KUN. V. BAGDANAVIČ1US

     Šio straipsnio uždavinys yra sugretinti lietuviškas "linų mūkos” pasakas su senųjų kultūrų religinėmis tradicijomis, būtent su senąja Libano religija ir su Šumerų religija. Jos ir viena, ir kita yra atskirtos nuo mūsų laikų keleto tūkstančių metų. Kad šis sugretinimas būtų vaisingesnis, prašyčiau priimti porą metodinių nuorodų.

     Pirmoji nuoroda yra ta, kad, studijuojant religines pasakas, reikia palikti nuošaly tuos sprendimus ar padalinimus, kuriais pasaka iškart apibūdina savo personažus, vienus laikydama gerais, kitus blogais; vienus dievais, kitus velniais. Nuo to reikia dėl to susilaikyti, kad yra pastebėta, jog vėlesnės religinės kultūros pasmerkia, atmeta ir pavadina velniais ankstesnės kultūros dievus. Tyrinėtojo uždavinys yra į juos visus žiūrėti, kaip į savo religinės kultūros atstovus, ir iš jų pačių laikysenos išskaityti jų religines ar dorines pažiūras.

     Antroji nuoroda, naudinga šioms studijoms, yra prisiminti religijų proistorės faktą, kad yra buvę žmonijoje religinių kultūrų, kuriose buvo labai stipriai išreikštas moteriškas pobūdis ir ne kartą reiškėsi, kaip priešingybė vyriškoms dievybėms ir jų atstovaujamoms religijoms. Įvado ribos neleidžia šio kultūrinio fakto įrodyti. Dėl to jis galėtų būti skaitytojų skeptiškai sutiktas. Tačiau, jį priėmus kaip hipotezę, daugelis religinių pasakų pasidarys iškalbingesnės. Moteriška religinė kultūra, kuri buvo seniai nugalėta, savo įvairiomis liekanomis yra išlikusi pasakose.

     Turėdami šias nuorodas prieš akis, pereikime į pasakojimus apie linų kentėjimus, kurie mūsų tautosakoje yra žinomi "linų mūkos” vardu.

OŽKABALIŲ LEGENDA

     Viena Ožkabalių legenda pasakoja apie merginą Mangarietą, kuri nebuvo labai graži, bet labai darbšti ir labai norėjo ištekėti. Vieną naktį pas ją atėjo ponaitis, atsinešdamas valgio ir degtinės. Jis kalbino ją tekėti. Mangarieta atsikalbinėjo, kad neturinti gerų drabužių. Kitą vakarą jis atnešė jai ir drabužių. Ponaitis prašė, kad ji pasirašytų. Kitą rytą mergina rado butelyje tik šlapumą, o kišenėje — arklio išmatas. Ji nuėjo pasitarti pas vieną seną moterį, kuri paaiškino, kad pas ją buvo atėjęs velnias. Paaiškėjo, kad jo atnešti drabužiai buvo mirusio žmogaus oda. Senosios patarta, mergina prašė kitą vakarą, kad velnias jai atneštų medaus, paskui korių, vis atsisakinėdama pasirašyti. Prieš jam išeinant, ji pririšo prie jo galą siūlo, suvyto į kamuolį. Tu būdu ji sužinojo jo gyvenvietę, kuri buvo po bažnyčia.

     Mergina, negalėdama jo atsikratyti, senosios patariama, savo duris užrišo linais. Velnias tada negalėjo įeiti. Tai jis nuėjo pas seną moterį, prašydamas jam atiduoti Mangarietą.

     "Ta moteris atsakė:

     —    Jei išlaikysi lino mūką, tai atiduosiu Mangarietą.

     —    Išlaikysiu, — sako velnias

     —    Na tai pasiversk į sėmeną.

     Pasivertė. Ta boba tą velnią pasėjo; pasėtas gulėjo metus; paskui užakėjo, išaugo, vėl rovė tuos linus kelis metus, nukūlė, jau jam davė gana spragilais, paskui paklojo ant pievos, vėl gulėjo kelis metus, paskui prikėlė jau, nuvežė į pirtį mint, padegino ant ugnies, į mintuvus mint, išėmė iš mintuvų ir vėl į ugnį, iš ugnies vėl į mintuvus — ir neatlaikė tas velnias.

     — Nenoriu, sako, — nė Mangarietos, nė čion kęst.

     Ir neišlaikė lino mūkos. O Mangarieta taip likosi nuo paėmimo velnio” (Basan., Liet. pasakos, I, 43-45 psl., 26 nr.).

     Kaip matome, čia moters partneris jau yra virtęs antidieviu, t.y. velniu. Tačiau jo gyvenimas po bažnyčia liudija, kad jis yra išlaikęs pozityvaus dieviškumo liekaną. Būdamas susijęs su mirusiais, jis yra giminingas dievams Orfėjui ar Odinui. Tačiau jis turi visiškai savitą kalbą, liudijančią jo senesnę prigimtį. Jis yra kankinamas moters ar net jos žudomas, panašiai kaip vyras žudomas Amazonės legendose. Simboliškai šioje legendoje jis yra taip pat nužudomas.

     Velnio partnerė šioje legendoje yra paprasta moteris, tačiau jos patarėja, boba, savo sugebėjimu varžytis su velniu liudija turinti savyje transcendentinių jėgų. Jos kovos priemonė su velniu yra lino apdirbimo kultūra. Ji kviečia velnią į varžybas savo specialybėje — linų apdirbimo srityje. Šias varžybas velnias pralaimi.

     James Frazer, garsus tautosakos tyrinėtojas, žino lietuvišką religinį personažą, vadinamą Boba, t.y. sena moteris. Ji yra paskutinis rugių pėdas rugiapjūtės metu, kuris paliekamas lauke. Kartais šis religinis personažas yra aprengiamas lėle ir, kuliant rugius, paguldomas su pėdais ir mušamas spragilais. Kas suduoda paskutinį smūgį, laikomas užmušęs Bobą. Kai kur Anglijoje tokiu būdu yra aprengiamas senas vyras ir taip pat kuliant mušamas (The new Golden Bough, abridged by T.H. Gaster, 1964 m., 447 ir 502 psl.).

ŠLEZVIGO APSKRITIES LEGENDA

     Vardas Mangarieta arba Margarieta vokiškoje tradicijoje yra susijęs su moteria, kovojančia su vyru. Apie vieną piliakalnį Šlezvigo apskrityje yra šitokia legenda. "Čia juodoji Margarieta kartą nukovė kunigaikštį. Ji su juo kariavo. Bet kai ji pamatė, kad jai nekaip išeis, pasiuntė ji pas jį vieną suktą moterį ir liepė pasakyti, kad būtų neteisinga, jeigu dėl jųdviejų turėtų žūti tiek daug narsių žmonių. Dėl to būtų geriau, kad ji ir jis vieni patys išspręstų ginčą. Kunigaikštis manė, kad su moteria susidorosiąs, ir pasiūlymą priėmė. Jiems bekovojant, karalienė jam tarė, kad jis galėtų jai duoti truputį laiko pasitaisyti savo galvos gaubtę. Kunigaikštis sutiko. Tačiau ji sakė, kad ji juo nepasitiki, jeigu jis kardo neįsmeigs į žemę iki rankenos. Kunigaikštis tai padarė. Bet ji tada pasileido į jį ir nukirto jam galvą. Jis yra palaidotas Dronninghoi piliakalnyje, ir ten gyveną žmonės yra ne kartą jį matę sėdintį prie sidabrinio stalo” (Gustaw Schwantes, Vorgeschichte Schleswig-Holsteins, 1939 m., Neumuenster, 339 psl.).

     Ši legenda liudija ne tik tai, kad Margarietos vardas yra susijęs su moteria, kovojančia su vyru, bet ji kartu yra mums ir perspėjimas, kad šioje studijoje ir kitose panašiose reikia susilaikyti nuo per greito personažų vertinimo ar smerkimo. Juos vertinant, tenka atsižvelgti į tas kultūras, kurioms jie atstovauja.

     Grįžkime dabar prie Ožkabalių pasakos ir, apsipažinę, ką gali reikšti to pasakojimo moteris, pažvelkime, ką reiškia jos vyras.

     Senos moters varžovas Ožkabalių pasakoje atstovauja savitai kultūrai. Jei moteris, kviesdama jį į varžybas, atstovauja ūkininkiškai, žemdirbiškai kultūrai, tai velnias čia yra žmogaus mylėtojas. Visas jo elgesys pasakoje yra žmogaus, būtent Mangarietos, vertinimas. Jis ją vertina iki tokio laipsnio, kad ryžtasi už ją kentėti. Leisdamasis į lino kentėjimų varžybas su senąja moteria, jis liudija savo sugebėjimą priimti įvairius kentėjimus, kad laimėtų žmogų.

RASEINIŲ LEGENDA

     Naujos šviesos šitokiam kovotojui su moteria teikia Raseinių apskrities pasaka apie Onikę, tarnavusią Juoduosiuose Guduose. Ten ji susipažino su bernu, kuris garbino Balų dievaitį. Jis pamylėjo Onikę ir norėjo ją vesti. Tačiau gale metų bernas apsirgo ir numirė. Onikė negalėjo jo užmiršti. Naktimis ji verkdavo, labai sublogo ir pasidarė panaši į giltinę. Vieną tylią mėnesienos naktį bernas atsirado pas jos klėties duris su savo arkliu. Jis pakvietė ją joti su juo kartu. Kai arklys pradėjo juos nešti, ugnis šoko iš po jo kojų, girdėjosi kaukimas ir tarsi žemė drebėjo.

     Onikė pastebėjo, kad ir jos jaunikis, ir jo arklys buvo juodi. Ji, būdama katalikė, tikėjo Dievo apvaizdą. Tačiau jos jaunikis liepė jai numesti šalin knygą, kurią ji turėjo su savim. Paskui liepė numesti kryželį. Kai jie prijojo vieną trobelę, Onikė prašė jaunikio leisti jai nueiti į ją atsigerti. Ten ji rado bobelę, kuri buvo deivė. Ji apsiėmė Onikę išgelbėti iš jaunikio, kuris buvo atjojęs iš pragaro.

     Naktį deivė išėjo pas jaunikaitį laukan, ėmė jam pasakoti apie visą linų vargą, linų pradžią ir pabaigą, kaip reik sėti, nuvalyti, išmušti ir pakloti, džiovinti, minti, brukti, šukuoti, verpti, austi, drobes baltinti, džiovinti ir t.t. Taip tai deivei bepasakojant, tam besiklausant, gaidys užgiedojo, o tas ištarė: "Ak tai mano nelaimė, kad aš tavęs klausiau”.

     Jaunikaitis tada nujojo, nieko nelaukdamas. Deivė perspėjo Onikę, kad nereikia verkti mirusio jaunikio, ją pavaišino ir pamokė, kaip pareinant namo gintis nuo jo, jeigu ją užpultų. Ji, grįždama namo, pasiėmė knygą ir kryželį, kuriuos buvo numetusi. Kai ji išgirdo paskui ją atjojantį jaunikį, ji metė knygą, iš kurios pasidarė dideli kalnai, kuriuos jaunikis vos vos perkopė. Kai jis ją vėl prisivijo, ji metė kryželį, iš kurio pasidarė mūrai, apkalti geležinėmis tvoromis, pro kuriuios jis negalėjo prasiveržti. Ji pagaliau parėjo namo iš kelionės, kuri užtruko penkias dienas ir naktis. Po pusės metų ji numirė (J. Basanavičius, Liet. pasakos įvairios, II, 36 nr., 59-61 psl.).

     Nekreiptume daug dėmesio į pasakymą, kad jaunikaitis buvo Balio garbintojas, nes vardai pasakose yra mažiau pastovus elementas, negu situacijos ar kompozicija, tačiau šis vardas įgauna daugiau prasmės, kai šalia jo yra ir kitas vardas — jo sužadėtinė Onikė. Mat Baalio religijoje, kuri reiškėsi rytiniuose Viduržemio jūros pakraščiuose, jo draugė ir sugulovė kaip tik yra Anath. Ji labai lengvai galėjo įgauti lietuviškosios

     Onikės formą. Baalio religijoje ji atstovauja lytiškumui ir moteriškai jėgai. Naujai atrastoje Ugaritų bibliotekoje Anath yra vaizduojama kaip Baalio išvaduotoja iš mirties. Ji nugali jo priešą Mot ir pasireiškia kaip deivė.

UGARITŲ LEGENDA

     Ugaritų biblioteka buvo atrasta 1928 m. Syrijoje, tame krašte, kur ji prieina prie Viduržemio jūros, į šiaurę nuo Libano. Ši biblioteka yra iš 13-14 šimtmečio pr. Kr. Ugaritų biblioteka yra lengviau įskaitoma, nes parašyta kalba, gimininga hebrajų kalbai (plg. J. L. McKenzie, Dictionary of the Bible, 907 psl.).

     W. F. Albright yra išskaitęs toje bibliotekoje informacijų apie deivę Anath. Ten yra legenda apie tai, kad po Baalio mirties visa gyvybė žemėje apmiršta. Tada jo sesuo mergelė Anath suranda Mot ir žiaurioje kovoje jį nužudo. Su jo kūnu ji atlieka ypatingą apeigą. Albrights tai paduoda eilėraščio žodžiais:

     "Ji nutvėrė Mot, kuris yra EI sūnus; supjaustė jį kardu, rėčiu jį išsijojo ir išpustė, ugnyje jį degino, girnose sumalė, pasėjo jį lauke, kad paukščiai galėtų suėsti savo dalį tam, kad būtų sunaikinta jo sėkla” (From Stone Age to Christianity, 1957 m., Garden City, 232 psl.).

     Mot reiškia mirtis. Jis yra dievo EI sūnus. Ir hebrajų kalba Dievo vardas yra EI. Anath, sunaikindama Mot, sunaikina mirtį. Antra vertus, jo kūno išbarstymas po laukus liudija ano meto kultūrų įsitikinimą, kad tai suteikia dirvai gyvybę.

     Šis eilėraštis yra parašytas apie 1400 m. pr. Kristų. Albright šitaip jį vertina: "Jokioje kitoje mitologijoje nerandame taip aiškiai sutapatinto dievo kūno su grūdu, kuris nuimamas kaip derlius, kuliamas, vėtomas, kepamas kaip duona, pažeminamas į maistą... pagaliau pasėjamas kaip grūdas į žemę. Šios apeigos tikslas yra ne atgaivinti Mot, bet atgaivinti Baalį” (232-234 psl.).

     tikrųjų šis senas eilėraštis yra pilnas simbolinių prasmių. Kai į jį pažvelgiame po lietuviškos lino kančios mistikos, jis į mus prakalba savita kalba. Savo ritmika ši apeiga yra panaši į lino kančios ritmiką. Jeigu dar prisiminsime Šlezvigo pasaką apie moterį, žudančią vyrą, tai kontrastiška dvilypė šio eilėraščio prasmė dar labiau išryškėja. Anathos legendoje yra stipriai išreikštas tikėjimas žmogaus atgimimu, bet kartu ir ne mažiau stipriai paliudytas žmogaus žudymas. Žmogus čia yra suvokiamas kaip gyvastinga sėkla, bet kartu ir kaip naikinama sėkla. Per toli į šalį mus nuvestų gilinimasis, kokių implikacijų šis eilėraštis turi religijų istorijai. Mums čia pakanka pažymėti jo formos panašumą lietuviškai lino kančiai. Tai mums liudija, kad lino kančios motyvas lygiuojasi su poetine bent 3400 metų senumo apraiška.

     Pastebėję "linų mūkos” mistikos panašumą su finkietiškąja Anath, dabar paimkime kitą lietuvišką tos pačios pasakos varijantą, kuris dar plačiau papasakodamas Onos išrengimą, suveda ją gana arti su viena Šumerų legenda. Varijantas yra iš Kudirkos Naumiesčio parapijos. Jis taip pat tą moterį vadina Ona.

KUDIRKOS NAUMIESČIO VARIJANTAS

     Legenda pasakoja apie tai, kad Onos mylimasis netrukus po vedybų mirė, o ji nesiliovė šaukusis savo mylimojo. Vieną mėnesienos naktį jis atjojo pas ją ir pakvietė joti kartu.

     "Kai Ona užsisėdo joti, ji apsikabino meiliai savo mylimąjį ir jojo abudu. Prijojo pirmas kapines, diedukas prakalbėjo:

     —    Šviesi diena mėnesiena, ar nebijai, Ona?

     —    O ko aš bijosiu prie savo mylimiausio?

     —    Tai nusivilk ir mesk jopkę

     Ona nusivilko ir su džiaugsmu numetė. Joja toliau ir prijoja kapines kitas, diedukas prakalbėjo:

     — Šviesi diena mėnesiena, ar nebijai, Ona?

     O ji atsako:

     —    O ko aš bijosiu prie savo mieliausio?

     —    Tai mesk andaroką.

     Ona numetė. Joja toliau ir prijoja trečias kapines:

     —    Šviesi diena mėnesiena, ar nebijai, Ona?

     —    O ko aš bijosiu prie savo mieliausio?

     —    Tai nusivilk ir mesk marškinius.

     Ona nusivilko ir numetė. Joja toliau ir prijojo kapines. Vėl tas diedukas kalbėjo:

     —    Šviesi diena mėnesiena, ar nebijai, Ona?

     —    O ko aš bijosiu prie savo mylimiausio?

     —    Na tai mesk nuo kaklo tuos pančius (škaplierius).

     Ona nusikabino ir numetė. Joja toliau ir vėl prijojo kapines:

     —    Šviesi diena mėnesiena, ar nebijai, Ona?

     —    O ko aš bijosiu prie savo mylimiausio?

     —    Na tai mesk nuo kaklo tą lenciūgą (rožančių).

     Ona nusikabino ir numetė. Na jau Ona visai nuoga savo mylimiausią dieduką apsikabinus myluoja ir bučiuoja. Kai jie sustoja prie tokios bakūžės, į kurią diedukas įėjo, Ona, paskui jį įėjusi, rado lovelėje begulintį velnią. Ona šūktelėjo:

     —    Dieduk!

     Velnias sukrutėjo. Antrukart pašaukė — velnias atsisėdo. Trečią kart pašaukė — velnias atsistojo ir žengė prie Onos. Ona išsigandusi pradėjo melstis ir bėgti. Ją išvedė Motina Švenčiausia, liepdama bėgti, niekur nesustojant. Bebėgdama pamatė žiburėlį, rado bakūžę ir, įėjusi vidun, rado begulintį savo dieduką. Diedukas sukrutėjo, atsisėdo, atsistojo. Ona šoko bėgti pro duris. Diedukas, jos mylimas, pagriebė Oną į glėbį, įsimetė į lovą ir smaugia. Ona pamatė, kad jai bus ledaka, pradėjo prašytis:

     —    Palauk, mylimasis, aš tau lino mūką papasakosiu.

     Ir pradėjo Ona pasakoti, kaip liną sėja, užakėja; kaip linas auga, žydi, gelsta, noksta; kaip liną rauna ir t.t. Taip jai bepasakojant, ir užgiedojo gaidukas: kakarieko! Onos diedukas į smalą pasileido, ta bakūžė nugrimzdo” (Basanavičius, Lietuviškos pasakos, II, 113-115 psl.).

     Kai skaitome šį Onos išrengimą iš drabužių, esame linkę jį suprasti erotine prasme. Baalio ir žmonos religija pasižymėjo stipriu erotiniu pobūdžiu, prieš kurį daug kovojo Senojo Testamento religija. Tačiau Naumiesčio (Ramoniškių kaimo) varijante iškyla prieš akis aplinkybė, kad tas ritualinis Onos išrengimas įvyksta vis prie naujų kapinių vartų. Kyla klausimas, ar šis išrengimas nereiškia laipsniško žmogaus mirimo. Šią mintį ypač pakiša viena Šumerų legenda, dar nevisiškai išskaityta iš plytelių, kuri vaizduoja Saulės deivės kelionę pas savo seserį, požemių valdovę, galbūt vaduoti savo mirusio mylimo Tamuz.

ŠUMERŲ LEGENDA

     Tamuz legendoje labai įsakmiai pasakojama, kaip palaipsniui prie septynių požeminės karalystės vartų Saulės deivė Inana požemių karalienės tarnautojo priverčiama išsivilkti iš visų savo papuošalų.

     Prie pirmųjų vartų jai buvo atimta karūna. Prie antrųjų — skeptras. Prie trečiųjų ji turėjo atiduoti kaklo papuošalą. Prie ketvirtųjų vartų buvo atimtas jos krūtinės papuošalas. Prie penktųjų vartų jai buvo atimtas aukso žiedas. Prie šeštųjų — jos krūtinės apdangalas. Prie septintųjų vartų buvo atimti jos moteriški drabužiai. Ir taip palikta visai plika, ji pasirodė prieš savo seserį, požemių valdovę, ir septynis teisėjus. Jos lavonas buvo pakabintas ant stulpo. Po trijų dienų ji buvo išgelbėta jos tarno, padedant jos tėvui Enki, išminties valdovui. Ji buvo atgaivinta, šešiasdešimt kartų ją apšlaksčius gyvybės maistu ir vandeniu (plg. naują Samuel N. Kramer vertimą — Sumerian Mythology, Harper, 1961 m., 86-96 psl.).

     Skaitant Šumerų legendoje ir Naumiesčio pasakoje apie moters išrengimą prie mirties vartų, netenka abejoti šių pasakojimų kilmės giminingumu. Tikėjimas pastangomis prikelti žmogų iš mirties Šumerų legendoje aiškiai išreikštas. Lietuviškose legendose mirties ir prisikėlimo tema yra kažkaip susieta su lino kentėjimais. Gali net kilti klausimas, ar lino mirtis ir jo laipsniškas išrengimas nėra simbolinis deivės Inanos vaizdavimas, žengiant į pomirtinę karalystę.

     Grįžtant prie Naumiesčio pasakos ir jos ryšio su "linų mūka”, tenka atkreipti dėmesį į tai, kad ši pasaka, atrodo, turi dvi pabaigas. Viena pabaiga pasakoja, kad trobelėje Ona randa gulintį, t.y. mirusį, velnią, kuris keliasi ir artinasi prie jos. Ona supranta, kad tai jos vyras. Iš jo išgelbsti ją Mergelė Marija.

     Kitoje pabaigos versijoje Ona, keliaudama jau pati viena, randa trobelėje gulintį vyrą, kuris yra jos vyras. Šis keliasi ir nori ją smaugti. Ją išgelbsti iš jo "lino mūkos” pasakojimas, kai užgieda gaidys.

     Šios dvi pabaigos liudija greičiausiai dviejų pasakų susipynimą į vieną. Tačiau kas jas suplakė į vieną tam pačiam vaidmeniui atlikti, t.y. išgelbėti Oną iš mirties pavojaus, paliko du skirtingus veiksnius: vienur Mergelę Mariją, kitur "linų mūką”.

FINIKIEČIŲ LINŲ KULTŪRA

     Linų kentėjimo epopeja galėjo susikurti tik tokioje visuomenėje, kurioje linų kultūra buvo plačiai išsivysčiusi. O linų kultūra yra glaudžiai surišta su lininių drabužių kultūra. Tokios kultūros atstovai Europoje yra pirmiausia finikiečiai.

     Homero laikų kultūrų tyrinėtojas M. Berard sako, kad tada finikiečiai jūrininkai savo švarumu kėlė nuostabą achajams, panašiai kaip olandai jūrininkai kėlė nuostabą aštuonioliktame šimtmetyje. Finikiečiai jūrininkai buvo lininės, skalbiamos drabužių kultūros puoselėtojai, o achajai ir albanai buvo "garbingai nešvarūs”, pasipuošę auksu išsiuvinėtais ir taukuotais drabužiais. "Finikiečiai nešiojo baltus lininius, gerai išskalbtus, iškrakmolintus ir laidytus (prosintus), kantą laikančius drabužius, kurie buvo reikalingi dažno plovimo” (Stuart Gilbert, Jame Joyces Ulyses, 1957 m., 288-289 psl.). Šios kultūros atstovė Odisejoje yra Nausikėja, Finikiečių karaliaus duktė, kurią Odisėjas sutiko pajūryje, kartu su draugėmis beskalbiančią. Ji Odisėją pakvietė į savo tėvo miestą.

     Linų kultūra į Viduržemio pakraščius atvyko iš Azijos labai senais laikais. J. Andriulytė - Aleksienė, kalbėdama apie senojo Egipto linų kultūrą, sako, kad jų apdirbimo technika tik keliomis smulkmenomis tesiskiria nuo šiandieninės lietuvių audėjų technikos. Jeroglifuose yra parašyta, kaip ir kada linus sėti, rauti bei apdirbti (plg. Senojo Egipto dailė, 1968 m., Vilnius, 63 psl.).

     Kada ir kokiais keliais linų kultūra yra atėjusi į Lietuvą? G. Schwantes, pasiremdamas archeologiniais duomenimis, turi pagrindo sakyti, kad "linų pluoštas bronzos laikmečiu (Pabaltijy) yra labai retas dalykas” (469 psl.). Reikia manyti, čia ji yra atėjusi jūrų keliais. Ne visų čia ji buvo palankiai priimta. Lietuviškos laumių pasakos liudija, kad laumės buvo nepalankiai nusiteikusios prieš linus. Jos niekad neidavo į linų laukus. Taip pat lietuviškas velnias kartais negali įeiti pro duris, kurios yra užrištos linų pluoštu.

“LINŲ MŪKOS” RELIGINĖ PRASMĖ

     "Linų mūkos” legenda kelia daugiau klausimų, negu mes iškart galime į juos atsakyti. Sunku būti tikram, kaip šią legendą suprato tie, kurie ją sukūrė. Lengviau yra pastebėti, kaip ją suprato tos vėlyvosios kartos, kurios ją įjungė į krikščioniškąją tradiciją.

     Šiuo atžvilgiu dėmesio vertas pats žodis "mūka”. Kyla klausimas, kodėl pasakos sekėjai nesakė, kad čia yra lino kentėjimai, bet lino "mūka”. Šis nelietuviškas žodis mūsų liaudies yra vartojamas, kalbant apie Kristaus kentėjimą ant kryžiaus. Kitokia prasme jis nėra vartojamas. Lino kentėjimų istorijon šis žodis galėjo patekti ne kitaip, kaip Kristaus "mūkos” keliu. Tačiau kaip tik čia kyla kitas klausimas, kodėl tokiam pirmu žvilgsniu ūkiškam pasakojimui buvo priskirtas krikščioniškos simbolikos žodis. Tai galėjo atsitikti tik dėl to, kad šios pasakos sekėjai buvo įsitikinę joje esant išreikštą religinę paslaptį. Ir jie turėjo suprasti, kad čia eina kalba apie tokį kentėjimą, kuris turi sąryšį su žmogaus prisikėlimu iš mirties.

     Žinoma, prieškrikščioniškų laikų žmogus apie prisikėlimą iš mirties galėjo turėti tik viziją. Bet tokią viziją jis tikrai turėjo. Negana to, atrodo, kad "linų mūkos” simbolinė formulė yra pavaizdavimas prieškrikščioniškų tautų nujautimo, kad ilgai išsitęsęs kentėjimas turi ryšį su žmogaus prisikėlimu iš mirties. Ši mistinė formulė liudija ir tai, kad prieškrikščioniškų laikų žmogus suprato, jog ši palaima jam yra neprieinama. Tai liudija tie mūsų pasakų epizodai, kurie sako, kad velnias ligi galo lino kančios neįstengė išgyventi, tuo būdu nesusilaukdamas šios kančios palaimos.

     Grįžkime dar kartą prie žodžio "mūka” ir pastebėkime, kad ir krikščioniškoje vartosenoje šis žodis yra ne realybė, o tik simbolis. Jis nesako "Kristaus kančia” (tai būtų realybė), bet "Kristaus mūka”. Tai yra Kristaus kančios plastinis pavaizdavimas. Turint tai prieš akis, galime atkreipti dėmesį į tai, kad tiek lietuviškose pasakose, tiek krikščioniškoje tradicijoje žodis "mūka” tebėra toje pačioje vaizduotinėje, o ne tikrovinėje plotmėje. Tai galėjo būti palengvinanti aplinkybė šį krikščioniškosios tradicijos žodį įvesti į labai senos kilmės mitologinį pasakojimą.