Spausdinti

 (Šis eilėraštis buvo rastas tarp vienos senos moters daiktų, jai mirus senelių prieglaudoje)

O slaugės, ką jūs matote? Ką jūs matote?
Ką jūs galvojate, kai žiūrite į mane?
Kai žiūrite į mane, jūs galvojate, kad aš esu sena,
nekantri moteris, nelabai protinga, pasimetusi savo įpročiuose,
išblankusiu žvilgsniu žiūrinti į tolį. . .
kuriai dažnai iškrinta maistas
ir kuri dažnai pameta tai batą, tai kojinę,
kuri neatsako į jūsų garsius įspėjimus
“norėčiau, kad pasistengtum" .
Jums atrodo, kad aš nieko nepastebiu, ką jūs darote,
ir, priešindamasi ar ne, leidžiu jums daryti su manimi, ką tik jūs norite. .
.
Ar tai yra, ką jūs galvojate, ką jūs matote manyje?
O slaugės, atmerkite akis, nes jūs nematote tikrosios manęs!
Aš jums pasakysiu, kas aš esu, kai čia taip ramiai sėdžiu.
Kai aš klausau jūsų įsakymų, valgau pagal jūsų valią,
aš esu mažas dešimties metų vaikas su tėveliu ir mamyte,
su broliukais ir sesutėmis, kurie vienas kitą myli.
Jauna šešiolikmetė
mergina, pilna lakių polėkių,
svajojanti tuoj sutikti savo išrinktąjį.
Dvidešimties metų
aš jau esu jaunamartė, širdis šoka iš džiaugsmo,

 prisimenu priesaiką, kurią įsipareigojau laikyti.
Dvidešimt penkerių
aš turiu jau savo mažylius,
kuriems stengiuosi duoti saugius ir laimingus namus.
Trisdešimt metų moteris
mano jaunimas sparčiai auga,
ir mes prisirišę vienas prie kito nenutrūkstamais ryšiais.
Keturiasdešimt metu
mano jauni sūnūs jau suaugę
ir išėję savarankiškam gyvenimui,
bet man prie šalies dar likęs mano vyras, ir aš neliūdžiu.
Penkiasdešimt metų
ir vėl kūdikiai žaidžia ant mano kelių,
ir vėl pilna vaikų, kurie myli mane, o aš juos.
Štai ateina tamsios dienos
miršta mano vyras.
AŠ žiūriu i ateitį, drebu su baime,
nes mano jaunimas augina jau savo mažuosius. . .
Dabar aš galvoju apie prabėgusius metus ir meilę, kurią patyriau.
Aš esu jau sena moteris, ir likimas yra žiaurus.
Senstantis amžius atrodo, lyg kvailo žaidimas.
Sudrimba kūnas, gracija, ir jėgos apleidžia,
o širdies vietoje lyg akmuo atsiranda.
Bet nežiūrint to, tame sename kratiny lyg jauna mergaitė tūnotų.
Ir vėl kartais sužeista širdis gyvenimu prisipildo.
Aš atsimenu džiaugsmus, vėl išgyvenu skausmus.
Aš vėl myliu ir lyg pergyvenu gyvenimą iš naujo.
Aš galvoju apie metus, lyg per maža jų buvo, ir jie per greitai prabėgo...
Aš priimu nepakeičiamą faktą
nieko nėra amžino.
Bet, mielosios slaugės, atverkite savo akis.
Atmerkite jas, ir jūs pamatysite, giliau pažiūrėję,
ne tik seną, įkyrią moterį

jūs pamatysite tikrąją mane!

Iš anglų kalbos laisvai išvertė ALEKSANDRA EIVIENĖ