Vytautas Kasniūnas

     Vakarą užgulė tyla. Užsnūdo vėjas, paskendo sapnuose medžių lapai. Braška tik lauže pagaliai, pasipuošę kylančiais liepsnų vainikais. Apie juos apsisuka pypkės dūmai.

     —    Aš nebesusigaudau meilės sąrangoje,

     —    lyg iš po žemių iškilusiais žodžiais Nijolė sudrumstė tylą. — Kartą skaičiau knygą apie moters išgyvenimus ir man įstrigo jos pasakymas, kai jai aiškiaregė pasakė, jog ji nėra meilės vaikas ir savo gyvenime nepažins meilės. Ir aš turbūt nesu meilės vaikas. Aš mylėjau, bet manęs nemylėjo. Ir ta praeities meilė, man atrodo, buvo lyg debesyse pakibusi. Bet meilės ilgėjaus, apie ją svajodavau. Buvau įnikusi skaityti meilės romanus, lankiau kinus, žiūrėdama meilės filmų. Lyg Don Kichotas kovojau su malūnų sparnais. Neišgyvenusi tikros meilės, aš į tą vežimą kroviau viską, ką knygose radau, ką teatruose mačiau. Pasakiau dabar tuos du žodžius "tikra meilė”, ir jie lyg užspringo gerklėje. Tai jaunystės karštligėje nukalti žodžiai, kuriais dažnai žaisdavome.

     Truputį patylėjus, tęsė toliau:

     —    Augau vieniša, žaisdama su degtukais. Ugnis, liepsnos liežuviai — mėgstamiausias žaidimas. Jie man buvo gyvi, ir aš kalbėdavausi su jais. Tėvai barė ir per nagus mušė, o aš, nutvėrusi degtukus, vis iš popieriaus lapų lauželius kurdavau. O būdama skautė, net laužų karalaitės vardą užsipelniau. Kur buvusi, kur nebuvusi, žiūrėk —    lauželį bekūrenanti. O kai draugavau su Mykolu, tai jis mane vaidilute vadino, ugnies prižiūrėtoja.

     Kai tik ji ištarė Mykolo vardą, laužavietėje krito didelis medgalys, paskleidęs gausybę žiežirbų.

     —    Matai, kaip aš bendrauju su ugnimi, — garsiai nusijuokė Nijolė. — Paminėjau Mykolo vardą, ir sukrutėjo medgalys, žiežirbomis įsigeidė pasipuošti, mane pradžiuginti.

     Nijolė užsidegė cigaretę ir tęsė toliau:

     —    Tikrai, kad aš nesusigaudau mintyse ir žodžiuose. Tie visi mano išgyvenimai, ta tamsi ir liūdna praeitis, tie sunkūs, kartais labai neviltingi prisiminimai, noras mirti ir kova dėl rytdienos sumaišė mano jausmus. Matau, susiradau klausytoją ir tauškaluose paskendau. Tikėk, po ilgų metų sutikau žmogų, kuriam noriu save išsakyti. Matau, kad pats jau kelintą pypkę kemši, o aš, beskubėdama pasakoti, imu kitus puldinėti, o save teisinti. Na, bet atsigaivinimui išgerkime kavos.

     Ji ėmė ruošti kavą. Nutarę naktinėti, įsi-geidėme ir naktipiečių. Atsinešę daugiau medžių, padidinome laužą.

     —    Jūs man kaip tėvas, brolis, kaip artimiausias ir geriausias draugas, — sako Nijolė, sudėdama maistą. — Mane riša dvasinis įsigyvenimas, supratimas, įsijautimas. Kažkokia vidinė jėga stumte stumia kalbėti, išsakyti save, atidaryti savo širdies kraičio skrynią ir viską parodyti, kas ten sudėta. O kad aš galėčiau taip padaryti savo tėvams!

     —    Ar bandei, ar ryžais kada nors taip padaryti? — paklausiau.

     —    Ne!

     —    Kodėl?

     —    Ryžto neužtenka. Reikia vidinės įsiveržiančios širdies šilimos, dvasinio iššaukimo.

     —    Juk ir į vandenį brendant šalta. Kuo giliau, tuo šalčiau. O jei šoki staiga, nepajunti drebulingo šaltumo. Atsigaivini, ir malonu. Argi ne sunku ruoštis išpažinčiai? Koks nuodėmingas jauties, rikiuodamas visus nusikaltimus. O kai priėjęs prie klausyklos dedi kryžiaus ženklą ant kaktos ir ištari Vardan Dievo, viskas atslūgsta, nes esi pasiruošęs save išsakyti savo Artimiausiam, Geriausiam. ..

     —    Su tavim besikalbant, man ir išpažintis darosi skaidresnė.

     —    Kada... — išsigandau pradėto klausimo.

     —    Baik, nes nori paklausti, kada paskutinį kartą buvau išpažinties. Ruošiuos, ir tas tavo pasakymas lyg atvėrė geležines duris, kurios mane skiria. Matai, kaip gerai, kad susitikom. O man atrodė, kad bijojai tokio vakarojimo.

     —    Cha, cha, cha... — garsiai nusijuokiau. — Atspėjai. Bijojau. .. nei tavęs, nei savęs... Tu mano geriausių draugų duktė. Tu mano krikšto duktė. Aš tau ir vardą parinkau. O kaip sakai — bijojau. Bijojau žmonių, ne ko kito. Matai, toks jau gyvenimo sutvarkymas, lyg sena, sena tradicija tapęs. Draugais negali būti skirtingų lyčių žmonės. Tai lyg ir nerašytas įstatymas, kurį mes patys paruošėme, išleidome. Taikom kitiems, o sau jį primetame tik bijodami kitų ir dėl to dažnai slepiamės ir viską slepiame, lyg tie strausai. Kaip kiekvieno įstatymo vykdymui nustatomos taisyklės, taip ir šiam. Kurie draugauja, turėdami ir kitų draugystės tikslų, kalbose nesakomų, tie ir slėptis mokės, ir niekas nežinos. O kurie surišti dvasiniais draugystės ryšiais, tie nesislapsto. Kas kalbės, tegul kalba. Jiems tos kalbos nusibos. Kiek kalbų aš prisiklausiau dėl savo draugystės su tavo mama! Jų klausydami, juokėsi ir tavo tėvelis, ir mano žmona. Ką gi žmonės darys, nei neužsiims juokdaryba, savo galvojimus norėdami perkelti į kitų galvas, savo turimus ar planuojamus nusikaltimus primesti kitiems?

     —    O aš tik dabar pagalvojau, tau kalbant, kas gi būty, jei kokia nors bobulė ar diedukas rastų mus prie laužo besėdinčius, — juokėsi Nijolė. — Tu sakai, kad pabijojai, o aš visai apie tai nepagalvojau. Toks mat skirtumas turbūt yra tarp mūsų kartų. Ar ne? Atsimenu, kaip stovyklose vadovės bijodavo dėl mūsų, kurdamos savo vaizdus. .. O mes tyčia paišdykaudavome... Tai buvo lyg ir dalis skautiškų žaidimų, ar ne?

     —    Grįžkime prie tavo pasakymo, jog būtų labai gerai, kad ir su savo tėvais galėtum taip atvirai išsikalbėti, — pertraukiau jos pasakojimus. — Daug mūsų šeimų atrodo, lyg ant didelio medžio šakų pasikorusios. Kiekvienas kabo ant atskiros šakos ir, tik didesniam vėjui papūtus, vienas kitą paliečia. O šiaip siūbuoja, linguoja kiekvienas savaip, kas rytų pusėn, kas j vakarus. Daug kur paskirai gula ir keliasi, paskirai valgo ir paskiro gyvenimo keliu eina. Sunku suaugusiems prie bendro stalo susėsti, nes ir darbo sąlygos skirtingos. Tai suprantama, o mūsų gyvenimo įvairume lyg ir pateisinama. Bet kai tas pat praktikuojama vaikystės ir jaunystės dienomis, tai ir suaugę karstomės ant skirtingų šakų. Vaikų norai, įgeidžiai, kaprizai tenkinami, dažnai tėvams ir nesutarus. Mamytė taip, tėvelis ne. Tėvai ginčijasi, kuris labiau vaiką myli, o mažytis skęsta naujose užgaidose.

     —    Tu pieši mūsų šeimos paveikslą, — įsiterpė Nijolė. — Mano ryšiai su namais galutinai nutrūko, kai mama norėjo, kad aš padaryčiau abortą. Ir susipjaustė liežuviais mama su tėčiu. Vienas už, kitas prieš. Mano akyse iškilo žmogžudystės vaizdas, o mamai tai buvo, kaip Mykolas pritarė, tik maža operacija, tik gėdos paslėpimas. . . Įsivaizduoji — gėdos paslėpimas! Gėda, kad atsirado nauja gyvybė. Suprantu, kad visa tai buvo nuodėminga, prieš Dievo įsakymą, prieš šeimų tradiciją, bet argi dėl to turi žūti nauja gyvybė?

     —    Tu esi kaltintoja, o aš gynėjas, — įsiterpiau. — Tave, Nijole, tėvai katalikiškai išauklėjo. Baigei katalikiškas mokyklas, buvai skautė. O mama užaugo, nesidairydama į bažnyčių bokštus. Ji šventyklos durų nevarstė, o tavo atsitikime ji gebėjo įžiūrėti tik nepatogumą ir gėdą. Tokia buvo jos mąstysena ir įsitikinimas. Juk ir šiandien yra daug, kurie kovoja, kad abortas būtų legalus, nes juk tai tik mažutė operacija. .. Aš tau, rodos, sakiau, jog spauda rašė, kad šiuo metu apie milijonas mergaičių Amerikoje laukiasi vaikų, ir pusė jų yra pasiryžusios juos auginti. Prieš abortus mes, katalikai, turime kovoti. Kaip matome, jau ir vaisiai ryškėja. Kai praėjusią vasarą prie vieno laikraščio redakcijos demonstravo kovotojai prieš abortus, tai ir tavo mama nešė plakatą. Ji kadaise klydo, už klaidas kentėjo, bet dabar nori viską atpirkti.

     —    Bet kai ilgą laiką gyveni šaltame klimate, prie jo pripranti, sunku priprasti prie šiltesnės aplinkos ir karščių, — teisinosi Nijolė. — Taip dabar man atrodo ir sąlytis su mama. Buvę šaltoki ryšiai ledu sušalo ir kalnu išaugo.

     —    Atsimink, Nijole, kad judviejų abipusis meilės prisipažinimas priklauso tik nuo tavęs, — pasakiau, pabrėždamas paskutiniuosius žodžius. — Jei tu nesiryši, gali tragiškai baigtis mamos gyvenimas. Palengva lipk į uolėtą kalną, kad pasiektum laimės žiburį, bet ženk. Žiema jau baigėsi, pavasarį sušilsi, o vasarą karščiu užsidegsi.

     —    Aš nesu užsispyrus, bijausi vaidybos, o dvasinis pajautimas išsekęs, — atsakė Nijolė. — Tas pokalbis su tavimi man buvo labai reikalingas. Manau, jei pirmieji žodžiai su mama ir bus išmokti, dirbtiniai, tai vėliau juos pavaduos širdies meilės padiktuoti. .. Bet dabar dar noriu išsikalbėti savo buvusio "mylimojo” Mykolo reikalu. Jis peršasi ir verkšlendamas, ir pykdamas. Tiesia rankas į sūnų, kuris labai panašus į jį. Ir aš vėl nei paleista, nei pririšta. Taip ir buriu su ramunės žiedeliu: myli-nemyli.

     P.S. Apie Kazimieraičių šeimos gyvenimą baigsime pasakoti kitame numeryje.