Spausdinti

ALEKSANDRA VAISIŪNIENĖ

     Su šių metų sausiu pasirodė pirmieji malonūs religinės ir tautinės veiklos ženklai. Vos tik prieš porą savaičių atvykus dr. Vytautui Dambravai, jau sausio 12 d. lietuviai dalyvavo jo suruoštose nepaprastose pamaldose. Pirmiausia gražioje saleziečių Don Bosco koplyčioje, Caracas mieste, nemaža mūsų tautiečių grupė susirinko pirmajai adoracijos valandai už Lietuvą. Visa to proga — Mišios už amžinos atminties saleziečių aspirantą Petrą Perkumą, minint jo mirties 44 metų sukaktį. Mišias laikė jo brolis kun. Antanas Perkumas, katalikų misijos vadovas Venecueloje. Petras Perkumas mokėsi saleziečių amatų mokykloje Italijoje ir ten mirė, sulaukęs vos 19 metų amžiaus. Saleziečiai jau nuo pat jo mirties šaukiasi jo globos, tikėdamiesi, kad tuoj bus galima užvesti beatifikacijos bylą, pripažinti jį šventuoju. Kadangi jaunuolis buvo didelis Eucharistijos garbintojas, lietuviai noriai priėmė pasiūlymą pradėti eucharistinę maldos akciją už Lietuvą, prašant grąžinti prarastą laisvę, globoti lietuvius priespaudoje ir išeivijoje. Adoracijoje buvo kalbamos labai gražios iš senų laikų išlikusios maldos. Vi-siems dalyviams buvo tikrai didelis įspūdis.

     Mišių metu dr. Dambrava išsamiai ir jautriai apžvelgė šventą Petro Perkumo gyvenimą, apibūdindamas jį kaip brolį, draugą ir apaštalą. Apgailestavo, kad lietuviai katalikai, būdami kuklūs, lėti, o kartais ir apsileidę, vėlai atkreipė dėmesį į šį jauną ir skaistų Bažnyčios sūnų, kurį daugelis saleziečių jau jo mirties valandą vadino šventuoju. Pirmoji biografija po šio jaunuolio mirties buvo parašyta ne lietuvių, o italų saleziečių. Paskui pasirodė biografijos portugalų ir kinų kalbomis. Lietuvių saleziečių, dirbančių Šv. Kazimiero parapijoje San Paulo mieste, iniciatyva Petro Perkumo biografija pasirodė lietuvių kalba 1979 metais.

     Pamaldų dalyvius jaudino pasakojimas apie skurdžią Petriuko vaikystę ir nepalaužiamą nusistatymą tapti saleziečiu, sunkią pradžią Italijoje, apie tolimesnį jo šventumo vystymąsi, apie apaštalavimą ir pagaliau paskutinės valandos šioje žemėje, kurios dar labiau atskleidė Dievui pražydusį skaistų žiedą. Petriuko gyvenimo šūkis buvo: tauri širdis, dosni dvasia, plieninė valia! Jaunuolis savo gyvenimu įrodė, jog jis tobulai vykdė Don Bosco raginimą būti pastoviai linksmam, stropiam moksle ir tikėjime, uoliam patraukti į gera savo draugus. Gražiai nupasakotas Petriuko apaštalavimas laiškais ir išryškintas turiningas jo religinis gyvenimas.

     Dr. Dambrava pažymėjo, kad Petriukas mokėjo kūną palenkti dvasiai. Jis buvo kuklus pasiryžėlis, mokėjo pernešti nepasisekimus ir juose, kaip ir skausme ar sunkioje ligoje ir net mirties valandą, įprasminti savo gyvenimą, pašvenčiant visa, ir save patį, Jėzui ir Dievo Motinai. Jo gyvenimą galima laikyti paprastu, bet kartu jis buvo ir nepaprastai didingas, daugeliui nepasiekiamo šventumo, atsiduodant pareigai, rodant pagarbą ir paklusnumą vyresniesiems, pasižymint kentėjimo dvasia ir pagaliau negęstančia meile Viešpačiui, lydėjusią jį žemiškoje kelionėje į dangų.

     Toliau dr. Dambrava kalbėjo: "Keturiasdešimt ketverius metus šios valandos laukė salezietis Petras Perkumas, kol Venecuelos lietuvių šeima, kaip kadaise tiek kartų jis pats, suklupo Švenčiausiojo garbinimui, melsdami Lietuvai laisvės, o mūsų jaunimui ir mums patiems dangaus malonių. .. Petriukas skelbė savo menkystę, eidamas dorybės keliu; kokia tad turi būti mūsų pačių menkystė, kai mes — tik 'klystantys žmonės maldaujam malonės’?” Paskui kalbėtojas ragino lietuvius atsiprašyti gailestingąjį Dievą už savo menkystę ir siųsti širdies giesmę Jėzui per šį skaistų jaunuolį. Pagaliau pridūrė, jog jis nuolankiai ir pamaldžiai prašąs, kad mintys kaip žaibas perskrostų, kaip ugnis užlietų brolių lietuvių širdis visame pasaulyje, uždegdamas juos aukoti savo gyvenimą Jėzui ir Marijai. Su kun. Yla jis kartojo:

     "Pašauk, o Viešpatie, jaunystėj
     Drąsiausius brolius ir seses!
     Tegu mūsų tautos kelius pašvęs,
     Kad Tavo pergalė pražįstų”.

     Mišioms pasibaigus, kun. Antanas Perkumas dėkojo dr. Dambravai už tokį gražų vadovavimą pamaldoms ir taip pat visiems šių pamaldų dalyviams. Pamaldose dalyvavo nemažas būrelis Caraco bendruomenės veikliųjų veikėjų, o taip pat svečias inž. Feliksas Zubras, lenkų bendruomenės pirmininkas Venecueloje, Lietuvoje gimęs ir mokęsis. Jis sveikino kleboną už tokias įspūdingas pamaldas. Sakė, kad šias pamaldas laiko vienomis iš pačių prasmingiausių ir geriausiai pavykusių. Jis prašė adoracijos teksto, išreikšdamas norą ir ateityje dalyvauti maldose už Lietuvą. Jo nuomone, esąs "geriausias ir išmintingiausias dalykas maldoje kalbėtis su Viešpačiu tautos reikalais, viltingai pavesti jam ateitį ir šauktis jo pagalbos, o lygiai ir savo šventųjų užtarimo”.

     Buvo išreikšta viltis, kad lietuvių jaunimas ateityje labiau supras reikalą ir tautinę pareigą įsijungti į bendruomenės maldas už tėvų žemę ir rimtai pasimokyti iš pavyzdžių, kuriuos jiems duoda šventieji, kaip pavyzdžiui, Petras Perkumas.

• Belgijoje įvyko dešimtasis katalikų kaimo jaunimo suvažiavimas, kuriame dalyvavo keli šimtai delegatų iš 22 kraštų.