos priežasties, kuri užstotų moterims kelią į šventimus. Anaiptol, naudojami argumentai tik pabrėžia moters nelygybę vyrui.

     Vienas dažnai girdimas argumentas: Dievas sutvėrė moterį būti vyro padėjėja. Tačiau žiūrint į moterį tik kaip į vyro tarnaitę, kartais gyvenime atsiranda įdomių netikėtumų. Pvz. po antro pasaulinio karo atvyko kelios vienuolės į šį kraštą ir gavo darbą vyrų vienuolyno virtuvėje, visiškai neatsižvelgiant, dėl ko šis moterų vienuolynas buvo įsteigtas, kokie yra jų gabumai. Padirbėjusios keletą metų virtuvėje, vienuolės pamatė, kad čia yra "dead end”, tad iš ten išsikraustė, didelėmis pastangomis įsigijo savo namus ir toliau tęsė švietimo-auklėjimo darbą, kurį joms nustatė jų vienuolyno steigėjas. Šiandien jų įnašas lietuviškumui yra ypatingas, sakyčiau, net viršijąs ano vyrų vienuolyno. Jei būtų buvę įgyvendinti Kristaus žodžiai "Mylėk. . . kaip pats save”, daug vargo būtų buvę išvengta, daug daugiau būtų pasiekta.

     Kitas nevykęs argumentas — moters vieta virtuvėje ar tik prie vaikų. O ką randame Evangelijoje? "Marija pasirinko geriausią dalį, kuri nebus iš jos atimta”. Ar tais žodžiais Kristus nepasakė, kad moters išganymas ne virtuvėje?

     Kitas netinkamas argumentas — tokia jau tradicija nuo Kristaus laikų, nes jis pasirinko tik vyrus savo apaštalais. Negalima laužyti šios tradicijos. Įdomus žodis — tradicija. Kristus, pasirinkdamas vyrus apaštalais, laikėsi savo dienų papročių, o šiomis dienomis, kai moterys reiškiasi įvairiose srityse, įskaitant ir kraštų valdymą, jos negali tapti kunigais, nes prieš du tūkstančius metų tai nebuvo priimtina.

     Dar įdomiau pažiūrėti, kaip kai kurios tradicijos tapo nepriimtinais papročiais, kai tai pozityviai atsiliepė vyrų patogumui. Pvz., pagal žydų tradicijas, moteris po gimdymo buvo laikoma sutepta ir turėjo atlikti apsišvarinimo apeigas (40 dienų po berniuko gimdymo, dvigubai ilgiau po mergaitės), o naujagimiui berniukui buvo apipjaustymo ceremonijos. Bažnyčioje apipjaustymo ceremonialas jau apaštalų buvo panaikintas, tačiau apsišvarinimo apeigos paliktos iki Antrojo Vatikano susirinkimo.

     Kristus atėjo į pasaulį supažindinti žmones su Dievu, nurodyti kelią į Dangaus karalystę, mokė žmones tikėjimo tiesų, pats laikydamasis tų dienų gyvenimo papročių. Jis įsteigė naują Bažnyčią, t.y. visi tikintieji priklauso Kristaus Kūnui. Tačiau Bažnyčios hierarchija susikristalizavo vėliau, taip pat pagal tų dienų papročius. Pradėjus skleisti

     Kristaus mokslą žmonijai, apaštalams iškilo pirmas konfliktas: ar nežydai, priimdami Kristaus mokslą, turi laikytis ir žydų tradicijų. Nutarta, kad nereikia, nes tai nėra tikėjimo esmė. Krikščionys, gyvendami skirtingose kultūrose bei skirtinguose kraštuose, savus papročius pritaikė prie Kristaus mokslo, prie religijos. Pvz. lietuviškos Kūčios, įsišaknijusios tikėjimo apeigose, tačiau tik Rytų Europoje, o Vakaruose ar Amerikoje visai nežinomos. Pabrėžtina, kad dabartinę moters rolę Bažnyčioje apaštalai apibrėžė pagal save, t.y. tų dienų, žydų tradicijas. Tomis dienomis kituose kraštuose moterys turėjo daugiau laisvės ir teisių, negu dabar, pvz. Romos imperijoje, Navaho indėnų mat-riarchijoje. Atsižvelgiant į tai, kad kas buvo priimtina ir girtina maždaug prieš tūkstantį metų, šiandien nėra nei girtina, nei priimtina, pvz. Kryžiaus karai, Ispanijos inkvizicija, tikrai neaišku, kodėl Bažnyčia šiandien dar vis negali pakeisti senų žydiškų papročių, kurie jau nėra nei girtini, nei priimtini.

     Neišmintingiausias argumentas: moters protas per silpnas, ji negalėtų išpažinčių klausyti. Šią priežastį nurodė mano gimnazijos kapelionas. Jo aiškinimu, moterims būtų per sunku tiek ilgai koncentruotis, ypač dar kai į klausyklą ateina koks nors psichotikas, kai reikia atskirti sveiką protą nuo ligoto. Žinant, kiek šiandien yra moterų psichiatrių, psichologių, psichiatrinių slaugių, šis argumentas savaime išnyksta. Tačiau prie silpno proto dažnai priskiriama ir silpnesnės fizinės jėgos, ištvermės stoka, palyginus su vyru, ypač kai cituojama, kiek istorijoje yra buvusių vyrų karžygių, mokslininikų, didvyrių. Naudoti tokią statistiką šio argumento parėmimui yra tikras absurdas. Juk visą laiką moteris turėjo kovoti prieš diskriminaciją, kurią uoliai puoselėjo vyrai, todėl niekad negalėjo reikštis visais savo gabumias. Tačiau turime moters drąsos pavyzdžių. Šv. Joanai Arkietei reikėjo daugiau drąsos įvykdyti savo misiją, nes ji buvo moteris, negu kad tokia misija būtų buvusi pavesta vyrui. Florence Nightingale įrodė, kad moteris gali dirbti tokį darbą, kuris iki tada buvo atliekamas tik vyrų, gali daugiau pasiekti ir drauge neprarasti savo moteriškumo. Elizabeth Blackwell, pirmoji moteris gydytoja Amerikoje, pasiekė daugiau, negu bet kuris vyras gydytojas iki to laiko, nors visą gyvenimą turėjo kovoti prieš diskriminaciją, buvo pajuokta, nes plovė savo gydymo instrumentus. Ji mokė švaros, kad vaikai sveikesni augtų. Raudonasis Kryžius, tiek padėjęs žmonijai taikos ir karo metu, buvo įsteigtas moters — Clara Barton. Moterų karžygių sąrašas ilgas, jų įnašas žmonijai neapskaičiuojamas, jį apvainikavo motina Teresė iš Kalkutos, pernai už savo neišsemiamą meilę artimui laimėjusi Nobelio Taikos premiją. Tai pirmoji Bažnyčios narė — vienintelė katalikė šią premiją laimėjusi. Ką prieš tai reiškia didžiausi mokslai, svariausi filosofų tomai?

     "Nebeužtvenksi upės bėgimo” patriotiškai dainuojame, pabrėždami savo tautos laisvės reikalingumą. Užtvenkta upė išsilieja į krantus, padaro žalos, o užtvankai sugriuvus, būna nuostolingas potvynis. Juo ilgiau upė bus užtvenkta, juo daugiau vandens prisirinks, juo didesni bus nuostoliai, užtvankai sugriuvus. Po II pasaulinio karo pradėjo pastebimai trupėti moterų smurto "užtvanka”. Nuostolingi rezultatai jau viešai reiškiasi. Svarbiausias — ypatingai pakilęs skyrybų skaičius. Per karą dirbdamos fabrikuose vyrų darbus, karui pasibaigus, moterys atsisakė grįžti prie virtuvės puodų. Kasmet stiprėjo moterų savarankiškumas, užsiangažavimas savo pilno potencialo siekimui. Vyrai, per tiek laiko pripratę prie paklusnios žmonos, ne visi galėjo su šiuo progresu susigyventi, ypač dar kai žmonos alga pasitaikė didesnė. Pradėjo greitai kilti skyrybų, moterų bei vaikų mušimų atvejai. Nors moterys ilgą laiką buvo užguitos, tačiau šį kartą nesutiko nusileisti. Susiorganizavo moterų sąjūdis, kovojąs už atitinkamą algą; įsteigta korporacija, kuri teismo keliu gina moteris nuo diskriminacijos bei lytinio persekiojimo. Viena moteris, nebepakęsda-ma vyro brutalumo, jį sudegino ir teismo buvo išteisinta. Žiūrint iš dvasinės pusės, moralinis gyvenimas vis smunka. Šiomis dienomis krašto kultūroje jau priimtina nesusituokus kartu gyventi, priimtina, kad pasimatymas baigiasi lovoje. Nors tokie reiškiniai šiurpiai atrodo, tačiau ar galima stebėtis, prisiminus, kad iki šiol ir katalikiškuose kraštuose buvo toleruojama vergystė? Nebuvo pas ką ieškoti pagalbos ar užtarimo. Teologė Rosemary Ruether šią padėtį apibrėžia šiais žodžiais: "Practically all the inherited culture that we have received from a male system of tradition has been biased. It tends to ignore or directly sanction sexism”.

     Ieškant į visa tai atsakymo Kristaus moksle, laikas palikti pamėgtas teorijas apie tradicijas bei moterų "silpną protą” ir grįžti prie esmės — prie Kristaus. Evangelijose moterys ne taip dažnai sutinkamos, kaip vyrai, nes jas rašė vyrai. Tačiau kur jos yra minimos, visur geriau pasirodo, negu vyrai. Kristaus gimimas — Marija buvo herojė; Kristaus atradimas šventykloje — Marija jį pabarė; Kristui mirštant — moterys stovėjo prie kryžiaus. Tad skaitant Evangelijas, galima pastebėti, kad niekur apie moteris nebuvo negatyviai atsiliepta. O vyrai, ypač išrinkti apaštalai, ne kartą suklupo. Šv. Petras ėjo pas Kristų per vandenį. Išsigando, suabejojo ir pradėjo skęsti. Kai Kristus buvo suimtas, Petras jo išsižadėjo. John Powell, S.J., apie tai pasakė, kad "the Rock turned into a sand pile”. Kur buvo vyrai apaštalai, Kristui mirštant? Kambary, užsirakinę duris. Velykų rytą, kai moterys ėjo Kristaus kūno patepti, du mokiniai nešė savo kailį į Emmaus. Kai moteris išpylė brangius aliejus ant Kristaus kojų, vyras šoko protestuoti už tokį eikvojimą ir gavo nuo Kristaus barti, o moteris už savo darbą buvo pagirta. Net kai moteris buvo sugauta paleistuvaujant ir atvesta, kad Kristus ją pasmerktų, kad vyrai galėtų ją akmenimis užmušti, Kristus pasakė: "Kas jūsų be nuodėmės, meskite pirmą akmenį”. Vyrai išsiskirstė, moteriškei nuodėmės buvo atleistos. Gaila, kad Evangelija nemini, kas atsitiko su vyru, rastu su šia moteriške. ..

     Skaitant Evangelijas, susidaro įspūdis, kad Kristus moterų niekad neatstūmė. Tačiau kokį kontrastą matome šiandien, kai Kristaus atstovas žemėje — popiežius lankėsi Amerikoje. Vienuolės gavo vietos balkone, o vyrai sėdėjo bažnyčioje arti popiežiaus. Moterys vienuolės praleido visą savaitę, dirbdamos ilgas valandas, kepdamos ko-munikantus, tačiau joms buvo uždrausta dalinti komuniją, nors čia tai jau buvo priimtas paprotys.

     Užtvanka iš naujo remontuojama, meldžiamasi už pašaukimus, o vieno didžiausių Kristaus įsakymų "Mylėsi savo artimą kaip pats save” kasdieniniame jo įsteigtos Bažnyčios gyvenime nematyti.

REDAKCIJOS PASTABOS

     Kai kurios šio straipsnio mintys yra kontroversinės. Ne visi konkurso vertinimo komisijos nariai su jomis sutiko. Šiam straipsniui premiją nulėmė tie komisijos nariai, kurie linkę kovoti už moterų teises. Žinoma, ta kova už moterims priklausančias teises yra reikalinga, kai kurios straipsnyje iškeltos mintys yra teisingos, bet kai kur nueita per daug į kraštutinumus, kai kur naudotasi kažkur nugirstais, bet nepatikrintais ir nepatvirtintais gandais, kai kurie faktai "pagražinti”. Šį straipsnį buvo nutarta premijuoti ir spausdinti galbūt dėl to, kad autorė juo atstovauja didokai mūsų tautiečių daliai, kurie nuolat kartoja čia pareikštas ir kitas į jas panašias mintis, linkę visur matyti tik neigiamybes, o nepastebi teigiamybių.

     Kad pasaulyje labai pasigendama artimo meilės, tai tiesa, tačiau gal būtų tiksliau, jeigu autorė dėl to kaltintų krikščionis, o ne Kristaus įsteigtą Bažnyčią. Jo įsteigtoji Bažnyčia yra šventa, bet ją sudaro didesni ar mažesni nusidėjėliai. Negalima sutikti su autorės teigimu, kad Bažnyčia skelbia šventaisiais nepasižymėjusius artimo meile. Jeigu geriau susipažintume su šventųjų gyvenimais, tai pamatytume, kad jie visi buvo ne tik persisunkę Dievo meile, bet buvo ir artimo meilės herojai. Užtenka paminėti tik mūsų laikų Maksimilijoną Kolbe. Jeigu kuris nors asmuo nepasižymėtų artimo meile, Bažnyčia tikriausiai jo neskelbtų šventuoju.

     Keista, kad skaitydama kun. St. Ylos straipsnį "Laiškuose lietuviams” (1979 m., 82 psl.), autorė nesuprato, jog jis yra humoristinis. Pirmiausia ten buvo duota pačių moterų pasisakymų, dėl ko jos mano, kad moterys negalėtų būti kunigais, o paskui straipsnis užbaigtas pagrindine mintimi: kai Kristus planavo ir kai kurias moteris rinktis apaštalais, užprotestavo šv. Petras. Jis sakė, kad moterys savo dideliu uolumu tiek žmonių atsiųstų į dangų, kad jam būtų per sunku nuolat atidarinėti dangaus vartus.. . Tad čia kaip tik yra gražus komplimentas moterims.

     Autorė už moterų diskriminaciją kaltina tik vyrus. Tačiau, diskutuojant apie moterų kunigystę, daug daugiau pasipriešinimų teko išgirsti ne iš vyrų, bet iš pačių moterų.

     Labai dažnai tenka išgirsti moteris sakant, kad jos visai neitų į bažnyčią, jeigu toje bažnyčioje kunigautų moteris.

     Kai kurie straipsnyje minimi faktai (žinutė "Drauge”, Čikagos lietuvių parapijos) atrodo perdėti ir "pagražinti”.

     Vis dėlto autorė pripažįsta (nes tai yra faktai!), kad kartais ir vyrai įvertina moteris: jie suteikė Nobelio premiją moteriai motinai Teresei, išteisino moterį, sudeginusią savo vyrą. ..

     Gerai, kad autorė skiria, kas Bažnyčioje yra dieviška ir kas žmogiška. Kas dieviška, kas įvesta Kristaus — viskas tobula, o kas žmogiška — aišku, kad negali būti tobula. Bažnyčia yra įsteigta tam, kad netobulus žmones vestų į tobulumą. Už visus netobulumus kaltinkime save, o ne Bažnyčią.