Dalia Staniškienė

* *  *

Nėra nieko gyvenime gražesnio
     už tylą,
     kurią randu
          žiedų kvape,
           vėjelio ošime,
           varpu skambėjime,
          vaikų jaunuos balsuos
          ir vakare namo sugrįžtančių
          ratų bildėjime . . .

Nėra nieko gyvenime brangesnio
     už juoką,
      kurį girdžiu
          tyliuos įsimylėjusių balsuos,
          laimingo kūdikio krykštavime,
           senelės pasakos beklausančių akyse
          ir motinos, pagavusios sūnaus oran
          paleistą sviedinį, lūpose . . .

Nėra nieko gyvenime saldesnio
 
     už maldą
     bekylančią iš daugelio širdžių ir lūpų:
          kūdikio krykštavime,
          įsimylėjusių šnabždėjime,
          motinos šypsenoj,
          senelės pasakoj,
          varpų skambėjime,
          ir ratų bildesyžmonių,
          begrįžtančių namo į savo židinį
               už maldą
               bekylančią tyloj ir juoke
               į juoko ir tylos
                    Šaltinį ir Kūrėją . . .