STASYS YLA
(Prel. Konstantinas V asys )
Iškilus ūgiu, tiesus kaip atletas, orus ir santūrus savo laikysena bei žodžiu — toks buvo prelatas Konstantinas Vasys. Mirė jis šiais metais gegužės 25 d., palaidotas Putnamo seselių kapinaitėse. Iš kur jis kilo, kaip atsirado Amerikoje, kokius pėdsakus paliko išeivijoje?
PANEMUNĖS SŪNUS
Jo gimtinė panemunės Gelgaudiškis — toji vieta, kuri kitados priklausė didikų Gedgaudų-Gelgudų giminei, davusiai garsių vadų ir dvasiškių, tarp jų Anglijon persikėlusius Gelgudus ir apaštališko uolumo Žemaičių vyskupą Merkelį Gedgaudą-Geišą. Iš ten buvo kilęs ir Jeronimas Kasinskis, 1831 m. sukilimo dalyvis, poetas, pasitraukęs į Prancūziją, tapęs kunigu, įsteigęs Resurekcionistų vienuoliją ir miręs su šventumo garsu.
Konstantinas Vasys gimė ūkininkų šeimoje, Narkūnų kaime, 1888 m. liepos 14 d. Mokėsi Gelgaudiškyje, keturklasę baigė Kaune (1905) ir, būdamas 17 metų, įstojo į Seinų kunigų seminariją. Prieš porą metų buvo miręs šios vyskupijos valdytojas Antanas Baranauskas, ir jo dvasia dar alsavo šioje kunigų mokykloje. Lietuviai jau iš anksčiau būrėsi į uždaras kuopeles, mokėsi lietuviško rašto, pratinosi reikštis lietuvių spaudoje. Konstantinas buvo vienas iš uolesniųjų spaudos darbe. Mokėsi gerai ir sulaukė pirmųjų šventimų. Naujo vyskupo Seinai vis dar neturėjo, tad buvo pasiųstas į Varšuvą, kur lietuvis vyskupas, vietos sufraganas Kazimieras Ruškys suteikė jam mažuosius šventimus.
Prel. K. Vasys
Seminarijos mokslus Konstantinas baigė 1911 metais, bet kunigo šventimų negavo. Kodėl? "Lenkai taip smarkiai įsigalėjo (seminarijos vadovybėje), kad lietuviams pasidarė ankšta” (iš "Kun. K. Vasiui pagerbti sidabrinio jubiliejaus proga”, Worcester, 1939, p. 2). Dėl to, kaip kitados Antanas Milukas, jis turėjo siekti Amerikos, kad čia gautų kunigo šventimus.
KUNIGAS — PARAPIJŲ STEIGĖJAS
Pirmiausia buvo pakviestas į WilkesBarre, Pa., pavaduoti išvykusio į Lietuvą "Draugo” redaktoriaus kun. A. Kaupo. Šiam grįžus, persikėlė į Čikagą talkinti "Kataliko” redakcijoje. Gabumai raštui buvo neabejotini, tačiau nerimo dėl savo kunigystės, Apie tai sužinojo kun. Jonas Jakaitis, vienintelis lietuvis kunigas Springfieldo, Mass., vyskupijoje. Kvietė jį atvykti, kad pristatytų savo vyskupui. Vyskupas priėmė jį į savo vyskupiją ir pasiuntė į St. Sulpice seminariją Montrealyje, o po metų įšventino į kunigus. Pirmąsias savo Mišias atlaikė Worcesteryje, Šv. Kazimiero parapijos bažnyčioje, kur klebonu buvo kun. Jakaitis. Antrąsias primicijas laikė jau savo gimtajame Gelgaudiškyje per Žolinės atlaidus.
Grįžęs Amerikon, buvo paskirtas vikaru pas kun. Jakaitį. Po dvejų metų vyskupas pavedė jam organizuoti naują lietuvių parapiją Westfielde, Mass. Čia jis sutelkė lietuvius, pastatė bažnyčią, kleboniją ir parapijos salę. Po dešimtmečio vyskupas prašė, kad jis pakeistų kun. Jakaitį, kuris dėl sveikatos porai metų išvyko į Lietuvą. Tuo tarpu mirė kun. Čaplikas, pradėjęs kurti antrąją lietuvių parapiją Worcesteryje ir statyti Aušros Vartų bažnyčią. Grįžus Jakaičiui, Vasys buvo paskirtas (1928) šios naujos parapijos klebonu. Po metų Ameriką palietė didžioji depresija. Visi statybų darbai kitur sustojo, o kun. Vasys darbą tęsė: įtikino savo tautiečius, sugebėjo organizuoti lėšas, pats prisidėjo savo ištekliais, ir bažnyčia buvo užbaigta. Depresijai švelnėjant, pastatė mūrinę kleboniją, vėliau ją padidino, įrengė seselėms namus, išgražino aplinką, besibaigiančią stačiu skardžiu, dėl to jau kun. Jakaitis šią vietą buvo pavadinęs Gedimino kalnu. Vėliau Vasys, susitaręs su miestu, gatvę prie bažnyčios pavadino Gediminas Street.
Parapija sužydo, išmokėjo skolas, turėjo įvairiu organizacijų bei brolijų, o klebonas mokėjo pasirinkti gerus vikarus, kaip Joną Jutkevičių, vėliau Justiną Steponaitį ir kitus. Su šia parapija jis nebesiskyrė ilgą laiką. Neatleido rankų ir nuo kitų darbų, į kuriuos šaukė Amerikos lietuvių gyvenimas. Dalyvavo (1912) Amerikos lietuvių R. K. Moksleivių organizacijos kūrime ir redagavo jos žurnalą "Moksleivį” (1915-1916). Vėliau trim atvejais pirmininkavo Kunigų Vienybei ir redagavo jos biuletenį (neperiodinį laikraštį). Išvertė J. Zolpo dramos vaizdelį "Valkata” (1914), paruošė "Kristaus kryžiaus kelius” (1926), maldaknygę ir bažnytinį vadovėlį (1935), "Bažnytinių pamaldų vadovėlį” (1945).
PRELATAS — LABDARYS
Kai atsiradom čia po II pasaulinio karo, radom jį trečiąsyk pirmininkaujantį Kunigų Vienybei. Tada jis ėmėsi atgaivinti šios organizacijos biuletenį, kuris išsivystė į "Lux Christi” žurnalą, pastoviai ėjusį keliolika metų. Nesiėmė knygų leidybos, kaip prelatai Pr. Juras ar J. Karalius, bet rėmė atskirus leidinius. Svarbiausias jo išleistas teologinis veikalas buvo Aleksos ir Bartkaus "Dievas ir žmogus”. Už tai vysk. V. Padolskis pristatė jį popiežiui, kad būtų suteiktas specialus medalis už nuopelnus. Roma atsiklausė Worcesterio vyskupo Wright, vėliau kardinolo ir Vatikano kurijos nario, kuris, pasikvietęs Vasį, pasakė: "Tu daugiau vertas nei medalio; žinau tavo nuopelnus, tad pristatysiu popiežiui, kad pakeltų į prelatus Right Reverend titulu”. Tai buvo padaryta 1954 metais.
Šis poaukštis jį pradžiugino, tačiau neapsvaigino. Kartą prasitarė: "Tie prelatiški drabužiai mane vargina — reikia vis dalyvaut prie vyskupo per tvankias iškilmes”. Tų savo drabužių nedemonstravo šalia savo vyskupijos.
Nebuvo didesnių įvykių išeivijos gyvenime, kur jis nebūtų pridėjęs rankos. Neapsiėjo be jo nei Susivienijimas, nei Balfas, nei Amerikos Lietuvių Taryba, ypač pradžioje, jungiant visų lietuvių jėgas. Jo vaidmuo buvo išmintingo, toli numatančio vadovo. Visa tai liko neužrašyta, nors buvo skatinamas palikti istorijai bent svarbesnių sprendimų vyksmą.
Atskiras jo veiklos lapas — labdarybė, negarsinama ir mažai kam žinoma. Pastoviai rėmė katalikų leidyklą — Šv. Kazimiero draugiją Lietuvoje, Vilkaviškio ir Telšių seminarijas, Katalikų spaudos draugiją Čikagoje, Amerikos lietuvių kultūros institutą, Putnamo seselių spaustuvę, visus katalikų laikraščius ir žurnalus. Kaip rėmėjas yra įrašytas įvairiose misijų kongregacijose, ypač lietuvių vyrų ir moterų vienuolijose. Kai jam kas primindavo tą plačią šalpą, jis kukliai atsakydavo: "Ne aš duodu, o gerieji žmonės per mane!”
Nesiribojo vien lietuviška veikla. Nevengė ir amerikinės. Laikė ryšį su politikais ir valdžios atstovais. Skatino tai daryti ir kitus tautiečius. Dėl to mieste (Worcestery) įvairiose žinybose buvo įstatyta nemaža lietuvių tarnautojų.
Jo atvanga—atostogos buvo keliavimas automobiliu skersai išilgai Amerikos ir Kanados, o kartais ir į užsienius. Lietuvą lankė penketą kartų, dalyvaudamas svarbesniuose tautos ar bažnytiniuose įvykiuose bei iškilmėse. Jo širdis dalinosi tarp išeivijos ir gimtojo krašto.
Prel. Vasys ką darė, darė gerai, apgalvojęs ir nesvyruodamas; ko ėmėsi — ėmėsi ne dėl asmeninės garbės, o dėl bendro labo. Taip jį apibūdina ilgametis jo vikaras kun. J. Steponaitis. Tai realisto-idealisto charakteris.
Pagaliau sulaukė netoli šimtinės (be septyneto) metų. Prieš 16 metų atsisakė klebono pareigų. Prieš r3 metų ištiko jį paralyžius. Nesidavė įveikiamas — atgavo judėjimą, bet žado pilnai neatgavo. Prieš 10 metų atkilo į Matulaičio namus Putname. Gyveno atskirame butelyje ir tik prieš metus buvo perkeltas į ligonių skyrių. Sunkumas kalbėti jį varžė, juo labiau, kad buvo visiškai sąmoningas. Gal dėl to mažiau kas jį lankė. Rodos, turėjo jaustis lyg užmirštas, tačiau nerodė ženklų, kad dėl to jaudintųsi. Priėmė savo dalią stoiškai-krikščioniškai.
Tai senosios generacijos atstovas — iš tų paskutinių mohikanų, atidavęs nemažą duoklę išeivijos istorijai.