Spausdinti

Paruošė VYTAS BUTVILA

ŽVILGSNIS Į TĖVYNĘ

     Ir dienos kelyje, ir nakties sapnuose mes matome savo gražiąją tėvynę Lietuvą. Ji mums dvasinių turtų brangiausias aruodas. Jos žemė, lyg deimantais išklota, kur purvas virsta juodu brangakmeniu, o dulkės žėri auksu. Dabar ji pavergta, kankinama, ašarose paskendusi. Ji gyva skausmuose, kūrybinga tamsoje, karšta tikėjimu ir viltimi.

     Kai tėvynėje rieda raudoni tankai, gabendami rusinimo ginklus, lietuvio genijus kovoja, ieškodamas laisvės spindulių, kalėjimų grasinimus ir vergų stovyklas atidėdamas rytojui, jis dvigubai ar trigubai atidirba šiai dienai.

     Ant rašomojo stalo krūva laikraščių, žurnalų, gautų iš Lietuvos. Gali verkti, gali juoktis ir tik trupinėliais pasidžiaugti, kurių tiek maža. Šalia partinės spaudos atsirado ir pogrindžio spauda, kuri atidengia tikrąjį Lietuvos gyvenimo vaizdą. Šalia rusų, komunistų, išdavikų kitą didelę Lietuvos dalį sudaro taurūs lietuviai, kurie, kaip rašytojų suvažiavime 1946 m. spalio 1-2 d. Vilniuje pareiškė mūsų žymusis rašytojas V. Mykolaitis-Putinas: "Kaip jūs kovojate už savo idėjas, taip aš galiu kovoti. Kaip jūs sėdėjote kalėjimuose, taip ir aš galiu sėdėti” (pogrindžio žurnalas "Alma Mater”, nr. 4).

     "Aš — revoliucijos dalyvis, aš — komunistas”, šaukia poetas Antanas Jonynas, bučiuodamas raudonąją vėliavą ir didžiuodamasis Lenino ordinais, o ten slėptuvėse tarška rašomosios mašinėlės, skleisdamos laisvės žodį.

     ''Mes, komunistai, gerbiame islamą, kaip ir kitas religijas, ir jas išpažįstančių žmonių religinius įsitikinimus”, sakė komunistų partijos 26-tame suvažiavime draugas L. Brežnevas, o tuo pačiu metu Lietuvoje teisė ir kaltino žmones už tikėjimą ir bažnyčių lankymą.

SUSIDOMĖJIMAS KAZIU BORUTA

     Rašytojas Kazys Boruta buvo ištremtas į Sibirą ir prarado sveikatą Gulage. V. Drazdauskas, kuris buvo grožinės literatūros direktorius ir išleido K. Borutos knygą "Bal-taragio malūnas” (ji 1946 m. buvo išimta iš bibliotekų), taip pat atsidūrė Gulage. O štai 1980 m. "Literatūros ir meno” 44-tame numeryje kritikė Dalia Striogaitė, rašydama apie Vytauto Kubiliaus knygą "Kazio Borutos kūryba” (Vaga, Vilnius, 1980) ir Valerijos Vilnonytės "Kazys Boruta” Bibliografija 1920-1976 (Respublikinė valstybinė biblioteka. Vilnius, 1978), sako: "Pastaruoju metu iškilęs susidomėjimas Kaziu Boruta bei jo kūryba, kuri lig šiol dar vis nebuvo išsamiai, visapusiškai išnagrinėta, tarsi ūžtelėjusi banga išmetė į krantą reikšmingų mokslinių veikalų. Kai prieš keletą metų "Vagos” leidykla išleido kūrėjo atminimui parengtus Raštus, po to visai dėsningai sekė personalinės rašytojo bibliografijos pasirodymas, o štai dabar turime jau ir monografiją "Kazio Borutos kūryba”.

GRIŠKEVIČIUS PRIŽADĖJO BREŽNEVUI MĖSOS IR PIENO

     Komunistų partijos suvažiavime po ilgos, keturias valandas užtrukusios Brežnevo kalbos kalbėjo mažieji vadai. Savo kalboje Lietuvos komunistų vadas Griškevičius, daug kartų gyręs Brežnevą, dar pridėjo: "Lenininiu darbo stiliumi, politiniu išmintingumu ir žmogiškumu, nuolatiniu rūpinimusi liaudies gerove, nenuilstama kova už taikos išsaugojimą ir stiprinimą Leonidas Brežnevas pelnė plačiausią pripažinimą ir giliausią pagarbą mūsų šalyje ir visame pasaulyje” (plojimai). Paskui, baigdamas kalbą, užtikrino Brežnevą, kad parūpins mėsos ir pieno: "Lietuvos TSR vidutiniškai vienas asmeninis pagalbinis ūkis praėjusiais metais, tesiogiai realizuodamas produkciją mėsos kombinatuose ir pagal kontraktacijos sutartis, pardavė valstybei maždaug 290 kilogramų mėsos gyvo svorio, o skaičiuojant vienai asmeniniame pagalbiniame ūkyje laikomai karvei paruošta daugiau kaip 1600 kilogramų pieno. Bet galima pasiekti ir geresnių rodiklių. Nenukrypstamai vykdydami partijos numatytus uždavinius, stengsimės, kad būtų geriau naudojamas šis maisto produktų šaltinis”.

ADOMO MICKEVIČIAUS PAMINKLAS

     "Literatūra ir menas” lapkričio 1 d. numeryje rašo: "1915 m. į Vilnių atvyko žmogus, kuriam buvo lemta tapti vienu didžiausių romantizmo poetų ir atlikti ypatingą vaidmenį lietuvių bei lenkų dvasiniame gyvenime. Vilnius, kaip ir pati Lietuva, buvo pusė Adomo Mickevičiaus likimo, jo meilė ir nostalgija.

     Kol kas didžiausią paminklą Lietuvoje sau yra pasistatęs pats A. Mickevičius — kūriniais, išverstais lietuvių poetų. Poeto gyventas vietas dabar žymi tik memorialinės lentos ir muziejėlis. Ikikarinę idėją pastatyti Vilniuje monumentą A. Mickevičiui primena kelios lenkų skulptoriaus H. Kunos granitinės plokštės su reljefais, suguldytos prie Dailės instituto rūmų. A. Mickevičiaus temą vaizduojamojoje lietuvių dailėje lietė skulptoriai E. Varnas, P. Deltuva, A. Ambraziūnas. O dabar Lenino premijos laureato Gedimino Jokūbonio dirbtuvėje iš gipsinio darbo modelio į molį perkeliamas 4,5 m aukščio turėsiantis kūrinys bus pirmasis skulptūrinis paminklas, pastatytas didžiajam poetui Lietuvoje, jo jaunystės mieste.

     Paminklui numatyta vieta — trikampė erdvė senamiesty šalia Šv. Onos bei Bernardinų ansamblio ir Vilnios. Netoliese A. Mickevičiaus gyventa, vaikščiota; pasakojama, kad priešais Šv. Onos bažnyčią buvusios Bernardinų kapinaitės teikusios sugestijų poeto kūrybai”.

KAIP GIMSTA TAUTINIAI ŠOKIAI?

     Mūsų spaudoje daug buvo rašoma apie tautinius šokius ir ne kartą linksniuojama Juozo Lingio pavardė. Dabar J. Lingys ("Tiesa”, nr. 44), "Lietuvos” ansamblio vyriausiasis baletmeisteris, pasisako, kaip gimsta jo vadovaujamos grupės tautiniai šokiai ir koks jų tautosakinis atitikmuo. Jis taip rašo: "Šokiu galima perpasakoti ištisą žmogaus gyvenimą, atskleisti jo likimą ir darbus, jausmus ir svajas. Šokis nepaprastai talpus ir iškalbingas.

     Daug metų studijavau liaudies šokius, gilinausi į tautosakininkų surinktą medžiagą. Rankraščiuose radau šimtus lietuvių liaudies šokių aprašymų. Neišsemiamu kūrybos šaltiniu* tapo susitikimai, pokalbiai su vyresniosios kartos žmonėmis. Visa tai vėliau ir įgalino praturtinti "Lietuvos” ansamblio programą.— jos choreografinę dalį — naujais šokiais.

     Baletmeisterio darbas nesibaigia vienu ar kitu sukurtu šokiu, kuris, aišku, niekada ir nėra iki galo tobulas. Šis darbas nuolat reikalauja ieškoti naujų choreografinės išraiškos priemonių.

     Kaip gimsta šokis? Kurdamas jį, stengiuosi nenutolti nuo liaudies šokio dvasios, nors kai ką, ypač sukinius, kai kuriuos šuolius pritaikau, remdamasis klasikiniu baletu. Tai liaudies šokį pagyvina, suteikia galimybių meistriškiau jį atlikti. Visuomet ieškau šokio idėjos — be jos jisai būtų tinkamas tik pramogai. Idėją atskleisti padeda visi komponentai — muzika, tekstas, judesiai, brėžinys, nuotaika”.

150 METŲ NUO JURGIO ZAUERVEINO GIMIMO

     "Literatūros ir meno” savaitraštyje Domas Kaunas straipsnyje "Tautų ryšininkas” rašo apie Jurgį Zauerveiną, antrojo Lietuvos himno autorių.

     Jurgis Julius Justus Zauerveinas gimė 1831 m. sausio 15 d. Hanoveryje, tačiau didesnę jaunystės dalį praleido Gronau miestelyje, į kurį 1841 m. persikėlė jo tėvai. Dar gimnazijos suole jaunuolis išmoko graikų, lotynų ir hebrajų kalbas. Studijuodamas Getingeno universitete, iš anglų, vengrų, ispanų, o Vienos universitete — iš turkų, serbų studentų išmoko jų gimtąsias kalbas. Getingeno turgaus aikštėje žmonės matė studentą tupint prie laužo, "valkatų” apsuptą. Tai būsimasis poliglotas gilinosi į čigonų kalbos paslaptis. Nukeliavęs į Angliją, išmoko škotų ir airių; iš misionierių, kurių netrūko Londone, kinų, indų, Kaukazo, Vidurinės Azijos gyventojų ir kitas rečiausias kalbas. Afrikos genčių dialektus įvaldė, nukeliavęs į jų žemes. Nemažai kalbų (lietuvių, sorbų, lenkų, norvegų ir kt.) J. Zauerveinas mokėjo taip gerai, kad laisvai rašė eiles. Kiek kalbų jis iš viso mokėjo? Į šį klausimą atsakyti sunku. Pats J. Zauerveinas 1885 m. savo dienoraštyje užrašė, kad jis moka 60 kalbų. J. Basanavičius, geras poligloto draugas, tvirtino: apie 70-80.

     J. Zauerveinas studijavo kalbas, filosofiją bei teologiją, tačiau mokslininku netapo, nors 1873 m. Getingeno universitetas jam suteikė filosofijos daktaro ir laisvųjų menų magistro laipsnius, o Krokuvos akademijos antropologijos skyrius išrinko savo nariu.

     Su lietuviais J. Zauerveinas susidūrė jaunystės mieste Gronau. Tai buvo fabrikų darbininkai, iš jų ir išmoko lietuviškai (M. Kūjaus žiniomis, J. Zauerveinas lietuvių kalbą išmoko iš katekizmo, rasto Prahos universiteto bibliotekoje). 1874 m., grįždamas iš Tartu, stabtelėjo Stalupėnuose. Tai buvo pirma pažintis su Mažąja Lietuva. Nuo 1877 m. kalbų mokovas lietuvininkų žemėje ėmė lankytis nuolat. Dažniausiai jis apsistodavo Šilininkų kaime, kurį supo nuostabi Šorelių giria. Ją J. Zauerveinas praminė "Rojaus darželiu” ir apdainavo savo lietuviškuose eilėraščiuose. Poetas netruko suartėti su "Lietuviškos ceitungos” redaktorium M. Šernium bei kitais Mažosios Lietuvos visuomenininkais.    

     Poetas piktinosi Prūsijos valdžios germanizavimo politika, ypač stipriai jaučiama švietimo sistemoje. 1882 m. jis iškėlė mintį įsteigti Lietuvišką mokslo draugiją. Nors sumanymą priešininkai ir sužlugdė, tačiau pastangos nebuvo bevaisės: 1885 m. įsikūrė "Birutės” draugija. 1887 m. poetas išrenkamas jos pirmininku. J. Zauerveinas prisidėjo prie Lietuvių rinkiminės draugijos įsteigimo, agitavo organizuoti sekmadienines jaunimo mokyklas, parašė kelis peticijų tekstus (1878, 1888, 1896) Vokietijos monarchams.

     1879 m. pradėjęs bendradarbiauti "Lietuviškoje ceitungoje”, poetas per 20 metų sukūrė daugiau kaip 300 eilėraščių, poemų ir baladžių, romantiškai aukštinančių lietuvių kalbą, jų kaimo gamtos grožį...

     J. Zauerveinas mirė 1904 m. gruodžio 16 d. Osle (Norvegija). Jo kūnas buvo atvežtas ir palaidotas jaunystės miesto Gronau kapinėse.

PANEVĖŽIO TEATRAS

     Panevėžio teatro vyriausias režisierius Donatas Banionis, paskirtas naujoms pareigoms vietoje Juozo Miltinio, straipsnyje "Vienu ritmu” rašo, kad "panevėžiečių dramos teatro tradicija nepertraukiama, išlaikoma ta kryptis, kurią nubrėžė teatro įkūrėjas J. Miltinis su savo mokiniais: tai žmogaus psichologijos tyrinėjimas, jos turtingumo ir prieštaringumo atskleidimas, remiantis pirmaklase dramaturgija”.

     Juozas Miltinis, nors formaliai ir nedirba teatro kolektyve, bet kūrybinis bendradarbiavimas tęsiamas. Panevėžio teatras yra vienas iš žymiausių plačioje tėvynėje”.

LIETUVIŲ KALBOS LEIDINIAI

     Paskutinį dešimtmetį lituanistai kalbininkai išleido nemaža vadovėlių, skirtų mokyklų lituanistams. 1971-1975 m. pasirodė doc. J. Pikčilingio "Lietuvių kalbos stilistika (I ir II d.). Po docenčių E. Jakaitienės, A. Laigonaitės ir A. Paulauskienės "Lietuvių kalbos morfologijos” buvo išleista prof. J. Palionio "Lietuvių literatūrinės kalbos istorija”. Praėjusiais metais išėjo E. Jakaitienės "Lietuvių kalbos leksikologija” ir prof. Z. Zinkevičiaus "Lietuvių kalbos istorinės gramatikos” pirmoji dalis. Naujausias vadovėlis — docento Aldono Pupkio "Kalbos kultūros pagrindai”.

LIETUVIŲ KALBOS ISTORIOGRAFIJA

     Leonas Gineitis, filologijos daktaras, vienas žymiųjų lietuvių literatūros tyrinėtojų, minint 60 m. amžiaus sukaktį, pareiškė: "Artimiausiu laiku įteiksiu leidyklai naują tyrinėjimų studiją — "Lietuvių literatūros istoriografija iki 1940 m.” Prie šios apybraižos dirbau beveik penkerius metus. Tai daugiau kaip 400 puslapių knyga, apimanti ilgą laikotarpį — pradedant pirmaisiais užsiminimais apie lietuvių literatūrą 16 šimtmetyje, baigiant ketvirtuoju mūsų amžiaus dešimtmečiu. Kokie momentai šiame tyrinėjime svarbiausi? Kaip žinia, lietuvių literatūros istoriografijos užuomazgos pirmieji darbai parašyti daugiausia ne lietuvių, o vokiečių, lenkų, lotynų kalbomis ir skirti ne tik mūsų, bet ir kitų tautų šviesuomenei. Todėl ir mano darbe didelis dėmesys — tarptautiniams ano meto mokslininkų ryšiams ir bendravimui. Studijoje plačiau apsistota ties lietuvių raštijos darbininko Gotfrido Ostermejerio veikla ir jo vokiečių kalba parašyta "Pirmąja lietuvių giesmynų istorija”, plačiau tyrinėtas ir Liudviko Rėzos indėlis, vokiškai parašyta jo "Lietuviškos biblijos istorija”. Plačiai analizuoti "Lietuviškųjų raštų ir raštininkų” autoriaus Jono Šliūpo literatūros istorijos tyrinėjimai, duotas Mykolo ir Vaclovo Biržiškų, V. Maciūno istoriografinių ir knygotyrinių darbų įvertinimas.

     Lietuvių literatūros istoriografijos apybraiža — pirmasis toks tyrinėjimas tarybinėje lietuvių istoriografijoje. Tikiuosi — jis bus naudingas moksliniams darbuotojams, dėstytojams, studentams ir visiems, besidomintiems lietuvių literatūros praeitimi”.

PRŪSŲ KALBA DABARTIES MOKSLUI

     "Tiesoje” Saliamonas Vaintraubas rašo, kad jau dvidešimt metų senosios prūsų kalbos šaltinius, jos žodyną bei sandarą, ryšius su kitomis kalbomis, vertimų problemas tyrinėja Vilniaus universiteto baltų filologijos katedros vedėjas, akademikas Vytautas Mažiulis.

     Šiemet iš spaudos išeis daugiatomio darbo "Prūsų kalbos paminklai” antroji dalis. Pirmojoje, pasirodžiusioje anksčiau, buvo pateiktos iki mūsų dienų išlikusių XIV-XVI amžiaus prūsų kalbos šaltinių fotokopijos, antrojoje spausdinami vertimai, platūs komentarai. Šis kapitalinis darbas tęsiamas toliau. Lygiagrečiai V. Mažiulis baigia ruošti trijų dalių prūsų kalbos žodyną. Jame bus pateikta apie pusketvirto tūkstančio žodžių.

     Pats seniausias iki mūsų dienų išlikęs rankraštinis baltų kalbų paminklas yra prūsiškas: tai nedidelis XIV amžiaus vokiečių-prūsų kalbų žodynėlis.

     Dvejais metais anksčiau negu pirmoji lietuviška knyga išspausdinta prūsiškai. Tyrinėtojai taip pat domisi šen bei ten — senuosiuose dokumentuose, vietovardžiuose ir panašiai — aptinkamais atskirais kalbos fragmentais”.

LIETUVOS MOKSLINĖ VEIKLA

     Lietuvos Mokslų akademijos visuotiniame susirinkime prezidentu perrinktas J. Matulis. Institutų direktoriais patvirtinti: Lietuvių kalbos ir literatūros — K. Korsakas; Matematikos ir kibernetikos — V. Statulevičius; Fizikos — J. .Viščakas; Puslaidininkių fizikos — J. Požėla; Fizikinių-techninių energetikos problemų — J. Vilemas; Chemijos ir cheminės technologijos — R. Višo-mirskis; Biochemijos — L. Rasteikienė; Zoologijos ir parazitologijos — P. Zajančauskas; Botanikos — A. Merkys; Ekonomikos — J. Maniušis; Istorijos — B. Vaitkevičius; Filosofijos, sociologijos ir teisės — J. Macevičius.

     Ataskaitiniais metais išradimais pripažinta 111 darbų. Iš spaudos išėjo 190 leidinių, jų tarpe 60 monografijų. Mokslininkų darbai buvo patentuoti JAV, Anglijoje, Kanadoje, Vokietijoje ir kitur.

• Nobelio laureato Adolfo Perez Esquivel kambary Buenos Aires mieste yra kryžius ir popiežiaus Jono Pauliaus II paveikslas. Jis yra pasakęs: “Mes esame beginkliai, neturime jėgos, bet mes turime didesnę jėgą, kuri išplaukia iš Šv. Rašto”.

•    Kun. Robert F. Drinan, kuris, paklausęs popiežiaus raginimo, pasitraukė iš JAV kongreso, dabar priimtas dėstyti Georgetown universitete, teisių centre. Čia jis visų pirma praves seminarą tarptautinių žmogaus teisių klausimais.

•    Nauju Paryžiaus arkivyskupu popiežius Jonas Paulius II paskyrė Jean Marie Lustiger, 54 m., į katalikybę atsivertusį žydą, kurio motiną naciai yra nužudę Auschwitze. Jo tėvai—Lenkijos žydai. Prieš tai jis buvo Orleano vyskupu Prancūzijoje.