ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.
Yra pakartotinai atsitikę, kad kokiame nors užkampyje aptinkamas to ar kito garsaus menininko paveikslas, nežinia kaip ten patekęs. Aišku, kad iki tol laikytas daug nevertu daiktu, atiduotinu už keliasdešimt dolerių, po tokio žinovų atradimo staiga savo verte pakyla į keliasdešimt tūkstančių. Vadinasi, kas iš nesupratimo atrodė paprasta, atsidarius akims sušvinta kaip didelė vertybė. Turėta ji nežinant.
Iš kartais nugirstamų klausimų apie religiją kyla įspūdis, kad, panašiai, kaip su tokio pirmarūšio paveikslo atsidūrimu užkampyje, yra atsitikę su evangelijomis: turimos, nebematant jų pagrindinės vertės — kad yra aukštaklasiai istoriniai dokumentai. Pavyzdžiui, vienas skaitytojas pageidauja šiame žurnale atsakymo į tokį savo teiravimąsi: "Kokie yra svarbiausi istoriniai liudijimai, kad Kristus yra Dievas?” Vadinasi, turint savo paties rankose svarbiausius šaltinius (evangelijas), dairomasi, kur jie galėtų būti. Tokį elgimąsi lietuviai neblogai išreiškia priežodžiu Ant arklio jojo— arklio ieškojo.Greičiausiai klausėjas apie tai teiraujasi ne todėl, kad pats nežinotų, bet kad yra patyręs, jog kiti nežino, ypač kai ateistinė agitacija bando žodžiu ir plunksna juos remti prie sienos, kaip dabartinėje Lietuvoje. Todėl jo galvojama, kad spausdintas atsakymas į teiravimąsi galėtų tokiems žmonėms padėti.
Kurie nusistatę prieš religiją, ypač krikščioniškąją, tiems labai nepakeliui istoriniai šaltiniai, kuriais ji remiasi. Todėl svarbiausia stengėsi ir tebesistengia nuvertinti evangelijas. Žiūri, kad tikinčiųjų (ir savo pačių) galvojime jos apsineštų dulkėmis, voratinkliais ir tokiu būdu tartum atsidurtų užkampyje, kaip paimto pavyzdžio aukštavertis paveikslas, nusistūmęs į griozdynę. Šis straipsnis skirtas nubraukti šalin nuo evangelijų paveikslo šiukšles, kuriomis mūsų religijos nedraugams labai patinka slėpti jų galią įrodyti krikščionybės ir viso Šventraščio tiesai. Pridėtina, kad tai, kas čia sakysima, visiškai nereikalauja tikėjimo, remiasi vien sveiku protu. Beje, šia tema "Laiškuose lietuviams” prieš keliolika metų jau buvo rašyta (žr. "Evangelijos pro istoriko akinius”, 1959 m. liepos—rugpjūčio mėn., 195 —199 psl.).
Galima dar truputį kitaip išreikšti paimtą įvaizdį: jog anos dulkės ir šiukšlės yra ne tiek kraunamos ant pačių evangelijų, kiek žeriamos mums į akis, kad nebematytume šių dokumentų aukštavertiškumo. Mūsų žmonės tai nusako vaizdingu miglos į akį pūtimu.Bene svarbiausia tokių miglų arba šiukšlių, dumiamų į akis, yra, kad evangelijos— tai laikui slenkant susikūrusios legendos.
Vieni, kaip Maskvos linijos komunistai, kuriems beveik visur būdingas grubumas, tiesiai rėžia, kad net tokio Jėzaus išvis nebuvo. Aišku, kad toks kategoriškas tvirtinimas galimas tik išmetant į sąšlavyną pagrindinį istorinio nagrinėjimo dėsnį: jog apie praeities įvykius, taigi apie tai, kas buvo ar nebuvo, daug geriau žino toje vietoje ir tuo metu gyvenę žmonės, negu atsiradę po galybės metų ir už daugybės mylių. Bet tvirtinantys, kad tokio Jėzaus nebuvo, laiko save geriau žinančiais apie tai, kas dėjosi prieš du tūkstančius metų anoje nuo jų tolimoje šalyje, negu tada ten gyvenę liudininkai. Jau šis faktas daro jų tvirtinimą istoriškai skurdų. Tačiau tai dar ne viskas. Šie asmenys negali nurodyti nė vieno liudininko iš anos praeities, kuris paremtų jų tvirtinimą, jog Jėzaus negyventa. Atvirkščiai, turi prieš save daug žmonių iš pirmųjų amžių, Jėzaus buvimą liudijančių, ir virtinę į istoriją įsispaudusių pėdsakų, kurie neįmanomi, jei tokio Jėzaus iš Nazareto nebūtų buvę. Reikia sakyti, kad šitoks elgimasis su praeitimi, neigiant Jėzaus buvimą, yra ne blaivus istorinės tiesos ieškojimas, o tendencingas jos klastojimas.
Todėl kiti miglos pūtėjai nuo šių grubiųjų atsimeta. Jų dumiamos šiukšlės rafinuotesnės. Tokio žmogaus Jėzaus, sako jie, tikrai būta. Šis labai taurios asmenybės vyras, savaime suprantama, patraukė prie savęs būrį sekėjų, su kuriais kartu gyveno ir vaikščiojo, įspūdingai kalbėdamas apie Dievą, žmogų, pasaulį. Gyventojai pulkais rinkdavosi klausytis jo žodžių, pataikančių į širdį. O būrelis jo rinktinių mokinių būtų dėl savo Mokytojo šokę į ugnį ir vandenį: taip buvo juos sužavėjęs. Aišku, kad apie tokį nepaprastą žmogų, jam mirus, ėmė kursuoti legendos. Apie vilką priežodžiu sakoma, kad jis bėgdamas tunka. Tas pat galioja apie iš lūpų į lūpas sklindantį pasakojimą: bėgdamas aplinkui didėja. Didėjo ir pasakojamos šio idealaus mirusio vyro savybės. Dėl to, kad kartais eidavo ežero pakrante, netrukus imta sakyti, kad vaikščiojo pačiu vandens paviršiumi ir neskendo. Kadangi iš mažo gamtos pavyzdžio nuostabiai išvesdavo susirinkusių žmonių miniai gyvenimo pamoką, maitinusią jų dvasią, pradėta pasakoti, kad net pora kepalėlių duonos ir kelios žuvelės jo rankose taip padaugėdavo, kad užtekdavo sočiai pamaitinti jo tūkstantinių klausytojų kūnui, kai būdavo išalkę, ir po to dar pririnkdavo kelias pintines likučių. .. Panašiai segėsi stebuklo charakteris prie kitų Jėzaus veiksmų, juos atpasakojant. O jo mokiniai buvo užsidegę tęsti savo Mokytojo pradėtą darbą — vesti žmones aukštyn ir tauryn. Todėl parašė idealizuotą jo biografiją, pavadintą paties mėgtu vardu — Gerąja naujiena,ką graikų kalbos žodis evangelijakaip tik ir reiškia. Surinkę gražiausias žmonėse pasklidusias legendas, patys nuo savęs dar pridėjo, kas darytų Jėzų bei jo skelbiamus idealus juo trauklesnius, ir pateikė kaip stebuklus darantį dangaus pasiuntinį, pačią mirtį nugalėjusį Dievo Sūnų, prieš amžius iš jo gimusį ir vėl sėdintį jo galybės dešinėje... Trumpai, evangelijos yra (pagal šiuos aiškintojus) niekas kitas, kaip apie kartą pasitaikiusį idealų žmogų apipintos legendos mūsų dorinimui.
Tiek grubiųjų, tiek rafinuotųjų pastangos evangelijas suvesti į legendas visiškai išleidžia iš akių vieną faktą, dėl kurio toks legendų kūrimasis apie Jėzų neįmanomas. Šį faktą galima pavadinti tradicijos kietumu. Istoriniai liudijimai rodo, kad tiek tikintys Senojo testamento žydai, tiek ankstyvųjų amžių krikščionys tikėjimo dalykų srityje nepaprastai kietai laikėsi tradicijos, įtardami kaip klaidingą mokslą, kas net brūkšneliu būdavo imama skelbti kitaip.
Paimkime pavyzdžių. Šv. Augustinas savo 71-jame laiške aprašo, kas atsitiko, kai kartą vienas vyskupas, skaitydamas bažnyčioje pranašo Jonos knygą, kitaip pateikė joje esantį žodį — vardą augalo, atsiradusio prie šio pranašo palapinės (Jon4,6). Bažnyčioje pakilo didžiulis triukšmas. Žmonės ėmė šaukti, kad jie klaidinami, ir reikalavo tą žodį būtinai atitaisyti. Vyskupui nieko kita neliko, kaip tai padaryti. Istorikas Sozomenas savo Bažnyčios istorijoje(I kn., 11 sk.) rašo panašiai atsitikus, kai kitas vyskupas, kalbėdamas žmonėms Kretos salos vyskupų suvažiavime, citavo evangelijos sakinį, kur Jėzus liepia paraližiuotajam imti savo neštuvus ir eiti namo (Mt 9,6). Neštuvų žodį pateikė kitokiu, elegantiškesniu. Kalbėtojas tučtuojau buvo pertrauktas ir kito vyskupo viešai subartas. Popiežiui Damazui tik vargais negalais pavyko prikalbėti savo gabų sekretorių šv. Jeronimą, kad apsiimtų reviduoti lotyniškąjį evangelijų vertinimą. Savo pateiktojo naujo vertimo įvade šv. Jeronimas rašo šį darbą prisiėmęs labai nenoromis, nes pagrįstai bijojęs, kad žmonės, radę vietomis kiek kitaip išsireikšta, jo nepalaikytų šventojo teksto kraipytoju; toks ne juokais gali gauti mirštamos akmenų pylos.
Tai tik keletas iš daugelio pavyzdžių, kurie rodo, kad pirmųjų amžių krikščionys Šv. Rašto tekstą, ypač evangelijas, saugojo Į kaip savo akį. Nedvejojo, kaip matome, piestu stoti net prieš vyskupą, pakeitusį kitokiu tik vieną žodį, ir tai palyginti neesmingą. Tad jei taip dėdavosi, padailinus vieną žodį, ką besakyti, jei kas būtų drįsęs ko kia nors legenda padailinti visą kurį nors Jėzaus gyvenimo įvykį! Greičiausiai niekas neužsinorės sakyti, bijodamas apsijuokti, kad žmonės ėmė taip įdėmiai reaguoti, kai tik Jėzaus gyvenimas buvo užrašytas evangelijose, o prieš tai elgėsi visai kitaip: leido sau be kritikos apie jį pasakoti bet kokią istoriją, kuri kam nors atskrido į vaizduotę ar užėjo ant seilės. Žmonių pagrindiniam nusistatymui tokie šuoliai į priešingas puses visiškai svetimi.
Šis tradicijos kietumasverčia iš kojų visą legendomis idealizavimo teoriją. Ta teorija nusibalnoja nosį, atsitrenkusi dar į kitą faktą — nebe istorinį, bet psichologinį: kitų melo nepakeliamumą.Tokia jau žmogaus struktūra, kad mus ima noras išdrožti tiesą, išgirdus kitus su ja prasilenkiant — vis tiek, ar tai darytų iš apgaudinėjimo, ar apsirikimo. Pasiiliustruokime tai gyvenimo pavyzdžiais. Štai šnekučiuodami sėdi verandoje keli kaimynai. Sustabdęs vežimą, prieina prie jų žmogus iš kitur pasiklausti kelio. Vienas kaimynų jam (tyčia ar suklydęs) paaiškina važiuoti visai ne į tą pusę, kur reikia, Turbūt kiti, girdėdami klaidingą aiškinimą, ramiai sau sėdės ir tylės? Kur tau! Tučtuojau, anam dar nebaigus aiškinti, įsikiš ir nurodys, kad kelias eina ne pro ten. Arba, sakysime, mums tikrai pasitaikė būti, kur kas nors būryje svečiui pasakojo apie vietos įvykį, nupiešdamas ir jo detales. Pastebėjome, kad kas kelintas sakinys vis kuris nors iš klausytojų įsikišo, norėdamas patikslinti: "Ne, čia buvo truputį kitaip: ne įėjo pro vartus, bet įlipo per tvorą ir t.t.”.
Perkelkime dabar šį psichologinį faktą į evangelijų reikalą. Visi istorikai sutaria, kad jos parašytos I-jame šimtmetyje, dar tebesant gyviems kai kuriems apaštalams, ir dar prieš šio šimtmečio pabaigą buvo viešai skaitomos žmonėms pamaldose (kaip tebedaroma ir mūsų dienomis). Vadinasi, tada dar tebebuvo nemaža žmonių, kurie kaip vaikai ar paaugliai gyveno tose vietose, kur aprašomi ten atlikti įvairūs Jėzaus darbai. Paimkime vieną pavyzdį — Betanijos kaimą, kur evangelija pasakoja gyvenus dvi seseris, Mariją ir Mortą, o Jėzų prikėlus iš mirusių jų brolį Lozorių. Ar galvojame, kad Betanijos gyventojai, kurių iš ano meto dar gerokas būrys tebebuvo gyvų, vėliau išgirdę evangelijos pasakojimą (prileidus, kad jis neteisingas), nebūtų ėmę sakyti: "Mūsų kaime tokios dvi seserys šiuo vardu visai negyveno. .. Lozorių mes gerai pažinojome, jis kartą buvo sunkiai susirgęs, bet netiesa, kad tada mirė, buvo palaidotas ir net jau ėmė kape dvokti. Jėzus prie kapo visai nėjo ir jo iš ten nešaukė!”?
Ir daug kitų įvykių evangelijose aprašyti labai konkrečiai, nurodant vietas, žmonių vardus, laiką, aplinkybes, progą: kad ne kitur, o Najino miestelyje Jėzus prikėlė iš mirusių į kapus lydimą jauną našlės sūnų; kad kitoje Genezareto ežero pusėje, prie Gadaros, jam pagydžius visus baiminusį ligonį, pasileido nuo skardžio į vandenį ir prigėrė didžiulė kaimenė kiaulių; kad Jericho mieste svečiavosi pas muitininkų viršininką Zakiejų po to, kai šis buvo įlipęs į pakelės medį, nes kitaip dėl savo mažo ūgio ir minios negalėjo Jėzaus pamatyti; kad Samarijoje sėdėjo prie Sicharo miestelio šulinio, kai atėjusiai semtis vandens moteriai atskleidė jos privačiausias paslaptis, o ši nubėgusi apie visa papasakojo vietos gyventojams; kad pagydė Kafarnaume gyvenusio karaliaus valdininko sūnų ir šimtininko tarną, o sinagogos viršininko Jajiro dukrelei, jau apraudojamai mirus, grąžino gyvybę... Jei evangelijose būtų aprašyta kas kita ar kitaip, negu tose vietose iš tikrųjų atsitiko, tai jas girdėdami ir najiniečiai, ir gadariečiai, ir jerichiečiai, ir samariečiai iš Sicharo, ir kafarnaumiečiai, ir kitų miestelių ar apylinkių gyventojai būtų panašiai elgęsi, kaip ir anie prieš tai pavyzdžiu paimti žmonės iš Betanijos kaimo: sakę: kad jų vietovėse tikrai taip nebuvo.
Bent kiek galvojančiam turėtų būti aišku, kad toks kone kiekvienoje vietovėje pasigirstantis liudininkų balsas (savaimingai riedantis jiems iš burnos), priešingas evangelijų pasakojimui, būtų reiškęs amen Kristaus mokslo skelbimui ir sklidimui. Juk evangelijose rašoma, kad Jėzus nieko taip nepabrėžė, kaip tiesos bei jos svarbumo: Pilotui sako, jog net į pasaulį tam atėjęs, kad liudytų tiesą (Jn 18,37), skelbia save esant pačia tiesa (Jn 14,6), pažada savo mokiniams atsiųsti Tiesos Dvasią (Jn 14,17; 15, 26; 16,30), prašo savo Tėvą, kad pašventintų juos tiesa (Jn 17,17). "Štai tau, — būtų sakę žmonės, — mokytojas, apie kurį mums sakoma, jog taip pabrėžęs tiesos reikalą, dabar skelbiamas savo mokinių tokiais faktų tiesą klastojančiais metodais! Tokia ten ir ta Tiesos Dvasia, kurią žadėjo savo mokiniams atsiųsti, jei šie jo mokslą skelbia sufabrikuotais, neteisingais pasakojimais!”
Turime nepamiršti, kad ne visi Palestinos gyventojai tuo metu buvo pasidarę krikščionimis. Atvirkščiai, krikščionys turėjo daug priešų, svarbiausia Senojo testamento besilaikančių žydų. Šiems toks argumentas iš evangelijų kirtimosi su faktų tiesa būtų buvęs puikiausias ginklas prieš nekenčiamą ir norimą sužlugdyti krikščionių religiją, nuo jų atsiskyrusią "sektą”. Bet šio ginklo visiškai nesiima. Sinagogos autoritetai draudžia apie Jėzų ir jo mokslą kalbėti, bet nė vienas nedrįsta užkabinti evangelijų sakymu, kad jose aprašytų įvykių nebuvo. Tokiam priešų elgimuisi galimas tik vienas aiškinimas: kad kas evangelijose pranešama, nepaneigiamai buvo įvykę. Pačiame savo Talmude žydai pripažįsta Jėzaus stebuklus, tik jų priežastį aiškina savaip: kad radęs akmenį su Jahvės vardu ir šiuo talismanu atlikęs visus savo stebėtinus darbus.
Aiškinantys, kad evangelijos yra Jėzų idealizuojančios legendos, užplaukia dar ant vieno akmens, kuris apverčia šios jų teorijos valtį: ant tariamųjų idealizuotojų elgesio. Jei šių žmonių tikslas buvo pasakojant viską gražinti, pateikti juo traukliau, kodėl vis nurodė ir tai, kas jų Mokytojo kurtame darbe nebuvo idealu? Kodėl save pačius, jo mokslo tęsėjus, daug kur piešė gana netraukliomis spalvomis? Jėzų, kuris pagal šią teoriją turėtų būti visur ir visaip idealizuojamas kaip karžygiškas antžmogis, piešia kaip žmogų, neišskirtą iš nuovargio, liūdesio, vaitojimo, mirštamai išsigandusį kančios, apimtą mirties siaubo, su ašaromis maldaujantį Tėvą, kad nuo jo išvaduotų. Save pačius rodo buvus labai grubaus galvojimo, Jėzaus mokslą vis klaidingai supratusius, svajojančius vien apie žemišką Izraelio galybės atstatymą, nuolat besivaidijančius savo tarpe dėl pirmųjų vietų Mesijo karalystėje, baimingai išbėgiojančius ir praradusius galvą, kai Mokytojas buvo suimtas, nors dar tą patį vakarą karštai prisiekinėjo, jog yra pasiryžę dėl jo eiti į kalėjimą ir mirtį. Nurodo, kad jų vadas Petras pirmas viešai išsigynė savo Mokytojo, o vienas iš dvylikos jį išdavė priešams už trisdešimt grašių ir paskui pasikorė. Toks kėlimas aikštėn ne vien to, kas garbinga, bet ir kas gėdinga, yra ne legendas kuriantis idealizavimas, bet detalus ir bešališkas faktų dokumentavimas.
Tokiu būdu subyrėjus legendų teorijai, kurios tikslas — nupiginti žmonių akyse evangelijų tekstą, nugriozdinti jį į nereikšmingą užkampį, iš naujo atrandama to teksto vertė — kaip brangaus paveikslo, su dideliu istoriniu tikslumu mums perteikiančio, kas iš tikrųjų buvo, kai žemėje vaikščiojo Kristus.
• Baltimores kontraktorius Henry J. Knott paaukojo katalikų mokykloms 20 mil. dolerių, įsteigdamas toje arkivyskupijoje fondą studentų stipendijoms. Kasmet bus galima skirti po 300.000 dol. universitetų studentų mokslui.
• Geprgetown universitetas Vašingtone, D.C., vadovaujamas tėvų jėzuitų, grąžino Libijai 641.721 dol., kurie buvo duoti finansuoti arabų studijų programai. Universitetas pareiškė, kad nenori turėti nieko bendro su vyriausybe, kuri yra prievartos ir terorizmo šalininkė. JAV neturi diplomatinių santykių su Libija. Minėti pinigai buvo Libijos vyriausybės įmokėti finansuoti išlaikymą “arabų kultūros katedros Georgetowno universitete”.
• Jonas Paulius II ruošiasi 1982 metais aplankyti Angliją. Apie tai paskelbė ir anglikonų Canterbury arkivyskupas.