P. DAUGINTIS, S.J.

     Dėl pasaulyje esamų blogybių daugelis kaltina komunizmą ir komunistinės santvarkos kraštus. Ir mes, lietuviai išeiviai, esame daug nuo komunizmo nukentėję, bet ypač daug kenčia mūsų pavergtoji tautos dalis.

     Kiti dėl tų blogybių kaltina kapitalizmą. Daugelis ir mūsų yra pajutę kapitalistinės santvarkos negeroves. Užtat kiti jį puola, kiti net tikisi, kad visur įgyvendinta komunistinė santvarka pašalintų kapitalizmo negeroves ir sukurtų rojų žemėje. Galbūt ne komunistinis Sov. Sąjungos režimas, bet tikrasis Markso aprašytasis komunizmas, o gal kiek sušvelnintas marksizmas, socializmas. Šitoks marksizmas bandomas įgyvendinti socialistinių partijų, įvairiuose Europos, Azijos, Afrikos ir Amerikos kraštuose.

     Kiti priešingai — tikisi, kad neokapitalistai pagerins kapitalistinę santvarką ir palengva ją padarys demokratišką, žmonišką. Tačiau ar galima kapitalizmą padaryti tikrai žmonišką? Ar galima marksizmą sušvelninti: pataisyti jo struktūrines klaidas ir pakeisti jo elgesį su žmonėmis (dabar su jais elgiamasi kaip su gyvuliais) ?

     Tad pirma pasvarstykime, ar iš viso tos didžiosios santvarkos atitinka žmogišką prigimtį. Jei ne, tai kokia turėtų būti ta santvarka? Ar mes, išeiviai, pabėgėliai iš komunistinių kraštų, nusivylę taip pat kapitalizmu, pažįstame tokią santvarką?

IEŠKANT SOLIDARUMO

     Žmogaus prigimtis yra dvilypė: savimyli, individualistiška ir altruistinė, sociali, bendruomeniška. Prigimtis traukia žmogų rūpintis savimi, savo šeima, gimine, bendrauti su kitais, drauge su kitais pasirūpinti žmogiškam gyvenimui reikalingais dalykais. Žmonės jaučiasi vieni nuo kitų priklausomi, atsakingi vieni už kitus, reikalingi pagalbos ir stojimo vienų už kitus, net vieno rūpinimosi visais kitais ir visų rūpesčio juo.

     Visa tai trumpai išreiškiant, žmogus savo prigimtimi yra solidarumo ieškanti būtybė: siekia jis būti solidariu su kitais, darbais reikšti solidarumą kitiems, jis taip pat naudojasi kitų solidarumu. Tai prigimties įstatymas: daryk artimui tai, ko norėtum, kad jis tau darytų. Tai didysis Dievo įsakymas: "Mylėkite vienas kitą, kaip aš jus mylėjau!” Tai konkretus, plačiau apimąs broliškumas.

     Paprastai solidarumas išreiškiamas vienu trumpu Šūkiu: vienas už visus ir visi už vieną! Tas stojimas vieno už visus ir visų už vieną vadinamas solidarizmu ar solidarizmo principu, dėsniu.

     Tad pažiūrėkime, ar marksizmas, kuriuo remiasi komunistinė bei socialistinė santvarka, ir kapitalizmas išpildo solidarizmo reikalavimus, išreiškiančius pačią žmogaus prigimtį.

MARKSIZMO ANALIZĖ IR KRITIKA

     Marksizmas, pagal jo autorių Karolį Marksą ir jo garsiąją ūkinę analizę, aprašytą svarbiajame jo veikale "Das Kapital”, yra pagrįstas savotiška darbo ir kapitalo samprata. Ji labai patinka darbininkijai ir jos tikriems ar tariamiems vadovams.

     Pažengusiose civilizacijose žmonės apsirūpina sau reikalingais daiktais ir patarnavimais jau nebe tiesioginiais mainais, bet rinkoje: turguje, pastovioje prekyvietėje, krautuvėje, sandėliuose. Į rinką patys gamintojai ar jų tarpininkai, prekybininkai sutelkia savo gaminius, prekes. Vartotojai juos gauna mainais už pinigus, jais sumokėdami sutartą kainą, atitinkančią gaminio - prekės vertę.

Kas sudaro gaminio vertę?

     A. Pagal Marksą-.

     1.    Gaminio vertę sudaro vien į jo pagaminimą įdėto darbo (vidutiniškai reikalingo) atlyginimas, kad darbininkai galėtų gyventi.

     2.    Vertė yra socialinė kategorija, visuomeniškas dalykas.

     3.    Žaliava, energija, darbo priemonės ir kita yra daiktai, fiziniai dalykai.

     4.    Tad jie neturi arba bent neturėtų turėti reikšmės gaminio vertei rinkoje, jeigu jie nebūtų privačių savininkų nuosavybė.

     5.    Todėl reikia panaikinti privačią nuosavybę.

     6.    Socialistinėje fazėje gamintojai ir vartotojai, tarpininkaujant kolektyvui, mainais pasikeistų produktais pagal įdėtą j juos darbo laiką (darbdienius).

     7.    Laikinai komunistinėje fazėje apsimainymą produktais tvarko proletariato komunistinė diktatūra.

     B. Pagal solidarizmą (marksizmo kritika):

     1.    Gaminio vertę sudaro ne vien darbo, bet ir įdėto kapitalo atlyginimas; taip pat paklausa—pasiūla rinkoje.

     2.    Taip, nes paklausos ir pasiūlos įstatymas nėra koks griežtas gamtos įstatymas.

     3.    Tačiau jau jie yra tiesiogiai ar netiesiogiai perėję per žmonių, jų savininkų rankas.

     4.    Tad turi reikšmės vertės-kainos sudarymui, net jeigu priklausytų viešajai nuosavybei.

     5.    Nereikia privačios nuosavybės panaikinti, išskiriant tik ypatingus atvejus kai kuriose srityse, pvz. transporto.

     6.    Markso tai tik paminėta, bet niekur plačiau neaprašyta. Tai yra tik utopija. Be to, ir darbas nėra vienodos vertės.

     7.    Kaip vienašališkai ir neteisingai komunistinėse valstybėse diktatūrinė valdžia tai daro, dabar yra žinoma; yra nuolatinis gaminių trūkumas. Žmogus turi teisę pats laisvai apsirūpinti.

     Kam priklauso gaminio piniginė vertė?

     Pagerintas, perdirbtas ar pagamintas produktas rinkoje turi didesnę vertę, negu žaliava ar dar nevisiškai vartojimui paruošti produktai. Marksas tai vadina viršverte. Rinkoje ji įjungiama į gaminio-prekės piniginę vertę-kainą. Kas gauna tą viršvertę? Kam ji turi priklausyti, žiūrint solidaraus įvairių asmenų ir veiksnių prisidėjimo prie paruošimo, pagaminimo?

     A.    Pagal marksizmą viršvertė priklauso tik darbui, darbininkams, nes:

     1. darbo dėka žaliava paruošiama, pritaikoma, pagaminama.

     2.    Žaliava, energija ir kitokios darbo priemonės yra kapitalistų pasisavinti gamtos ištekliai ir darbas, juose įdaiktintas.

     3.    Visa tai reikia nusavinti, vėl grąžinti į kolektyvinę nuosavybę bendram visų naudojimuisi.

     B.    Pagal solidarizmą (marksizmo kritika) viršvertė priklauso ir darbui, ir kapitalo teikėjams, nes:

     1.    ne vien žmogaus darbu žaliava paruošiama, bet ir įrankiais, energija, mašinomis.

     2.    Iš dalies tai tiesa: kapitalo savininkai nejučiomis pasisavina viršvertės ar piniginės vertės dalį, priklausančią ir darbininkams.

     3.    Ne! Žmogus turi prigimtą pirminę teisę į maistą ir visa kita, kas reikalinga palaikyti savo ir šeimos gyvybei, taigi ir į priemones tai pasigaminti. Užtat jis turi teisę ir į privačią nuosavybę.

     C.    Pagal kapitalizmą viršvertė priklauso kapitalo savininkams, užmokėjus darbininkams už darbą, nes:

     1.    gamybos procesui reikia žemės, pastatų, žaliavų, energijos, įvairių priemonių, pagerinančių darbą.

     2.    Reikia gamybos, administracijos ir pirkimo-pardavimo vyksmui pinigų.

     3.    Yra nemaža rizika, kad įdėtų pinigų dalis visai gali pražūti, nukritus kainoms, nesumokėjus skolininkams, įvykus katastrofai ir t.t.

     D.    Pagal solidarizmą (kapitalizmo kritika) viršvertė solidariai priklauso ir kapitalui, ir darbui, nes darbe dalyvauja visas žmogus.

     1.    Solidariai priklauso ir jų teikėjams-savininkams už jų suvartojimą, nusidėvėjimą, įdėtus pinigus (pirminės ar dalinės vertės grąžinimu palūkanomis).

     2.    Pinigo savininkams ir kredito teikėjams taip pat priklauso atlyginimas nuošimčių forma.

     3.    Rizikuoja ne tik kapitalo savininkai, bet ir darbininkai. Pavyzdžiui, darbininkai rizikuoja sugadinti sveikatą, būti atleisti iš darbo, galbūt keltis kitur su šeima, išmokti kito darbo ir t.t.

     Visai suprantama, kad darbininkai ir tarnautojai, matydami, kaip jų įmonių ar įstaigų savininkai vis turtėja, nerimsta. Jiems atrodo, kad turtėja tik iš jų darbo, kad jie, žemesnieji sluoksniai, atsilikusios sritys ir trečiojo pasaulio šalys kapitalistinėje santvarkoje vis eina skurdyn. Užtat jie reikalauja vis didesnių algų ir geresnio atlyginimo kartais net ilgai užtrunkančiais streikais, jiems ir visam kraštui nešančiais didelę žalą.

     Be to, tiek kapitalizmas, tiek neokapitalizmas nėra solidarus su darbininkais ir kitoje srityje — nelaiko jų lygiais partneriais gamybos ir paskirstymo vyksme. Juos laiko tik darbo jėga.

SOCIALIZMO PASEKMĖS

     Marksizmas nėra solidarus ir teisingas su kapitalo teikėjais, savininkais. Jis siekia panaikinti privačią nuosavybę. Taip jis jau ir padarė komunistinės santvarkos šalyse. Apie to skaudžias, baisias ir nežmoniškas pasekmes plačiosioms žmonių masėms čia nerašysime.

     Socializmas — toji švelnesnė marksizmo forma -— pripažįsta smulkią vartojamąją ir gamybinę nuosavybę. Tačiau stambioji ir vidutinė gamybinė ir kitokia, pvz. bankų, nuosavybė yra kolektyvinė. Ji yra valstybę valdančios partijos grupės rankose.

     Tuose kraštuose mažiems pramonininkams, prekybininkams ir ūkininkams labai sunku išsilaikyti. Visa žaliava, gamybos priemonės ir taip būtinas kreditas yra valdžios rankose. Visi jie, net ir dirbantieji žmonės priklauso nuo valdančios partijos malonės ar nemalonės, nuo jos grupių, klikų, pareigūnų, valdininkų.

     Ieškoti solidarumo ar teisingumo pas aukštesniuosius pareigūnus ar teisme labai sunku, brangu, reikia ilgai laukti ir maža vilties jį rasti. Juk visi jie tos pačios valdančios partijos ar klikos pastatyti, užstojami ir saugūs! O atleistam iš darbo sunku ir dažnai visai neįmanoma gauti valdžios darbo.

     Jau dabar Vakarų Europos valstybėse apie 50-60% viso krašto turto priklauso valdžiai (valstybės, valstijos, apskrities), ir pilietis yra labai priklausomas nuo jo. Koks bus jo likimas tada, kai 80-95% bus valdžios rankose? Taip vietoje ponų kapitalistų ir jų patikėtinių atsiranda ir įsigali kita ponija — aukštieji partijos ir jos grupių vadai, vadeliai, stambieji valdžios pareigūnai, jų sekretoriai, valdininkai ir t.t.

     Be to, jau dabar demokratiniuose kraštuose apie du trečdaliai viso valstybinio biudžeto sunaudojami biurokratijos išlaidoms ir tik vienas trečdalis—kelti bendrajai žmonių gerovei. Stipriai padidėjus valdžios nuosavybei ir kompetencijai, tos biurokratijos reikės dar daugiau. Jos išlaikymas dar labiau mokesčiais apsunkins dirbančiųjų uždarbius ir pragyvenimą. . .

     Tad ir socializmas — ar jis vadintųsi demokratinis, ar humanistinis, krikščioniškasis, ar kitoks — nėra solidarus nei su dirbančiaisiais, nei su savininkais. Jis veda žmogų į netekimą savo nepriklausomybės ir užtat didesnėn ar mažesnėn vergijon. Tai reikia žinoti, suprasti ir atidžiai stebėti socialistinių valstybių žmonių gyvenimą ir neapsigauti gražiai pateikiama socializmo teorija bei propaganda. Nusivylus kapitalistine santvarka, kapitalistams stipriai viešpataujant ūkiniam ir kultūriniam demokratinių kraštų gyvenimui, nereikia mestis į kitą kraštutinumą — į socializmą, daugiau ar mažiau, greičiau ar lėčiau pavergiantį žmogaus asmenybę.

SOLIDARUMAS KAIP PAGRINDAS IR STRUKTŪRA

     Taigi nei kapitalizmas, nei komunistinis ar socialistinis marksizmas neatitinka žmogaus prigimties. Jiedu neturi nei solidarumo dvasios su visais dalyvaujančiais ūkiniame ir kultūriniame gyvenime, nei solidarumą skatinančių formų ir jį įgalinančių struktūrų bei institucijų. Tad jie iš esmės yra klaidingi, ir jų sukurtos ar kuriamos struktūros, santvarkos yra netinkamos, neatitinkančios solidarumo ieškančios žmogaus prigimties ir dvasios. Žinoma, tuo nepaneigiama, kad kapitalistinės santvarkos ir įvairios socialistinės partijos yra padariusios ir gero. Tačiau iš esmės nei socializmo, nei kapitalizmo negalima pagerinti ar pataisyti.

     Tad reikia solidarumu pagrįsti visokeriopą bendruomeninį gyvenimą: ugdyti, stiprinti solidarumo dvasią žmonėse ir juo persunkti visą žmonių gyvenimą, juo pagrįsti ūkinio, profesinio ir kitokio kultūrinio gyvenimo reiškimosi fermas, institucijas, struktūras. Solidarumo principas — stojimas vieno už visus ir visų rūpestis, atsakingumas už vieną įpareigoja žmogų, tampa dorine norma, nustato jo atliktinas pareigas kitiems ir kitų jam atliktinas pareigas bei jo turimas teises — tampa juridiniu, teisiniu principu.

     Tuo pačiu solidarizmas teikia pagrindą nustatyti šios ar kitos bendruomenės tikslus, kuriems žmonės susibūrė, paskirų žmonių ir jų grupių teises, pareigas, solidarius įnašus tiek paskirų narių, tiek bendrosios gerovės labui. Visa tai įgalina išreikšti pagrindiniais nuostatais (konstitucijomis, statutais), juridinėmis normomis, įstatymais ir juos atitinkančias formas, institucijas, struktūras. Taigi solidarumo dėsnis yra ir organizacinis principas.

     Tad visas socialinis žmonių gyvenimas yra galimas tvarkyti solidarizmo principu ir solidarizmo dvasia. Tai būtų solidaristinė santvarka. Ji išvengia abiejų didžiųjų dabartinių santvarkų klaidų. Išvengia kapitalizmo vienašališkumo — perdėtos individo ir ūkinės laisvės: neribojamos konkurencijos, pelno siekimo, nevykdymo solidarumo su kitais dirbančiųjų bendruomenės nariais ir tautos ūkiu. Nedaro ir marksizmo klaidų: nepavergia žmogaus kolektyvui ir bendruomenės nekontroliuojamai valdžiai, valdančiai partijai, grupei, klikai, diktatoriams, įstaigų direktoriams ir pan.

     Solidarizmą yra gerai išnagrinėję ir visą solidaristinę sistemą išdirbę katalikai filosofai, sociologai, ekonomistai ir kiti. Kai kuriuos solidarizmo ir solidaristinės santvarkos reikalavimus iš dalies ar pilnai kai kur yra įvykdę krikščionių darbdavių sąjungos, paskiri žymūs pramonininkai ar net valstybė. Neįmanoma čia jų visų aprašyti ar bent išvardinti.

     Kai kurios įmonės ir firmos yra savo fabrikus ar įstaigas padalinusios į atskiras darbo bendruomenes. Tokių bendruomenių žmonės jau pajėgia apžvelgti visą gamybinį vyksmą ir turėti įtakos į gamybą. Kitur pačių savininkų iniciatyva ar valdžios įstatymų dėka veikia įmonėse mišrūs komitetai, komisijos ar įmonės tarybos.

PORA ĮGYVENDINIMO PAVYZDŽIŲ

     Plačiausiai tai įgyvendinta Vakarų Vokietijoje. Joje tuoj po II pasaulinio karo įvestos įmonių tarybos, renkamos visų įmonių darbininkų ir tarnautojų trejiems metams. Garsiuoju Bendravaldystės įstatymu (Mitbestimmungsrecht) 1950 m. įvestas privalomas darbininkų atstovų dalyvavimas didžiųjų įmonių, turinčių bent 10.000 samdomų darbininkų ir tarnautojų, administracinėje taryboje, kurioje darbininkų atstovai sudaro pusę jos narių. 1977 m. jis išplėstas į vidutines įmones ir įstaigas. Be to, personalinio skyriaus direktorius turi turėti darbininkų atstovų pasitikėjimą.

     Labai rūpinamasi darbininkų, administracijos ir savininkų bendradarbiavimu. Puoselėjama privati ūkinė iniciatyva bei konkurencija ir už tai solidariai priklausantis atlyginimas — kuklus, vidutinis pelnas. Tačiau tai įvairiai kontroliuojama: įstatymu griežtomis bausmėmis draudžiamas monopolio sudarymas, yra nustatomos mokėti mažiausios algos ir geri, teisingi atlyginimai, sutarti darbdavių sąjungos ir vienintelio galingo federalinio sindikato (Gewerkschaft, Labor Union). Tokią santvarką vokiečiai vadina sociale laisvos rinkos ekonomija. (Plačiau apie tai galima rasti autoriaus straipsnyje "Naujoji ūkinė santvarka”, "Laiškai lietuviams”, 1978 m., 273 psl.).

     Kaip jau minėta, apmokėjus visas gamybos ir paskirstymo išlaidas darbui ir kapitalui, likusį įmonės pelną turi solidariai gauti ir kapitalo savininkai, ir darbininkai-tarnautojai. Tai būtų darbininkų dalyvavimas įmonių pelne ir priaugančioje jų nuosavybėje. Įvairiuose kraštuose jau yra nemaža daugiau ar mažiau pasisekusių bandymų padaryti darbininkus įmonių pelno ir nuosavybės dalininkais.

     Turbūt plačiausiai, nors savotiškai, tai padaryta pusiau karinės valdžios Brazilijoje. 1970 m. įstatymu įvesta visiems privaloma "Socialinės integracijos programa”. Visos pelno siekiančios įmonės, firmos ir institucijos moka tam tikrą įnašą į specialų fondą pagal savo piniginę apyvartą ar samdomojo asmens atlyginimo dydį. O pelno nesiekiančios institucijos (labdaros ir net valdžios įstaigos) moka tam tikrą, paprastai vieną, nuošimtį nuo darbininko ar tarnautojo algos. Fondo pinigais valdžios įgaliotasis bankas teikia kreditą privačioms įmonėms ir įstaigoms, taip pat moka darbininkams nuošimčius. Tačiau pinigais darbininkas gali pasinaudoti tik vedybų, nuosavybės įsigijimo, mirties ir kitais panašiais atvejais.

VERSLINĖS IR PROFESINĖS SAVIVALDYBĖS

     Solidarumo principas taip pat reikalauja, kad darbininkai ir tarnautojai dalyvautų visos savo ūkio šakos ar profesijos reikalų tvarkyme. Dabar tai atlieka valdžios ministerijos, įstaigos ir iš dalies darbdavių sąjungos bei darbininkų sindikatai. Praktiškai jie siekia savo klasės, grupės ar narių naudos. Darbdavių ir darbininkų priešiški siekiai vis kelia nuolatinę klasių kovą, streikus, lokautus. O valdžios ir ministerijų ir įstaigų pareigūnai paprastai neturi nei reikiamo prityrimo juos tvarkyti, nei asmeninės atsakomybės už tai.

     Tad juos turėtų tvarkyti žemės ūkio, pramonės, prekybos ir kitų verslų bei profesijų atstovybės. Šios atstovybės būtų laisvai renkamos visų tų profesijų ar verslų darbuotojų: savininkų, darbininkų, tarnautojų. Tie rinktieji atstovai būtų ir prityrę savo srities žinovai, ir atsakingi žmonės tiek savo rinkėjams, tiek visai valstybės bendruomenei. Jiems rūpėtų ir savo verslo ar profesijos bei jos narių reikalai, ir solidarus įsijungimas į visos valstybės ūkinį, kultūrinį gyvenimą ir dalyvavimas bei prisidėjimas prie bendrosios gerovės.

     Tai būtų kažkas panašu į teritorines savivaldybes — miesto, valsčiaus, apskrities, valstijos (provincijos), kurios tvarko vietinius reikalus ir yra natūralūs tarpininkai tarp federalinės valdžios ir piliečio. Taip verslinės ir profesinės savivaldybės būtų tarpininkai tarp valstybės — didžiosios politinės bendruomenės — ir gamintojo, prekybininko, profesionalo.

     Panašiai daro politinės valdžios ministerijos, įstaigos, retkarčiais pasikviesdamos pasitarti ar pasiinformuoti joms rūpimų ūkio šakų ar profesijų žmones, įtakingus atstovus ar net sukviesdamos pasikalbėti darbdavių sąjungų ir darbininkų sindikatų vadovus. Bet jie nieko negali nuspręsti, tvarkyti ar valdyti tos srities reikalų, nebent specialiu įsakymu būtų kitaip sutvarkyta, pvz. kolektyvinė darbo sutartis, sudaryta darbdavių ir darbininkų atstovų, galioja visoms įmonėms.

     Verslinės ir profesinės atstovybės, prigimties ir valstybės konstitucijos galia, būtų viešosios teisės institucijos. Jų statutai ir potvarkiai galiotų visiems to verslo ar profesijos nariams ir su jomis turintiems kokių nors reikalų. Taip susidarytų tvarkinga, žmoniška santvarka, solidaristinė socialinė santvarka.

KELIOS IŠVADOS

     Mums, lietuviams, labai svarbu daugiau žinoti apie solidarumą, jį gerai pažinti ir praktikuoti. Solidarumo ilgisi visų šalių žmonės. Jo ilgisi ir mūsų tautiečiai tiek čia, išeivijoje, tiek tėvynėje, ir mūsų giminės bei artimieji. Solidarumą jau pradeda jausti maži vaikai šeimoje. Jį reikia nuolat vaikuose ugdyti. Jeigu į solidarumą daugiau dėmesio kreiptų vedusieji, tai nekiltų daug šeimos problemų arba būtų lengviau jas išspręsti.

     Svarbu solidarumą plėsti ir palaikyti su savo giminėmis, su savo kolonijos lietuviais. Visi ilgisi ir nori solidarumo. Gal kitiems ne prie širdies krikščioniškosios meilės ar broliškumo žodžiai, tačiau draugišką solidarumą visi priima.

     Reikia rodyti solidarumą ir kitataučiams, gyvenantiems mūsų kaimynystėje ar sutiktiems darbovietėje. Esant su kitais solidariems, lengviau ir pakalbėti apie solidarumą įmonėse, institucijose, įstaigose. Svarbu žinoti pačiam ir duoti kitiems pažinti bei pajusti, kad žmonių santykius gali tvarkyti ne tik savimyla, bet ir solidarumas, kad šalia marksizmo ir kapitalizmo yra galima dar ir trečia santvarka — solidarumas su kitais. Ši santvarka kaip tik atitinka dvilypę žmogaus prigimtį. Laisvasis pasaulis gali ir turi turėti laisvę, lygybę, brolybę ir demokratiją. (Plačiau apie tai žr. autoriaus straipsnį "Solidaristinės santvarkos bruožai”, "Aidai”, 1979 m., 5 nr., 189 psl.).