Vytautas Kasnis

     Atostogaudami šiaurinėje Kanadoje, mes negalėjome atsidžiaugti turimu laisvalaikiu. Dienomis žuvaudami ir sportuodami, vakarus praleisdavome visi drauge su įvairiausia programa. Atvykus dar dviem šeimoms, buvo įnešta daug naujumo. Atvyko advokatė, rašytoja, gydytojas psichiatras ir psichologijos profesorius.

     Pradėdama vakaro programą, Jūratė pranešė, kad šis vakaras yra skiriamas išimtinai moterims, kurios sako, kad vyrai jų nesupranta, neatjaučia, ir jos ruošiasi surengti teismą, kaltindamos vyrus. Dabar jos dalyvaus generalinėje repeticijoje ir pasiruoš teismui.

     Įžanginį žodį tarė advokatė Kirlienė. Teisę ji studijavo Lietuvoje. Vokietijoje gilino studijas ir baigė daktarės laipsniu. Atvykus į Ameriką, turėjo pradėti studijas nuo A ir B. Dabar ji dirba vienoje teisinėje korporacijoje, kuri specializuojasi šeimų reikaluose.

     Štai jos ilgos kalbos trumpa santrauka: šeimų išsiskyrimas didėja; 75% be reikalo skiriasi; tik 25% šeimų turi rimtesnį pagrindą skirtis. Bet ir tą procentą galima būtų sumažinti iki minimumo, jei vyrai nebūtų kalti. Kai ji apkaltino vyrus, vyrija suūžė, kaip bičių spiečius, moterims plojant rankomis. Padėkojus vieniems ir kitiems, ji iš anksto įspėjo, kad kils dar didesnė audra, kai ji iškels kitą reikalą — bandomąjį vedybinį gyvenimą.

     Jai tai pasakius, pasigirdo čiučenimas. Prasidėjo vienų su kitais šnabždėjimas. Kaip tai? Ji, katalikė, tokia žymi veikėja, gali siūlyti bandomąsias vedybas?

     Po minutės, įsiviešpatavus tylai, ji tęsė savo pokalbį. "Maniau, kad nulinčiuosite mane, išgirdę taip kalbant. Dabar atidengsiu ir visas to bandomojo vedybinio gyvenimo paslaptis. Klausykite. Ateina jauna pora į mūsų įstaigą. Abu baigę aukštuosius mokslus. Juodu susipažino viename baliuje. Įsimylėjo. Susižiedavo. Vestuvių datos keitėsi mėnesiais. Atidėliojo ji, neatsiliko nė jis. Ji daug kartų grąžindavo žiedą, tiek pat kartų jis vėl jai jį padovanodavo. Pasikalbėję nutarėme, kad dabar susitiksime su kiekvienu atskirai. Jos vardas Elena. Atėjusi ji skundėsi galvos skausmais, nemiga. Ji myli Antaną. Labai myli. Ji turėjo daug simpatijų, draugų, bet abejoja, ar buvo kurį nors kitą taip įsimylėjusi. Dabartinė meilė nepalyginama su kitomis.

     —    Kas pirmą kartą atidėjo vestuves? — paklausiau.

     —    Aš, — pasikukčiodama ji atsakė.

     —    Kodėl, kokia buvo priežastis?

     —    Kvaila priežastis, labai kvaila, — prisipažino. — Pradžioje aš juokavau, norėdama įsitikinti, kaip labai jis mane myli. Laukiau, kad jis puls į glėbį, pradės bučiuoti, gal net verkti, įrodinėti, kaip labai jis mane myli, — drebančiom lūpom pasakojo Elena.

     —    O ką jis sakė?

     —    Kai jam tai pasakiau (buvo tada mane apsikabinęs), jis atsistojo, užsirūkė cigaretę ir, nuėjęs prie lango, įsmeigė žvilgsnį į žiburiuojantį miesto judėjimą. Aš laukiau. Ak, tai buvo baisių minčių minutės.

     —    Ir taip abu tylėjote? — paklausiau.

     —    Jis priėjo prie manęs ir nusilenkė atsisveikindamas. Nežinau, kodėl aš tada nusimoviau sužiedotuvių žiedą ir ištiesiau jam. Tai buvo didžiausia kvailystė, ak, dangau!

     — ji pradėjo kukčioti, vis šaukdama, kodėl taip padariusi, kodėl...

     Ją apraminusi, paklausiau, kas vyko toliau.

     —    Jis pasiėmė žiedą ir, laimei, palikęs paltą, išėjo. Sakau, laimei, nes kai pamačiau paltą, pagalvojau, kad ateis jo pasiimti, paskambins man, o jei ne, tai aš paskambinsiu.

     — Tai katras iš judviejų pirmasis paskambino? — paklausiau.

     —    Nė vienas. Abudu sėdėjome prie telefonų ir laukėme džiaugsmingo skambučio, bet nesulaukėme. Vėliau draugai sudarė progą mudviem susitikti. Bet susitikę tik pasisveikinome, o daugiau nė murmur. Aš laukiau, kad jis pradės kalbinti, išves šokti, bet kur tau! Jis taip buvo moterų užimtas, kad nekreipė į mane jokio dėmesio. Aš taip pat mėginau vaidinti, kad jo nematau, bet negalėjau. Konvulsijos tampė kūną ir liežuvį. Dirbtiniu būdu juokavau. Ką kalbėjau su kitais, neprisimenu. Šokau, lipdama kitiems ant kulnų. Ir kai pavydas per gerklę lindo, išvedžiau Antaną šokti ir visa virpėdama prisipažinau, kaip aš jį myliu, — pasakojo labai jausmingai Elenutė.

     —    Ir ką gi, susitaikėte? — paklausiau.

     —    Tris mėnesius vėl planavome, tarėmės apie vestuves, galvojom išsikelti kitur. Bet staiga jis atidėjo vestuves, nes mudu susipykome dėl mano viršininko. Kartą Antanas rado mudu restorane, bevalgančius priešpiečius. Ir vėl žodis po žodžio, paukšt, taukšt, aš grąžinau žiedą, ir mūsų vedybos vėl pakibo ore”.

     Advokatė, papasakojusi Elenutės pasisakymą, toliau pasakojo apie pokalbį su Antanu: "Vyras dailus, vertas moters meilės. Kai paprašiau atvirai pasakoti meilės istoriją, tai jis pradėjo mikčioti, lyg nežinodamas, nuo ko pradėti. Vis kartojo, kaip jis labai ją myli, kaip negali be jos gyventi. O aš iš pradžių nenorėjau jo apipilti klausimais. Juo labiau, kad jis nepasijustų esąs kaltas, kad nebūtų pasodintas į kaltinamųjų suolą. Kai aš jam pradėjau pasakoti, kaip Elenutė jį įsimylėjusi, jis ėmė vis labiau atidengti savo jausmus, ir mes turėjome nuoširdų pokalbį. Jo problema — mamos išlepintas, numylėtas sūnelis. Jis geras, bet nepajėgia įsijausti į moterį. Jis gyvena tėvų namuose, mamos viskuo aprūpintas. Mama paduoda, mama atima, mama šokinėja, rūpinasi, jį išleidžia ir sutinka, pasako, nurodo.

     Po to aš vėl juodu pakviečiau ateiti į mano įstaigą. Juokinga, bet juodu vėl buvo susipykę, ir aš vos, vos prisiprašiau, kad ateitų kartu. Atėjo, baigę darbą. Kiek pakalbėjus, pasiūliau vakarienės, nes restorane jau buvau užsakiusi stalą. Jeigu įstaigoje jautėmės oficialiai, tai restorane buvome daug nuoširdesni. O kai pasiūliau mamos pyragaičių paragauti ir pakviečiau į namus, išsikalbėjome išsiaiškinome, lyg seni draugai.

     Jau sakiau apie Antaną, kad jis yra mamos sūnelis lepūnėlis. Mama nenorėjo skubėti su sūnaus vestuvėmis, ir štai visos priežastys, kodėl jis taip greitai ir lengvai atidėdavo vestuves. Be to, mama, būdama šeimos galva, savo vyrą buvo išmokiusi sakyti tik po du gražius žodžius: "Taip, brangioji; taip, širdele; taip, paukšteli!” Dabar ji bijojo, kad sūnus nesusilauktų jos įpėdinės — vyraujančios, neatlaidžios šeimos galvos. Tad ir kurstė sūnelį: "Tu nenusileisk, tu nepasiduok, laikyk savo, nebūk po jos puspadžiu, neleisk jai lipti sau ant galvos, būk vyras!” Jį veikė mamos žodžiai, gąsdino aplinka, kad nesusilauktų antros "mamos” ir neatsidurtų savo tėvo padėtyje. Tad ir tampė abu meilės virvelę. Jai trūkus, surišdavo mazgeliu, bet žiūrėk — virvelė ir vėl nutraukta. Taip ir tąsėsi abu be reikalo, nors vienas kitą labai mylėjo.

     O dabar papasakosiu apie antrąją medalio pusę, apie Elenutę, kuri taip pat, kaip ir Antanas, pirminiuose pasikalbėjimuose neatidengė savo šeimos gyvenimo. Jos namuose, kaip mano tėviškėje sakydavo, vienas kitam lipdavo ant galvos. Nenusileidžia mama, nenusileis ir tėtis. Jei vienam balta, tai (eitam juoda. Jei vienam saldu, tai kitam kartu. Susitaikydavo tik vakare, eidami miegoti. Jei ir čia nebūtų turėję ką nors bendra, tikras pragaras būtų buvęs namuose. Elenutę šeimos namų gyvenimas baugino. Ji buvo vyresnioji duktė ir turėjo du jaunesnius brolius, kurių kalbos apie mergaites jai labai nepatikdavo. Ta šeimos aplinka taip veikė Elenutę, kad ji neįstengė surasti savęs ir klaidžiojo tarp mamos "taip” ir tėvo "ne” arba atvirkščiai. Jei tėvui patiko Antanas, tai mama jį peikė, o jei mama pakeisdavo nuomonę, tai tėvas ją pasivydavo su savo priešinga nuomone.

     Mums nuoširdžiai išsikalbėjus, saldumynais paslapčių maišelį atrišus, aš jiems patariau bandomąsias vestuves. Tai išgirdę, abu šūktelėjo:

     —    Juk mes katalikai!

     —    Tokį patarimą aš ir galiu duoti tik katalikams, — taip pat pakeltu balsu atsakiau. — Dabar klausykite, — tęsiau toliau pasikalbėjimą, — jeigu dabar tuoj kursite šeimą, tai su turėtų savo šeimų paveldėjimais ir ožiavimaisis toli nenueisite. Jums reikia naujo pasiruošimo vedybiniam gyvenimui. Pirmiausia judu turite išsinuomoti atskirus butelius ir juose gyventi. Paskui jūs, taip mylėdami vienas kitą, kiek sąlygos leidžia, visą laiką praleisite kartu, išskiriant poilsiui skirtą laiką. Judviem reikia laiko geresniam susipažinimui, išmoktų ir pažintų blogybių atsikratymui. Kai nebeveiks jūsų turėta namų aplinka, ims kristalizuotis busimasis šeimos gyvenimas, busimoji žmona ir busimasis vyras. Atidengsiu paslaptį, kodėl aš drįsau tokį pasiūlymą jums, katalikams, duoti. Anas jūsų šauksmas dėl religinio pašaukimo tvirtumo patvirtina apie jus surinktas mano žinias. Abiejų moralinis gyvenimas pasigėrėtinas, tad visai nesistebėjau, kai judu šūktelėjote, kad aš drįsau katalikams jaunuoliams duoti tokį patarimą. Vieni juk eina į mišką pasislėpti, kiti — gamtos grožiu pasidžiaugti. Judu taip pat. Išsinuomavę atskirus butus, juose apsigyvensite ne tam, kad įvairioms išdaigoms pasislėptumėte, bet kad galėtumėte vienas kito gerąsias savybes pažinti, labiau įsijaustumėte į busimąjį bendrą šeimos gyvenimą, atsikratytumėte įvairių neigiamybių”.

     Vakarojimas užsitęsė iki vėlumos. Advokatė pažadėjo kitą vakarą paskaityti Elenutės ir Antano laiškus. Juodu jau buvo sukūrę gražią, pavyzdingą katalikišką ir lietuvišką šeimą.

     Po advokatės pranešimo kilo labai gyvos diskusijos. Kiek daug nuostabos ir įtarimo sukėlė jos pasisakymas dėl bandomųjų vedybų, tiek pat ji susilaukė ir pritarimo. Juk tai ne kas kita, kaip jaunųjų graži draugystė, stengiantis vienas kitą geriau pažinti.

     Apie jos platesnį paaiškinimą tos draugystės, kurią ji pavadino bandomosiomis vedybomis, pakalbėsime kitą kartą.