Spausdinti

Juozas Vaišnys, S.J.

     Šią vasarą jau septintą kartą buvo suruoštas jaunimui Lituanistikos seminaras labai ramioje ir gražioje vietoje, netoli Akrono miestelio, Ohio valstijoje. Kaip kiekvienais metais, taip ir šiais lietuvių kalbos kurso studentams pradžioje buvo duota parašyti tema: "Dėl ko aš čia atvažiavau?”, o baigiantis seminarui — "Ar gavau tai, ko tikėjausi?” Šį lietuvių kalbos kursą lankė dvylika studentų: Julija Adamonytė, Laima Beržinytė, Vilija Dėdinaitė, Daina Kamantaitė, Rita Kazlauskaitė, Danutė Norvilaitė, Rūta Pakštaitė, Linas Palubinskas, Daina Penkiūnaitė, Linas Polikaitis, Danutė Saliklytė ir Gailė Tamošiūnaitė. Jie visi atvirai ir nuoširdžiai atsakė į tuos klausimus. Norėtume čia ištisai spausdinti jų straipsnius, bet daugelis jų yra labai panašūs vienas į kitą, todėl būtų bereikalingi pasikartojimai. Be to, tai užimtų nemaža vietos. Čia pateiksime tik vieną kitą originalesnę ištrauką.

     Į pirmąjį klausimą, "dėl ko aš čia atvažiavau”, beveik visų atsakymai buvo labai panašūs. Jie atvažiavo pasitobulinti, nes visi gerai suprato, kad jų lietuvių kalba toli gražu nėra tobula, ypač sunku be klaidų rašyti. Taip pat visi norėjo daugiau susipažinti su lietuvių literatūra ir Lietuvos istorija. Dar kai kurie pridėjo, kad čia bus gera proga dvi savaites pabuvoti grynai lietuviškoje aplinkoje, kalbėti su visais tik lietuviškai, užmegzti naujas pažintis, įsigyti naujų draugų.

     Įdomūs buvo atsakymai į klausimą: "Ar gavau tai, ko tikėjausi?” Štai kelios ištraukos iš studentų pasisakymų.

     "Šiame seminare pamačiau, kad nemoku tiek lietuvių kalbos, kaip maniau. Šie kursai labai patobulino mano kalbą: išmokau geriau kirčiuoti, išmokau daug gramatikos taisyklių. Kalbant visuomet lietuviškai, labai sustiprėjo mano kalba. Visos paskaitos buvo gerai ir įdomiai pateiktos. Labai daug gavau iš literatūros ir istorijos pamokų. Manyčiau, kad ateinančiame seminare turėtų būti daugiau laiko skiriama lietuvių kalbos paskaitoms, nes daugumas čia atvažiuoja geriau išmokti lietuviškai” (J. Adamonytė).

     Taip pat ir L, Beržinytė bei keli kiti studentai siūlo, kad kasdien galėtų klausyti bent dviejų lietuvių kalbos paskaitų. Jai visos paskaitos labai patikusios, todėl, grįžus į Kanadą, pasižada visam jaunimui siūlyti, kad važiuotų į šį seminarą.

     V. Dėdinaitė labai patenkinta seminaro atmosfera: "Atmosfera buvo gera ir nuoširdi. Buvo įdomu pasikalbėti su žmonėmis iš viso pasaulio. Nuostabu, kokios artimos draugystės susirišo tarp žmonių, kurie augdami ir gyvendami nieko bendro nėra turėję. Dabar pajutau, kaip žmonės yra natūraliai nuoširdūs. Taip pat didelė staigmena buvo stebėti, kaip tokia žmonių grupė, dvi savaites taip artimai gyvendami, vienas kitą gali sudominti. Taip pat buvo įspūdinga vienoje vietoje matyti tiek šviesuolių. Labai įvertinau spaudimą nuolat švarinti lietuvių kalbą. Esu tikra, kad kai grįšiu į savo aplinką, atgal į universitetą, šios lietuviškos nuotaikos labai pasiilgsiu”.

     D. Kamantaitė rašo: "Dažnai didžiuojuosi, kad esu dvikalbė. Į šiuos kursus atvažiavau, nežinodama, ko tikėtis. Atvažiavau gal nepasiruošus. Pirmiau daugiau dėmesio kreipiau į kalbėjimą, mažiau į rašybą. Buvau įsitikinus, kad nesvarbu, kaip rašai, nes vis tiek viskas skambėjo fonetiškai. Po pirmosios rašybos pamokos ausys zvimbė, akys mirgėjo, atrodo, kad sutrupėjo visas mano pasaulis. Tik dabar aiškiai pamačiau, kaip klaidingai galvojau apie rašybą ir kalbą. Be rašybos gali būti tik labai ribota kalba.

     Tiek daug taisyklių ir žodžių pirmą kartą išgirdau”.

     R. Kazlauskaitė: "Atvažiavau į kursus pagilinti savo lietuvių kalbos, literatūros ir isterijos. Jaučiu, kad daug pasisėmiau ir daug išmokau. Daug smulkmenų ir detalių išmokau lietuvių kalbos klasėje. Lietuvių novelės pamokose taip pat daug išmokau. Šios pamokos man labai patiko. Buvau girdėjusi, kad šiame seminare yra labai daug namų darbų, kad yra labai sunku. Gal aš nelankiau užtenkamai pamokų, bet man nebuvo sunku su namų darbais. Likdavo daug laiko, kartais net per daug. Gal reikėjo daugiau skaityti ir privačiai studijuoti. Peržvelgus dvi praėjusias savaites, jaučiu, kad prasmingai ir naudingai praleidau laiką. Jei sąlygos leis, atvažiuosiu ir ateinančiais metais”.

     D. Norvilaitė stengiasi surasti ir neigiamybių: "Iš pat pradžių jautėsi tam tikras paniekinimas kai kurių studentų vien dėl to, kad jie pirmą kartą dalyvauja seminare. Man neatrodė, kad būtų atsižvelgta j kiekvieno asmeninius sugebėjimus, bet į tai, kiek kas metų, kiek kartų buvęs seminare, kokiame mieste baigęs lituanistinę mokyklą. Man atrodo, kad mokslas neturi būti labiau vertinamas, negu žmogus”.

     Vis dėlto ji randa ir gerų dalykų: "Yra gera dvi savaites pabūti vien tik lietuviškoje aplinkoje, kur visur ir visada kalbama tik lietuviškai. Iš kai kurių kursų buvo galima pasisemti daug medžiagos ir naudos. Dabar žinosiu, į kurias knygas reikia kreiptis, kai turėsiu klausimų apie gramatiką ar istoriją. Iš šių kursų gali išsivystyti labai gera mokykla. Idėja yra puiki, ir yra pakankamai žmonių, kurie yra pasiryžę ją įgyvendinti”.

     R. Pakštaitė nusiskundžia, kad buvo susidarę per daug atskirų grupių — reikėjo daugiau bendrauti visiems. Tai prikiša ji ir lektoriams. Dėl to vieni su kitais negalėjo pakankamai susipažinti. Jos nuomone, šiais metais gal buvo per maža literatūros paskaitų.

     L, Palubinskas: "Seminaras man sukėlė ypatingą jausmą. Aš įgijau savotišką pagarbą lietuviams ir lietuvybei. Anksčiau man išeivijos lietuviai atrodė, kaip luošų ir palaužtų asmenybių rinkinys; žmonių, kurie savotiškai kentėjo dėl savo kilmės, savo akcento, savo siauro susidomėjimo tik lietuviškais reikalais. Man atrodė liūdnai pajuoktini lietuvių renginiai, didelė dalis lietuvių literatūros ir nuolat kartojamas šūkis, kad "Lietuva buvo ir bus laisva!” Žmonės, ypač jaunesnieji, kurie pajėgė suderinti lietuviškumą su gyvenimu amerikietiškoje visuomenėje, buvo retenybė. Man atrodė, kad buvo sunku net gerą juoką papasakoti lietuviškai. Šie kursai man atidarė akis. Čia sutikau žmonių, kuriems lietuvybė ne minusas, bet pliusas, kurie lengvai ir stipriai sugebėjo veikti abiejose visuomenėse. Girdėjau ir tikrai gerų lietuviškų juokų. Tad galiu sakyti, kad iš kursų gavau net daugiau, negu tikėjausi”.

     D. Penkiūnaitė: "Iš šių kursų išvažiuoju praturtėjusi. Išmokau kalbos ir rašybos taisyklių ir daugiau sužinojau apie Lietuvos istoriją bei dabartinę jos padėtį. Kuo aš labiausiai džiaugiuosi ir apie ką visai nebuvau pagalvojusi, čia atvykdama, — tai gyvenimas lietuviškoje aplinkoje. Jaučiu, kad dabar laisviau kalbu lietuviškai ir kad jau nereikia angliškų žodžių, norint išsireikšti. Taip pat pradėjau greičiau ir be jokių pastangų skaityti dr. Maziliauskienės užduotas noveles. O juokingiausia yra tai, kad kai eidama pasivaikščioti sutinku kokį vietinį gyventoją, man atrodo, kad jis kalba svetima kalba. Man atrodo, kad kalbos kultūros kursui reikėtų kasdien dviejų valandų, nes vienos neužtenka, norint gerai išnagrinėti namų darbus”.

     L. Polikaitis: "Atvažiavau į šiuos kursus, norėdamas išmokti taisyklingiau rašyti ir kalbėti lietuviškai. Jaučiu, kad pasiekiau tai, ko norėjau. Kai prieš savaitę paskambinau tėvams, tai tuoj pastebėjau, kad jau daug sklandžiau kalbu lietuviškai. Mano mama buvo maloniai nustebinta”.

     D. Saliklytė: "Naudingiausi man buvo kalbos ir novelės kursai. Kalbos kursas man buvo labai vertingas. Gal didžiausia nauda buvo, kai gavome klaidingai parašytus sakinius, kuriuos reikėjo ištaisyti. Čia buvome pirversti pavartyti gramatikas ir žodynus, prisiminti kai kurias užmirštas taisykles. Novelės kursas taip pat labai patiko. Gavau progos paskaityti ir panagrinėti lietuviškas noveles. Gavau, ko norėjau, ir tikiuosi, pasitaikius progai, vėl atsilankyti”.

     G. Tamošiūnaitė:"Kiekvienas mano lankomas kursas buvo naudingas, kiekviename ko nors išmokau. Mane labai paveikė novelės kursas. Grįžus namo, daugiau skaitysiu”.

     Taip apie šį seminarą atsiliepia jį lankęs jaunimas. Iš septynerių metų praktikos žinome, kad per tas dvi savaites studentai čia daug ko išmoksta ir net pakeičia savo galvoseną lietuvybės atžvilgiu. Būtų gražu ir naudinga, jeigu kiekvienas studijuojąs jaunuolis bent kartą j šį seminarą atvyktų. Tačiau, norint padaryti didesnę pažangą ir labiau pasitobulinti, patartina atvykti net kelis kartus. Amžiaus riba čia nenustatyta, tik nepriimtini per daug jauni. Naudingesni kursai yra tiems, kurie jau kolegijose yra įpratę savarankiškai studijuoti.