ALEKSANDRAS KELMIETIS

     Aš turiu teisę tikėti ir abejoti. Abejoti man yra pagrinde, laisvės principe išnokusi, kūrybinė sąlyga.

          Algimantas Mackus

     Poeto Algimanto Mackaus kūryboje mirtis yra jo įkvėpėja — mūza. Nė vienas mūsų poetas tiek daug įkvėpimo mirtyje nerado, kiek jis. Jis stengėsi pro mirtį, tarsi pro kokias likimo užtrenktas duris, pažvelgti į anapus ir rasti tiesą. Tų tamsių durų jam praverti nepavyko, kaip nepavyksta niekam. Gyvendamas abejonėse, šio pasaulio nevertino ir juo nesidžiaugė. Gyvenimas jam buvo liūdnas egzilės laikas. Mirė jaunas avarijoje lygiai taip, kaip jis norėjo:

     Juodos, juodos!
     Aš noriu tik juodos,
     mėnulio plaštakom
     į sapną apimtos,
     į Dievo masę
     dūžtančios avarijos.

     Jo pasaulėžiūra ir toks jo mirties troškimas yra nuoširdus ir logiškas, kaip visų jautrių idealistų pasaulyje be Dievo. Pasaulis be Dievo yra tuščias ir tamsus, ir kas visiškai į šį faktą įsigilina, nebetenka prasmės jame gyventi. Gyvenimas jam tampa kančia, viltis — apgavystė, o Dievas — melas.

     Ir ką gi, mirtis yra gyvenimo atšaukimas, daugiau nieko. Žmogus šioje situacijoje yra tik daiktas, paklusnus daiktas, kaip visi daiktai yra paklusnūs savininkui. Ar mūsų abejonės mirties akivaizdoje gali turėti kokį nors rimtą tikėjimo pagrindą, kad žmogus yra pats sau viešpats, pats sau dievas? Jei ne, tai kodėl esame tokie nepasotinamai išdidūs, kodėl nedrįstame galvos nulenkti prieš faktą, prieš nežinią, prieš visagalybę, prieš išmintį ir protą, kuriuos matome kiekvienoje žemės pėdoje, kiekvienoje laiko akimirkoje? Juk be tos išminties ir visagalybės argi galėtume būti, ar galėtų būti bet kas bent vieną sekundę? O būna, būna nesuskaitomus milijonus metų. Išnyksta abejonės, kai žmogus atsiduria mirties akivaizdoje. Kaip tada aišku viskas pasidaro! Nebekyla klausimas, kas yra Viešpats: Aš ar Tu? Tada tik pamatai, kad viską, ką turėjai, kas buvai, reikia atiduoti, nieko sau negali pasilikti, nieko savo neturi, esi absoliučiai nuogas, koks niekad nebuvai.

    Ir koks aš menkas būčiau, jei tik savimi pasikliaučiau, koks didelis esu, kai tikiu, kad esu Dievo sukurtas, į Jį panašus. Aš ne sudužimo, o gyvenimo prašau, gyvenimo amžino ir šviesaus.