Spausdinti

Jonas Miškinis

     Prisiminus ano meto Lietuvos šeimas, jų uždavinius, pareigas ir tą šilimą bei šaltinį, iš kur išdygo visi mūsų tautos patriotiniai diegai ir kilnieji palinkimai, kur kūdikystėje buvo įskiepyti gražiausi jausmai bei pasiryžimai, pirmiausia mūsų akyse atsistoja tėvų paveikslai. Motina įdėjo visą savo sielą ir širdį, kad tik jos vaikai būtų geresni ir naudingesni lietuvių tautai. Ją būtų galima prilyginti gabiam ir atsidėjusiam deimantų skaldytojui, jis, pilnas atidumo, varto turimąjį brangakmenį, kad pastebėtų tinkamą smūgiui vietą, nes nuo to priklausys jo vertė.

     Pasakojama, kad geriausias Amsterdamo (Olandijoje) deimantų meisteris Ašeris buvo silpnos širdies. Tad, kai ateidavo deimantų skaldymo valanda, prie jo budėdavo gydytojas. Kai jis kartą paėmė didoką deimantą į kairiąją ranką, o dešine pagriebė kirvuką, jo širdis plakė normaliai. Bet jis nustojo kvėpavęs, ir širdis tą akimirką neplakė, kai smogė į deimantą. Suskilus didžiajam deimantui į dvi dalis ir ten esantiems auksakaliams iš džiaugsmo surikus dėl pavykusio skilimo, Ašeris sukniubo ant kelių, ir jį reikėjo be sąmonės išnešti. Tik po kelių savaičių jis atsigavo.

     Jeigu tiek jaudinamasi dėl akmens, tai ką bekalbėti apie tėvų, ypač motinos, atsakomybę, nuo kurių vienokio ar kitokio "dūžio” priklauso žmogaus, šeimos ir tautos likimas!

     Šeima yra mažiausia šeimos bendruomenė. O kadangi iš tų mažų bendruomenių yra sudaromos tautos veiklos gairės — organizacijos, draugijos ir visas kultūrinis gyvenimas, tai suprantama jos uždavinių paskirties svarba. Kad šeima būtų tautai pavyzdys, jai reikia atitinkamos šviesos ir išsiauklėjimo.

     Galima sakyti, kad šeimos iš esmės būna geros, tačiau socialinės santvarkos netobulumai, nesantaikos šeimoje, skurdas ir kiti išoriniai faktoriai dažnai ją sudrumsčia. Jeigu tėvams rūpi šeimos gerovė, tai jų gražius žodžius turėtų lydėti konkretūs veiksmai ir geri pavyzdžiai.

     Šeimoje vyras ir moteris, drauge gyvendami, randa pirmąją žmogaus paskirtį. Kai susituokia ir sudaro pastovų vienetą, įgimtos meilės pagrįstą, širdies pasižadėjimų ryšiais susietą, tada prasideda abiejų bendras gyvenimas ir bendras tikslas, kurio siekiant, jiems tenka drauge džiaugtis ir sielotis visokiais rūpesčiais. Jie yra ne tik vyras ir žmona, bet tėvas ir motina, kai susilaukia prieauglio. Su vaikais darosi jaukesnis šeimos židinys, aiškesnis ir pilnesnis gyvenimo tikslas. Šeima virsta žmonių kultūros židiniu, kuris šviečia ne tik saviesiems, bet ir tolimesniesiems.

     Šeimos vaidmuo civilizacijos pažangoje yra visų didžiausias. Jos dėka galėjo atsirasti platesni bendravimo santykiai, galėjo kurtis įvairūs sambūriai, telktis kiltys ir tautos. Vienu žodžiu — šeima yra visuomenės santvarkos kertinis akmuo. Antra vertus, stiprėjant tautai ir valstybei, ėjo stipryn ir šeimos pamatai. Ką pradžioje tik religija ir įpročiai tvarkė, tai ilgainiui tvirtino ir derino įstatymai. Tad šiandieninė šeima labai skiriasi nuo pirmykštės. Dabar yra aiškiai nustatyti tėvų santykiai su vaikais, tiksliai apibrėžtos vienų pareigos kitiems, nurodytos jų pareigos visuomenei, valstybei ir t.t. Šeimos svoris visuomenėje yra labai didelis.

     Ja rūpinasi ir Bažnyčia, ir valstybė.

     Meilė, vedanti vyrą ir moterį sudaryti šeimą, turi būti rimta ir kilni. Juk vyras su žmona pasižada gyventi ne tik sau, bet ir savo prieaugliui. Tad jeigu jųdviejų meilė ir sumažėtų ar išnyktų, pareigos vaikams vis tiek pasiliktų. Pradėjus meile, kartais tenka baigti pareigomis.

     Šeima atsiduria pavojuje, kai payra bendroji visuomenės tvarka, kai nei asmuo, nei nuosavybė negerbiama. Taip atsitinka, visuomenę sukrėtus karui arba revoliucijai, t.y., kai gyvenimas iškrypsta iš nustatytų vėžių. Kaip kituose kraštuose, taip ir mūsų tautoje po pasaulinių karų pajutome daugiau šeimos pakrikimų. Jeigu suprantame, kad pakrikusios šeimos yra žalingos tautai, turime stengtis šalinti tą žalą. Ji silpnina mūsų atsparumą ir blogai nuteikia priaugančias kartas.

     Moters paskirtis šeimoje yra būti auklėtoja ir šeimos židinio saugotoja. Skaitydami didžiųjų žmonių gyvenimo aprašymus, randame dažniau kalbant apie motinas, negu apie tėvus. Tėvas yra daugiau duonos ir pragyvenimo pelnytojas, o motina — tų gėrybių saugotoja. Pasak mokslininkų, teisė gina šeimos vienybę, o moralė ją tvirtina.

     Mūsų senoji lietuviškoji šeima savo egzaminą puikiai išlaikė. Nors ir gyvendama labai sunkiomis sąlygomis, ji išsaugojo gimtąją kalbą, o kryžiais ir koplytėlėmis nusėti Lietuvos laukai, sodybos ir pakelės vaizdžiai rodė, kokių gražių papročių buvo anuomet sukurta. Tai mums aiškiai byloja, kur mūsų motinos ieškojo išminties ir stiprybės kovoje už savo tikėjimo ir doros reikalus.

     Nepriklausomos Lietuvos žydėjimo metais motinos reikšmė buvo itin didelė. Jaunos motinos, kurios gyvendavo miestuose, mėgdavo sakyti, kad kur daug vaikų, tai toji šeima senoviška, atsilikusi, nemoderni. Tačiau šiaudinėje pastogėje motinos rikiavo gausias šeimas.

     Šeima visada ir visur buvo ir bus pirmutinis kultūros židinys, stipriausia žmonių bendravimo forma. Šeimoje vyras ir moteris, drauge gyvendami, atranda tikrą žmogaus gyvenimo paskirtį. Jų abiejų bendras tikslas, kurio siekdami, jie draugauja ir drauge sielojasi visokiais gyvenimo rūpesčiais. Kai sulaukia vaikų, su tuo prieaugliu darosi dar jaukesnis šeimos židinys, aiškesnis gyvenimo tikslo siekimas. Daug būna laimės, bet dar daugiau atsiranda rūpesčių ir vargo.

     Augantieji vaikai yra ateities žmonės, busimieji mūsų pavaduotojai, mūsų darbų tęsėjai. Vaikas, atėjęs į pasaulį, yra gležnutis padarėlis, kurį ilgą laiką turi lydėti tėvų, ypač motinos, globa. Beveik kiekvienas žmogus didžiausią savo gyvenimo dalį praleidžia namie, todėl namai turi būti jaukūs, malonūs, kad juose būtų visai šeimai smagu ir gera gyventi. Gražus šeimos sugyvenimas — tai gyvenimo laimė ir džiaugsmas. Namų jaukumas už viską brangesnis.

     Vaikų būdui, jų sielos gerosioms ir blogosioms ypatybėms tarpti didelę įtaką turi visa aplinka. Tad labai svarbu, kokie žmonės ir kokie daiktai augantį vaiką supa. Vaikų sielą veikia ir gyvenimo nuotaika: visa, kas yra aukšta, gražu ir kilnu, bet dar labiau visa tai, kas žema, bloga. Vis dėlto svarbiausią vietą vaikų auklėjime turi tėvai — jie gali vaikui padaryti stipriausią įtaką. Tėvai turi skirti pakankamai laiko vaikų auklėjimui.

     Per papročius besiformuodamas vaiko būdas reikalauja būtinos paramos. Drausmė, tėvų patarimai iš mažens lengvai ir greitai nustato vaiko valią ir koordinuoja jo užgaidas. Tasai valios brendimas ir susinormavimas turi būti atliktas nuo 4 iki 8 metų amžiaus, kai vaiko sieloje įspūdžiai neišdildomai pasilieka.

     Kiekviena karta bręsdama turi savo veidą. Kiekvienos epochos laikotarpis turi papročius ir tradicijas, kurias gimdo vienokios ar kitokios socialinės bei etninės sąlygos. Vadinasi, viena karta perduoda kitai pačias brangiausias dvasines vertybes, kurias pastaroji keičia, papildo, pritaiko savo poreikiams ir laiko dvasiai. Tačiau gimtoji kalba, lietuviškos dainos, mūsų tautos tradicijos yra kartu lyg paveldimas kraitis, kuris yra labai brangus ir vertingas.

     Šiandien yra labai aktualus klausimas, kaip išmokyti vaikus semtis iš turtingos lietuviškos kultūros šaltinio tą gaivinantį vandenį, kuris jaunuolį darytų tauresnį, labiau mylintį savo tautą ir gimtąjį tėvų kraštą. Kitaip tariant, kaip išmokyti ir išauklėti jaunimą branginti lietuvių tautos garbingą praeitį ir kaip sutvirtinti tą tiltą tarp kartų, kad bręsantis jaunuolis ne tik žinotų esąs lietuvis, bet ir mylėtų Lietuvą.

     Čia ir yra pedagoginis klausimas, kuris pas mus tarsi sustingęs. Mes, lietuviai, kartais mėgstam pamėgdžioti kitataučius ar bent jais pasekti. Pavyzdžiui, kalbant apie tėvynės meilę, vis dažniau girdėti balsų, kad mes abstrakčiai puoselėjam šį jausmą. Meilę tėvynei reikia pradėti ugdyti nuo pagarbos ir meilės savo tėvams. Juk žmogų reikia auklėti nuo lopšio. Nuo kūdikystės žmogų lydi žmonės, žodžiai ir daiktai. Subtilusis žmogaus pasaulis sparčiai turtėja, jeigu jis susiformuoja išpurentoje kultūrinėje dirvoje. Ilgainiui į vaiką įsibrėžia brangintinos mūsų tautos dvasinės vertybės.

     Mūsų lituanistinėse mokyklose kultūriniai ir meniniai ištekliai dar nėra kaip reikiant panaudojami. Išleistuose vadovėliuose yra nemaža nepritaikintų vaiko sielai pasakėčių ir beletristikos su daugybe nesuprantamų žodžių ne tik mokiniams, bet ir jauniesiems mokytojams. Be to, kai kuriuose vadovėliuose pasitenkinama vien idėjinio turinio analize, pamirštant, kad ir turinys, ir forma yra neišskiriami dalykai.

     Mokykloje reikia sukelti pagarbą ne tik lietuviškai kultūrai bei menui, bet ir didžiai gerbti pačius kultūrininkus bei menininkus. Taip pat reikia didelio takto, objektyvumo bei subtilumo, aiškinantis su mokiniais apie senąsias tėvų pasaulėžiūras bei religinių įsitikinimų apraiškas. Tada vaikai labiau gerbs praeitį ir iš jos mokysis. Reikia vaikus intensyviai pratinti ir mokyti gražios, taisyklingos bendrinės kalbos, vengiant visokio "šiukšlyno”.

     Dažnai kalbama ir rašoma apie mūsų jaunimą, išaugusį išeivijoje, kad jis nesidomi lietuviška spauda. Čia daug kas bando aiškinti, kad dabartinėmis sąlygomis svetimoje aplinkoje ir kitų įtakoje kitaip ir negali būti. Ar būtų tikslu tokiu pasiteisinimu remtis? Juk vaikas auga ir bręsta lietuviškoje šeimoje. Ne aplinka, ne mokykla, bet šeima duoda pagrindinį išsiauklėjimą.

     Skundžiamasi, kad lietuviška spauda vaikas nesidomi. Apsčiai yra ir tokių, kurie visai neskaito lietuviškos spaudos. Taip įvyksta dėl to, kad tėvai nerodė dėmesio savai lietuviškai knygai, nepratino vaikų skaityti lietuvišką spaudą. Vaikai nelietuviškose mokyklose įpranta skaityti knygas svetimomis kalbomis, lietuviškos knygos jiems neįdomios.

     Tačiau yra ir gražių išimčių: nemaža yra jaunuolių, kurie aktyviai reiškiasi lietuviškoje veikloje ir bendradarbiauja lietuviškoje spaudoje. Jie, be abejo, tokios dvasios yra pasisėmę šeimoje.

     Prisiminus pavergtos Lietuvos laikus, kai anuomet iš šeimų kilo tautos patriotizmas bei kilnieji siekimai, matyti, kad dar kūdikystėje jiems buvo įdiegti patriotiniai jausmai. Savo gimtojo krašto meilė ir savos kalbos branginimas ryšku lietuvio būde, kurio nepalaužė nei ištrėmimų, nei kalėjimų grėsmė, kovojant už lietuviškąjį raštą ir lietuvišką žodį. Tai nebuvo tik atsitiktinis laiko aplinkybių reiškinys, tai buvo sąmoningas ir ryžtingas tautos siekimas. Jis galėjo gimti tik iš tų žmonių, kuriems motinų buvo įdiegta tautinio jausmo kibirkštėlė. Gal tas jausmas tada nebuvo taip suprantamas, kaip dabar įvairiomis filosofinėmis sąvokomis nusakomas, bet svarbu tai, kad jis buvo motinų išsaugotas ir vaikams įdiegtas.

     Dabartinė kritiška mūsų tautos padėtis reikalauja iš visų lietuvių didelių dvasinių ir fizinių jėgų įtempimo. Ir čia motinos reikšmė yra lemianti. Vydūnas rašo: "Būdamos motinos, yra ypatingai reikšmingos naujajai kartai, būtent savo vaikams. Bet ne vien tuo, kad juos globia, bet labiau tuo, kad iš jų gyvenimo, iš jų kraujo, jų nuotaikos ir vidinių pergyvenimų tenka vaikams, ką jie iš motinos paveldėja. Vaikai kalbą tikriausiai išmoksta iš motinos. Su jos kalba persimeta nuolat motinos sąmoningumas, visas vidinis jos gabumas, jos malonumas, nuoširdumas, teisingumas ir švelnumas”.

     Iš tikrųjų niekas kitas taip, kaip motina, negali įžvelgti į savo vaiko sielą. Tik motina, natūralaus instinkto vedama, sugeba surasti vaikuose visus gerus ir blogus palinkimus.

     Tad jeigu jaunimas bus dvasiškai stiprus, patriotiškai valingas, tai tikrai jis neapvils lietuvių senosios kartos, bet žengs pirmyn ir nepasiduos svetimoms įtakoms.

     Šiais laikais šeimose atsiranda ir taisytinų negerovių. Neretai tenka išgirsti, kad vienoje ar kitoje vietoje dėl tos pačios priežasties įvyko galutiniai išsiskyrimai. Tie liūdni gyvenimo reiškiniai aiškiai rodo, kad yra pašliję pagrindai, kurie seniau jungė šeimas stipriais saistais, todėl anais laikais lietuviška šeima ilgus amžius yra išbuvusi sveika, dora ir stipri.

     Kaip visas kūnas, susirgus jo daliai, tikrinamas, tiriant, iš kur kilusi liga, taip ir negaluojant šeimos dorai, tenka plačiau dairytis negalavimo priežasčių visuomenės gyvenime. O sužinojus, kas kenkia šeimos santvarkai, kas ją įžeidžia, negalima pasilikti abejingais, negalima kęsti tos tvarkos ardytojų. Reikia gydyti, kol dar nevėlu. Visa tai, kas aplinkui dedasi, šeimą paveikia: literatūra, filmai, televizija, kur dažnai skelbiama laisvoji meilė ir erotiškumas, kur niekinamos dorinės vertybės. Dažnai tai būna nešvari kontrabanda, siekianti pelno. Su šiomis blogybėmis turėtų kovoti visos šeimos.

     Kovoti reikia su visokiais šeimą silpninančiais veiksmais, teikti jai reikalingos dorinės pagalbos, sukurti teisingą viešąją nuomonę. Neveltui sakoma, kad šeima — kultūros židinys. Šeima — mokyklų mokykla. Graikų filosofas Platonas, ieškodamas kelio idėjų pasaulin, leidžia jį atvaizduoti moteriai, pranašei Diotimai, Delfų šventovės židinio saugotojai. O poetas Adomas Mickevičius, idealizuodamas senovės Lietuvą, sukūrė Gražinos tipą, kuri, kad ir nemokėdama ginklo valdyti, stoja vieton savo vyro vadovauti kovai su priešais, tą kovą laimi, nors pati žūva. Prancūzų Joana Arkietė, paprasta kaimo mergaitė, pagauta tėvynės meilės jausmo, tampa vadove ir įkvepia kariams drąsos bei pasitikėjimo, nugali priešus ir išvaduoja Prancūziją iš nelaisvės.

     Šiandien mūsų tėvynė svetimųjų mindoma. Ji laukia išlaisvinimo. Tėvai turi tai suprasti ir įsąmoninti savo vaikus, kad jų idealai yra tie patys šeimai, tėvynei ir visoms dvasinėms vertybėms.

     Kiekviena tauta tol yra gaji, kol naujosios kartos sugeba pažinti ir perimti buvusių kartų palikimą ir jį tęsti. Kas nuo to atitrūksta, tas skiriasi nuo savo tautos dvasios ir gyvenimo būdo, tampa svetimas savo tautai.