Spausdinti

Rita Stankutė

     Skaitau dienos paštą, ir vienas laiškas priverčia kai ką prisiminti ir apie kai ką pamąstyti. Moteris, kuri prašo neskelbti jos pavardės, aprašinėja draugės gyvenimą, o šis susiklostė toli gražu ne saldžiai. Telegrafiniu stiliumi perpasakojant, istorija tokia: du laimingi žmonės, du vaikai, po kurio laiko uraganu įsiveržia į darnios šeimos gyvenimą kita moteris, irgi ištekėjusi, irgi turinti du vaikus. Ryšiai tęsiasi ne vienerius, dvejus metus — ištisą dešimtmetį. Nusikamavusi draugė laiško autorei pasakojo: "Nežiūrint visko, aš vis dar tebetikiu jo gera širdimi, tvirta valia, pareiga vaikams ir laukiu jo sugrįžtant į šeimą su dvasia ir kūnu. Tikiu, kad mes sulauksime puikių anūkų. O kiek man tas laukimas kainuoja, sunku apsakyti”.

     Kodėl tas laiškas privertė kai ką prisiminti? Ogi todėl, kad prieš keletą metų mūsų žurnale buvo išspausdintas laiškas, pasirašytas inicialais "R. B.”. Vyras, panorėjęs, kad jo pavardė liktų nežinoma, aprašinėjo savo dvilypį gyvenimą. Turįs šeimą, bet turįs ir kitą moterį, su kuria sugyvenęs vaiką. Žmonos negerbiąs, tačiau galutinai apsispręsti neįstengiąs ir t.t. Ką gi, tas laiškas — ne Amerikos atradimas, ko gyvenime nepasitaiko! Nustebino kitas — skaitytojų reakcija. Vieną rytą atėjo į redakciją iš gana tolimo rajono atvykusi moteris, kuri vos ne su ašaromis prašė parodyti laišką, kad ji iš braižo atpažintų, ar autorius jos vyras, ar — akyse žybtelėjo viltis — gal kas kitas? Paaiškinome, kad redakcija neturi teisės atskleisti autoriaus paslapties. Moteris nenurimo. Paguosti galėjome tuo, kad laiško autorius iš kito rajono. Po kelių dienų — telefono skambutis: vėl dėl to laiško —    moteris laukė patvirtinimo ar paneigimo —    jos vyras ar ne jos? Kalbėjo daug, nerišliai apie vyrą kurstančius gimines, apie turto dalybas ir dar kažką. Trumpiau tariant, šį laišką sau prisitaikė nemaža moterų iš į-vairių kampelių. Vadinasi, gyvenime taip būna, vadinasi, yra šeimų, kuriose žmonos turi pamatą rimtai nepasitikėti vyru. Šeima, kuri neišlaiko gyvenimo išbandymų, anksčiau ar vėliau išyra. Bet prisiminkime pirmąjį laišką — moteris jau laukia ištisą dešimtmetį! Kaip tai pavadinti? Ji prarado sveikatą, šeimos atmosfera niūri, slegianti, vaikai, perlipę brandos slenkstį, suprato to niūrumo priežastį ir negali mylėti tėvo ir —    deja, deja, gerbti motinos. Moterys kritiškais šeimos gyvenimo momentais dažnai tvirtina, kad "nesiskiriu tik dėl vaikų, noriu, kad jie turėtų tėvą”, bet aš leidžiu sau paabejoti, ar tai visada tikra tiesa. Nesiskiria — nes nepaisant visko, — myli; nesiskiria dėl ambicijų — laiko gėda būti "palikta žmona”, pagaliau egzistuoja dar materialinė pusė, tas plaustas, ant kurio plauki gyvenimo upe, ir ardyti jo oi, kaip nesinori!

     Sociologai teigia, kad skyrybų priežasčių lentelėje vieną pirmųjų vietų užima sutuoktinių neištikimybė vienas kitam. Neištikimybė — kas po šiuo pavadinimu slypi? Tai nerimo dienos ir nemigo naktys, kai lauki nesulauki praveriant duris žmogų, kurį pasirinkai gyvenimo draugu. Tai žvilgsniai, kupini užuojautos ar pašaipos, anoniminiai laiškai ar telefonų skambučiai — priklausomai nuo to, kokie žmonės supa tave. Ir viltis, kad tai netiesa, kad žmonės apsiriko, apšmeižė, be reikalo sudrumstė ramybę, kad tas laukimas tik dėl nenumatytų tarnybinių komandiruočių, posėdžių, dalykinių susitikimų. Juo labiau, kad tavo vyras ar žmona (vis dėlto dažniau vyras), neigia esąs kaltas, tvirtina nesiruošiąs griauti šeimos, kad myli vaikus ir tave pačią. Čia ir susiduriame su pačiu biauriausiu dalyku — dvilypumu, melu, apgaudinėjimu. Gyvenime būna visko. Tuokiasi iš meilės, o ji dėl kokių nors priežasčių išblėsta. O gyvenimas be meilės, prievartaujant save, slegia. Ką daryti? Visų pirma elgtis garbingai. Nes nieko nėra labiau žeminančio žmogų, kaip dvilypumas, slapti susitikinėjimai, melagystės, išsisukinėjimai. Jeigu jauti, kad tave aplankė tikra meilės palaima, savo elgesiu tą jausmą tik išniekini, sumaišai su žemėmis.

     Taigi — elgtis garbingai. O antroji pusė jau nuspręs — laukti ar nelaukti. Štai pradžioje straipsnio cituoto laiško herojė laukia jau dešimt metų. Išseko fizinės ir dvasinės jėgos — bet laukia. O kita, žiūrėk, nelauktų, gal iš karto paliktų, gal paprasčiausiai išprašytų iš namų ar dar ką nors padarytų. Tai priklauso nuo prisirišimo, atlaidumo, pagaliau keršto jausmo laipsnio, o svarbiausia — nuo abiejų sutuoktinių jausmų kultūros. Negaliu apeiti vieno momento, kuris visada man sukelia nuostabą. Tai didelės dalies moterų požiūris, kad šeimą ardo kita moteris, atseit, prilindo, sugundė, išvedė iš pusiausvyros, atėmė vaikams tėvą. O tas tėvas — kas jis? Daiktas, kurį galima ateiti ir pasiimti? Bevertė asmenybė, praradusi bet kokį atsakomybės jausmą? Jeigu kaltiname, kaltinkime abu — du suaugusius, lygiaverčius partnerius, kurių veiksmai pažeidžia mūsų moralės normas. Iš kur toks atlaidumas vyrui? Psichologiškai tai suprasti galima — vyras MANO, aš nenoriu jo prarasti, tegul jis ir neatsilaikė pagundai, bet jis nekaltas, kad ta pagunda buvo tokia didelė. O moteris į kitą moterį tam tikru laipsniu visada žiūri kaip į konkurentę. Paklausykime išsiskyrusių moterų, ir jos pasakys, kad net artimos draugės kartais nenori kviesti į svečius, nes laiko jas potencialiomis grobuonėmis, gresiančiomis šeimos ramybei bei santuokai.

     Kalbant apie neištikimybę, norėtųsi paliesti vieną niuansą. Visi esame girdėję, kad atsiranda tokių "gerų” draugų, kurie sudaro sąlygas nelegaliems pasimatymams. Čia ir išplaukia nerimas dėl tų "nelegalių” ryšių tolerancijos. Ar ne per daug atlaidžiai į tai žiūrime? Jeigu žmonės iš aplinkinių reakcijos nuolat jaustų, jog taip elgtis negarbinga, reikalai gal ir pasikeistų į gerąją pusę.

     Būtų lengva, jei visus gyvenimo atvejus galėtume išdėlioti į atskiras lentynėles, visada rasdami atsakymą, kaip kada elgtis. Deja... Šeimos tarpusavio santykiai — kaip gyvas organizmas, ir nėra gatavų receptų vienokiu ar kitokiu atveju. Reikia gyventi pačiam, priimti sprendimus pačiam. O, kad tie sprendimai visada būtų teisingi!