Spausdinti

ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

     Daug pasitarnavo žmonijai, kas išrado stiklą. Įstabi tai medžiaga, nes sulaiko visa kita, bet praleidžia šviesą. Ji griežtai pastoja kelią ir vėjui, ir vandeniui, ir vabzdžiui, ir orui, ir bet kokiai drėgmei, ir vagies rankai, neįkandama jokiai ėdančiai rūgščiai ir deginančiam šarmui, bet, būdama šviesos draugė, visada leidžia praeiti mūsų žvilgsniui. Kur tau! Ne tik leidžia jam praeiti, bet kaip įmanydama talkina: tinkamai sudėta į lęšius, tam žvilgsniui pritraukia daiktus, kurie toli, didina tuos, kurie maži, net paprasta akimi neįžvelgiami, dargi juos tiksliai užfiksuoja paveikslu nebedingstančiam prisiminimui, kaip matome iš teleskopo, akinių, mikroskopo, fotogarfijos aparato.

     Bet stiklas kartais apsineša. Tada per jį šviesa eina nebe taip ryškiai; reikia nuvalyti.

     Prasmingai ir tikėjimas vadinamas šviesa, kaip rodo Kristaus žodžiai įvairiose evangelijos vietose. Mūsų dvasios stiklus, pro kuriuos ji eina, kartais tartum apneša religiniai neaiškumai. Dėl jų ta tikėjimo šviesa darosi mažiau ryški. Jau per keletą šio žurnalo numerių tie neaiškumai valyti. Buvo raštu pateikti religinėje sueigoje mergaičių, bet aktualūs visiems. Išskaičiuoti 1978 m. 9 nr. Gal jų išsitęsęs nagrinėjimas kai kam jau net įkyrėjo. Čia bus paliesti paskutiniai du klausimai: vienas apie mirtį, antras apie bažnyčios puošmenis.

     Kodėl mano draugas (jauno vyro vardas ) mirė? Prieš porą metų mano dėdė mirė automobilio katastrofoje. Kodėl jam reikėjo taip mirti?

     Iš paties klausimo tono ryšku, kad jame į artimo asmens nelauktą mirtį žiūrima ne tik kaip į blogybę, bet ir lyg skaudžią neteisybę. Reikia pripažinti, kad toks reagavimas žmogui normalus ir suprantamas. Tačiau ne visa, kas normalu, yra gilu, pasiekta iki galo. Tai galime matyti iš aibės pavyzdžių. Sakysime, vaikui normalu būti mažam, bet nenormalu iš mažumo neišeiti, neaugti. Arba, kol kitaip nežinota, buvo normalu žvelgti į žemę kaip visatos centrą, apie kurį sukasi saulė, žvaigždės ir visa kita. Bet būtų nenormalu taip žiūrėti po to, kai Galilėjas ir Kopernikas parodė, jog yra kitaip.

     Panašiai sakytina, kad normalu anuo būdu apie mirtį pagalvoti, bet nenormalu prie šio galvojimo likti, jame sustingti, iš tokio neišaugti į kitokį. Būti mirties paimtam iš žemės daugumai gyvųjų atrodo blogybė. Bet tie, kuriems pasitaikė būti jau tartum peržengus mirties slenkstį ir grįžti atgal, į ją žiūrėjo kaip gėrybę. Paskutiniuoju metu imta moksliškai rinkti liudijimus žmonių, kurie išgyveno mirtį ir paskui galėjo apie tai papasakoti, nes buvo atgaivinti. Pavyzdžiui, daug tokių liudijimų yra išstudijavęs dr. Raimundas A. Moody. Sutelkti jo knygoje Life after Life (ir tęsinyje Reflections on Life after Life). Vieni tų žmonių net gydytojų jau laikyti kliniškai mirusiais, kiti buvo mirštantys susisiekimo katastrofose ar kitaip patekę į mirties glėbį, bet paskui nelauktai atgijo. Jie pasakoja, kaip, tartum kokie stebėtojai iš šalies, staiga pamatę save pačius, tiksliau — savo pačių kūną, ir kas su juo buvo daroma. Sakysime, negyvai trenkti automobilio nelaimėje mato, kaip jų kūnas imamas iš sudaužytos mašinos ir dedamas ant neštuvų, prigėrusieji — kaip jų kūnui, ištrauktam iš vandens, daromas dirbtinis kvėpavimas ir t.t.

     Tie asmenys visi kaip vienas sako likę ir toliau gyvi, puikiai gyvi, matę, kas aplinkui dėjosi, nors ne kūno akimis, ir, nors iš savo kūno išėję, nesijautę, kad būtų buvę vien dalis, bet savo pačių visuma. Kad tai ne įsivaizdavimas, aišku iš to, jog jie vėliau galėjo tiksliai papasakoti, ką darė gydytojai ir slaugės, nors savo kūno akimis jiems to matyti buvo neįmanoma.

     Anie asmenys, grįžę, sakytum, iš anapus mirties slenksčio; pasakoja buvę pilni neapsakomo lengvumo, apimti įstabiai malonaus jausmo, supami džiugios ramybės ir, svarbiausia, susitikę neišreiškiamo gerumo šviesos būtybę, kuri tartum koks magnetas traukė į save. Todėl negalėjo suprasti, kam stengiamasi juos grąžinti į skurdų žemės gyvenimą. Daugelis buvo tiesiog priekaištingai nepatenkinti, kad gydytojai, slaugės ar kiti juos iš anos laimingos padėties ištraukė atgal. Ir visi dabar suvis kitaip žiūri į mirtį, jos visai nebebijo, nes iš savo pačių be galo mielos patirties žino, kad žmogus lieka gyventi ir toliau, tik dar apimliau, džiugiau ir laimingiau.

     Kaip sakyta, artimo asmens mirtis, ypač nelaukta, žmogui pasirodo kaip blogybė. Daug ką duotume, kad galėtume jį susigrąžinti. Bet iš anų surinktų liudijimų, kurių vis gausėja, darosi aišku, kad šis nuo mūsų atsiskyręs artimas asmuo, remdamasis savo paties patirtimi, į mirtį žiūri jau visai kitaip, negu mes. Į susigrąžinimo pastangas labai skersakiuotų, nes tai reikštų norą skurdinti jo neišsakomai džiugią savijautą ir išgyvenamą laimę. Todėl mums būtina pataisyti savo galvojimą apie mirimą. Jau duotu pavyzdžiu, antai žemė mums atrodo stovinti vietoje, o saulė dieną ir žvaigždėtas dangaus skliautas naktį — besisukantys aplink. Bet, pamokyti astronomų, žinome, jog yra kitaip, todėl prie to pirmo įspūdžio neliekame, bet jį patiksliname teisingu galvojimu. Taip ir su artimo asmens mirtimi: pirmasis, netikslus įspūdis turi būti pataisytas teisingo galvojimo, grindžiamo pro mirties vartus ėjusių patirtimi, kuri vien patvirtina tai, ką apie mirimu pradedamą tikrąjį gyvenimą skelbia krikščionių religija.

     Kai kuriems atrodo skaudi neteisybė, jei miršta jaunas žmogus, ypač jei dar buvo puikaus charakterio ir doro gyvenimo. Bet iš kur žinome, kad čia su mirtimi nėra kaip tik atvirkščiai: kad ji tam asmeniui — didelė Dievo geradarybė? Šv. Rašto Išminties knygoje yra šie svarūs žodžiai apie anksti mirštantįjį teisųjį: "Kadangi stengėsi patikti Dievui, buvo jo mylimas; kadangi gyveno tarp nusidėjėlių, buvo perkeltas, pastvertas, kad blogis nepakeistų nusistatymo ir klasta neapgautų sielos. Juk niekybės žavesys pritemdo gėrį ir geismo sūkurys parpuldo nekaltą dvasią. Viešpats, jį pamėgęs, paskubėjo atimti iš supančios blogybės” (4, 10—14).

     Visa žinančiam Dievui kaip ant delno išrašyti kiekvieno žmogaus ateities keliai.

     Gal jis matė, kad tas tiesaus ir doro būdo jaunas asmuo vėliau gyvenime būtų nuėjęs kreivais keliais ir amžinai žuvęs? Juk gyvenimas liūdnai patvirtina anų išminties žodžių tiesą apie geismo sūkurį, parpuldantį nekaltą sielą, ir apie niekybės žavesį, pritemdantį dvasios akiai gėrį. Todėl jei Dievas pasiima į dangų jauną žmogų, kuris vėliau būtų išstatęs save amžinai pražūčiai ir užtrenkęs sau dangaus vartus, ar į tai turime žiūrėti kaip skriaudą ir neteisybę, o ne Viešpaties palankumą ir geradarybę? Kol mes nežinome kurio nors asmens galimos ateities ir kiekvienam savos prigimties bei sielos gelmių paslapties (ir to žemėje iš savęs nežinosime niekada), tol galime smarkiai prašauti pro šalį, sverdami Dievo kelių tikslingumą šio žmogaus požiūriu.

     Kai kas gal paklaus: o kodėl Dievas negalėtų ateiti tokiam žmogui į pagalbą, kad vėliau kreivais keliais nenueitų, užuot gelbėjęs nuo tų kreivų kelių ankstyva mirtimi? Atsakymas galėtų būti dvejopas, geriausiai irgi paklausiant. Viena, kaip bus tada, jeigu žmogus tą Dievo duodamą pagalbą atmes? Kiek kartų mes tai padarome! Antra, ar ilgėlesnis gyvenimas būtinai daugiau vertas už trumpesnį? Ta pati Išminties knygos vieta duoda apie šį dalyką porą pravarčių atsiminti dėsnių: "Amžiaus garbingumas nepriklauso nuo jo ilgio ir nėra matuojamas metų skaičiumi. Tie iš žmonių yra žilagalviai, kurie protingi; tie pasiekę ilgo amžiaus, kurie dorai gyvena”. Ten prijungtas ir gražus sakinys, Bažnyčios dažnai imamas minint jaunystėje mirusį šventąjį: "Greitai pasidaręs tobulas, trumpu laiku nuveikė ilgų metų darbą”. Ar mus liūdina, jei kas sparčiais žingsniais veikiai pasiekia tikslą, prie kurio kiti šiaip taip prisivelka per ilgą laiką? Iš tikrųjų reikėtų gailėtis ne šio, o anų kitų. Kai kurie turbūt jaučiame, kad sakyti šventosios knygos žodžiai verčia aukštyn kojomis mūsų turimą pažiūrą į pačią žmogaus gyvenimo paskirtį žemėje. Ir ją pravartu pataisyti.

     Trims žmonėms lemta gyvenime jaustis saugiai, be baimės, visiškai pasitikint kitu: kūdikiui ant motinos rankų, mylimajai šalia mylimojo ir mirties valandą žengiančiam pas savo dangaus Tėvą. Taip žmogui jaustis lemta. Bet šiuo trečiuoju atveju ne visi taip jaučiasi, net ne visi iš tų, kurių kaktą yra paženklinęs krikšto vanduo ir savo nešama malone padaręs mylimais to Tėvo vaikais. Iš dalies tai suprantama. Kiekviena gyvybė, ir kūno, yra brangus turtas. Todėl kūnas iki paskutiniosios kovoja ją išlaikyti. Tai gamtos dėsnis. Bet Atpirkėjas nurodo ir kitą dėsnį: jog kviečio grūdas atneša vaisių tik tada, kai krinta į žemę ir miršta. Mirdama sėkla pereina į naują, gausesnę gyvybę. Ir žmoguje Kūrėjo įdiegta gyvybės sėkla kūno mirtimi pereina į būties gausą. Šis dėsnis įgalina krikščionį priimti mirtį drąsiai ir viltingai.

     Kodėl bažnyčia turi būti tokia materialistinė? Viskas papuošta auksu, aukštomis lubomis ir visokiais nereikalingais daiktais.

     Bažnyčia čia, kaip visiems aišku, suprantamas pastatas, Dievo garbinimo vieta, o ne visuomeninė institucija, Kristaus Sužieduotinė, irgi tuo pačiu žodžiu išreiškiama, tik tada paprastai rašoma didžiąja raide.

     Gal geriausia pradėti aiškintis nuo to, kas bažnyčios pastate aukščiausia — lubų. Jos bažnyčioje aukštos, šalia kitų priežasčių, ir vienu praktišku sumetimu: kad viduje lengvai nepristigtų gero oro. Dalis bažnyčių, kaip žinome, nuo sena buvo garsios šventovės, į kurias ir šiandien tebeplaukia didžiulės maldininkų minios: į vienas ypatingų švenčių dienomis, į kitas per ištisus metus. Pavyzdžiui, gražiosios viduramžių katedros pietinės Prancūzijos ir šiaurinės Ispanijos miestuose buvo didele dalimi pastatytos kaip kokios pakelės stotys iš daugelio Europos kraštų būrių būriais keliaujantiems piligrimams į garsiąją Kompostelos šventovę, kur nuo ankstyvųjų šimtmečių šventai gerbiami apaštalo Jokūbo palaikai. (Mums, lietuviams, šv. Jokūbas nėra taip jau savas, bet ispanų, prancūzų ir net anglų jis didžiai pamiltas, kaip rodo šitose tautose labai populiarus krikšto vardas Santiago, Jacques, James su mažybiniais Jim ir Jimmy).

     Didžiuma tų maldininkų buvo apstaus tikėjimo, bet skurdaus turto. Daugelis traukė nešini vien ryšulėliu maisto. Todėl bažnyčia buvo ne tik vieta melstis, bet ir glaustis nuo šalto ar lietingo oro. Žemų lubų pastate prigužėjusiems ir liekantiems žmonėms būtų veikiai pasidarę nepakeliamai tvanku ir trošku. Tai būtų kliudę pačią maldą. Todėl kritikuoti bažnyčios dėl aukštų lubų nedera; reikėtų peikti, jei jos būtų žemos.

     Žmogus taip pat nenorėjo, kad tos aukštos lubos bažnyčioje būtų kaip daržinės ar fabriko, nes tai per daug brangi jo širdžiai vieta. Su šia mintimi pereiname prie klausime priekaištingai minimo bažnyčios puošimo auksu ir "visokiais nereikalingais daiktais”. Anie piligrimai yra kiekvieno tikinčiojo paveikslas; jų keliavime į šventovę tartum matome save pačius, keliaujančius per gyvenimą į Dievą, kurio nerimastingai (nors daugiausia nesąmoningai) ilgisi mūsų širdis, nes yra iš jo išėjusi ir į jį panaši. Tad šventąja kelione, apskritai ėjimu į bažnyčią, išreikšta giliausia žmogaus būtis. Šventovė, į kurią vyksta, yra vaizdas Dievo, į kurį gyvendamas keliauja. Todėl tikinčiajam savaime norisi bažnyčios pastate matyti atsispindint trupinėlį Dievo prakilnumo, grožio, harmonijos. Kadangi tie bruožai dieviškiausiai perteikiami meno, Bažnyčia visada rūpestingai kvietėsi į savo maldos vietas jo šakas: architektūrą, tapybą, skulptūrą, audimą, muziką.

     Ar turime peikti žmogų, jei jaučia, kad bažnyčios pastatas — Dievo buveinė šiapus — turėtų kiek panėšėti į Viešpaties buveinę anapus, kur jis gyvena, supamas šventųjų ir angelų, laukdamas mūsų tikrai puošniame dangaus dvare? Tą panašumą jaukiai kuria šventųjų ir angelų paveikslai, įvairūs ornamentai. Kaip juos būtų galima vadinti "nereikalingais daiktais”? Privalu atsiminti ir tų daiktų praktišką pusę. Ankstyvaisiais amžiais daug kas nemokėjo skaityti, o jei kurie ir mokėjo, tai, prieš Gutenbergui išrandant spaudą, dėl brangumo knygos buvo baisiai retos. Didelei žmonių daliai rašinys apie Dievą ir jo amžinąsias tiesas, dargi puikiai iliustruotas ir lengvai net beraščio skaitomas, buvo bažnyčios pastatas su savo statulomis, paveikslais, spalvoto stiklo vitražais, puošmenimis ir šventaisiais simboliais. Tai ypatingai vaizdu jau minėtose viduramžių katedrose, kurios ir šiandien žavi kaip meno perlai. Ten gali matyti paveikslais ir figūromis išrašytas tiesas apie Dievą, pasaulį, žmogų, nupieštą visą šventąją istoriją, nuo mūsų pirmųjų tėvų, išeinančių iš Kūrėjo rankų rojaus sode, iki pat amžių pabaigos, kada visa žmonija stoja prieš Dievą Paskutiniame teisme...

     Mąstančiai dvasiai taip pat atsiskleidžia, kad bažnyčios pastatas ne tik vaizduoja Dievą, bet išreiškia ir patį žmogų — jo elgesį su Viešpačiu. Juk kai du asmenys darosi vienas antram brangūs ir ima būti rišami stiprios meilės, tas ryšys savaimingai išsireiškia dovanomis. Mylinčiam asmeniui džiugiai duodama, kas turima geriausia ir brangiausia (įskaitant save patį). Atpirktuosius krikščionis jungia su Atpirkėju gilios, dėkingos meilės ryšys: ir dėl to, ką yra jiems padaręs savo įsikūnijimu bei mirtimi, ir kad kaip svečias gyvena jų šventovėse, ir kad savo malonės syvais neša jiems antgamtinę gyvastį, ir kad jų sudaromą Bažnyčią išsirinkęs sužieduotine. O kur toji meilė savaimingiau gali išsireikšti dovanomis, jei ne bažnyčios pastate, kuris yra ir Kristaus buveinė, ir jo Sužieduotinės paveikslas?

     Kur mylima, ten matas yra ne reikalingumas, bet žavumas. Pavyzdžiui, nuotakai gryno reikalo požiūriu tikrai nėra reikalinga būti pasipuošusiai: ji legaliai taptų žmona ir vilkėdama paprastais, net sulopytais darbo drabužiais, sukvietusi svečius į bet kokią pašiūrę. Bet taip nedaroma. Taip pat, rodosi, niekas nesako, kad nuotakos puošimo ir apdovanojimo paprotys būtų materialistinis. Atvirkščiai, materializmą reikėtų prikišti tiems, kurie nuotakai būtų šykštūs, dėl puošimo raukytųsi ir dovanų gailėtųsi. Todėl ir mylintis bažnyčios puošimas anaiptol nėra materialistinis; tai veikiau materializmo priešingybė.

     Kreivokai žiūrintys į bažnyčios papuošalus nurodo, kad į juos sudedamus pinigus būtų verčiau atiduotas vargšams. Kreipti dėmesį į pagalbą vargstantiems tikrai girtina ir pačios Bažnyčios praktikuojama. Labdarai tikinčiųjų sudedamos didelės sumos. Nemaža kilnių vyrų ir moterų pasišvenčia kone išskirtinai tarnauti varguoliams. Tad rūpinimuisi neturtėliais negalima nepritarti. Bet negalima nenurodyti ir vieno fakto apie sakančius, jog bažnyčios puošmenims skiriamus pinigus verčiau skirti vargšams: jie sėdi viename suole su ne taip jau garbingu asmeniu — Kristaus išdaviku Judu. Matydamas, kaip viena moteris iš padėkos Kristui išpylė ant jo kojų brangių kvepalų, jis kalbėjo: "Kam tas eikvojimas? Tuos kvepalus buvo galima brangiai parduoti ir pinigus išdalyti vargšams”. Viešpats Kristus moters nepapeikė, bet užstojo ir net pridėjo, kad visame pasaulyje, kur tik sklis evangelija, bus pasakojama jos atminimui, ką padarė. Todėl reikia galvoti, kad Kristus neturi noro peikti ir puošiančių bažnyčią, nes tuo jie išreiškia savo dėkingą meilę.