Spausdinti

 ("Laiškų lietuviams” konkurse III premiją laimėjęs straipsnis)

      Nėra kito kelio taip teisingo, kaip tik tasai, kurį patsai dangus mums rodo. Išmintis ateina iš dangaus pas tuos, kurie josios laukia paruoštomis širdimis ir savosios išminties nelaiko aukščiausiąja: "... kas nepriima Dievo karalystės kaip vaikas — neįeis į ją” (Morkaus 10,15).

     Šeima yra Dievo įkurta institucija ir Jo norėta, kad ji būtų sakramentinė. Užtai josios vienybei išlaikyti neužtenka vien žmogiškų pastangų ir priemonių. Ypač jai reikia dieviškos pagalbos, reikia paties Dievo. Net patsai Jėzus tosios pagalbos mums prašė: "...tegul visi bus viena! Kaip Tu, Tėve, manyje ir aš Tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse...” (Jono 17,21). Ir Jis ne tik pats prašė, bet nori, kad ir mes prašytume: "...ko tik prašysite Tėvą mano vardu, jis jums duos” (Jono 16,23).

     Kai patsai Dievas tosios vienybės mums nori ir mes jos prašome, tikrai nesuklystame prašydami. Širdžių ir minčių vienybė Dieve neša mums išganymą. Už mūsų išganymą Jėzus sumokėjo brangią kainą. Jis taipgi nori, kad ir mes būtume tos Jo kainos dalininkai: "Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys” (Luko 14,27). Todėl už mūsų vienybę ir mes patys turime mokėti kiekvienas savąją kainą. Ir toji kaina yra mūsų kiekvienos dienos kryžius.

     Mūsų gal niekas ant kryžiaus neprikals. Bet šeimoje mes kryžiuojame vienas kitą kas dieną, dažnai net mažmožiuose. Kryžiuojame, kai užmirštame, jog meilė labiausiai yra gyva duodama, atsisakydama, aukodamasi... Gal niekas geriau meilės nenusakė, kaip apaštalas šv. Paulius: "Meilė yra kantri, maloninga. Meilė nepavydi, nesielgia sauvalin-gai, nesipučia. Ji yra nesididžiuojanti, neieško savo naudos, nesusierzina, neįtaria piktumu, nesidžiaugia neteisybe, o džiaugiasi tiesa; visa nukenčia, visa tiki, visa kuo viliasi, visa pakelia...” (Kor 13,4-7).

     Šeimoje, kai reikia gyventi kartu po vienu stogu ir nuolat susidurti su priešiškais nusiteikimais, neatsižvelgimu ir aplamai su kietu ar nesuvaldomu charakteriu, kai kam gyvenimas gali pasidaryti nebepakeliamas. Jei vyras su žmona jau visiškai nesutaria ir nuolat plaunasi, ir tai tęsiasi diena iš dienos — vienybė miršta... Ir kai vienybė miršta, vieton išsvajotojo šeimos rojaus, tikras pragaras atsiveria. Ką daryti tada? Skyrybos?! Kai kurie jas ir pasirenka, nors tuomi širdies ramybės vis tiek neranda. Jie jos neranda, nes visur kartu su savimi nusineša ir save pačius — savus įpročius, silpnybes ir trūkumus... Jie neranda ramybės ne tik sau, bet ir savo vaikus padaro nelaimingus.

     Kai tėvai riejasi, meilės namuose nėra, tada nėra ir to šilto šeimos židinio, taip reikalingo vaikų asmenybėms bręsti. Ir jei tėvai pasirenka skyrybas, jiems tenka didžiulė atsakomybė. Nes jie, nepasekdami Nazareto šeimos pavyzdžiu, visiškai suardo šeimos vienybę ir užuot padovanoję dangui naujus šventuosius, duoda galimybę kalėjimams turėti daugiau įnamių.

     Jonui, vienam mano artimiausių draugų, po vedybų, praėjus kuriam laikui, pradėjo nesisekti. Žmona vis dažniau ir įkyriau tarsi tik ir ieškodavo priekabių, liežuviu jį tiesiog vanodama. Kai jis jau neištverdavo, sprukdavo laukan ir užsukdavo smuklėn širdgėlos nuplauti. Bet kai tai kartodavosi, jis smuklės pabūgo, nenorėdamas prie stikliuko priprasti. Būdamas smarkaus būdo, nutarė nepasiduoti. Ir kai žmona vėl kartą paleido liežuvį, Jonas kietai atsikirto. Atrodo, kad ji to ir telaukė. Ji paleido į Joną porą lėkščių ir prapliupo tokiais aštriais žodžiais, tarsi ugnimi būtų spiaudžiusi. Ir taip bematant ir nesitikėtai tikras karas įsiliepsnojo. Neapykanta tarp jų užvirė, kaip tarp aršiausių priešų. Jonas ir šį kartą neištvėrė ir dūmė laukan, nors ir buvo pasiryžęs nepasiduoti. Šį kartą jis jautė, kad visko buvo jau per daug. Leidosi eiti gatvėmis, nežinodamas kur einąs ir nesirinkdamas kur eiti. Jo vidų tarsi kažkas svilino, ir jis pradėjo beveik bėgti, lyg jį kas būtų vijęsi. Taip dumdamas, jis atsidūrė toli už miesto, pagaliau miške. Net nepastebėjo, kad sustojo prie mažo upūkšnio. Atsisėdo ant jo kranto ir panėrė sustingusį žvilgsnį į mirguliuojantį vandenį. Čia jojo įtūžimas atgijo, ir jis pasijuto lyg koks kankinys, nekaltai kenčiąs. Bet po truputį jo dėmesį pradėjo patraukti vis labiau ir labiau ramiai čiurlenantis vanduo ir jame nardančios mažos žuvytės. Jo įtūžimas vėso, mintys pradėjo skrieti kažkur. ..

     Tos jojo mintys užklydo ir Lietuvon ir jis prisiminė, visai netyčia, balandžio pirmosios atviruką, kurs anuo metu gana plačiai buvo žinomas. Juomi kai kuriems vyrams būdavo patogu slapčia "suvesti sąskaitas” su savo žmonomis. To atviruko vaizdas gana nepaprastas: vyras susirietęs neša didžiulį kryžių, ant kurio sėdi jojo žmona ir klumpe kulia jo galvą. Vaizdelis būtų juokingas gal tik "pašaliečiui”. Jonas to juokingumo dabar visai nematė. Priešingai, jis jam tik priminė visai rūsčią tiesą. Ir Jonas tik dar karčiau pajuto, kad žmona jau patapo jam tikrai sunkiu kryžiumi. Čia kažkaip į jojo mintis įsiterpė Evangelijos žodžiai: "Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys”. Pradžioje jis tų žodžių norėjo atsikratyti, gindamasis lyg nuo įkyrių musių. Bet jie, kaip tos musės, vis puolė ir puolė. Matyt, čia jau buvo įsivėlusi ir jojo sąžinė. Ji jam priminė, vėl ir vėl sakydama ir pasakydama kai ką ir daugiau. Ji kalbėjo ir apie tai, kaip Jėzus prašė Tėvą atleisti tiems, kurie Jį kryžiavo. Toje vietoje Jonas pasijuto nepatogiai. Jis net nebuvo pagalvojęs žmonai atleisti. Jojo įtūžimas dar nebuvo praėjęs. Net skyrybų galimybė jau buvo jam pasivaidenusi. O čia tasai Jėzaus nepaprastas ir tiesiog nesuprantamas atlaidumas savo budeliams taip stipriai, bet kartu ir švelniai, priminė ir taip broliškai skatino. Ir Jonas bent kiek susigėdo. Argi jis galėtų žmonai atleisti?! Na, gal ir ji elgėsi, lyg nežinodama, ką daranti, lyg galvą pametusi? Juk ji buvo taip įpykusi. Taip Jonas pažvelgė ir į save patį: "O aš ar žinojau, ką darąs? Žinoma, buvau irgi labai įdūkęs ir susivaldyti net nenorėjau. Pyškinau jai tokius dalykus, kurių nebūčiau lietęs, būdamas geros nuotaikos. Tiesą pasakius, jaučiuosi šiek tiek ir kaltas. Jei būčiau patylėjęs, kol ji šaukė, gal viskas tuomi ir būtų pasibaigę. Ji, išsiplūdusi, išsirėkusi, pagaliau vis tiek būtų nutilusi. Bet ir aš nesuvaldžiau liežuvio, nepakenčiau josios šauksmo ir tik šaukiau, lyg norėdamas ją perrėkti. Kaip galiu reikalauti iš jos susivaldymo, jei ir aš pats nesivaldžiau?!”

     Kada Jonas taip pats sau prisipažino esąs kaltas, pastebėjo, jog ligi šiol jis tegalvodavo vien tik apie savo nuoskaudą. Vaikų net neprisimindavo. Jam visai nerūpėdavo, kaip jie jausdavosi, kai jis su žmona susiriedavo. Bet dabar jis vis tik kažkaip prisiminė, lyg viena akimi būtų pastebėjęs, kad tokiomis valandomis jų veideliai būdavo išgąsdinti ir labai nelaimingi. O du mažesnieji net balsu pradėdavo raudoti ir šaukti. Jis kiek nustebo, kad dabar jam jų pagailo. Viduj giliai pajuto, kaip niekada prieš tai, kad jis esąs jų tėvas ir jojo atsakomybė labai ir labai didelė. Jis suprato, kad besiriedamas su žmona, duodąs jiems labai blogą pavyzdį. Užtat ir negalįs tikėtis juos užaugsiant gerais žmonėmis.

     Tasai atsakomybės pajutimas jį labai paveikė. Jis panoro grįžti ir su žmona susitaikinti. Bet ir vėl — patyrimas jam sakė, kad, kivirčams kilus, jis neišlaiko ir labai įšėlsta. Ir prisiminęs tą savo silpnumą, pats savęs pabūgo.

     Ką jis turėtų daryti su savimi, kas jam galėtų padėti? Ligi šiol jo naudotos visokios priemonės ir "gudrybės” jį tik apvylė. Ir jam atėjo mintis, kad jis turėtų prašyti Dievo. Kaip čia galėjo būti, kad ligi šiol jis net nebuvo pagalvojęs prašyti Jojo pagalbos tokiuose reikaluose? Ir staiga toji mintis palietė jį, kaip šviesos spindulys. Jam aiškiai sušvito Jėzaus žodžiai: "Ko tik prašysite Tėvą mano vardu, jis jums duos”. Argi tikrai taip galėtų būti? Jonui kilo lyg maža abejonė. O jei jis prašys ne to, ko Dievas jam nori duoti? Taip besvarstydamas, Jonas prisiminė Jėzaus paliepimą būti tobulais, kaip dangiškasis Tėvas yra tobulas. Jį pagavo džiaugsmas. Juk Dievas kaip tik ir nori, kad jis vyriškai valdytųsi, gražiai sugyventų su žmona, duotų gerą pavyzdį vaikams ir juos teisingai auklėtų. Jis tikrai dabar stengsis ir prašys Viešpaties. Ko daugiau ir bereikia? Jame užsidegė didelis pasitikėjimas Dievu, taip pat ir savimi. Dabar jis tvirtai tikėjo, kad su Jojo pagalba jis tikrai galės.

     Tokio pasitikėjimo atgaivintas, Jonas pajuto didelį džiaugsmą ir tvirtą pasiryžimą daryti. Jis tikrai darys viską, pridės kirvį prie šaknies — pradės nuo savęs... Jis prašys Dievo pagalbos taip pat ir žmonai. Jis ir pats jai padės. Jis jau iš anksto žinojo, kaip jai padėti. Pirmiausia jis stengsis ją suprasti, taip kaip suprato save, savo silpnumą. Žinoma, jam reikės didelės kantrybės ir savęs išsižadėjimo. Bet už viską labiausiai jam reikės meilės. .. Tokios meilės, kurią Jėzus įsakė: "Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip pat mylėtumėte vienas kitą!” (Jono 13,34). Tuos žodžius Jonas buvo skaitęs ar girdėjęs ne vieną kartą. Bet jie niekada nebuvo palietę jojo vidaus taip, kaip dabar. Jis būdavo juos girdi, ir jie lyg pro vieną ausį įeidavo, o pro kitą išeidavo. Tiek jų reikšmės jo viduj ir teužsilikdavo. Bet dabar Jonas suprato, kokią reikšmę turi žodžiai: .. kaip aš jus mylėjau. .Jam pasidarė visiškai aišku — tai gyvybės kainos meilė ir... Jėzaus įsakymas. Čia nieko nepridėsi ir nieko neatimsi, ir kitokiam aiškinimui nėra vietos.

     Tad Jonas pamatė, kad jojo meilė žmonai nebuvo tokios kategorijos. Žmona jam patiko, buvo labai patraukli, jam būdavo tiesiog malonu ją mylėti, kol ji jam būdavo gera. Bet jojo meilė veikiai pradėdavo vėsti, vos tik jiemdviem susikivirčijus. O šiai Jėzaus įsakytajai meilei reikia kažko daugiau. Ko jai reikia, Jonas pasimokė iš Jėzaus: "Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet Tavo valia!” (Luko 22,42). Jonas pasimokė, kad Jėzaus žmogiškoji valia norėjo išvengti kančios, bet iš meilės Tėvui pakluso. Tą patį jis matė ir savyje. Jojo žmogiškoji prigimtis irgi kratėsi visko, kas tik nemalonu, sunku, kartu, skaudu... O tasai meilės įsakymas liepė mylėti, nepaisant visų sunkumų, net ir gyvybę aukojant, jei reikėtų. Ir tasai įsakymas yra aiški Dievo valia. Jonas šventai pasiryžo tą Dievo valią vykdyti, nes tik joje rado visą išmintį šeimos vienybei išlaikyti.

     Kaip šeimos vienybę galima išlaikyti tik su Dievo pagalba, taip ir josios lietuviškumą. Žinoma, tasai lietuviškumas turi patikti Dievui; tik tada jis bus naudingas ir kryžiuojamai Lietuvai. Ir jis tikrai Dievui patiks, kai kitataučiai apie mus, lietuvius, galės sakyti, kaip pagonys sakydavo apie pirmuosius krikščionis: "Žiūrėkite, kaip jie vienas kitą myli!” (Tertuliono Apologetika). Tokios meilės pirmieji krikščionys mokėsi iš Jėzaus. Jis jiems paliko įsakymą: "Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau...” Ir Jis pats parodė, kaip mylėjo-. "O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs” (Jono 12,32). Kai Jis mokė ir stebuklus darė, tik mažas būrys mokinių Jį sekė. Bet kai buvo "pakeltas”, tada patraukė ir vis tebetraukia visus...

     Tuomi Jėzus sako, kad už viską labiausiai reikia tokios meilės, kuri būtų pasiruošusi ir gyvybę aukoti. Tokia meilė transformuoja visas mūsų pastangas ir darbus į Dievui priimtiną ir patinkamą auką. Ji transformuoja blogį į gėrį. Ji atverčia nusidėjėlius ir nusikaltėlius ir padaro juos šventaisiais. Tokia meilė yra visada heroiška, o josios Mokytojas — herojų Herojus.

     Jaunuolių viduje yra kažkas, kas juos skatina veržtis į kažką nepaprasto. Todėl jie dažniausiai susižavi kokiais nors herojais, kai kada gal ir negirtinais, ir jais seka. Ir kai jie neranda herojiškos atmosferos namuose, ieško jos už namų. Ypač juos veja iš namų nuolatiniai reikalavimai ir liepimai, mokant lietuviškumo. Jiems visa tai pradeda atrodyti, kaip neprotinga dresūra be jokios gyvybės. Suprantama, tai jiems nusibosta, įgrįsta, ir nuo tokio lietuviškumo jie bėga. Jie tada gėdisi ir kitataučių akyse rodytis lietuviais. Ir jie yra teisūs. Nes mes visi, ne vien jų tėvai, užuot parodę jiems ką nors gražaus ir gero, turimo mūsų tautoje, savo tarpusavio rietenomis ir nesutarimu duodame jiems blogą pavyzdį ir galutinai juos atstumiame. Visa to kaip tik mūsų tautos priešai ir nori.

     Mūsų tauta yra turtinga herojų. Parodykime juos mūsų jauniesiems. Viena jų yra mūsų Nijolė Sadūnaitė. Ji — tautos pasididžiavimas! Ji patraukia ir uždega ne tik mūsų lietuvių, bet ir kitataučių širdis. Ji Dievo priešų teisme drąsiai išpažino, kad mylėti visus žmones ji mokėsi Jėzaus mokykloje. Ji mokėsi joje nekęsti blogio ir klaidos, bet mylėti klystantį žmogų.

     Bet neužtenka vien tik rodyti mūsų herojus. Mes patys turime jų darbus tęsti kasdieniniame gyvenime. Tegul mūsų jaunieji mato, kad pirma mes patys darome visa tai, ko mokome juos. Kai kas gali heroizmą suprasti klaidingai, manydamas, kad jisai skirtas tiktai ypatingiesiems. Iš tikrųjų heroizmas glūdi Jėzaus paliepime: "Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas” (Mato 5,48). Viešpats nereikalauja nieko negalimo. Jisai kraują liejo už visus, ne vien tik už kažkokius ypatinguosius. Jis tik nori, kad motyvu visiems mūsų darbams, pastangoms, planams ir sutinkamoms sunkenybėms bei skausmams ir kentėjimams būtų meilė Dievui ir, dėl Jo meilės, meilė artimui.

     Tik atvykęs į Ameriką, sutikau čia gimusią lietuvaitę, mokytoją. Tikrai nustebau, girdėdamas ją gerai kalbančią lietuviškai, nors ji Lietuvos niekada nebuvo mačiusi. Išsikalbėjęs su ja daugiau, tiesiog negalėjau atsistebėti josios tikrai idealistine meile Lietuvai. Vėliau išgirdau, kad tos meilės ji išmoko iš savo tėvų, kurių pavyzdys ją ypatingai uždegdavęs. Ją uždegdavę ir labai paskatindavę taip pat ir kitų nuoširdžių tautiečių šviesūs pavyzdžiai ir jų kilnūs darbai.

     Kitas susitikimas su čia gimusiu lietuviu jau visai kitokį vaizdą parodė. Kartą parke sutiktas vyras po trumpo užsikalbinimo prašnekino mane vos pakenčiama lietuvių kalba. Kai jį paklausiau, kur jis tosios kalbos mokėsi, jis man papasakojo trumputę istorijėlę. Girdi, jisai augęs didelėje šeimoje, kurios abu tėvai buvo lietuviai. Kai jie, vaikai, grįždavę iš mokyklos, tada tai tikrai turėdavę labai saugotis kalbėti tik lietuviškai. Tėvai to reikalaudavę labai griežtai. Ypač prie pietų stalo tą griežtumą vaikai patirdavo. Vos tik kuris jų užsimiršęs prašnekdavęs jankių kalba, tuoj gaudavęs nuo tėvo ar motinos samčiu į kaktą. Toliau besikalbant su tuo vyru, jis nė mažiausia užuomina neparodė, kad save laikąs lietuviu. Taipgi visiškai neparodė jokio susidomėjimo nei lietuviais, nei tėvų gimtuoju kraštu. Atrodo, kad šitam samtis kakton nepadėjo nei mylėti Lietuves, nei jaustis lietuviu.

     Visas mūsų lietuviškumas sutelpa vienybėje. Ir jisai yra tolei geras, kolei vienybė mūsų tarpe žydi. Net ir mūsų tautos himnas to mums linki: . .vienybė težydi!” Ir dangus taip pat tos vienybės ne tik mums linki, bet ir įsakmiai nori, kad mes joje gyventumėm. Kai darome tai, ko Dievas iš mūsų nori, esame vienybėje, ir tada Viešpats gyvena mūsų tarpe. Ir kai Jis gyvena mūsų tarpe, tada Jis dirba savo darbus ir savo planus vykdo mūsų rankomis ir pastangomis. Ir kai Dievas su mumis, ar svarbu tada, kas prieš mus?