ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.
Išmintingo žmogaus gyvenimas panėši į sodininkavimą. Juk pasaulis ir jo istorija yra tartum sodas, kuriame, Apvaizdos pasodinti, auga brangiaverčiai medžiai — kiekvienas mūsų. O kad medis tarpių ir duotų gerų vaisių, reikia jį visokeriopai prižiūrėti. Pritaikę tai sau, jau mąstėme apie šalintinas piktžoles, parišimui įkaitinus kuolus, šakų genėjimą. Pravartu pažvelgti dar į vieną darbą su vaismedžiu: jį reikia saugoti. Saugomas bene svarbiausia nuo trejeto pavojų: nuo šalčių bei žvarbių vėjų, paskui nuo kiškių, atbėgančių naktimis graužti žievės, pagaliau nuo vabzdžių, dedančių į žiedus savo kiaušinius, iš kurių išsivysto vaisiuose kirmėlės. Pasvarstykime saugojimą nuo kiekvieno tų trijų pavojų, išvesdami lygiagretę su savimi.
Pradėkime nuo pirmojo — šalčių bei žvarbių vėjų. Dėl žiemos speigų, ypač staigių po atodrėkio, medžiai kartais iššąla. Daug vaismedžių tuo būdu išmirė Lietuvoje 1928 m. Pavasario šalnos dažnai išgadina žiedus, o vėjai krečia ir juos, ir užsimezgusius vaisius. Sodas saugomas, iš šiaurės pusės sudarant užuovėją medžiais arba trobesiais. Taip pat gera, jei jis dar yra atkalnėje į pietų pusę.
Tai sakyti labai tinka ir apie žmogų. Speigais ir šaltais vėjais čia reikia laikyti patirtas neteisybes, nelaimes, sukrečiančius išgyvenimus ir panašius dalykus, kurie dažnai pakanda tikėjimą. O krikščionis be tikėjimo juk yra liūdnai panašus į mirusį, iššalusį medį. Tokie užeinantys šalčiai daug mažiau jaučiami, jei mūsų gyvenimo vaismedis stovi atkalnėje į šildančią saulę, tai yra jei aplinkui regime ir saulėtą gėrį, kurio apstu, ne vien žvarbų blogį, kurio pasitaiko; jei turime atviras akis ir nepaprastai išminčiai bei darnai, kuria suplanuota ir sutvarkyta visa mus supanti gamta, o ne vien laikome jas įbedę ten, kur dėl mūsų proto ribotumo tos darnos neįžvelgiame arba patys ją esame suardę. Tačiau dar svarbiau, kad mūsų tikėjimą saugotų tartum gera tvora, sulaikanti tų pasitaikančių žvarbių, šaltų vėjų jėgą. Tokia tvora yra persiėmimas tiesa, kad dėl pasaulio netvarkos ir nelaimių turime kaltinti ne Dievą, o save pačius. Tačiau čia platesniu aiškinimu šios tvoros tverti gal netikslinga, nes "Laiškuose lietuviams” jau tverta, 1980 m. svarstant įvairius tikėjimo neaiškumus: kur liepos-rugpjūčio mėn. kalbėta apie tai, kodėl geriems žmonėms atsitinka blogi dalykai. Todėl, kam reikia, galėtų iš ten pasiimti savajai tvorai vieną kitą trūkstamą statinį arba net pačių mietų ir karčių. Nestigo kietumo anoje vietoje sakytiems žodžiams, bet apgalvotai, kad sulaikytų atšiaurų vėją ir saugotų nuo speigų mūsų tikėjimą, kuris yra didžiulės vertės turtas. Juk jo veikiami žmoguje ir visuomenėje skleidžiasi gardžiakvapiai žiedai, pribrandinantys gausių ir gražių vaisių, kuriuos nešti esame šioje žemėje skirti.
Antras pavojus, nuo kurio vaismedį reikia saugoti, yra kiškiai, atbėgantys žiemą graužti žievės, kai aplinkui nebėra žalėsių. Žievę nugraužus, augalas merdi ir nudžiūsta, nes tuo sutrikdoma gyvybinė medžiagų apykaita tarp šaknų ir vainiko. Panašiu būdu dvasiškai džiūsta ir merdi žmonės, kuriuos graužia abejonės ir skrupulai: Ar Dievas man atleido? Gal kunigas išpažintyje manęs nesuprato? Gal mano gailestis nebuvo pakankamas? Tokių žmonių gaila: kankinasi, kartoja praėjusio gyvenimo išpažintis, bet ramybės neranda. Gaivinančių ir džiuginančių malonės syvų nejaučia, jų apytaka tartum sutrikdyta. Kieno vidaus tokie abejonių ir skrupulų kiškiai negraužia, turėtų dėkoti už tai Dievui.
Kad kiškiai žievės negraužtų, Lietuvoje medį aprišdavo šiaudais, apačioje dar apdėdavo eglišakiais. Dabar daroma moderniau: truputį atokiau nuo kamieno apjuosiama vielos tinklu, ir kiškiai neprieina. Statydavo ir kilpas jiems pasikarti, nors tai buvo nelegalu. Taip turi daryti ir žmonės, kurių vidaus atbėga graužti abejonių, nusiminimo ir nevertumo kiškiai: laikyti jį tartum apjuostą tinklu, nupintu iš evangelijos tiesų. Tą tinklą galima apibūdinti vienu sakiniu: abejonių skrupulai nesiderina su evangelijos dvasia, todėl negali būti iš Dievo. Kadangi nėra daug vietos, bus nurodyta tam tinklui tik keletas vielų; evangelijoje jų galima rasti ištisą ritinį.
Kokiu būdu Jėzus piešia save? Kaip gerąjį ganytoją, kuris žiūri, kad avys turėtų tinkamos ir apsčios ganiavos. Skrupulantas yra avis, kitados klydusi, bet juk dėl to juo brangesnė Atpirkėjo širdžiai ir, kaip pats nurodė, padariusi juo daugiau džiaugsmo dangaus angelams savo nusigrįžimu nuo blogo kelio, kuriuo ėjo. Argi Gerasis Ganytojas gali norėti, kad toji avis save engtų ir plaktų karčiomis mintimis, kurios kaip tik neleidžia gausiai naudotis jo atnešta malonės gaiva? Todėl skrupulingos mintys negali kilti iš Dievo.
Skrupulanto vidų daugiausia jaukia jo išpažintys. Todėl turi nepamiršti, kad išpažinties sakramentą Kristus įsteigė Velykų vakarą. O kuo kitu Velykos ir prisikėlimas dvelkia, jei ne džiaugsmu? Tad išpažintis yra džiaugsmo sakramentas. Pirmieji žodžiai, kuriuos tą vakarą atėjęs tarė, yra: Ramybė jums! (Jn 20,19-23). Jau Betliejuje angelai giedojo: Ramybė geros valios žmonėms! Todėl kas grobia ramybę geros valios žmogui, negali būti iš Dievo. O skrupulantas juk turi gerą, labai gerą valią. Ko gi jis labiau nori, jei ne gerų santykių su Dievu? Be to, Kristus siunčia savo mokinius į pasaulį ir liepia rūpintis artimu. O abejonės ir skrupulai smeigia žmogaus akis į save. Dėl jų maža belieka žvilgsnio ir jėgų degamoms pasaulio problemoms ir artimo reikalams. Trumpai, nusiminimo, abejonių ir nevertumo mintys žaloja patį žmogų, kurį Viešpats kaip tik myli; žaloja artimą, kuriam nebelieka dėmesio; pagaliau ar daug iš to garbės Kristui, kad jo gerumu ir atlaidumu tiek nepasitikima? Todėl jos negali būti iš Dievo?
Jei nekyla iš Dievo, tai iš kur? Nemažą rolę čia vaidina sveikata, kaip pervargimas, anemija, žemas kraujo spaudimas, skylėtas maitinimasis ir panašūs nenormalumai. Todėl gera leisti patikrinti save gydytojams. Bet juo daugiau mąstome, juo labiau atrodo, kad čia tiesiogiai ar netiesiogiai laiko įkišęs uodegą nelabasis, maišydamas ja skrupulanto vidų, drumsdamas ramybę. Tvirtinama, bent lietuvių pasakose, kad velnias atrodąs kaip kiti žmonės, dažnai netgi lankąsis kaip prašmatnus jaunikaitis. Bet jį galima esą pažinti iš dviejų ženklų: kad nosyje nėra skylučių ir kad vietoje vienos kojos — arklio kanopa. Ar ne tiesa, kad tos dvi žymės kaip tik išlenda skrupulų abejonėse? Juk skrupulai tartum užima nosį, neleisdami džiugiai kvėpuoti malonės gaiva ir tartum prisega kanopą, trukdančią sklandžiai žengti tikėjimo rodomu keliu. Tose mūsų pasakose taip pat teigiama, kad velnias labai bijąs šermukšninės lazdos. Tad skrupulantas, užuot leidęsis kankinti tam Dievo karalystės priešui, turėtų paimti anas guodžiančias evangelijos tiesas, tartum gerą šermukšninę lazdą, ir išguiti jį lauk drauge su slegiančiomis mintimis, kurias bruka.
Minėtas evangelijos vielas apjuosti savo vidui galima dar sutvirtinti paskolintomis iš psichologijos. Paimkime jų dvi. Tuos žmones slegia galvojimas, kad jie ne tokie, kaip kiti. Todėl baiminasi, graužiasi, nedrąsūs, įtarinėja, kad kiti iš jų juokiasi. Jiems patariamas toks vaistas: tą skirtumą nuo kitų džiugiai priimti. Gyvenime pasitaiko sutikti žymių veikėjų, artistų ir panašių žmonių, pilnų pasitikėjimo savimi, kuriems pasipasakojus, jog anksčiau buvę nedrąsūs, baimingi, sunku tikėti. Kiekvieną kartą išryškėja, kad pakitimo priežastis ta, jog arba kiti paskatino, arba patiems atėjo mintis pritarti savo padėčiai — būti tuo, kuo gyvenimas juos padarė, su visais pliusais ir minusais, kurie kaip tik sudaro ypatingą kiekvieno žmogaus asmenybę. Kol buvo tartum beždžionės ir papūgos, stengėsi imituoti kitus, savaime aišku, matė tai, kuo kitiems neprilygsta, savo silpnybes, ir tosios slėgė, pančiojo. Ir kitų žmonių jie daug nedomino, nes buvo tartum netikras, dirbtinis pinigas, kurio niekas nevertina. Bet kai ėmė sakyti sau: Būk tu — tai, kas esi, atrado save. Pamatė savyje pusių, teigiamybių, kurių kiti neturi, jas išvystė ir įgijo nesugriaunamo pasitikėjimo, patyrę, kaip juos pradėjo lydėti išorinė sėkmė ir vidinė laimė.
Antroji psichologijos mintis šios rūšies žmonėms — stengtis padėti kitiems. Su tokiais asmenimis svarbiausia ta bėda, kad laiko liguistai susmeigę žvilgsnį į save. O skrupulantas — tai tiesiog tartum pasiėmęs didinamąjį stiklą ir juo vis analizuoja savo mintis (kaip tik dėl to visokiausių varginančių savo galvoje priveisdamas ir patekdamas į neišbrendamą makalynę). Ėjimas į pagalbą, ypač vargstantiems ir kenčiantiems, tą žvilgsnį sveikai nukreipia kita linkme, ištrenkia iš rankų aną baimingos analizės didinamąjį stiklą. Ne vienas yra šiuo būdu tokios liguistos, slegiančios savižvalgos išsigydęs ir pasijutęs ne tik laimingas pats, bet ir padaręs laimingus kitus.
Atrasti save, padėti kitiems: štai dvi vielos iš psichologijos, geros dar sutvirtinti minėtam tikslui iš evangelijos vielų. Pridėtina, kad evangelijai jos ne svetimos, o savos. Joje kaip tik sakoma, kad Dievas kiekvieną žmogų myli tokį, koks yra; iš tikrųjų kiekvienas yra toks, o ne kitoks dėl mylinčios Apvaizdos rankos. Joje taip pat liepiama kreipti žvilgsnį į artimą. Trumpai, reikia laikyti šių tiesų tinklu apjuostą savo vidų, kad atbėgę jo graužti kiškiai neprieitų, susibadytų į jas savo snukius, jų kilpose pasikartų ir daugiau nebelįstų.
Trečias pavojus, nuo kurio turime vaismedį saugoti, yra vabzdžiai, dedantys į žiedus savo kiaušinius, iš kurių išsivysto vaisiuose kirmėlės. Antai mažas vaikas — nekaltas, sakytum pumpuras, iš kurio išsiskleidžia žiedas. O žiūrėk, kiek vėliau žmoguje atsiranda blogio! Arba mes, suaugusieji, atsinaujiname, nusivalome šventaisiais sakramentais, mūsų vidus tartum iš naujo pražysta. O po kiek laiko vėl jame atsiradę blogio kirmėlių!
Sodininkai su vabzdžių žalinga įtaka kovoja dviem būdais. Viena, šalina ir degina sausas šakas, žievės atplaišas bei panašias šiukšles, kuriose tie vabzdžiai ir jų vikšrai veisiasi, žiemoja. Vadinasi, naikina versmę, iš kurios tie kenkėjai kyla. Antra, pavasarį medžius purškia skiediniais, kurie vabzdžius su jų dedamais kiaušiniais atbaido arba užmuša. Tad čia trukdo veiklą, kurią tie kenkėjai vysto. Tais dviem būdais ir mes turime kovoti su žalingomis blogio įtakomis: naikinti ir jų versmę, ir veiklą.
Viena, turime kovoti su versme, iš kurios kyla. O sklinda blogio įtakos iš to, ką skaitome, regime, girdime. Sodininkai, kaip sakyta, šalina ir degina stagarus, atplaišas ir kitokį šlamštą, kuriame kenkėjai su savo vikšrais tūno ir veisiasi. Panašiai mūsų namuose netikusiems raštams, vaizdams, žodžiams ir panašiam šlamštui neturėtų būti vietos. Čia nesakoma, kad visur turėtume matyti blogį ir pagundą. Tai būtų nesveikas perdėjimas į vieną pusę. Bet lygiai privalu neperdėti ir į kitą pusę: nesisaugoti dorai gresiančių pinklių. Nevalia pamiršti Kristaus žodžių apie vilkus, apsirengiančius avinėlių kailiais. Blogis nerodo savo tikrojo veido, ateina persirengęs šviesos angelu — kol suleidžia į auką savo nagus. Peteliškei liepsna atrodo sesuo: plevena traukli ir šviesi. Bet dėl neatsargumo su ja ne viena jau neteko sparnų.
Šio nurodymo nereikėtų imti per siaurai. Sakyta, kad namuose neturėtų būti vietos dorą žalojančiam šlamštui. Neimkime tų namų ir tos doros ribotai: namų — vien kaip pastato, doros — vien šeštojo Dievo įsakymo. Žinoma, turime šalinti žalingas įtakas iš savo buto. Tai didžiai svarbu ir mums patiems, ir ypač ten gyvenantiems jauniesiems, kurie taip imlūs ir gėriui, ir blogiui. Bet jas turime šalinti ir iš savo vidaus buto, tai yra iš savo minčių pasaulio, kuris gali būti tamsus užkampis perėtis blogio vikšrams. O prie buto reikia pridėti ir aplinką, kuri mus supa ir taip stipriai veikia. Namai plačia prasme — ir taip jie čia suprantami — apima ir mūsų butą, ir vidų, ir aplinką.
Dorą taip pat turime suprasti apimliai: neapriboti jos šeštuoju Dievo įsakymu, kuris yra tik vienas iš dešimties. Be abejo, lyties dora yra svarbus dalykas. Bet ji — tik viena doros sritis. Skaistumas — tauri ir didi dorybė. Bet dorybių vainike žėri ir kiti perlai: teisingumas, artimo meilė, darbštumas, ištvermė, pagarba tėvams, nesugriaunamas pasitikėjimas Dievu. Ištvirkavimas yra bjauri dėmė. Bet ne mažiau dangaus keršto šaukiasi ir kas žudo, skriaudžia ar prievartauja silpnesnį, nuodija vaiko sielą, žaloja kito gerą vardą.
Be to, svarbu nepamiršti, kad blogas yra ne tik darbo atlikimas, bet ir reikiamo veiksmo apleidimas. Nusikalsti galima ne tik kalbėjimu, bet ir tylėjimu. O kiek tokio kenksmingo tylėjimo sklinda iš skaitinių, programų, pokalbių, kuriuos pateikdami žmonės gyvena ir miršta taip, tartum nebūtų nei nemirtingos sielos, nei Dievo teisių, nei atsakingumo prieš jį, nei atlyginimo ir bausmės anapus. Mes nesąmoningai daromės tokie, koks mums šviečia idealas, kokie mūsų didvyriai. O jei rodomuose didvyriuose nėra vietos nei Dievui, nei velniui, nei dvasiai, nei dangui, kaipgi iš jų nesilies į mus, ypač jaunuosius, religinis abejingumas, pasinėrimas į medžiagą, spjovimas į teisę, gyvenimas įgeidžiais, trumpai, kas žmogų grąžina į gyvulio padėtį?
Pridėtina, kad turėtume ginti lauk ne tik patį šlamštą, bet ir sąlygas, kurios padeda blogio parazitams veistis, kaip šeimos barniai, trynimasis, kritika, kito negerbimas. Juk taip yra ir gamtoje: kur menka saulės, klesti pelėsiai; kur maža gaivios rasos, augalas aiži nuo sausros; kur vienas raižo kitą, pratrinama žaizda. O į pelėsius, kiaurumas, įplėšas kaip tik ir metasi medžio kenkėjai.
Antra, kovotina su kenkėjų veikla, nes visų versmių vis tiek nepašalinsi. Nors sodas ir švariai laikomas, jų vis tiek atsiranda, iš čia pat ir iš toliau. Mes gi savyje pačiuose nešiojamės gimtosios nuodėmės sužalotą, į blogį linkusią prigimtį. Ir esame supami pasaulio, iš kurio sklinda ne tik sveikata, bet ir sugedimas. Sodininkai kovoja su kenkėjų veikla, purkšdami medžius skiediniais, kurie vabzdžius su jų kiaušiniais užmuša arba atbaido. Ir mes privalome blogas įtakas tartum purkšti tuo, ko jos labai nemėgsta. O nemėgsta atvirumo — dvasios vadui, rimtam draugui, susituokusiųjų tarpe — vienas antram. Toliau nemėgsta darbščių ir dorų žmonių draugystės. Pagaliau nemėgsta religinės praktikos ir savitvardos.