AL. LIKANDERIENĖ

     Važiuojam iš Romos per Assisi į Florenciją. Assisi miestelyje — dviejų valandų stabtelėjimas. Paleido iš autobuso, ir mes tekini į vieną bažnyčią, į kitą katedrą, bėgam į kalną, bėgam į pakalnę. O ten viršuj — Šv. Klaros vienuolynas. Bėkim. Na, gal jau nebebėkim. Atlaidai bus tie patys, o atpasakoti visko vis tiek neatpasakosim, kas matė — matė, o kas nematė — mūsų pasakojimai nieko nepadės.

     Florencijoje prieš pietus apžiūrim miestą: Gioto varpinė, katedra, muziejus, Akademija, kur didelėje salėje stovi Dovydas, iškaltas iš vieno gabalo marmuro. Čia ne tas Dovydas, kuris nugalėjo Galijotą. Čia Dovydas — žmogus. Žmogus, kurio fizinė jėga turi paklusti protui; žmogus, iš kurio akių turi išskaityti: mesti akmenį, ar dar palaukti? Visa meno akademija — Dovydas ir dar Dovydas, šaltas, marmurinis, be rūbų. Tačiau čia Dovydas visur vaizduoja žmogų, kuris ant savo pečių neša visą pasaulį. Žmogų, kuris stengiasi išsiveržti iš jį supančios fizinės aplinkos, kurio fizinė jėga paklusta protui.

     Per pietų pertrauką radom laiko nueiti ant seno tilto, kur krautuvėse vien tik auksas. Venecijos atodūsių tiltas neprilygo mano dūsavimams ant šio Ponte Vecchio. Norai labai dideli, ir vienas daiktas gražesnis už kitą, tačiau piniginė nebuvo pritaikyta mano norams.

     Vakare, sumokėdami dar po 12.000 ly-rų, išvažiavome į tipišką italų kavinę. Italų orkestras stengėsi įtikti "amerikiečiams” ir grojo rock muziką, įmaišydami keletą polkų. Pagrojo tik dvi ar tris itališkas dainas. Apvažiavom Florenciją nakties metu, užvažiavom į kalną, kur stovi bronzinis Dovydas, tačiau po Čikagos, Niujorko ar kitų didžiųjų Amerikos miestų, apšviesta Florencija ar Venecija, Miunchenas ar Baden Badenas didelio įspūdžio nepadarė.

     Venecijos centrą iš Piazza di Roma pasiekėm laivu per didįjį kanalą — Gran Canale. Šv. Morkaus aikštėje labai apgailestavau, kad neturiu lietsargio. Balandžių tiek daug, kad galima jiems beveik ant uodegos užlipti. O ir nelaimių pasitaiko! Neišsiaiškinsi paskui su balandžiu, kas čia kaltas, o ir "mama mia” nieko nepadės. Vis dėlto nelaimių buvo išvengta. Plaukioti gondola atsisakiau. Reikėjo muzikos, romantikos, o dabar čia — dienos metu... be to, ir vanduo buvo toks pasišiaušęs, banguotas.

     Įpratom važiuoti autobusais. Jau nebereikėdavo klausti, kuris čia, o kuris ten. Ir vietos autobusuose buvo visada tos pačios. Nuo Romos turėjome vokiečių kompanijos autobusus ir vokiečius gidus. Mūsų gidas Hugo, jaunas simpatingas vyras, angliškai kalbėjo labai prastai. Mes jį vadinom — "mūsų kančia”. Aiškino jis mums, kad čia auga "lemonen, citronen, olivi and all other treeses” (vietoj trees) ir kad tai yra jo "chop” (vietoj job), o labiausiai man patiko jo vertimas iš vokiečių kalbos: "Who is going by boat no?”

     Vakare pasiekėm d’Esenzano miestelį ant Lago di Garda kranto. Pirmasis autobusas rado vietos viename viešbutyje, o mes važiuojam į kitą. Mūsų viešbučio vardas buvo Hotel Europa. Kambarys palubėj. Atidarius langą, matai stogą ir kitą ežero krantą. Išėjom su Birute ant ežero kranto ir bumbam, kad toks baisus kambarys. Jau ir bendrakeleiviai nutarė, kad čia pats blogiausias viešbutis. Mums taip bebumbant, ateina dvi ponios iš pirmojo autobuso (jie rodos gavo geresnį viešbutį). "Na, tai kaip, ar patenkintos kambariu?” Kaip tyčia, rado ko paklausti! "O jei ir nepatenkintos, tai ką jūs mums padėsit?” — atsikirtau. "Einam iš čia, einam iš čia”, patraukė viena kitą už rankovės ir nuėjo, lyg mes būtume raupsuotos. Taip ir baigėsi pažintis. Vakare susimetėm i mūsų kambarį nuotaikos pataisyti. Vietos nedaug — viena kėdė, o ir ta pati jau užimta. Rangomės ant lovų, kaip kam patogiau. "Sėsk, žmogau, ant lovos, ko gi muis-taisi?” — pakvietė Birutė bendrakeleivį. "Ogi kad nežinau, kaip: užpakaliu nepatogu, o priekiu negaliu”, atsikirto tas, nes ant lovos jau sėdėjo viena moteriška būtybė. Nuskambėjo juokas, ir kamabarys pasidarė gražesnis.

     Innsbrucko bažnyčiose tarp karalienių ieškojome lietuvaitės Kunigundos. Ta, ne ta, o gal ana... Manau, kad iki ryto būtume ieškoję Kunigundos, kurios gal čia visai nebuvo. Susižvalgiau su vienu bendrakeleiviu ir nusprendėme, kad Kunigunda stovi kairėje pusėje, antra nuo sakyklos. Susidomėjo mano autobuso dalyviai, iš kur aš žinau. Mudu susižvalgę tvirtinam, kad tikrai ta. Na, argi dar neaišku — marmurinė statula su kasom ir kukliausiai apsirengusi turi būti Kunigunda. Patenkinti, atradę lietuvaitę, pasileidom į 1976 m. žiemos olimpiados vietą. Aukštai, bet lipam, kur degė ugnis. Jei ne mano bendrakeleiviai, daug kartų būčiau likusi kur nors apačioje.

     Važiuojam per Alpes ir stebimės, kad birželio 25 d. dar nenutirpęs sniegas. Venecijoje pradėjo lyti, ir nuo čia lietus pasidarė dažnas mūsų palydovas. Labai neįdomu lipti iš autobuso ir apžiūrėti bažnyčias, pilis, muziejus, fontanus ar kitokius paminklus, kai už kaklo varva vanduo. Šlapias lietpaltis, šlapi batai, o nuotaika darosi prastesnė, žmonės piktesni. Į Piloto kalną Šveicarijoje nebelipom. Nedaug tegalėtume pamatyti per debesis. Pasitenkinom, paplaukioję Keturių Kantonų ežere. Lucernoje ir lagaminus užnešė ir pastatė prie kambario durų. Viena pažįstama sako, kad ji tik Romoj savo lagaminą pati tempė į viršų. Man taip gerai nebuvo, teko pačiai tempti tai į ketvirtą, tai į penktą aukštą. Nutariau ir aš jos patarimu pasinaudoti. Palikau lagaminą ir keltuvu pasikėliau į reikiamą aukštą. Ilgai nesulaukusi, einu pažiūrėti. Gi žiūriu — mano lagaminas, vienas vienintelis, stovi, kaip stovėjęs. Jį nusitvėriau ir vėl atgal į viršų.

     Artėjam prie mūsų kelionės pagrindinio tikslo — Kristaus kančios vaidinimų Oberammergau. Pakeliui sustojom Liudviko II pily Neuschwanstein. Per pilies langą matyti ir kita to paties karaliaus rausva pilis

     Hohenschwangau. Abi pilys — tikra pasaka. Salomėja, Birutė ir kiti mūsų grupės keliauninkai į Neuschwanstein pilį lyg lėkte užlėkė. Kad ir jėgų, ir ištvermės jie turi! Pažiūrėjusi į viršų, kad pilis dar toli, grįžau atgal prie restorano, iš kur arklių tempiamas vežimas vežė į pilį. Užmokėjusi 5 DM, įsiverčiau į "diližaną” ir apsidžiaugiau, radusi dar tris ekskursantus. Arkliai buvo stiprūs, tačiau skubėti jie neskubėjo — tai tikras vėžlio ekspresas. Vėliau autobuse galėjau pasigirti, kad ir aš pilyje buvau.

     Pakeliui į Miuncheną, A. Lauraitis pranešė, kad gavo tik 10 bilietų į vaidinimą. Autobuse baisus triukšmas, pyktis ir nepasitenkinimas. Kaip tuos 10 bilietų pasidalinti, kas eis? Kas bus tie laimingieji, dėl ko kiti nuskriausti? Juk kelionė tam tik ir buvo suplanuota. Visi kiti miestai buvo tik priedas. Lauraičio aiškinimai nedaug tepadėjo. Pasigirdo balsų, kad į teismą trauks. Na, šūkauk nešūkavęs, pyk nepykęs — bilietų daugiau nėra, reikia dalintis tais pačiais, kurie yra. Bet kaip dalintis? Pradžioje pasiūlyta dalintis pagal amžių, pradedant nuo 80 metų ir einant žemyn, Tačiau prisipažinti, kiek kas metų, niekas nenori. Taip man ir neaišku, pagal ką tie bilietai buvo išdalinti: ar pagal amžių, ar pagal tai, kiek kas pyko. .. O loterijos būdas gal būtų buvęs pats teisingiausias. Gražiuoju susitarta, kad tie, kurie gavo bilietus, turės pasidalinti su kitais. Atseit, 10 žmonių matys vaidinimą iki pietų, o po pietų pertraukos kiti 10 matys antrąją vaidinimo dalį. Mano laimė, matyt, tuo metu miegojo — aš nepakliuvau nei įpirmąją, nei į antrąją pamainą. Ar po 10 metų atgal grįšiu, nežinau.

     Iš pirmojo autobuso pasigirsta balsas: kadangi čia laidotuvių nuotaika, tai padainuokim. Tačiau pritarimo nebuvo, dainuoti niekas nenorėjo, ir solistės balsas nutilo.

     Miuncheną pasiekėm lyjant. Viešbutis Hotel Europa buvo prastas. Hotel Europa pasidarė prasto viešbučio sinonimas, nes du kartus turėjome šio vardo viešbučius ir abudu kartus buvo prasti. Kur nors pamatę blogai atrodantį viešbutį, nežinodami jo vardo, pavadindavome ji Hotel Europa.

     Šeštadienį, birželio 28 d. anksti iš ryto, 10 mūsiškių išvažiavo traukiniu į Oberammergau. Likusieji važiavome autobusu. Miestelį pasiekėme kaip tik laiku, besibaigiant pirmajai vaidinimo daliai. Išsiskirstėme įvairiais keliais. Tie, kurie turėjo gauti bilietus, turėjo susiieškoti pirmosios dalies dalyvius, o likusieji nuėjome kitur. Miestukas nedidelis, paeini, paeini ir vėl toje pačioje vietoje. Susitikau Aleksą, kuris įrodinėjo, kad galima gauti bilietų juodoje rinkoje, tik reikia pasiteirauti. Kai kurie taip ir padarė. Tačiau po vakarykščio triukšmo nebuvo nuotaikos, tai nutariau su likusiais važiuoti į Linderhof pilį. Pilis tikrai labai graži. Šešios nelabai didelės saliukės, aksomas ir auksas, sienos ir lubos — ištisi meno kūriniai. Čia nebuvo to jausmo, kuris dažnai būna pilyse — istorijos ir šalčio padvelkimas. Atrodė, kad čia trūko tik muzikos ir tarnų — ir jau galėjai gyventi. Jaunas ir gražus karalius Liudvikas II iš visų trijų savo pilių labiausiai mėgo šitą. Ir man ši pilis labiausiai patiko.

     Kiek toliau nuo pilies yra Veneros Grota. Tai požemy įrengtas teatras, kur vaidinimai vykdavo ant vandens, tačiau dėl blogos akustikos vaidinimų buvo atsisakyta. Išėjus iš grotos ir nusileidus kiek žemyn, yra maurų namukas, blizgąs auksu ir brangakmeniais, kur karalius su svita gerdavo arbatą. Bet reikėjo palikti pilį ir eiti prie autobuso. Pilis ne mano, o vis dėlto gaila ją palikti. Renkamės prie autobuso įvairių įspūdžių kupini: vieni iš Linderhof pilies, kiti iš Oberammergau vaidinimo.

     Sekmadienį, birželio 29 d., po Mišių, kurias laikė T. Vaišnys (per visą laiką niekad neapleidome sekmadienį Mišių), septy niese išvažiavome į Miuncheno centrą. Atvažiavę į Marienplatz, kaip jau įpratom, apibėgome kelias bažnyčias, apžiūrėjom vieną kitą krautuvę iš tolo (viskas buvo uždaryta) ir nuėjome į Hofbrau išgerti alaus. Tai čia rinkdavosi 1945 m. mūsų studentai. Romoje gėrėm vyną ir valgėme makaronus, o Vokietijoje gėrėm alų ir valgėme dešreles — labai greitai prisitaikėme prie aplinkos.

     Net ir tie, kurie nebuvo nei vyno, nei alaus dideli mėgėjai, čia nė kiek neatsilikdavo.

     Po pietų apžiūrėti miestą trukdė lietus. Apžiūrėjus Nymphenburgo pilį, į sodus eiti nebuvo noro. Prieš 5 val. po pietų susirinkome rotušės aikštėje, kur 5 val. turėjo prasidėti didžiulio laikrodžio figūrų šokis. Užvertę galvas, spoksome, kaip tos figūros šoka, o ant kaktos, nosies galo ir blakstienų varva lietaus lašai.

     Vakarais, sušlapę po dieninių ekskursijų, rinkdavomės kuriame nors kambaryje ir virdavome buljoną, o kartais rasdavom ir ko nors stipresnio. Ekskursija ėjo į pabaigą, žmonės labai susigyveno. Nuo ko bėgom, tai bėgom; su kuo būdavome kartu, tai būdavome kartu.

     Porą dienų prieš ekskursijos pabaigą prieina prie manęs vienas bendrakeleivis ir klausia, ar aš nežinanti, kaip mane vadina. Na, manau, tai nieko gero nežada. Po tokių pravardžiavimų, kaip "trys gracijos”, "jak, jak”, "cik, cik” ir "mafija”, nieko gero negalima laukti. "Jūs — carienė Olė I”. Man tai visiškai patiko. Pagaliau po ilgo laiko mane pakėlė iš princesės į carienę. Dabar visi turės man nusilenkti ir atbuli išeiti, nes juk negalima carienei atsukti nugaros. Gaila, kad anksčiau to vardo nesužinojau, o tai ko gero gal būčiau pasilikusi kurioje nors pilyje.

     Baden Badeną pasiekėme pirmadienio vakarą. Ateinančią dieną išvažiavome į Frankfurtą. Pakeliui sustojome Heidelberge. Užuot pamačius universitetą ir muziejų, apžiūrinėjome seną apgriuvusią pilį. Po visų jau matytų įdomių ir gražių vietų čia buvo grynas laiko "marinavimas”. Nei grožio, nei įdomumo. Pilies rūsyje radome didžiausią vyno statinę, į kurią senais valdovų laikais tilpdavo 250.000 galionų vyno.

     Frankfurte atsisveikinome su vokiečiais, kurie beveik dvi savaites buvo mūsų vadovai ir gidai, ir išskridome į Kopenhagą. Kopenhagoje kas pėsti, kas autobusu pasiekėme garsiąją undinę, karalienės rūmus, operos rūmus, vaško muziejų. Sako, kad vaško muziejuje sutikę nemaža pažįstamų: prez. Carterį, Kissingerį, Giną Lolobrigidą, Glorią

     Swanson ir keletą kitų. Kelios ponios sakė, kad labai gražios ir turtingos gintaro krautuvės. Tačiau jei bėgi apžiūrėti miesto, tai palieki krautuves; jei įlendi į krautuvę, tai nematai miesto. Ir man labai sunku pasirinkti: noriu pamatyti miestą, bet noriu ir i krautuves nueiti. Vis dėlto mažiausiai teko būti krautuvėse.

     Kopenhagoje vakarienė jau neįėjo į mūsų užmokėtą ekskursijos kainą, kiekvienas būtų turėjęs pats pasirūpinti, tačiau ekskursijos vadovai, kun. J. Vaišnys ir A. Lauraitis, mums padarė staigmeną. Gal dėl to, kad mes ekskursijoje buvome labai geri, jie mums restorane užsakė puikią vakarienę. Buvo švediškas bufetas — kiekvienas galėjo valgyti, ko norėjo ir kiek norėjo. Tepėm ant baltos duonos kaviarą, valgėme austres, įvairias žuvis ir kitokius skanumynus. Atsirado ir labai skanios žuvies sriubos, kelių rūšių karštos mėsos, keli saldūs patiekalai. Tai buvo karališka vakarienė karališkoje Kopenhagoje. Plojimo, žinoma, nei tėvas Vaišnys, nei Aleksas Lauraitis negirdės, tačiau padėkoti vis tiek reikia. Tad labai nuoširdus ačiū abiem!

     Po vakarienės nuėjome į Tivoli sodą, kuris yra skirtingas nuo Romoje matyto. Kopenhagos Tivoli yra mažesnis. Čia yra įruoštos kavinukės ir paviljonai, kur galima pasėdėti, išgerti kavos ar ko kito, paklausyti muzikos, pažiūrėti baleto, pasigrožėti spalvų žaidimu ant vandens. Įvairiaspalvės lemputės tarp medžių, gėlių ir ant vandens ir įvairiai apšviestos kavinės labai gražiai atrodė.

     Iš ryto Kopenhagoje suruošėm atsisveikinimą. Kalbėjo A. Lauraitis ir kun. J. Vaišnys. Ekskursantų vardu atsisveikino Vaitkus, iš Connecticut, ir K. Pabedinskas, iš Čikagos. A. Ališauskas, iš Montrealio, paskaitė savo sukurtus kupletus.

     Skrendant iš Kopenhagos į Niujorką, lėktuve buvo linksma ir smagu. Vyravo visai kitokia nuotaika, negu prieš 19 dienų, skrendant į Kopenhagą. Gėrėm romą su coca cola, dalinomės įspūdžiais ir pasakojom anekdotus. Ekrane sukinėjosi tos pačios figūros, kaip ir prieš 19 dienų. Netoli Niujorko pradėjome dar kartą atsisveikinti, žadėdami vieni kitus aplankyti. Niujorke, perėję per muitinę, visi išsiskirstėme savais keliais: kas į Čikagą, kas į Clevelandą, Floridą, Kaliforniją ar Kanadą.

     Užsimiršo visi pykčiai ir nesutarimai, nepatogumai ir prasti kambariai, liko tik įdomios nuotraukos ir malonūs prisiminimai.