CHIARA LUBICH

     Jėzus ištarė tuos žodžius, kai prikėlė Lozorių iš mirties. Lozorius turėjo dvi seseris: Mortą ir Mariją. Morta, kai tik sužinojo, kad ateina Jėzus, bėgo Jį pasitikti ir tarė: "Jei tu būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs”. Jėzus jai atsakė: "Tavo brolis prisikels”. Morta tarė: "Žinau, kad prisikels paskutiniąją dieną, prisikėlimui atėjus”. Jėzus pareiškė: "Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, — nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius” (Jn 11,25-26). Kai Jėzus vartoja išsireiškimą "Aš esu. . nori duoti suprasti, kad Jis yra tas, kurs turi žmogui brangiausią gėrį,kokio tik galime trokšti: gyvenimą, kuris nemiršta. Jei esi skaitęs šv. Jono evangeliją, radai, kad Jėzus taip pat yra pasakęs: "Kaip Tėvas turi gyvenimą savyje, taip suteikė ir Sūnui turėti gyvenimą savyje”. Ir kadangi Jėzus turi gyvenimą, jį gali perduoti ir kitam. Ir Morta tiki paskutinį prisikėlimą: "Žinau, kad prisikels pasaulio pabaigoje”. Tą tiesą žydai tikėjo. Bet Jėzus savo gražiu užtikrinimu: "Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas”, nori duoti jai suprasti, kad nereikės laukti taip ilgai mirusiųjų prisikėlimo, bet tas prisikėlimas įvyks dabartyje. Jis visiems tikintiesiems yra tas dieviškasis, neapsakomas amžinas gyvenimas, kuris niekada nemirs. Jei Jėzus yra juose, jei Jėzus yra tavyje, nemirsi. Tas gyvenimas tikinčiam žmogui yra tos pačios prigimties, kaip prisikėlusio Kristaus, ir todėl labai skirtingas nuo žmogiškų sąlygų.

     Ir tas nepaprastas gyvenimas, kuris yra tavyje, pilnai pasireikš paskutinę dieną, kada dalyvausi visa savo būtybe būsimam prisikėlime. Jėzus tais žodžiais tikriausiai nepaneigia fizinės mirties, tačiau kūno mirtimi nepraras tikrojo gyvenimo. Mirtis bus tau, kaip ir visiems, vienintelė stipri, gal ir bijoma patirtis. Tačiau tau ji nebus egzistencijos beprasmiškumas, nebus tas absurdas, gyvenimo sugriuvimas, galas. Mirtis tau nebus tikrai mirtis.

     Kada gi užsimezgė tavyje nemirtingasis gyvenimas? Per krikštą. Ten, nors mirtingojo sąlygomis, gavai iš Kristaus nemirtingąjį gyvenimą. Krikšto metu gavai šv. Dvasią, kuri prikėlė Jėzų. Sąlyga tam sakramentui gauti — tai tavo tikėjimas, kurį pareiškei per krikšto tėvus. Jėzus, Lozorių prikeldamas, aiškiai pabrėžė, kalbėdamas Mortai: "Kas tiki mane, nors ir miręs, gyvens”. Tikėti — tai labai rimtas dalykas, labai svarbus. Tai nereiškia vien priimti tiesą, bet įsijungti į ją visa savo būtybe. Kad turėtum tokį gyvenimą, turi atsakyti Kristui taip,tai reiškia laikytis Jo žodžių ir įsakymų ir jais gyventi. Jėzus tai patvirtino: "Kas laikys mano žodžius, niekados neregės mirties”. Ir dėl to, kad Jėzaus mokslo santrauka yra meilė, šv. Jonas rašo: "Mes žinome, kad perėjome iš mirties į gyvenimą, nes mylime brolius”. Tad tu negali būti nelaimingas. Tavyje yra gyvenimas. Gyvenimo žodis.

     Tačiau gali pastebėti, kad nors pakrikštyti, nepildėme Kristaus žodžių, jų neišgyvenome, darbu esam pasipriešinę Jo įsakymams ir gana sunkiai. Tad kaip galime turėti gyvenimą savyje, kuris nemiršta? Jėzus ir tuo pasirūpino ir paliko vaistą. Jis pats, jei tu trokšti, gali ištraukti tave iš tokios būsenos, kuri tave slegia ir kelia rūpestį, nori tave išlaisvinti iš tavo blogio ir tai daro per kunigą. Viską, ką jis panaikins žemėje, bus panaikinta ir danguje. Priimk su giliu dėkingumu tuos vaistus, kuriuos Jėzus, pažindamas žmogišką trapumą, tau paruošė ir taip atgauk gyvenimą. Taip dalyvausi dabar didžiausioj malonėj, kurią krikščionybė pateikia visų laikų žmonėms: prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą.

Iš italų kalbos išvertė  kun. Antanas Sabas