DALIA STANIŠKIENĖ   

("Laiškų lietuviams” konkurse II premiją  laimėjęs straipsnis)

Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria (1 Kor 13).

Ne žemės derlumu, ne rūbų įvairumu, ne gamtos gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tauta, bet savo kalbos išlaikymu ir vartojimu.    (Kan. M. Daukša)

     Perskaičius šių metų "Laiškų lietuviams” konkurso temą—"Kaip išlaikyti šeimos vienybę ir lietuviškumą” — minty iškilo dvi pagrindinės sąvokos: komunikacija (šeimos vienybei) ir lietuvių kalba (lietuviškumui). Tai labai sutrumpintas ir suprastintas atsiliepimas į šias dvi atskiras temas, kurioms iš tiesų nėra vieno atsakymo, kurios slepia daug sunkumų, problemų, niuansų... Tačiau tarp šių dviejų temų randamas ir ryšys: šeimos lietuviškumas dažnu atveju padeda šeimą suvienyti; o vieninga šeima gali tuo pačiu padėti jos lietuviškumui. Bet būna ir atvirkščiai, kada viena sąvoka kitai kenkia. Tai būna tokiais atvejais, kada lietuvybės vertybė padedama aukščiau už patį žmogų... Jei vaikas šeimoj nelaimingas, jis gali nusisukti ir nuo lietuvybės; nevieninga lietuviška šeima gali atstumti vaiką ir nuo lietuviškumo.

     Rašytojas Eugene Kennedy teigia, kad subrendusio žmogaus pažymys nėra tai, kad jis jau pasiekė savo tikslą, bet tai, kad jis žino, kur jis keliauja ir kaip ten patekti. Tokio subrendimo reikia ir šeimoje, kuri nori išlaikyti vienybę ir lietuviškumą.

     Kiekvienas mūsų kasdien, kas valandą keičiamės. Ir todėl reikalinga nuolatos ieškoti būdų bei priemonių iškylančioms problemoms spręsti. Priėmus vienas kitą — vyrai žmonas, žmonos vyrus, tėvai vaikus, vaikai tėvus — kaip žmones, nuolat klystančius, puolančius, bandančius, nusiviliančius, bet vėl mėginančius pakilti, bus pagrindas statyti šeimos ir lietuvybės mūrą.

     Pirmiausia, kas yra krikščioniška šeima? Bažnyčia mus moko, kad santuoka — tai Kristaus ir Bažnyčios vienybės simbolis, tai iš tiesų maža Bažnyčia, sukurta dviejų žmonių. Taigi: "Krikščioniškoji šeima, kaip mažutė išganymo bendruomenė, turi būti ženklas Dievo meilės, kuri parodyta žmonėms Bažnyčioje per Kristų” ("Rimties valandėlei”, Draugas, 1981 vasario 14). Priėmus šią tiesą, peršasi išvada, kad ir vienybė, ir lietuvybė šeimoje bus išlaikytos tik tada, kai šios vertybės bus ugdomos su meile ir iš gilaus įsitikinimo, o ne atmestinai ir prievarta.

     Žmonės supranta ir pripažįsta, kad, norint bet ką pasiekti, reikalinga kietas darbas, pastangos; tačiau tai dažnai užmirštama šeimoj: galvojama, kad mylint vienas kitą, savaime vienybė klestės; kad gimus lietuviškoj šeimoj, savaime vaikas užaugs geru lietuviu.

     Šiais laikais žmonės turi tiek daug visokių užsiėmimų, kad dažnai nelieka laiko nei jėgų šeimai. Ir kartais tie visi, kad ir geri, užsiėmimai ir yra tai, kas šeimą pradeda skirti, tolinti nuo vienas kito ir vesti į nevienybę ar visišką iširimą... ir į vaikų nutautėjimą. ..

     Meilei ir vienybei šeimoje augti neužtenka būti tik šalia vienas kito; reikia būti su vienas kitu, bendrauti. Žinoma, norint tai pasiekti, reikia nuolatinių kasdieninių pastangų; tai savaime neatsitinka.

     Sakoma, jog vien dėl to, kad šeimoje nėra išorinio, matomo nesutarimo, atviro karo, dar nereiškia, kad šeima tikrai vieninga. Vyras ir žmona gal nesimuša, bet ir nebendrauja. Ji uoliai skalbia, verda ir prižiūri vaikus, o jis uždirba duoną ir parėjęs namo "atsipučia” prieš televizijos ekraną. .. Ir taip jie svetimėja ir tolsta nuo vienas kito. Kol maži, dar juos riša vaikai, o vaikams užaugus, jau nei to ryšio nebelieka. Tarp jų nėra tikros komunikacijos, tikro bendravimo, atvirumo ir jautrumo vienas kitam, o visa tai ir yra pagrindas šeimos vienybei pasiekti.

     Kokiu būdu tą komunikaciją įgyvendinti? Lois ir Joseph Bird, knygos "Marriage is for Grownups” autoriai, teigia, kad pirmasis žingsnis į tikrą komunikaciją yra pažinti vienas kitą, žinoti vienas kito pamėgimus, norus, siekimus. .. Tačiau kito nesuprasi, jei nepažinsi pirma savęs. Kodėl aš taip, o ne kitaip reaguoju? Kad būtum atviras kitam, pirmiausia turi būti nuoširdžiai atviras sau. Nors šeimos vienybę palaikyti reikia abiejų partnerių pastangų, tačiau kiekvienas turi ieškoti savo, o ne kito silpnybių, kurios vienybę ardo.

     Dažnai randama įvairių pasiteisinimų bendravimo stokai paaiškinti: vaikai trukdo, esam per daug pavargę, nėra laiko...

     "Permanent Love” knygos autorius Edward Ford pabrėžia, kaip yra svarbu vyrui ir žmonai surasti kasdien vienas kitam laiko, ne tik komunikacijai, bet ir kokiam nors bendram užsiėmimui, tik jų dviejų, kad jų ryšys augtų ir progresuotų; užsiėmimui, kuriam reikalingos abiejų bendros pastangos, kur būtų įjungti jų talentai, protas ir fizinės jėgos. Autorius teigia, kad net tokie paprasti dalykai, kaip pasivaikščiojimas kartu po vakarienės, bendras teniso žaidimas, bendras darbas darže ar sode vedusius labai suartina ir jiems būtinas. Svarbu ne darai, bet kad darai tai drauge.

     Galbūt dėl šitokio bendravimo ir minčių bei jausmų pasidalinimas, be kurio tikroji šeimos vienybė taip pat neįmanoma, bus lengvesnis. Kaip gėlė vysta be lietaus, kaip tas Krėvės aras žuvo be kalnų ir erdvės, taip ir šeimos vienybė merdės ir mažės be tikro vienas kito jausmų supratimo, be vyro ir žmonos nuoširdaus bendravimo.

     Dialogą tarp vyro ir žmonos išvystyti yra daug būdų ir priemonių. Tačiau jei pripažįstame, kad šeima yra Kristaus ir Bažnyčios vienybės simbolis, tada turime taip pat pripažinti, kad tas dialogas turi būti grindžiamas meile, nuoširdžiu atvirumu, vienas kito priėmimu su visomis silpnybėmis ir ydomis, atleidimo dvasia, nuolankumu, neatsisakant tačiau savų įsitikinimų, pasiaukojimu ir nepalaužiamu tikėjimu bei malda. Nes be tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu — visos tos pastangos bus bevertės... Toks gyvenimas yra nuolatinė rizika, bet be tos rizikos nėra tikro gyvenimo, nebus ir tikros šeimos vienybės.

     Kartais, to dialogo siekiant, pergyvenama ir daug skausmo: sunku būti atviram, daug lengviau apkaltinti kitą, nelengva prisipažinti klydus, abejojus, ir dažnai bet kokį atvirumą, nuomonių skirtumą norisi paaukoti "vardan šventos ramybės” ir tariamos laimės. Bet kokia kaina tą ramybę nuperkam? Gal tuo momentu išvengiam nemalonumo, skausmo, bet ar randam laimę? Ta laimė, anot Viktor Frankl, yra tarytum peteliškė: kuo daugiau ją gaudai, tuo sunkiau pagauni. O jei jos tiesiogiai nesieki, ji pati atskrenda ir atsitupia tau ant peties... Dėdami šeimoj nuolatines pastangas vienybę išlaikyti nuoširdaus atvirumo būdu, pasieksime ir laimę. ..

     Kaip jau pradžioj šio rašinio užsiminta, žmogus nuolatos keičiasi ir auga. To keitimosi, augimo negalima stabdyti, reikia jį pripažinti, priimti. Bet keistis turi ne vienas kuris partneris, bet abu. Ir abu tai turi priimti. Tik tada jie auga kaip žmonės ir tuo pačiu auga jų ryšys kaip vyro ir žmonos, pasiekiama lygybė, dalinamasi atsakomybe, didėja respektas vienas kitam.

     Iš tiesų juk niekada nesam pilnai "užaugę”, t.y. atbaigti, tobuli. Ir todėl, gyvenant bendrą vyro-žmonos gyvenimą, būtina tai pripažinti ir kartu augti bei keistis. Knygoje "How Not To Ruin A Perfectly Good Marriage” sakoma, kad, atsiradus šeimoj problemoms ir pradedant galvot apie skyrybas, vertėtų pasvarstyt ne apie partnerių pakeitimą, bet apie pakeitimą paties savęs!

     Ką būtų galima pasakyti apie antrąją šios temos dalį — lietuviškumą šeimoj?

     Manau, kad vien tai, kad mergaitė išteka už lietuvio vyro ar vyriškis veda lietuvaitę, negarantuoja nei šeimos vienybės, nei lietuviškumo. Atrodo, kad dažnai šis faktas užmirštamas, kad tokios šeimos lietuviškumas laikomas savaime suprantamu: tėvai, draugai ir visuomenė nuoširdžiai pasidžiaugia lietuviškos šeimos sukūrimu (ir, aišku, su pagrindu), bet tuo viskas ir baigiasi. Lyg be jokių pastangų tęsis ir toliau gražus, saldus, lietuviškas medaus mėnesio gyvenimas... Realybė tačiau kitokia. .. Ir atvirkščiai: dažnai lengva širdimi "nurašoma” mergaitė ar vyras, sukūrę šeimą su svetimtaučiu: daug kas yra nuomonės, kad tokioj šeimoj nei vienybė, nei lietuvybė neklestės. Pavyzdžių, rodančių visai ką kita, jau turime nemaža mūsų išeivijos gyvenime. Tai nereiškia, kad neturime puoselėti lietuviškų šeimų kūrimo. Anaiptol! Reikia jaunimą įtaigauti, kad, ištekėjus už lietuvio ar vedus lietuvaitę, bus daug tvirtesnis pagrindas ir lietuvybei, ir šeimos vienybei. Bet negalima užmiršti, kad pats lietuviškos šeimos sukūrimo faktas dar nieko negarantuoja. Tai tik pradžia. O pastangos, kurias turi padėti du skirtingos tautybės žmonės, ieškant būdų neprarasti savo tautiškumo, juos gali dar labiau suartint, kaip neabejotinai žmones suartina šeimoj iškilusios problemos, skausmai ir tragedijos, ieškant drauge būdų tas problemas spręsti, tragedijas pergyventi nepalūžus...

     Mano giliu įsitikinimu, šeimos lietuviškumo svarbiausias ir pagrindinis veiksnys yra lietuvių kalbos mokėjimas ir vartojimas.

     Šeimoje pirmiausia įskiepijama ir lietuvių kalbos meilė, ir lietuvybės dvasia bei tautinių vertybių svarba, ir tautiniai idealai. Aplinka — lietuviška mokykla, organizacijos, dalyvavimas lietuviškoj bendruomenėj — tai tik sustiprina ir pagilina bei tęsia.

     Su lietuvių kalbos mokymu vaikui taip pat turi būti įdiegiama mintis, kad išmokimas bet kokios kalbos žmogų praturtina, padaro jį gilesniu žmogum. Reikia taip pat parodyt, kad lietuvių kalba ne tik graži, bet ir naudinga bei reikalinga bendravimui šeimoj, su giminėmis, dalyvavimui lietuviškoj veikloj, susipažinimui su lietuvių kultūriniais lobiais bei palaikymui ryšio su artimaisiais pavergtoj tėvynėj. Nepadės šeimos lietuviškumui kitų kalbų ar tautų žeminimas, savos tautos neteisingas iškėlimas (pvz.: viskas, kas lietuviška — gera ir gražu) bei draudimas bendrauti su kitataučiais. Tai gali tik priešiškai vaikus nuteikti ir jų nutautimą pagreitinti.

     Dr. A. Norvilas savo moksliniam straipsnyje apie dvikalbiškumo problemą ("Pasaulio lietuvis” Nr. 9, 1980 m.) ypatingai pabrėžia, kad kalba turi būti ne tik naminio susižinojimo priemonė, bet vispusiško gyvenimo išraiška. Kad ji išliktų gyva, o tuo pačiu kad šeimoj būtų ugdoma lietuvybė, "lietuvių kalbos patirtis šeimoje turi būti tokia pat turtinga, kaip ir gyvenamojo krašto kalbos patirtis šeimą supančioje aplinkoje” (psl. 7). Kalba skurdinama, kai jos vartojimas apribojamas (su vaikais — lietuviškai, su vyru — angliškai) ir ypatingai kai maišomos abi kalbos. Čia ypač pabrėžiama tėvų rolė: jie ir yra tie pirmieji kalbos mokytojai, kurių pavyzdys — svarbiausias. Žinoma, kad kalbą vaikas gerai išmoktų, ją tikrai pasisavintų ir tada toliau lietuvybę puoselėtų, reikalingas ir tam tikras pozityvus nusiteikimas kalbos ir tautybės atžvilgiu. Šis nusiteikimas, pozityvi pažiūra į lietuvybę taip pat pirmiausia ugdoma šeimoje. Vėl cituoju dr. Norvilo straipsnį: . . nepajutęs stipresnio potraukio savai tautai bei neišgyvenęs šiltesnių tautinių jausmų, vaikas gali nuo savo tautos nusisukti ir atsigręžti į gyvenamo krašto kultūrinę bei kalbinę aplinką”. Kodėl tai atsitinka? Štai vienas faktas, iškeltas dr. Norvilo, labai svarbus, bet dažnai ignoruojamas: "Jeigu vaikas auga šeimoje, kuri jo nepadaro laimingo, jis savęs su tokia šeima sutapatinti negali. O kur taip yra, jis negali savęs sutapatinti ir su šeimos atstovaujama tauta ir todėl atsigręžia į gyvenamojo krašto aplinką”. Va, čia, man rodos, ir iškyla šeimos vienybės svarba lietuviškumui.

     Antra vertus, kartais argumentuojama, kad ne tiek kalba svarbu, kiek lietuviška dvasia ir lietuvių vaikų bendravimas lietuvybės išlaikymui. Bet šeimoj ar draugų tarpe visai nevartojant lietuvių kalbos, ji skurdinama, užmirštama, o tuo pačiu ir nuo lietuvybės tolstama. .. ir dažnai prarandamas žmogus savo tautai. Drįstu teigti, kad kuo mažiau kalbą naudoji, tuo mažiau jautiesi lietuviu...

     Tad lygiai kaip reikalingos nuolatinės pastangos šeimos vienybei augti, taip ir lietuvi ų kalbą reikia ne tik vaikystėj išmokti, ne tik tuos pagrindus padėti, bet nuolatos ją plėsti, tobulinti, kasdien ta lietuvybe šeimoj gyventi, ją nuoširdžiai ugdyti. Tik tada ji bus gyva, tik tada lietuviškumas šeimoj augs, o ne merdės ar mažės.

     Turint lietuvių kalbos stiprų pagrindą, norint toliau lietuviškumą šeimoje išlaikyti, reikalinga ir lietuviška mokykla, ir organizacijos, stovyklos, suvažiavimai, kursai, ir lietuviška parapija, lietuviškų šeimų tarpusavio bendravimas, o taip pat ir individualus kalbos bei lietuviškos dvasios ugdymas per lietuviškos knygos, laikraščio, žurnalo skaitymą, rašymą, lietuviškų radijo valandėlių klausymą, renginių lankymą ir visokiais įmanomais būdais šių visų lietuvybės institucijų palaikymą. Gyvendami tik savo uždaroj šeimoj — lyg saloj — besirūpindami tik savais asmeniškais reikalais, lietuvybės neišlaikysime ir nepadėsime kitoms šeimoms ją išlaikyti. Lietuviška ir krikščioniška šeima privalo savo dvasiniais turtais dalintis su kitais — tai tikrasis lietuvybės išlaikymo laidas.

     Taigi kartoju: nei vienybė, nei lietuviškumas šeimoj neklestės be pastangų, nuolatinių kasdieninių pastangų ir iš vyro, ir iš žmonos pusės. Už kiekvieną vertybę reikia kovoti, kad ją pasisavintum ir išlaikytum. O šeimos vienybė ir lietuviškumas — tai dvi vertybės, už kurias tikrai verta kovoti ir kurioms išlaikyti būtinos nuolatinės pastangos bei auka.

     Baigti norėčiau su šia mintim: Kristaus Evangelijose randame ir tėvynę, ir šeimą; ten glūdi ir atsakymai į visas problemas. Evangelijų dvasia gyvenant, ne tik bus lengviau siekti šeimų ir tautos vienybės, bet ir tikrą dvasinę ramybę atrasime...