Danutė Bindokienė

     Šiame "Laiškų lietuviams” numeryje baigiame straipsnių seriją apie skyrybų priežastis lietuviškose išeivių šeimose. Dabar kviečiame skaitytojus plačiau padiskutuoti šį klausimą ir savo nuomones pareikšti.

KALBA ADA

     Aš esu beveik 60 metų amžiaus "panelė”. Kai leidžiu sau apie tai pagalvoti, darosi baisu. Kas bus, kai pasensiu? Su kuo dalinsiuosi paskutiniais gyvenimo metais. Ką veiksiu, kai išeisiu pensijon? Apie visus tuos dalykus visai negalvojau, kai buvau Mečio žmona. Prisipažinsiu, kad buvau nustojusi galvoti ir apie Mečį. Jis buvo tik žmogus, kuris miegojo tame pačiame kambaryje (ne toje pačioje lovoje!) valgė prie to paties stalo ir nuolat skųsdavosi, kad kojinės stalčiuje ne taip suporuotos... Šiaip jis buvo gana geras žmogus, tik labai neįdomus. Metams slenkant, Mečys darėsi vis nuobodesnis, iki mūsų vedybos paskendo nuobodulio dumble.

     Kol namie tebuvo vaikai, turėjome apie ką kalbėti, kuo rūpintis ir net už ką susibarti. Kai vyresnioji mergaitė ištekėjo ir su vyru išsikėlė į Kaliforniją, o Arvydukas išvažiavo į universitetą, likome tik mudu ir labai didelė tuštuma. Aš kasdien ėjau į savo darbą, Mečys į savąjį. Vakare susitikdavom, užkąsdavom, pasėdėdavom prie televizijos (Mečys po pirmo pusvalandžio visuomet imdavo knarkti), o paskui į lovas — jis į savo, aš į savąją. Jeigu retkarčiais Mečio dėmesys nukrypdavo į mano pusę, tai visa jomeilė būdavo tokia pat neįdomi, be entuziazmo, kaip ir visas mudviejų gyvenimas !

     Nesvarbu, kiek man metų, bet stengiuosi rengtis gražiai, išlaikiau beveik jaunatvišką figūrą (sveriu tiek pat, kaip prieš vestuves!), o Mečiui vis tiek: esu — gerai, nėra — dar geriau.

     Mudu susituokėme Vokietijoje prieš pat emigraciją. Meilė buvo tokia didelė ir karšta, kad vienas be kito negalėjome valandėlę iškęsti. Galas žino, kur viskas dingo? Tiesa, pradžioje įsikurti šiame krašte buvo sunku. Ypač man buvo nelengva, nes turėjau auginti vaikus ir dirbti fabrike. Buvo svarbu prasigyventi. Mečys neturi ypatingo išsilavinimo — jis tik braižytojas, tai nedaug uždirba. Jeigu ne mano alga, nebūtume nusipirkę tokių puikių namų, nebūtume vaikų į mokslus išleidę.

     Žinoma, dabar visas turtas padalintas per pusę: namus pardavėm, nes pinigus lengviau pasidalinti.

     Mudu su Mečiu taip buvome užimti įsikūrimo ir pragyvenimo rūpesčiais, kad pamažu nutolome nuo vienas kito, likome lyg du nepažįstami žmonės. Susėdam, būdavo, sekmadienį pietų valgyti ir neturime bendros kalbos. Tylime abu, tik peiliai ir šakutės barška. Po pietų Mečys eina nusnūsti, aš susimazgoju, paskaitau... Jeigu pasiūlydavau kur į svečius ar į kiną, vyras griežtai atsisakydavo: "Tu eik, man ir namie gerai”. Aš labai nemėgstu viena kur eiti. Vis reikia teisintis, aiškintis, kodėl viena (žinoma, dabar visiems aišku, kodėl aš viena...).

     Jau sakiau, kad su Mečiu jokios kalbos sumegzti nebuvo įmanoma. Jis žinojo tik savo darbą ir televiziją. Jokių knygų neskaitė, jokia politika, lietuviška veikla, kelionėmis ar pan. nesidomėjo. Aš nenorėjau per daug priekaištauti: nenori — nereikia. Mano darbas yra atsakingas (esu savo įstaigos vedėjo pavaduotoja, o pas mus dirba 250 darbininkų), daug energijos reikalauja, o dar reikėdavo namų ruošą atlikti ir vaikus auginti. Kartais net džiaugdavausi, kad vyras ramaus būdo, nieko nereikalauja ir nenori. ..

     Taip vieną dieną pažvelgiau į save veidrodyje ir net nusigandau: nagi, pradedu senti! Dar metai, dar antri, treti ir bus po viskam. Kas tada liks iš gyvenimo, kai nebeisiu į darbą, o ištisas dienas tylėdami su Mečiu slankiosime savo ištaikinguose, negyvuose namuose? Mudu su vyru vienmečiai, tai ir pensija abiem drauge ateis. Nuo tokių minčių ėmė darytis neapsakomai baisu. Daug dienų ir naktų kankinausi, ieškodama atsakymų į visokius šiurpius klausimus, o tada pradėjau šnekinti vyrą: ką jis apie mudviejų ateitį galvoja?

     Mečys atrodė labai nustebęs. Kas čia man šovė galvon? Gyvensim, kaip tūkstančiai gyvena, kad tik sveikatos užtektų.

     Aš nebuvau linkusi taip lengvai pasiduoti, tačiau Mečys į kalbas nesileido. Galite įsivaizduoti, kad mūsų namuose šalia nuobodulio įsitaisė dar ir susierzinimas. Žodis po žodžio — įsiliepsnodavo ginčai, piktumas. Negaliu sakyti, kad mudu tylėjome, bet tylą pakeitė barniai.

     Taip prasitąsėme kokius metus ir tada nutarėme skirtis. Turi būti kažkas geresnio vedybiniame gyvenime, kaip nuobodulys arba barniai... Išsiskyrėme beveik draugiškai, pasidalinome bendro gyvenimo liekanas per pusę: čia tau, čia man, lyg vaikai saldainių maišelį. Slaptai širdyje tikėjausi, kad Mečiui viengungystė nepatiks. Greitai susipras, kaip sunku be žmonos, susipras, kad klydo mūsų bendro gyvenimo nevertinęs. Jis pasiges manęs, sugrįš, atsiprašys, prižadės pasikeisti, ir vėl gyvensime abu, kaip savo vedybų pradžioje. Juk mudviem tikrai nedaug trūko iki gražaus sugyvenimo: tik trupučio energijos, krislelio pastangų, geresnės tarpusavio komunikacijos. Skyrybų periodas buvo lyg naujų, geresnių bendro gyvenimo kelių ieškojimas. Juos mums užpustė kasdienybė, bereikėjo tik nukapstyti metų plutą ir vėl gražiai gyventi drauge.

     Matot, įvyko beveik lygiai taip, kaip aš tikėjausi. Mečys tikrai atgijo ir suprato, kad vienam gyventi nėra labai lengva, ypač kai senatvė krebždena apie duris. Tačiau jis iškrėtė vieną netikėtumą: susirado kitą moteriškę, tokią ryškiai dažytą našlę... Net į galvą man nebūtų atėję, kad Mečiui tokios rūšies moterys patiktų. Jis visuomet buvo rimtas, protingas vyras.

     Šiuo metu atrodo, kad aš pralaimėjau ir likusią dalį gyvenimo teks praleisti vienatvėje. Nesu tokia, kuri, visus principus pametusi, kito vyro draugystės ieškočiau. Iš tikrųjų blogiau nebus ir vienai gyvenant. Vis tiek aš buvau beveik viena, nes Mečys tiek mažai dėmesio man skirdavo...

KALBA MEČYS

     Aš esu Adai labai dėkingas, kad pasiūlė skyrybas. Kitaip nebūčiau sutikęs Marytės. Jos draugystėje nukrinta nuo mano pečių metų našta — jaučiuosi vėl jaunas, žvalus, energingas ir gyvas. Su Ada gyvenimas buvo labai vienodas, ramus, beveik nuobodus. Žinoma, aš neturėčiau skųstis, nes ji buvo gera moteriškė, gera motina ir rūpestinga žmona. Tačiau savo gyvenimą ji buvo paaukojusi darbui įstaigoje, paskiau vaikams ir tik paskutinėje vietoje buvau aš. Per eilę metų pripratau, apsipratau, išmokau prisitaikyti. Ji vadino mane nuobodžiu, neįdomiu vyru ir ilgainiui tikrai toks tapau. Jeigu moteris, kurią mylėjau, su kuria buvau surišęs savo gyvenimą, buvo tik tokios nuomonės apie mane, tai kaip galėjau nesutikti? Aš iš tikrųjų esu gana ramaus būdo, nemoku gražiai pašnekėti, pažibėti kur draugijoje. Namai, šeima — tai mano elementas, kuriame jaučiuosi geriausiai. Parėjęs iš darbo, mėgstu ramiai pasėdėti, gal net nusnausti. Argi tai blogai? Ada nori, kad po tokios eilės metų mudu burkuotume, lyg jaunavedžiai. Žmonės sensta, keičiasi... Aš beveik šešiasdešimt metų! Ada taip pat ne šešiolikinė. .. Ji savęs nemato ir vis įsivaizduoja, kad nepasikeitusi nuo medaus mėnesio laikų. Mėgstamiausias Ados pasakymas būdavo, kad jos svoris nepasikeitė nuo vestuvių — sverianti tiek pat. Tik tas svoris dabar visai kitaip išdėstytas: tada ji buvo apvali, judri ir apkabinama, dabar — kaulėta, kieta ir sustingusi...

     Skyrybų tikrai nenorėjau. Būtume gyvenę ir nugyvenę amžių abu kartu. Tik ji pradėjo kažko priekabiauti, kažko ieškoti. Išnyko ramybė namuose. Aš manau, kad Ada norėjo tik mane "pamokyti” ir nubausti, pasiūlydama skirtis. Neprieštaravau. Viską atidaviau, ko tik ji norėjo. Juk ir ji dirbo visą gyvenimą, todėl visas mūsų turtelis buvo drauge sukauptas.

     Šiandien jaučiuosi beveik laimingas. Ados daugiau niekuomet nenorėčiau, nes pamačiau, kaip maloni yra moters draugystė. Marytė gerbia mane, pagiria, įvertina. Su Ada gyvendamas, niekad neieškojau kitos moters draugystės. Šeimoje ištikimybė man labai svarbi. Dabar jaučiuosi laisvas, nors tos laisvės pats ir neieškojau. Tik vienas mažas kirminėlis kartais bando krustelėti mintyse — tai religijos klausimas. Žinau, kad Bažnyčios akyse santuoka yra nesuardoma, ir aš neturiu teisės vesti Marytės, nors ir negyvenu su Ada. Gerai, kad Marytė, atrodo, mano sąžinės nusistatymą gerbia ir nesispiria tuoktis.

     Nežinau, ką vėliau darysiu, bet tuo tarpu galiu gyventi ir taip. Vargšė Ada, pati sau bausmę užsitraukė. Ji būtų mielai mane atgal priėmusi, jeigu tik būčiau grįžęs. Tuoj po skyrybų aš buvau labai pasimetęs, bet dabar jau apsipratau ir už jokius pinigus nenorėčiau su Ada gyventi.