Jonas Grudzinskas

     Aušrytė ilgai žiūrėjo, kaip Giedrės tėvelis atsinešė sūpynes, pririšo prie stovo ir, pasodinęs Giedrutę, leido jai smagiai pasisupti. Paskui, kai Giedrutei nusibodo suptis, tėvelis atrišo sūpynes, ir jie abu nuėjo namo. Aušrytė ir liko stovėti toje pačioje vietoje. Kai pagaliau mama pabandė ją išjudinti, ji spyriojosi, kartodama "ne, neisiu, ne, nenoriu”.

     Sauliuko kieme daug bendraamžių, tačiau jis visuomet laikėsi nuošaliai, žaisdamas dažniausiai vienas. Mama netgi džiaugėsi tokiu sūnaus elgesiu. Kiti vaikai labai judrūs, šėlsta, — ką žinai, kuo tai gali baigtis. Bet štai kartą, kai vienas iš vaikų atsidūrė netoli smėlio dėžės, kur kapstėsi Sauliukas, šis pasėmė saują smėlio ir žėrė į akis.

     Abu čia paminėti atvejai iš pirmo žvilgsnio atrodo sunkiai paaiškinami. Tačiau nežiūrint skirtingo pobūdžio, jų priežastis viena ir ta pati. Ir Aušrytė, ir Sauliukas pergyveno vadinamąją frustraciją.

     Ši būsena kyla tais atvejais, kai vaikas negali patenkinti jam labai reikšmingų poreikių. Pirmajame pavyzdyje tai buvo noras pasisupti, antrajame — dalyvauti bendruose žaidimuose.

     Frustracija gali kilti ir tada, kai poreikį patenkinti faktiškai galima, bet vaikas šito nesuvokia arba subjektyviai priima objektyvias kliūtis kaip dirbtines kelyje į tikslą. Taigi frustracijos priežastys gali būti subjektyvios (priklausančios nuo vaiko pasitikėjimo savimi ir pan.) ir objektyvios (apspręstos išorinių veiksnių).

     Šioje būklėje vaikai elgiasi labai nevienodai. Jaunesniems būdinga agresyvi reakcija, kurios formos gali būti įvairios: nuo paslėpto nepasitenkinimo iki atviro priešiškumo ir net aktyvių veiksmų. Šios reakcijos gali būti nukreiptos tiek į vaikų požiūriu tiesioginius kaltininkus, tiek į visai dėl to nekaltus žmones. Užgaidos irzlumas taip pat gali būti viena iš frustracijos pasireiškimo formų.

     Labai svarbu pastebėti šiuos vaikų pergyvenimus ir laiku juos šalinti. Priešingu atveju vaikai darosi liguistai jautrūs, nervingi. Juos kur kas sunkiau auklėti, nes bet kokias bausmes, prievartą jie priima kaip didelę neteisybę.

     Frustracijos priežasčių šalinimas jokiu būdu nereiškia besąlygiško visų vaiko poreikių tenkinimo. Pirmiausia reikia protingai juos formuoti, tenkinti tuos, kurie padeda tobulėti vaiko asmenybei. Ir nedaryti klaidos, kai, tenkindami vaiko poreikius, norime, kad jis būtų pranašesnis ir už kitus. Tokiu elgesiu kenkiame visų pirma savo vaikams, kadangi jiems jau pats subjektyvaus jų pranašumo jausmo praradimas arba nuvertinimas sukelia stiprius pergyvenimus, aštrina jų santykius su bendraamžiais, nes kiti vaikai nelinkę garbinti "dirbtinai” pranašesnių už juos. Tada jie pradeda reikalauti vis naujų, vis sunkiau įgyvendinamų pranašumo įrodymų, ir šie reikalavimai darosi vis kategoriškesni.

     Tokiai situacijai susidaryti netiesiogiai padeda ir ta aplinkybė, jog tarp vaikams skirtų prekių dar pernelyg daug deficito, unikalumo, dideli kokybiniai tos pačios rūšies daiktų skirtumai, besaikis vaikų norų tenkinimas.

Bet net ir labai stengdamiesi vargu ar pajėgsime apsaugoti vaiką nuo frustraciją skatinančių veiksnių. Tada, jeigu jau taip atsitiko, reikia visų pirma išsiaiškinti frustraciją sukėlusias priežastis. Jas žinoti būtina, nes tik tada galima parinkti tinkamą taktiką vaiko atžvilgiu. O tam reikia nuolat bendrauti su vaiku ir stebėti jo elgesį. Niekas taip neatstumia vaiko nuo tėvų, kaip jų abejingumas vaiko problemoms ir pergyvenimams.

     Kai kada būtina sudaryti sąlygas aktualių poreikių patenkinimui. Jei vaikas siekia bendrauti su savo bendraamžiais ir jam nesiseka, vargu ar kiti dalykai gali jam kompensuoti šį poreikį. Vadinasi, tėvams reikia išsiaiškinti trukdančias bendrauti priežastis ir padėti jas įveikti. Ypač sunku šalinti vyresnių vaikų socialinio kontakto trūkumo sukeltą frustraciją. Tokiais atvejais padėtį neretai gelbsti vaiko įjungimas į formalias grupes (sporto, piešimo, konstravimo ir pan.).

     Ribojant vaiko poreikius, gali pasitarnauti kompensavimo principas. Pavyzdžiui, jei vaikas labai nori pasisupti sūpynėse, galima pamėginti jam įteigti, jog pasivažinėjimas dviratuku yra ne mažiau malonus. Jeigu jūsų pasiūlytą variantą vaikas vis tiek atmetė, tai gal galima surasti kitą ne mažiau vaikui reikšmingą poreikį ir jį patenkinti. Dažnai vaiką puikiai patenkina tvirtas pažadas ką nors išpildyti, jei tik nebuvote jo apvylę neištesėtais pažadais.

     Nepamirškime, jog efektyviausia auklėjimo priemonė yra sveiko, realistiško požiūrio į pasaulį formavimas nuo pat pirmųjų vaiko sąmoningo gyvenimo dienų. Tik išmokę vaiką protingai vertinti žmogiškąsias reikmes ir jų patenkinimo galimybes, apsaugosime jį nuo nereikalingų pergyvenimų ir išugdysime tvirtą charakterį.