Vytautas Kasniūnas
Aš esu Anelės ir Vytauto Kazimieraičių draugas. Jų duktė Nijolė draugavo su Mykolu, ir meilė baigėsi nėštumu. Mykolas ir Nijolės mama pritarė abortui, o ji pasiryžo kūdikį auginti. Tėvas pritarė Nijolei, ir ji, baigusi studijas, išvyko kitur gyventi. Tinka pasakymas — pabėgo iš namų.
Po ilgos tylos ir nežinios metų Nijolė su sūnumi, įžengusiu į jaunystės metus, sugrįžo į namus aplankyti tėvų. Apsivylusi meile, iš savo gyvenimo išbraukė du žmones, kuriuos mylėjo: Mykolą ir motiną, nes jie pritarė jos būsime kūdikio nužudymui. Motina gailisi už praeities dienų klaidas ir jas nori atpirkti aktyvia veikla, kovojant prieš abortus. Bet ar grįš meilė tarp dukters ir motinos, dėl kurios atšalimo abidvi labai daug išgyvena? Mykolas, buvęs Nijolės mylimasis ir jos sūnaus tėvas, nori ją vesti. Ką daryti?
Aš esu Nijolės krikšto tėvas, jos šeimos artimas draugas. Nijolė mane laiko nuoširdžiu "dieduku” ir nori atvirai išsikalbėti. Todėl mudu ir išplaukėme laiveliu, pasirengę iškylai.
Po naktipiečių, atsigaivinę kava ir pakurstę laužą, tęsėme pokalbį. Mano pasakojimai apie jos motiną, kaip Nijolė prisipažino, lyg ir atvėrė vartelius į šeimos darželį. Bet dabar ėmė ir pasimaišė po kojomis Mykolas, kuris nori Nijolę vesti. Jeigu yra amžina meilė, tai po audrų jie turi susituokti. Bet ar Mykolas tikrai ją kadaise mylėjo ir tebemyli? Ar ji mylėjo ir tebemyli Mykolą?
O gal ta meilė tik — žodžių linksniavimas ir žaidimas? Gal ji tik poetų ir rašytojų vaizduotės sukurta? Gal žmonės prisiriša vieni prie kitų, tik viliojami aistros ir gundomi?
Užsirūkiusi cigaretę, Nijolė pasakė:
— Kam neaišku, kodėl mes svaiginamės, tas turi paklysti gyvenimo kelyje ir atras atsakymą. Ar ne?
— Ne visados, — paneigiau. — Aš pradėjau rūkyti, bežaisdamas su vaikais, o gerti — besidžiaugdamas drąsa, vyru norėdamas būti.
— Matai, prie tų blogybių mudu priėjome skirtingais keliais, — pertraukė Nijolė. — Tie, kurie prie svaiginimosi priėjo žaisdami, taip, kaip tu, tie turi stiprią valią jo ir nusikratyti ar susivaldyti. Bet tokie, kaip aš, kurie svaigaluose ieško nusiraminimo, paguodos, o gal ir užmaršties, tie nebeturi valios pusiaukelyje sustoti, neturi savitvardos. Aš pati buvau pasidariusi alkoholike, jeigu jau ne tikra, tai beeinanti tuo keliu. Laimė, kad dar turėjau jėgų be gėrimo praleisti darbo valandas ir popietę, bet vakarus jau skandinau alkoholyje. Ir žinai, kas man padėjo? Mano geriausia draugė. Kai jau tą savo draugę prisiminiau, tai paliesiu ir kitą klausimą — klaidingą žmonių sprendimą apie kitus. Jei vyras nevedęs, viengungis — jau blogai. Jis greičiausiai myli vyrus. Tas pat su mergaitėmis. Badome jas pirštais ir klausiame, kodėl jos neištekėjo. Ir tuoj blogybėmis apvainikuojame. Padarome savo sprendimus. O kad daug iš jų visai nenori tekėti ar nenori tekėti už nemylimo — mums labai sunku tikėti. O kiek daug mergaičių yra apsivylusių meile ir dėl to nutaria netekėti, nekurti šeimos! O kitos pasiaukoja mokslui, religijai, veiklai.
Jūratė išsiėmė iš rankinuko nuotrauką ir man parodė:
— Taip buvo ir su šia mano drauge. Matai, kokia ji graži. Vyrus galėjo vynioti ant pirštų, bet tinkamo nesusirado. Universitete ji buvo žvaigždė, paskendusi savo studijose. Mudvi taip artimai susidraugavome, kad praleisdavome kartu visą laisvalaikį. Ji ir buvo ta geroji širdis, kuri mane nuo svaiginamųjų gėrimų buteliuko nuviliojo. "Jos mylisi”, — pradėjo visi badyti mus pirštais. Net universiteto vadovybė įsikišo. Bet visi, kurie karštai šoko, greitai nudegė pirštus. Įtarimai nepasitvirtino, ir garsieji šaukliai, lyg kaulą prariję, žiopčiojo. Kai universiteto vadovybė apdovanojo mano draugę už pasiektus mokslo laimėjimus, pats universiteto prezidentas sveikinimo kalboje gražiai nušvietė moters paskirtį visuomenei, mokslui, religijai.
Užkliudę tą temą, mes daug pavardžių išlinksniavome, kiek daug žmonės kenčia vien dėl piktų kalbų, pavydo, noro kitą purvais apdrabstyti. Jie, lyg tie skalikai šunys, laksto liežuvius iškišę, laukdami ant jų nukrentant vandens lašelio, kad, iš jo padarę ežerą, galėtų kitus paskandinti.
— O dabar grįžkime prie Mykolo, — nukreipė Nijolė kalbą ir pasiūlė pasivaikščioti. — Jau buvau užsiminusi, kad Mykolas nori mane vesti.
— Bet jis juk vedęs, — pertraukiau.
— Jis dabar našlys, žmona mirė prieš keletą metų.
— Turi vaikų?
— Ne.
— Ar jis nevedė antrą kartą? — lyg netikėdamas paklausiau.
— Ne, kiek žinau ir kiek jis man sakė. Tikiu jo žodžiais ir netikiu. O kaip būtų gera, jei būčiau tikra, kad jo žodžiai nemeluoti, — nusilaužusi šakelę, vijo uodus. — Man dingus iš lietuviško akiračio nežinion, jis sakosi, kad dėl to labai daug išgyvenęs. Ieškojo paguodos, užuovėjos pas mano tėvus, siūlydamasis su jais gyventi, kad galėtų visi kartu išgyventi tą nelaimę ir bendrai ieškoti, laukti mano sugrįžimo. Tėvai jį išvijo ir laikė didžiausiu savo šeimos priešu. Tada jis pagalvojo, kad gal susilauks draugiškumo ir šilimos iš mano draugės, matydamas ir jausdamas joje mano paliktus šešėlius. Bėgo metai, kaip Mykolas sako, ir draugė lyg pradėjusi jį vilioti. Apsigyveno viename bute, kad laukimo dienos neprailgtų. Sako, kad juodu buvę tik draugai, bet paskui įvyko tai, ko jis netikėjęs ir nesiekęs. O kad aš visa tuo galėčiau tikėti! Jis suvalgė Ievos obuolį. Kai ji buvo nėščia, prikalbino daryti abortą. Gynėsi nuo siūlomų vedybų. Bet kai Audronė po metų pradėjo sirguliuoti, jis pasigailėjęs jos ir, pasak jo, gydytojui tvirtinant, kad tie negalavimai prasidėjo po aborto, ją vedė. Žmona mirė nuo gimdos vėžio. Jau ketvirti metai, kai jis našliauja. Jis sakosi laukiąs manęs.
— Ar tu jį mylėjai? — paklausiau.
— Jis buvo pirmasis vyras, prie kurio prisirišau, jo ilgėjaus, svajojau sukurti šeimą. .. aš nusikaltau ir... žinai, kas įvyko.. .
— Tai buvo akla meilė, ar ne?
— Turbūt tiktų tas poetų nukaltas žodis.
— Nesutinku, kad jie nukalė tą žodį. Jį paėmė iš gyvenimo.
— O aš norėčiau pasakyti, kad tas vakaras buvo meilės išdavystė, lyg nesuvaldomas svaigulys.
— Pripažįsti, kad tai nuodėmė?
— Ir dar kokia! Labai didelė.
— Kaip jauteis po to kitą dieną?
— Buvo baisus jausmas. Gėdingas. Rodos, kad visi matė, žinojo. Bijojau tėvams į akis pažiūrėti.
— Ką galvojai apie Mykolą?
— Dvi dienas slėpiaus nuo jo, o jis manęs ieškojo.
— Apie ką kalbėjotės susitikę?
— Apie vestuves. Apie tą vakarą užsiminė tik jis, pasakydamas, kad nusidėjo taip pat pirmą kartą. . . Ir mūsų kalba nuklydo kitur — apie studijas...
— Patikėjai jo žodžiais?
— O taip, nes jaučiau, kad ir jis jaučiasi nusidėjęs. Padarę klaidą, prie jos nebegrįžome.
— Nepasikeitė draugystės jausmai?
— O taip. Dar ir kaip. Jaučiau, kaip sakiau, meilės išdavystę. Prieš tai viskas buvo taip paslaptingai gražu, kilnu, viskas džiaugsmingais jausmais papuošta.. .
— Kaip pasijautei, kai pastebėjai, kad esi nėščia?
— Verkiau, kukčiojau, draskiaus. .. Paskiau susivaldžiau, prisimindama biologijos studijas, kad prasidėjo gyvybė, kad aš turiu valdyti savo jausmus...
— Ką sakė Mykolas, kai viską sužinojo?
— Jis ginčijosi, įrodinėjo, kad pirma turime baigti užsimotas studijas, o tik paskiau galėsime susituokti.
— Ir jis pasiūlė padaryti abortą?
—Taip. .. Jis visa tai palygino su danties ištraukimu... Ir aš tada pagalvojau, koks jis baisus... kad jis manęs nemyli, kad aš esu jam žaislas, lėlė...
— Ar dabar nesigaili, kad pabėgai iš namų, kad išgyvenai daug sunkių metų?
— Tada nebuvo kitos išeities. Turėjau palikti ramybėje Mykolą ir mamą...
— Jei įsitikintum, kad Mykolas sako teisybę, kad jis tave labai mylėjo, ir tebemyli, ar tada tekėtum už jo?
— Taip! Jis būtų mano meilės didvyris.
* * *
Aš suradau buvusios Mykolo žmonos Audronės drauges, Mykolo draugus, kurie patvirtino, kad jis mylėjo Nijolę, jos ilgėjosi. Pagaliau suradau pas vieną Mykolo draugą užmirštą jo dienoraštį, kurį jis paliko, besikilnodamas iš vieno miesto į kitą, vis tikėdamasis surasti Nijolę.
* * *
Nijolė ištekėjo. Juodu įsūnijo dar du vaikus: berniuką ir mergaitę. Abu tėvai laimingi, gražiai sugyvena.
Man buvo džiugi staigmena, kai jie, baigę darbo įsipareigojimus, su šeima atvyko manęs aplankyti. Ak, kiek daug buvo džiaugsmo, juoko, džiaugsmo ašarų. ..
Užsklanda. Kiekvieno žmogaus, kiekvienos šeimos gyvenimas — tai neparašytas romanas, nepastatyta drama. Vienų gyvenimas saldus, kitų kartus. Mes esame gyvenimo artistai. .. Reikia tik pakelti scenos uždangą, ir pamatysime įvairiausių vaizdų...
Imkime visi plunksnas į rankas ir rašykime. Rašykime, kaip mokame, bet rašykime. Lauksime... Siųskite redaktoriui arba man: P. O. Box 475, Beverly Shores, Ind. 46301.
P.S. Ačiū Mykolui už leidimą pasinaudoti jo dienoraščiu, ačiū Nijolei už laiškus.