Spausdinti

CHIARA LUBICH

     Jums yra žinomas nuostabus epizodas, kur Jėzus ištarė šiuos žodžius. Padauginęs duoną ir pamaitinęs tūkstantines minias, pasitraukė į kalną melstis. Savo mokinius kvietė pereiti į kitą ežero krantą. Kai laivas buvo bangų mėtomas, Jis ėjo pas juos viršum vandens. Apaštalai, Jį pamatę, susijaudino iš baimės ir šaukė: "Tai šmėkla!” Tačiau Jėzus juos suramino sakydamas: "Nusiraminkite, tai aš, nebijokite!” Tada Petras tarė: "Viešpatie, jei Tu, tai sakyk, kad ir aš ateičiau vandeniu pas Tave”. "Ateik”, atsakė Jėzus. Eidamas tiesiai prie Jo, vėjui smarkiai pučiant, pradėjo bijoti, kad nepaskęstų, ir sušuko: "Viešpatie, gelbėk mane!” O Jėzus, pakeldamas jį, tarė: "Menko tikėjimo žmogau, kodėl abejojai!” Visi sulipo į valtį, ir vėjas nutilo. Apaštalai, parpuolę prieš Jį, sušuko: "Tu tikrai esi Dievo Sūnus!”

     Šv. Rašto žinovai mano, kad evangelistas, paduodamas šį epizodą, nesitenkina vien tik to fakto aprašymu, bet turi minty pirmųjų krikščionių bendruomenės gyvenimą. Audrų blaškomas laivas — tai Bažnyčios simbolis, tai pirmųjų krikščionių bendruomenių būklė, paliktų vienų audrose ir bandymuose, kai Jėzus, įžengęs į dangų, nebuvo matomas ir liko tolimas. Ir tomis tamsiomis valandomis, kurias pergyveno pirmieji krikščionys, Jėzus būtų pasakęs: Nusiraminkite, tai aš, nebijokite!” Tačiau ne tik krikščionių bendruomenei tenka pergyventi tamsių valandų. Ir tu, kaip ir kiekvienas krikščionis, gal esi patyręs tikėjimo naktį, pergyvenai susvyravimą tikėjime. Net šventieji turėjo tokių tamsių valandų. Vaikelio Jėzaus Teresėlė irgi tai pergyveno. Net prieš mirtį sumedžiagėjimo apnuodyta aplinka neaplenkė nė jos.

     Tai baisūs momentai. Gal ir tu jų patyrei. Pasijutai vienas bandyme, ir teko kovoti vienam prieš priešingus vėjus. Bet kai viskas, kas tave apsupa, verčia manyti, kad Jėzaus nėra prie tavęs, kad Jis tolimas, neegzistuojąs, dažnai Jo artumas staiga pasireiškia gyvenimo sunkumuose, kaip atsitiko apaštalams. Pats Jėzus, numatydamas šviesos ir tamsos valandas, prieš mirdamas tarė: "Ir jūs dabar liūdite, bet aš vėl jus matysiu, ir jūsų širdys džiaugsis”. Jėzus, vaikščiojantis vandens paviršium — tai tikrai tvarinijos Valdovas, gyvenimo ir mirties Viešpats. Ir tas apsireiškimas gali tave sudrumsti. "Tai šmėkla!”, sakė mokiniai. Dieviški apsireiškimai yra visuomet baimės lydimi, bent pradžioje. Bet kaip Petrui Jėzaus artumas, po baimės, sukėlė tokį pasitikėjimą, kad nebijojo prie Jo eiti vandeniu, taip turi būti ir su tavimi. Jėzus nori, kad visa Bažnyčia ir kiekvienas krikščionis atskirai bandymo metu turėtų drąsos ir nesukluptų. Nori, kad visi Juo visiškai pasitikėtų, nežiūrint kaip atrodo iš paviršiaus. Labiausiai nori, kad jie gyventų, jausdami Jį savo tarpe. Ir nurodė, kaip daryti, kai pasakė: "Kur du ar trys mano vardu yra susirinkę, aš esu jų tarpe”. Iš tikrųjų, kai Jis yra drauge, pavojus nutolsta. Kai Jėzus ir Petras įlipo, vėjas nutilo.

     Stenkimės tad gyventi taip, kad Jis būtų su mumis. Būti susijungusiems Jo vardu reiškia būti Jame, Jo nešamoj tikrovėj ir valioj, kuri yra virš visko: "Mylėkite vieni kitus, kaip ir aš jus mylėjau”. Jei taip elgsimės, jei būsime pasiryžę taip mylėti, kaip Jis mus mylėjo, Jis bus mūsų tarpe. Ir kur rasime šiame gyvenime geresnę draugystę, kuri paskiau tęsis visą amžinybę?

     Iš italų kalbos išvertė

          kun. Antanas Sabas

• Naujas bažnytinis teisynas yra ruošiamas per paskutinius 18 metų. Vatikano laikraštis skelbia, kad jis neįsigalios anksčiau kaip 1983 m.