ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

     Protarpiais lietuvių suruošiamos audinių parodos. Jų lankytojai grožėdamiesi pamato, ką gali padaryti kruopščios kai kurių audėjų rankos. Anksčiau mūsų šalies gyventojų veik viskas buvo audžiama namie: ir viršutiniai drabužiai, ir marškiniai, ir rankšluosčiai, ir lovos baltiniai, ir užtiesalai. Lietuvio sodybos negalėjai įsivaizduoti be staklių. Šiandien laikai pasikeitę: su mažomis išimtimis perkama, kas austa fabrikų.

     Bet taip dalykai pakito tik gamtinėje srityje. Antgamtinėje, arba Dievo karalystės, srityje jie liks, kaip buvo nuo amžių, būtent kad kiekvienas žmogus yra audėjas. Savo gyvenimo audinio nenusipirksime, nuėję į jokią krautuvę, jo negali už mus padaryti joks fabrikas. Mums skirta jį austis patiems.

     Kažin kas čia yra staklės, kas apmatai, kas šeiva ir šaudyklė, nytys ir skietas, rie-čiant apie veleną savo gyvenimo audeklą? Iš eilės į tai ir pažiūrėkime.

     Staklės — tai vietos, kuriose gyvename. Juk jose mes tartum sėdime, kaip audėjas staklėse. O mus supančios tų vietų sąlygos ir aplinkybės — tai gijos, kurios yra staklėse ištempti siūlai. Vieni žmonės iš savo gyvenimo sąlygų ir aplinkybių nusiaudžia puikų kilimą, dailią juostą, raštuotą drabužį: tokį audeklą, kad žvelgiame su pasigėrėjimu. Kitų staklėse, atvirkščiai, tokių pat ar panašių sąlygų ir aplinkybių gijos tepasidaro eilinė, niekuo nepasižyminti pilka medžiaga arba net tokia šiurkščiai grubi ir raižanti, kad kelia pasibaisėjimą. Paimkime porą pavyzdžių.

     Štai šv. Pranciškus Asyžietis. Nors buvo prieš septynis šimtus metų, jo gyvenimo audeklas toks traukliai puikus, kad ir šiandien susižavėję teberašo apie jį knygas net Dievo netikintys ateistai ir agnostikai. Daug buvo tuo metu Italijoje, gal net pačiame gimtajame Asyžiuje, turtingų pirklių, kaip jo tėvas Petras Bernardonė. Ir šiems augo sūnų, supamų tokių pat sąlygų ir aplinkybių. Bet kuris jų išsiaudė tai, ką Pranciškus? Nieko, kas net iš tolo būtų panašu. Šiandien jų nežinome nė vardo. Jie liko prisiplakę prie žemės blizgučių, pigių draugysčių, aptemdyta akimi ir apkurtusiu vidumi apie Dievą pasakojančiai gamtai; trumpai, nuėjo su minia. O Pranciškus atsiplėšia nuo prabangos, galimos semtis saujomis savo paties tėvo namuose, nusivilkęs atiduoda net gautus drabužius. Moja ranka į buvusių sėbrų patyčias ir liežuvius. Jo sielos stygos virpa nuo gamtos grožybės ir gelmės, Kūrėjo ten įdėtos, kaip liudija ir šiandien žavos nepraradusi jo Saulės giesmė. Jis sugalvojo ir Kalėdų prakartėlę, kuri netrukus paplito po visą pasaulį ir rado jaukią vietą kiekvieno širdyje, seno ir jauno. Todėl dangaus parodoje, kai Paskutiniame teisme bus prieš visą pasaulį atskleisti ir išstatyti kiekvieno darbai, anų audeklas bus koks paprastas eilinis drabužis, gal net pigus pakulinis maišas. O Pranciškaus Asyžiečio švies ir spindės jo paties, gimtosios šalies ir visos Bažnyčios pasididžiavimui.

     Štai kitas pavyzdys — mažoji Kūdikio Jėzaus Teresė, mirusi pačioje praėjusio šimtmečio pabaigoje ir po keliolikos metų paskelbta šventąja. Daug buvo tuo metu Prancūzijoje jaunų mergaičių, supamų panašių sąlygų ir aplinkybių. Bet ką išsiaudė jos? Suvis nieko ypatinga, kai kurios gal net daug žema ir gėdinga. O Teresės staklėse iš tų gijų išėjo toks audinys, kad sužavėjo ir tebežavi tūkstančius žmonių. Jos biografinė Sielos istorija išversta į visas žinomesnes pasaulio kalbas, ir į lietuvių. Tos mergaitės gyvenimo audinys toks švelniai trauklus, kad vilioja didelį ir mažą. Vienas rašytojas, Mauricijus de Waleffe, sako: "Nuvykau į Teresės gimtinę Lisieux kaip skeptikas, perskaičiau jos Sielos istoriją ir pasijutau sukrėstas nuostabos. Likau su stipriai paliestu ir sužavėtu vidumi”. Kam buvo proga aplankyti Teresės gimtąjį miestelį, tam lieka giliai įstrigę atmintin ir širdin tos tauriasielės mergaitės vaikščioti takai, gimtieji Buissonnets namai ir sodo suolas, kur kalbėjo tėvui jaučianti Dievo kvietimą, ir aukso kasos, nukirptos stojant į vienuolyną, dabar saugomos kaip relikvija. ..

     Nė vienas negalime teisintis: "Bepiga jiems. Bet man? Kur aš ten ką ypatinga savo gyvenimu išausiu, kad mano staklėse vien paprastos gijos!” Jei audeklas išeina menkas, kalti ne siūlai, bet audėjas. To moko du ką tik duoti pavyzdžiai. Prie jų galime pridėti dar trečią, mūsų visų širdžiai brangų — šv. Kazimierą. Lietuvos ir Lenkijos valstybę valdė ne vienas karalius. Jų rūmuose augo daugelis sūnų, supamų tokių pat valdovo dvaro sąlygų ir aplinkybių. Tad visų gijos buvo labai panašios. Bet ką iš jų nusiaudė anie, ir ką šv. Kazimieras? Anų daugelis nugrimzdę į istoriją, vargu kieno beminimi. O Kazimiero vardu šiandien didžiuodamosios puošiasi bažnyčios, draugijos ir parapijos, jo globos šaukiasi kariuomenės pulkai. Kodėl? Ogi kad iš tų savo staklėse rastų gijų išsiaudė tokį audeklą, jog džiugina net dangaus angelus, yra ne tik mūsų tėvynės, bet ir visos krikščionijos puošmena.

     Esame Dievo pasodinti į gyvenimo stakles ir iš save supančių sąlygų bei aplinkybių, tartum gijų, kiekvienas daromės audinį, kuris Paskutinio teismo dieną bus viešai išstatytas parodai dangaus dvare prieš visą pasaulį. Iš tikrųjų jis jau dabar, dar tebeaudžiamas, žmones žavi arba baido. Todėl mums ne vis tiek, ar tas audinys išeis kaip koks brangus raštuotas kilimas, ar pigus pakulinis maišas. Apie anas gijas matėme vieną faktą: kad tokios pat ar panašios vienų staklėse virsta tartum kokiu pasigėrėtinu spalvotu kilimu, dailiai raštuota juosta, o kitų — vien eiline, niekuo nepasižyminčia pilka medžiaga, gal net atstumiamai raižančia ir bjauria. Kodėl taip yra? Kodėl iš tokių pat ar panašių gijų, arba apmatų, vienų staklėse pasidaro didžios vertės, kitų — menkos rūšies audeklas?

     Bene svarbiausia priežastis yra audėjo elgesys su tais apmatais, tiksliau pasakius, apie juos galvojimas, tą elgiasį keliantis.

     Audimas, kaip kiekvienas kitas užsiėmimas, tik tada dailus, kai mylimas, nes tuokart daroma kruopščiai, džiugiai, tobulai. Kur kas nors atliekama vien atžagaria ranka, stenant ir spjaudantis, ten ir rezultatas išeina apkiautęs, su daugybe kliaudų, skylėtas, gal net bjaurus pažiūrėti. Tad staklėse toks išeina audinys, koks audėjo elgesys. O elgiasi su apmatais pagal tai, kaip apie juos galvoja. Giliai ir gyvai tikinčiam krikščioniui jį supančios ir iškylančios sąlygos bei aplinkybės yra tartum brangiavertės gijos, suplanuotos išmintingojo Kūrėjo ir mylinčio dangaus Tėvo, kad iš jų kiekvienas austume puošnų drabužį Dievo karalystės rūmams, darantį garbę mums patiems. Todėl jas, ir tamsias, ir šviesias, su pagarba priima, kruopščiai naudoja, su meile audžia ir už viską dėkoja. Ko stebėtis, jei išeina toks puikus audinys, kaip Kazimiero, Teresės, Pranciškaus?

     Tačiau taip savo gyvenimo sąlygas ir aplinkybes ima ne visi, tik maža dalis. Daugeliui jos—ne Dievo rankos planuota brangenybė, o vien atsitiktinybė: grynos laimės sauja arba aklos lemties smūgis. Todėl, kai sąlygos ir aplinkybės tamsios, jie pyksta ir draskosi, o kai šviesios — dūksta ir trankosi. Ko stebėtis, jei pykstant ir draskantis pats audeklas išeina sudriskęs? O dūkstant ir trankantis, visa nukreipus į savo malonumus, vaikantis pigios laimės, ir tai, kas audžiama, išeina susikraipę, ir pigios kokybės. Kaip kas į save supančias sąlygas ir aplinkybes žiūri, taip su jomis ir elgiasi. O kokiu būdu elgiasi, toks iš jų išeina ir audeklas.

     Pasiaiškinus priežastį, nebloga pridėti pavyzdį. Tiesa, trejetą pavyzdžių jau matėme iš šventųjų. Bet šventieji irgi todėl taip gražiai audė, kad jiems patiems švietė didysis pavyzdys — Viešpats Kristus, į žemę nužengęs ir žmogumi tapęs Dievo Sūnus. Jis mus puikiai moko, kokiu būdu žvelgti į savo gyvenimo sąlygas ir aplinkybes, būtent jau sakytu: kaip brangiavertes gijas, suplanuotas išmintingojo Kūrėjo ir mylinčio dangaus Tėvo, todėl privalomas su pagarba priimti, kruopščiai naudoti, su meile austi ir už visa dėkoti. Iš Atpirkėjo tai kaip tik ir šviečia.

     Kurioje vietoje beskaitytume evangeliją, tuojau krinta į akis Kristaus bruožas, kad į visa — ir savo paties gyvenimo kelią, — žiūrėjo kaip nuo amžių dangaus Tėvo suplanuota, Pakartotinai sakydamas apaštalams, kokios baisybės jo Jeruzalėje laukia, nurodo, jog reikia, kad taip įvyktų. Kas jam ar mokiniams atsitinka, su kokiomis sąlygomis ir aplinkybėmis susiduria, jo lūpose žodžiai: tokia yra mane siuntusio Tėvo valia. Tas sąlygas ir aplinkybes jis su pagarba priėmė, kruopščiai naudojo skelbti ir plėsti Dievo karalystei, su meile audė ir už visa dėkojo, neišskiriant pačių tamsiųjų savo gyvenimo valandų. Net savo kančios išvakarėse, matydamas, kaip už valandos bus Judo išduotas, Petro išsigintas, priešų surištas ir surakintas, vėliau išjuoktas, apspjaudytas ir atiduotas budeliams, jis už Paskutinės vakarienės stalo iš širdies dėkoja, kaip jo atminimui įrašyta Mišių konsekracijos žodžiuose.

     Kristaus pavyzdys geras dar kitam dalykui — išmušti iš po kojų kai kurių žmonių teisinimuisi. Dažnas galvoja: jei man būtų buvę duota gyventi ten ir ten, jei būtų tinkamesnės sąlygos, netrukdytų va šios aplinkybės, tai ir aš mokėčiau dailiai savo gyvenimą austi, gal net eiti šv. Kazimiero,, šv. Teresės ar šv. Pranciškaus keliais... Atsiminkime, kad Kristus, atėjęs į žemę, nerado sau palankių aplinkybių. Atvirkščiai, sutiko labai daug priešybių nuo pat gimimo valandos, kaip žinome iš įvykių Betliejuje. Vėliau mokant, draugų snaudimas, minios pasyvumas, priešų šmeižimas lydėjo jį kone kiekviename žingsnyje. Bet jis nesakė: jei būtų tai ir tai... Džiugiai ir dėkingai audė tai, ką rado. Kristus yra žmogaus kaip audėjo idealas: iš labai neidealių sąlygų ir aplinkybių padaryti idealų audinį Dievo karalystei.

     Kurie augome Lietuvos kaime, atsimename, kaip motina ar sesuo, įsinešusios stakles, ką nors ausdavo. Būdami vaikai, gaudavome darbo ir mes: atsisėdus prie verpiamojo ratelio, pritrinti šeivas. Kas yra šeiva, žinome visi. Tai vienokio ar kitokio pavidalo virbas, ant kurio suvynioti siūlai, audžant skersai kryžiuojami pro išilgai einančias gijas. Paprastai šeiva dedama į šaudyklę, kad būtų galima ją greitai ir patogiai narstyti iš vieno gijų krašto į kitą. Tos išilgai einančios gijos vadinamos apmatais, o skersai iš šeivos kryžiuojami siūlai — ataudais. Kokia svarbi audžiant šeivos reikšmė, akivaizdu kiekvienam. Be jos skersai kryžiuojamų ataudų apmatai liktų vien padrikos gijos. Mes visi vaikščiotume apsirengę ne drabužiais, o nukarusiais palaidais siūlais.

     Matėme, kaip svarbu deramai žvelgti į savo gyvenimo sąlygas ir aplinkybes. Bet tai dar ne viskas. Net jei žiūrime į jas tikėjimo akimis, tos Dievo mūsų kiekvienam suplanuotos ir skirtos gijos liks vien palaidi apmatai, jei jų nekryžiuos iš šeivos einantys ataudai, kurie yra mūsų mintys, žodžiai ir darbai. Juk iš tikrųjų ką žmogus, susidūręs su sau duotomis ar iškylančiomis sąlygomis ir aplinkybėmis galvoja, sako ir daro, tokį ir audeklą iš jų nusiaudžia. Mintys, žodžiai bei darbai kaip tik ir nulemia mūsų audinio kokybę: ar jis vertingas, ar pigus, dailus ar grubus. Ne kas kita, o jie mūsų audinį gražina arba bjaurina.

     Šie trys dalykai — mintys, žodžiai ir darbai — glaudžiai vienas su kitu susiję, tartum suverpti į vieną ataudų siūlą. Bet mums bus pravartu į kiekvieną žvilgterti ir atskirai. Kaip sakyta, audžiant šeivos siūlo didžiai svarbi reikšmė, todėl verta jį apžiūrėti papluoščiui. Čia ir vėlesniuose numeriuose pažvelgsime į jį pirmiausia iš minčių, paskui iš žodžių ir galiausia iš darbų pusės.

     Gijos ataudžiamos tuo, kas šeivoje. O joje yra tai, ko privyniojama arba, įprastu žodžiu, pritrinama. Kokio siūlo, iš kokio kamuolio šeivą pritrinsi, tokiu ir savo audeklą išdabinsi. Tuo tarpu tėra vietos trumpai pasvarstyti pirmajai to trilypio siūlo daliai, būtent mintims. Nuo minčių pradėti gal ir geriausia. Juk žmogaus mintys, galima sakyti, diriguoja visą jo gyvenimą: žiaurios veda į smurtą, neskaisčios tempia į purvą, kilnios veda į aukštį, naudingos žeria tai, kas gera, piktos į kerštą varo, žioplos kvailiu padaro.

     Minčių žmogaus vidus pritrinamas pro pojūčių angas. Ar ne tiesa, kad mūsų vidaus pasaulyje — vaizduotėje, atmintyje, ilgėjimesi, protavime — yra tai, kas regėta, girdėta, liesta, ragauta, trumpai — kas įėjo pro mūsų penkių pojūčių duris? Įėjo, tartum į šeivą prisitrynė iš didžiulio įvairiopo kamuolio, kuris yra pasaulis. Iš jo pro savo pojūčių angas, svarbiausia pro akis ir ausis, mūsų vidus gauna savo mintis, trinasi jų šeivą.