Spausdinti

V. K.

     Iki namų buvo netoli, bet vis tiek pakliuvau į lietų. Jis pasipylė kaip iš kibiro, aš turėjau pasislėpti po pirmu pasitaikiusiu balkonu. Ten jau stovėjo viena iš tų moterų, kurios valo gatvę. Ankstyvais rytais ji ir jos draugės šnekasi, juokauja, erzina brigadininką, kuris vaikšto pasipūtęs — girdi, aš vienas tarp moterų.

     Kol lijo, mes su ja išsikalbėjome ir apie vaikus, ir apie darbą, atlyginimą, kitus moteriškus rūpesčius. Pasirodė, kad ji gerai uždirba, nes prie algos kartais ir premiją skiria. "O jei dar įtiksi brigadininkui, tai ir daugiau gausi, — paaiškino moteris ir susijuokė, — tu supranti, apie ką aš kalbu”.

     Aš ryžtingai žengiau į lietų. Gerklę lyg kas užgniaužė, o ausyse skambėjo jos žodžiai "Tu supranti...” Suprantu, kaip nesuprasi.

     Kodėl man pasidarė taip skaudu? Aš prisiminiau kitą moterį, savo netikrą seserį. Mes su ja vienmetės, gimėme tą patį mėnesį, išaugome viename kieme, vaikystėje mus vadino sesytėmis, o daugelis ir dabar nežino, kad mes ne seserys. Tačiau kažin ar tikrosios seserys būna artimesnės? Aš neištekėjusi, ir ji galvoja, kad mano gyvenimiškoji patirtis labai menka. Kartą atėjusi pas mane džiaugėsi, kad ją labai vertina skyriaus viršininkas, nuolat pabrėždamas, kad ji gabi inžinierė ir galėtų būti dar labiau vertinama. . . Ji vaikščiojo švytėdama... Vėliau prasidėjo komandiruotės — kartu su viršininku, dalyvavimas įvairiausiose komisijose — irgi kartu. Atrodė taip natūralu — aš žinojau, kad ji protinga moteris, gabi, darbšti, vadinasi, ją vertina pagal nuopelnus.

     Bet kartą pas mane ji atbėgo su ašaromis akyse. Tai buvo laimės ašaros. Pasirodo, šalia visko jis dar ir myli mano seserį... Ką gi, vyras įdomus, elegantiškas, protingas, tokį galima ir įsimylėti. Ir mano sesuo įsimylėjo. O jos vyras — geras žmogus, du vaikučiai — kaip paveiksliukai. Šeimoje nebuvo jokių problemų. Problemos atsirado už namų. Ir taip netikėtai... Ir taip banaliai...

     Greitai išklausiau jos antrosios išpažinties. Sesuo man papasakojo, kokie jie abu laimingi dviese... Svetimame kambaryje... Ji buvo labai laiminga, kai staiga trakštelėjo užraktas — atėjo svetima moteris, kuri tvarkydavo šitą kambarį. Jie išsigandę, išsidraikę pašoko į skirtingas kambario puses.

     Aš nebepažinau savo sesers. Tai buvo nelaiminga, pasigailėtina, sutrikusi moteris. Šiek tiek atsigavusi, ji pradėjo teisintis. .. prieš save: girdi, aš ne todėl, kad viršininkas, jis man patinka iš tikrųjų. .. Ir staiga pasitaisė: patiko. Jai užteko drąsos pasižiūrėti į save iš šalies, ir ji ėmė savęs nekęsti. Pigus romanas pasibaigė ne mažiau banaliai.

     O kaip reikalai darbe?

     "Įdomusis” vyras apsimeta kad jos nepastebi. Gražuoliai dažnai būna ir bailiai.

     Kolegos tyli, bet tarp savęs tikriausiai pasišnabžda: ir ta įkliuvo į jo tinklą...

     Namie sesuo pasidarė minkšta, kaip vaškas. jos vyras šiomis permainomis tai džiaugiasi, tai stebisi. O vaikams tiesiog pataikauja. Tai kalto žmogaus gerumas. "Koks pažeminimas, Dieve mano, koks pažeminimas”, kartais su ašaromis dejuoja sesuo. Kodėl neatsirado žmogaus, kuris mane būtų įspėjęs?...”

     Labai abejoju, ar tuo metu ji būtų kieno nors paklausiusi. Juk jos niekas nevertė taip elgtis, niekas nešantažavo, negąsdino. Ji pati išdavė save ir savo artimuosius.

     Aš esu dantų gydytoja ir dirbu viename moksliniame institute. Darbuotojų daug, o dantų gydytoja — viena. Natūralu, kad daugelis ateina į mano kabinetą. Yra ir tokių, kurie norėtų mane pamerginti. Aš juk viena, neturiu šeimos, jauna. Pagaliau mano širdis irgi ne akmuo, ji irgi kartais smarkiai suplaka. Tad kas man trukdo bendrauti su tuo, kuris man patinka? Betgi jis turi žmoną ir du vaikus. Kuo gi baigsis mūsų draugystė? Ir žinau, jis ateis į mano kabinetą. Tik kaip aš jį sutiksiu: "valdiškai” ar maloniai nusišypsojusi. Kaip aš į jį pasižiūrėsiu: viltingai ar paprastai? Moteris daug gali pasakyti ir be žodžių. O vyrai taip mėgsta pažaisti meile...

     Kartą man reikėjo pamatyti mūsų instituto bendradarbį N. Beldžiu į jo kabineto duris — neatsako. Atlikusi kitus reikalus, einu pro bendradarbio N. kabinetą ir matau, kaip užsidaro durys. Manydama, kad jis grįžo, atidarau duris ir matau, kad N. žiūri į mane nieko nematančiomis akimis, o ant sofos sėdi džinsuota mergelė ir ramiai šukuojasi plaukus. Aš apsisukusi išlėkiau, mintyse piktindamasi: "Pasileidėlis”... Betgi yra ir pasileidėlė! .. Kokie vulgarūs žodžiai!

     Kaip baisu patekti į skaičių tų, apie kuriuos kalbame, kad moterų emancipacija, jų aktyvus dalyvavimas visuomeniniame gyvenime, gamybinėje veikloje padidino skyrybų skaičių dėl jų kaltės; į skaičių tų, kurioms šeimos garbė ir geras motinos vardas — "patriarchalinės buities atgyvenos”.

     Ne kiekvienas pajėgia klausyti proto. Yra pasaulyje dideli jausmai, yra meilė — neprašyta, nelaukta, vienintelė, viską apimanti. Tokios meilės galima pavydėti. Ir aš nenoriu, kad mane klaidingai suprastumėte — aš ne prieš tokią meilę.

     Man skaudu ir pikta, kad žaidžiama meile, ją išniekinant, kai reikalingos neaiškios komandiruotės, svetimi kambariai ar kampai, atmestinai atliekamas darbas ir visokios dviprasmiškos nuolaidos — o juk ant tokių kabliukų dažnai užkimba kai kurios moterys. Gaila moterų, kurios tais atvejais nesugeba pasakyti tvirto "ne”.

     Tikriausiai tokių atvejų ne tiek daug, ir aš gal truputį sutirštinau spalvas. Bet neigiami reiškiniai man bjaurūs ir tada, kai jų tėra vienas kitas.