ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.
Gyvojoje gamtoje žmogų supa augalų ir gyvulių pasaulis. Kadangi ir su vienais, ir su antrais esame susiję gyvastimi, juose mūsų žvilgsniui atsiskleidžia daug panašumo į save. Todėl visose kalbose žmogus dažnai išreiškiamas, lyginant jį su anų dviejų pasaulių atstovais. Bet čia mums tuojau krinta į akį būdingas reiškinys. Gyvuliai stovi už augalus žymiai aukščiau, yra už juos kur kas tobulesni. Juk daugumas gyvulių ir mato, ir girdi, ir jaučia, ir juda; visa to augale nerasi. Bet žiūrėk, kai norime pabrėžti kokią nors žeminančią žmogaus savybę, beveik visada lyginame jį su tuo ar kitu gyvuliu, o kai norime nurodyti kilnią — su augalu.
Apie negudrų žmogų sakome: ot, asilas, apie nevalyvą — paršas. Nerangus žmogus mums yra meška, neapsižiūrintis — apuokas, užsispyręs — ožys. Apie vyrą, kuris per daug lenda prie moterų, sakome, nors ir nelietuvišku žodžiu, kad yra drigantas, apie moterį, besitrankančią su vyrais — kalė. Neišsiauklėjusį žmogų vadiname bendru vardu — galvijas, kartais dar pridėdami, jog yra neraliuotas.
O kalbėdami apie žmogų kilniai, palyginimams vartojame augalų pasaulį. Tai rodo, pavyzdžiui, mūsų dainos: Aš mergytė kaip rožytė, kaip daržely aguonytė; Ar aš ne vyšnelė tėvelio sodely? Trys tėvo sūnūs gretinami su trimis beržais, stovinčiais gale lauko toli; dukra savo gyvenimą lygina su gėlių darželiu: sėjau savo jaunas dienas kaip žalią rūtelę. Mergaitė dainose dažnai yra lelija, jaunuolis — dobilas.
Žinoma, toks augalų ir gyvulių vartojimas palyginimams nėra griežta taisyklė; joje irgi yra išimčių. Bet, aplamai paėmus, statyti prieš akis gėdingoms žmogaus savybėms nurodome į tai, kas aukščiau — į gyvulius, o garbingoms į tai, kas žemiau — į augalus. Atrodo, kad turėtų būti atvirkščiai. Kodėl taip darome? Ar tik nebus todėl, kad gyvulys, nors ir gali laisvai judėti, savo juslėmis yra tartum pasinėręs į žemę, nukreipęs į ją savo veidą. O augalas, nors šaknų pririštas prie vietos, tiesia savo šakų rankas aukštyn, nukreipęs savo veidą i dangų. Tai žmogui tartum atspindi jį patį: nors, būdamas iš medžiagos, jis jaugęs į šią žemę, būdamas taip pat iš dvasios, veržiasi aukštyn — į grožį ir gėrį, žavisi tuo, kas didvyriška, nemaru, amžina.
Garsiojoje senovės Graikijos Delfų šventykloje buvo prasmingas įrašas žmogui: Pažink save! Mes daug kuo esame patys sau mįslė. Tad žvilgsnis į augalą, kuriame regime nemaža žmogaus panašumo, gali mums padėti geriau suprasti save pačius. Iš tikrųjų tokiu būdu žvelgti yra ir išmintinga, ir lietuviška, ir krikščioniška.
Taip daryti išmintinga todėl, kad į mūsų dvasią įsispaudžia konkretus vaizdas. Atsajūs, bevaizdžiai išvedžiojimai palyginti sunkiai teleidžia šaknis į daugumos proto dirvą (kaip rodo klausytoją ar skaitytoją apimantis žiovulys). O iš atminties jie kaip mat išsirauna. Ką gi mes atsimename iš praeityje girdėtų kalbų ar skaitytų puslapiu? Pavyzdį, anekdotą, vaizdą. Visa kita dingę iš galvos arbe neberyšku pro tirštą laiko rūką. Taip žvelgti ir lietuviška, nes sodas, miškas, laukas, ūkis yra artimi lietuvio širdžiai ir įdomūs minčiai. Mūsų liaudies dainose (o jose atsiskleidžia tautos siela) žmogaus likimas piešiamas javo, medžio, gėlės vaizdu. Koks glaudus mūsų panašumo ryšys su medžiu, matome kai kuriose lietuvių liaudies pasakose. Tokioje Eglėje, žalčių karalienėje jo rūšimis praskleidžiama žmogaus būtis: trapi duktė gretinama su virpančia drebule, tvirtabūdžiai sūnūs — su ąžuolu, uosiu ir beržu, o visus neliaujama meile globianti motina — su žiemą vasarą žaliuojančia egle. Pagaliau iš augalo mokytis apie save yra krikščioniška, nes pats Kristus šiuo būdu vaizdavo savo klausytojams žmogaus gyvenimą: jo esmę, uždavinius ir priemones siekti tikslo.
Antai savo kančios išvakarėse Atpirkėjas kalba mokiniams, jog jis yra vynmedis, mes — šakelės, o dangaus Tėvas — sodininkas. Kita proga, įspėdamas savuosius saugotis suvedžiotojų, netikrų pranašų, ne iš kur kitur, o iš medžio išveda neklystamą taisyklę orientavimuisi: žiūrėti vaisių, kuriuose būtina išlysti juos nešančio gerumui arba blogumui. Kaip jis aiškina savo paties ir kitų žmonių kentėjimo prasmę? Irgi augalu — kviečio grūdu, kuris, kad neštų vaisių, turi pirma kristi į žemę ir mirti. Panašių vaizdų evangelijoje daugybė. Kas nedaro gerų darbų, tą Kristus piešia kaip nevaisingą figmedį, kurį šeimininkas liepia iškirsti; po visą žemę iš nežymios pradžios skilsiančią savo Bažnyčią — kaip garstyčios grūdelį, išsivysiantį į visų daržovių milžiną; pasaulį su gerais ir blogais žmonėmis — kaip dirvą, kurioje ūkininko pasėta gero javo, bet priešo nakčia pribarstyta raugių...
Visa to paskatinti, pažvelkime į save, kaip Dievo pasodintą vaismedį isterijos sode. O su vaismedžiu, kad gerai augtų ir tarptų, reikia daug ką daryti: jį parišti, tręšti, genėti, saugoti nuo žvarbių vėjų ir įvairių kenkėjų. Pritaikę tai savo gyvenimui, gauname gausybę medžiagos sielos galioms: ir vaizduotei skrajoti, ir protui nagrinėti, ir valiai ryžtis, ir širdžiai džiaugtis, ir atminčiai pasilaikyti. Aišku, jog visų anų darbų su žmogaus gyvenimo vaismedžiu neįmanoma išnagrinėti viename šio žurnalo numeryje. Todėl čia, kiek liko vietos, mestelkime akį į vieną vaismedžiui būtiną priežiūros darbą: reikia šalinti jį stelbiančias piktžoles.
Piktžolių prisiveisia ne tik darže ar sode, bet ir mūsų gyvenime. Jomis galime vadinti visa, kas žmogų slopina, gniaužia, neleidžia jam kilti aukštyn, skleistis platyn. Tų piktžolių esama trijų rūšių. Kiekviena turėtų paaiškėti, pažvelgus į tai, kas žmogus yra.
Viena, žmogus yra skirtas amžinybei. Todėl piktžolės yra visa, kas jo dvasią ir širdį rakina prie to, kas laikina, ką galima pavadinti įprastu žodžiu — tuštybė. Juk taip Maironio giesmėje Marija, Marija sakome: "Ir kūno silpnybė, ir žemės tuštybė, ir pragaro juodo dvasia į prapultį stumia žmonijos daugumą”. Tik nesuprastina, kad tuštybė yra bet koks pavyzdingas rengimasis, skoningas puošimasis, gerai suplanuoti namai ir panašūs dalykai. Užmeskime akį į gamtą: darna, planas, trauka šviečia iš kiekvieno Dievo darbo; tai turi būti ir kiekvieno Dievo vaiko žymė. Anokie dalykai nepeiktini. Bartina, jei jie padaromi pirmaeiliais, tartum nebebūtų aukštesnių, jei kūno aprengimas, veido gražinimas, kambario įtaisymas ir panašūs tampa gyvenimo tikslu, minčių centru, vieninteliu pokalbio objektu.
Kad būtų aiškiau, prieš ką šioje srityje turime būti nusistatę arba, gal dar geriau pasakius, už ką, pažvelkime į šių dienų pasaulį. Ką matome? Vieną pasaulio dalį, kur užgniaužta laisvė, valdo materializmo filosofija, kuria visa sistema paremta: kad be medžiagos nėra nieko aukščiau — nei Dievo, nei dvasių, nei sielos, nei gyvenimo po mirties. Kita pasaulio dalis giriasi esanti laisva. Bet ar ne tas pats sumedžiagėjimas liejasi joje iš visų pusių? Ten aukštesni dalykai vejami, čia nutylimi; ten materializmą skiepija rimbas, čia — reklama ir visa aplinka. Krikščionis šioje tamsos jūroje yra pašauktas būti tarsi švyturiu. Jis skirtas savo gyvenimo ir kalbėjimo būdu liudyti, kad, šalia žemės ir kas joje regima, esama dar kito pasaulio, netgi suvis svarbesnio. Bet ar daug šviečia ir liudija tie krikščioniškosios religijos išpažinėjai, kurių galvojimas, kalbėjimas ir triūsimasis godžiai sukasi vien apie medžiagines gėrybes?
Kur šios sumedžiagėjimo piktžolės auga, jos neleidžia mūsų dvasios medžiui klestėti, susiurbdamos į save mūsų mintis, jausmus, troškimus. Vaismedis skursta. Šios rūšies piktžolės rautinos lauk, kai ima mūsų gyvenime stiebtis.
Antra, žmogus gyvena bendruomenėje su kitais. Todėl piktžolės yra visa, kas trukdo jam bendrauti su artimu kaip savo broliu. Šių piktžolių žmonijos istorijoje buvo ir tebėra gausu. Jos visos bjaurios: koncentracijos stovyklos, karų skerdynės, silpnesniojo prievartavimas, nesuprantančio ar beginklio išnaudosimas., savo tikslo siekimas teroru ir panašūs dalykai, kuriuos II Vatikano susirinkimas pavadino dviem žodžiais: žmonijos gėda. Romėnai sakė: Homo homini lupus, žmogus žmogui — vilkas. Čia dažnai pasirodome blogesni už gyvulį, net vilką. Juk tos pačios rūšies gyvuliai taipnesielgia, vienas kito neengia, vieningi. Ir priežodis sako: varnas varnui akies nekirs.
O kaip ne kartą elgiamės mes, žmonės, vieno ir to paties dangaus Tėvo vaikai!
Gal ne tokių stambių, bet vis tiek pragaištingų piktžolių pasirodo net prie šeimos židinio: visokių varnalėšų, usnių, kiaulpienių, dilgėlių, šunramunių, kiečių, durnaropių, varpučio—įtarinėjimo, pretenzingumo, netoleravimo, vaidų, priekaištų, drabstymosi kalte ir aibės panašių. Ar ne tiesa, kad šios ydos, įsimetusios į šeimą (ar jai prilygstančią žmonių grupę), kaip joms atitinkančios piktžolės, ir duria, ir dilgo, ir kvaišina, ir teršia, ir parazitiškai čiulpia syvus? Panašios į piktžoles jos dar tuo, kad daugumas jų giliašaknės ir gajos, taigi nesiduodančios lengvai išrauti ir pašalinti.
Visai šiai piktžolių rūšiai ravėti geriausias įnagis yra persiėmimas tiesa, kad artimas yra Dievo atstovas. Toji tiesa atsispindi net mūsų liaudies pasakose, kur Viešpats Dievas išeina apžiūrėti pasaulio, persirengęs pakeleiviu ar elgeta, ir žiūri, kaip žmonės su juo elgsis. Kristus sakė Paskutiniame teisme dėsiąs lygybės ženklą tarp savęs ir mūsų artimo, net jei šis būtų atrodęs skurdžiai menkas. Kas uždaro savo širdį artimui, to širdis praktiškai uždara ir Dievui, nors lūpos ir kažin kaip tvirtintų jį mylinčios. Mūsų medžio viršūnė tiek tekyla aukštyn į Dievą, kiek mūsų šakos skleidžiasi platyn į žmogų kaip brolį.
Trečia, žmogus yra dvasios ir kūno junginys. Tos dvi dalys jame sudaro glaudžiai suaugusį vienetą. Todėl mus, dvasinį vaismedį, tartum piktžolės stelbia visa, kas kenkia kūnui. Žinome romėnų priežodį: Mens sana ir corpore sano, kūno sveikata atsiliepia dvasiai. Prisiminkime trejetą dalykų, kurie gan stipriai kūnui — ir tuo pačiu dvasiai — kenkia. Prisiminę drauge galėsime matyti Bažnyčios išmintį, nes jos mokymas atsiskleidžia medicinai kaip sveikatingumo teikėjas.
Kūnui kenkia svaigalai. Nenorima čia pasisakyti prieš bet kokį alkoholinių gėrimų ir panašių dalykų naudojimą. Saikingo, gražaus naudojimo nedera peikti. Bet jei perdedamas saikas, tai, nebekalbant apie proto ir valios pančiojimą, protestuoja pats mūsų kūnas: pulsas, pasileidžiantis tuksėti kaip viščiuko; liežuvis, kuris ima burnoje nebeapsiversti; kojos, kurios nebenori tiesiai žengti arba net iš viso tarnauti; skilvis, kuris po to kratosi valgio ar net meta lauk, kas įdėta; galva, kurią vėliau plėšo skausmas.
Kai žvelgiame į Bažnyčią, matome, kiek daug ji čia tarnauja kūno sveikatai (ir pačios visuomenės gerovei), pabrėžiamai ragindama Naujojo testamento raštuose būti blaiviems. Šioje srityje ryškiai pasirodo dar ir jos graži pusiausvyra, nes į tą blaivybę veda ne smerkimo, o saikingumo taku, pripažindama Dievo dovaną geram tikslui. Bažnyčios nusistatymą glaustai išreiškia Siracido knygos dėsnis: "Vynas sukurtas nuo pat pradžios pasilinksminti ir nepasigerti” (Sir 31,35). Šį dėsnį pašventino pats Kristus savo elgesiu.
Toliau, kūnui kenkia judesio stoka. Sakysime, amerikiečiai paskutiniais dviem dešimtmečiais nejuokais susirūpino, kad dėl prisigamintų patogumų, atpalaiduojančių kūną nuo reikalo judėti, ėmė darytis fiziniais silpnuoliais, ištižėliais, kamuojamais nuolatinio nuovargio ir kiek didėlesnės įtampos lengvai paklojamais į ligoninę, dar dažniau į lavoninę. Reikia džiaugtis, kad gydytojams vis daugiau pavyksta įtikinti gyventojus, kaip daug tarnauja kūno sveikatai kuo daugiau judėti net paprastu vaikščiojimu.
Čia vėl matome, kaip Bažnyčia nuo seno traukė žmones daryti tai, ką dabar skatina medicina: fiziškai judėti. Ar žvelgsime į Bažnyčios dviejų centrinių asmenų — Kristaus ir Marijos — pavyzdį, ar tikinčiuosiuose skiepijamą praktiką, ar savęs pačios bei jos veiklos įvaizdžius, visur mums prieš akis stoja ėjimas, keliavimas, darbavimasis, trumpai — judesys. Kristus dažniausiai su savo mokiniais keliauja. Mariją tuojau po angelo apreiškimo matome einant Judėjos kalnynu lankyti savo giminaitės. Vėliau ją vėl ne kartą evangelijoje sutinkame kaip keliauninkę. Į save pačią Bažnyčia žvelgia kaip piligrimę šioje žemėje, keliaujančią į skirtą šventąjį tikslą. Tai, it kokiame veidrodyje, atsispindi tikinčiųjų praktikoje — ruošti maldininkų keliones į šventas vietas, kaip mūsų Šiluvą. Ir kiti vaizdai Bažnyčios veikimui įtaigauja judėjimą: Kristaus į pjūtį siunčiami darbininkai, Pauliaus piešiamos bėgtynės stadione laimėti pergalės vainikui, arba statyba, arba rungimasis su tamsos galiomis. Trumpai, Bažnyčia kerta per skvernus žmonių drybsojimui, aptingimui.
Pagaliau kūnui kenkia netinkama mityba. Netinkama ji gali būti dėl dviejų priežasčių: arba kad valgiu kūnas perkemšamas, arba kad tas valgis prastos kokybės — skurdus maistingų dalių, prigrūstas kenksmingų elementų. Šiandien vis daugiau medicinoje imamasi su valgiu susijusius kūno trikimus šalinti pasninkavimu. Turbūt geriausia šios rūšies klinika yra dr. Bircher-Brenner įsteigta Šveicarijoje. Pasninkas — ne pusės ar vienos dienos, bet savaitės ir ilgiau — yra puikiai veikianti priemonė ir kūnui nusikratyti pančiojančio antsvorio, ir organizmui išsivalyti nuo susikaupusios žalingos ar sargaliojančios medžiagos. Jei kas užgieda, kad toks pasninkas yra baisiai sunki auka, galime būti tikri, kad jo niekada nebandė, nes susilaikymą nuo valgio praktikuojantys sutartinai liudija, kaip tai gerina savijautą ir priduoda anksčiau nepatirtos energijos.
Čia vėl matyti, kaip Bažnyčios mokslas eina ranka rankon su gydymo mokslu, nes iškyla aikštėn, koks palaimingas yra kūnui ypač anksčiau jos praktikuotas pasninkavimas. Verta pridėti ir tai, jog šiandien rinkoje todėl tiek gausu šlamštiškų valgomųjų daiktų, kad jų gamintojams rūpi ne žmonių sveikata, bet pasipelnymas, taigi, apverčiama aukštyn kojomis tai, ko moko Bažnyčia.
Vienoje Kalno pamokslo vietoje, kviesdamas žvelgti į padangių paukščius ir laukų gėles, Kristus kalba, kaip visa rūpestingai Dievo sutvarkyta. Pamoką suglaudžia svariu sakiniu apie apvaizdos plano tvarką žmogaus atveju: kai žiūrima dvasios reikalų, tuo pačiu ateina ir visa, ko reikia kūnui. Šį dėsnį patvirtina tai, į ką čia žvilgterėjome: Bažnyčia, dvasios reikalų vadovė, yra tuo pačiu didelė kūno sveikatos geradarė. Todėl labai išmintinga su jos pagalba rauti kirsti piktžoles, stelbiančias mūsų gyvenimo vaismedį.