Jau keturiasdešimt metų praėjo nuo to baisaus pasaulinio karo. Mūsųjaunoji karta tada dar nebuvo gimusi. Karo baisumus prisimena tik vyresnieji. Juos prisimena ir valstybių vadai, bet vis dėlto jau ruošiasi naujam pasauliniam karui. Lyg būtų dar per mažai gyvybių paaukota, per mažai ašarų išlieta, vargta, kentėta.
Žmonija per paskutiniuosius kelis dešimtmečius labai daug techninės pažangos padarė, daug ko išmoko, bet neišmoko to, kas svarbiausia, kas apsaugotų nuo karų, kas padėtų žmonėms sugyventi. Ji neišmoko mylėti, ji nesupranta, kas yra meilė. Tiesa, kino teatruose labai daug kalbama apie meilę, bet tai yra tik šio gražaus žodžio piktnaudžiavimas. Nevadinkite tai meile! Tai yra tik egoistinė aistra, tik savanaudiškas malonumų ieškojimas, visai neatsižvelgiant į kitą, dažnai jį stumiant į pražūtį.
Vieną Kalėdų naktį turėjau kažkokią nuostabią viziją ar nepaprastą sapną. Buvo tamsu, šalta, nakties glūduma. .. Bet štai tolumoje išvydau žiburėlį, pamačiau virpančią švieselę. Šviesa tamsoje, liepsnelė šaltyje. Nutariau būtinai ją pasiekti. Pamažu, pamažu prisiartinau prie vargingos grotos angos, kur degė silpnutė ugnelė. Pažvelgiau vidun ir nustebau: ten sėdėjo nepaprasto grožio mergaitė, laikydama ant rankų mažutį kūdikėlį. Jis buvo dar gražesnis. Jis buvo mažas, silpnas, o drauge spinduliavo kažkokia didybe, nepaprastu kilnumu. Nesupratau, kas atsitiko, bet jaučiau, kad turiu pulti ant kelių ir jį pagarbinti.
Nejaučiau jokios baimės. Buvau pilnas pasitikėjimo, švelnėjo širdis. Toji mergaitė spinduliavo antgamtiniu grožiu, o kūdikėlis švietė dieviškumu. Bet kartu jie buvo tokie paprasti, nusižeminę, lyg jiems būtų buvusi reikalinga mano pagalba. Nežinau, kiek laiko ten pasilikau. Mielai būčiau pasilikęs tarnauti jiems visą gyvenimą. Atrodė, kad dėl vieno vienintelio jų šypsnio būtų verta aukotis visą savo amžių.
Koplyčia ant Palaiminimų kalno. S. Žilevičiaus nuotr.
S. Žilevičiaus nuotr. Romėnų laikų vandentiekis prie Cezarėjos.
Nakties tylą perskrodė giesmė: "Ramybė geriems žmonėms!” Geriems? Ar dar yra gerų žmonių? Ar yra mylinčių? Ieškodamas meilės mokytojų, nepagalvojau, kad gali būti žmogus, kuris pats yra meilė.
Meilė yra norėti gera kitiems, duoti dovanas kitiems, aukotis dėl kitų. Ir čia buvo kaip tik tas, kuris viską dovanoja kitiems ir nieko sau neprašė. Tas, kuris viską duoda visiems, gali būti pavadintas meile. Tai yra Dievas. Jis duoda grožį saulėleidžiui, gabumus genijui, gerumą motinai. Jis dovanoja saulės spindulį žolės diegeliui ir trupinėlį duonos skruzdėlytei. Jis nieko sau neprašo. Tai, ką kiti jam davė, buvo tik sugrąžinimas, nes visa yra išėję iš jo, viskas jam priklauso. Dievas — visų dovanų pilnybė. Dievas yra meilė.
Tas kūdikėlis ant motinos kelių — tai žmogumi tapusi meilė. Dėl to toji scena atrodė tokia patraukli, ir viskas keitėsi: neturtas pasidarė malonus, širdis minkštėjo, angelai giedojo ramybės ir taikos giesmę — džiaugsmas geros valios žmonėms, pasiruošusiems priimti meilės žodį.
Argi visas Jėzaus gyvenimas nebuvo nuolatinė meilės išraiška? Kai jį paklausė, kuris yra didžiausias įsakymas, jis atsakė: meilė. Mylėkite Dievą ir jūs visi mylėkitės. Jūs visi esate viena šeima. Visuose jumyse yra vienas gyvenimas — dieviškasis gyvenimas. Amžinybėje jums visiems teks kartu būti, kaip broliams ir seserims. Todėl mylėkite vienas kitą jau dabar. Tai mano įsakymas.
Jis gyveno, gera darydamas visiems, visus mylėdamas, visiems pagelbėdamas. Jis ramino nuliūdusius, gydė sergančius, užtarė silpnuosius, reikalavo ne būtinai reikalingą turtą išdalinti vargšams, gynė nuolankiuosius nuo išdidžiųjų, ypatingą meilę rodė mažutėliams, nes jiems reikia švelnaus elgesio. Ieškojo tų, kurie puolę ir žmonių pasmerkti. Jis pasivadino Geruoju Ganytoju, ieškančiu paklydusios avelės.
Net ir tada, kai neapykanta sukilo prieš jį, kai jį apliejo jo paties krauju, padarydami iš jo kūno vieną didelę žaizdą, kai prikalė jo rankas ir kojas, net ir tada nepaneigė meilės. Meldėsi už tuos, kurie jį kankino. "Tėve, atleisk jiems, nes nežino, ką daro...” Štai kur mūsų meilės mokytojas. Jo pamokos jau tęsiasi dvidešimt šimtmečių. Stokime į šią mokyklą, mokykimės to, kas svarbiausia, mokykimės meilės. Tik ji gali išgelbėti žmoniją nuo susinaikinimo.
(Pagal R. Lombardi, S.J.)