ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

     Žmogus, ypač krikščionis, labai panašus į augalą. Paimkime kad ir patį pirmąjį sakramentą — krikštą. Gimimu žmogus pasodinamas į šio pasaulio dirvą tartum jaunas, laukinis medelis. Krikšto metu įskiepijama į jį malonė, kuri sukilnina, padaro Kristaus broliu ir dangaus paveldėtoju, įgalina jau šiame gyvenime nešti dieviškų vaisių. Ar tai ne panašu į augalą sode?

     Nors kai kurie būtume net ir gerokai pagyvenę, dvasios ir dorybių požiūriu vis dar tebebręstame ir todėl visuomet liekame gležni ir trapūs, kaip jaunas vaismedis. 0 jauną medelį, kad tiesiai augtų ir vėjas ar koks gyvulys nenulaužtų, reikia parišti. Tad pravartu pažiūrėti, kaip esame parišti. Gal apipuvusi ar net visai nutrūkusi grįžtė, kuria esame pritvirtinti, ir vieni kuolai belikę, ko gera ir tie patys išvirtę? Dera sakyti, kad mes, kaip jaunas vaismedis, svarbiausia turėtume būti palaikomi trijų kuolų.

     Pirmasis kuolas yra didžių žmonių pavyzdys. Žinome romėnų posakį: Verba movent, exampla trahunt — paskatina žodis, bet patraukia pavyzdys. O šiandien pavyzdžio reikšmė dar didesnė, nes žodis dažnai jau net nebeskatina. Juk dabar prišnekame centneriais, bet rezultatai teišeina gramais. Todėl ne vienam kalbos ir prakalbos, užuot skatinusios, ima įkyrėti, kartais net iki gyvo kaulo. Ar daug šiandien rasime žmonių, apie kuriuos galiotų priežodis: pasakė — kaip kirviu įkirto? O kur to nėra, ten ir žodžio galia menka. Pavyzdžio kelias dar ir todėl svarbus, kad juo eiti, ypač vedant kitus, ne tik traukliau, bet ir trumpiau. Romėnas Seneka gerai sako: Longum est iter per praccepta, breve et efficax per exempta, vesti įsakymais — ilga, o pavyzdžiais — trumpa ir veiksminga.

     Bažnyčia, būdama gera psichologė, jau nuo senovės kiekvienai metų dienai yra skyrusi po šventąjį, kad mums šviestų kaip pavyzdys. Žmonėse irgi buvo įprasta kasdien skaityti šventųjų gyvenimus. Tokią knygą ne vienas esame matę savo gimtuosiuose namuose, o kiti gal ir dabar tebeturime. Tiesa, į šventųjų gyvenimo aprašymus laikui slenkant įsivėlė viena kita naivi legenda. Bet ar tie šventųjų pavyzdžiai nebuvo mūsų tėvams ir proseniams tartum kuolas skaisčiai ir dorai augti, subrendus teisingai gyventi? Priežodis juk ir nurodo: su kuo sutapsi, toks pats būsi; ką turėsi prieš akis, toks ir pats darysies. Nesakytina, kad visi būtinai turime skaityti kasdieninius šventųjų gyvenimus. Yra pavyzdžių iš šventųjų; yra pavyzdžių iš didžių žmonių, kurie šventaisiais gal bus paskelbti; yra ir šiaip gyvenę taurių ir šviesių žmonių, kuriuos prel. Jakšto žodžiais galime pavadinti užgesusiais žiburiais. Kiekvieno krikščionio namuose turėtų būti bent trejetas ketvertas tokių knygų apie didžius žmones, ir bent po skyrelį turėtume pasiskaityti iš jų kartą kitą savaitėje. O tokią knygą baigus, ne tik nedraudžiama, bet dargi patariama po kiek laiko dar kartą skaityti. Kartojimas — mokslo tėvas, sako išmintinga taisyklė. Dorybių moksle ši taisyklė dar daugiau galioja, negu kitur.

     Reikėtų tik pridėti pastabą. Žinome, kad pasodinto vaismedžio nereikia per daug prie kuolo raiščiu priveržti; paliktinas apylaisviai. Tas pat sakytina ir apie mus palaikantį pavyzdžio kuolą. Šventaisiais ir kitais neturime sekti raidiškai, aklai, dusinamai. Jie dažnai gyveno, supami kitokių sąlygų, negu mūsiškės. Todėl ne viskas, ką darė savo metu, turi būti daroma tuo pačiu būdu dabar. Tad skaitydami to ar kito didžio žmogaus gyvenimą, turėtume klausti save: kaip jis būtų pasielgęs šiandien, mano vietoje? Labai graži proga apie tai pagalvoti, kai nueiname į lovą ilsėtis, iki mūsų mintys susipina su miego sparnais.

     Antrasis kuolas yra geras draugas. Laimingas žmogus, kuris tokį turi. Galime eiti į bet kurią tautą, ar senovinę, ar dabartinę, ir visur rasime sakant, jog tikras draugas vertesnis už auksą. Ir Šv. Rašte skaitome: Kas rado ištikimą draugą, rado turtą.

     Be draugo nelengva. Maironis gerai sako: "Man liūdna buvo ir sunku keliaut gyvenimo taku be draugo..." Gyvenimas atneša valandų, kada žmogus, neturėdamas šio kuolo atramos, gali lūžti. Panašių valandų pasitaikė net mūsų Atpirkėjui. Mirties išvakarėse Alyvų darže jį buvo apėmęs toks sielvartas, kad triskart ėjo pas apaštalus iš jų draugystės pasisemti jėgų. Kiek Kristus vertino draugystę, ypač sunkiomis valandomis, matome iš kito įvykio: kaip atsilygino už porą draugiškų sakinių su juo mirti nuteistam plėšikui. Kentėdamas ant kryžiaus, vienišas ir kitų šmeižiamas, išgirdo draugišką užjaučiantį žodį iš vieno galvažudžio lūpų. Už tai atleido visus tamsius jo praeities darbus ir dar tą pačią dieną pažadėjo paimti į rojų. Tad kiekvienas mūsų gerai padarytų, paklausdamas save, ar turi ištikimą draugą, kuriam gali patikėti savo gyvenimo paslaptis, būti jo palaikomas sunkią valandą. O prie šio klausimo reikėtų pridėti ir kitą: ar pats yra kam nors toks draugas, vertas visiškai pasikliauti?

     Savaime aišku, vyras ir žmona yra paties gyvenimo skirti būti vienas antram draugu, ir geru draugu. Juk jie laisvai dovanoja save vienas antram, pažadėję ištikimybę iki mirties, ar dienos būtų giedrios, ar apsiniaukusios. Daugelyje šeimų vyras ir žmona yra tokie vienas antrą palaikantys ir pakeliantys draugai. Tačiau pasitaiko ir tokių, kur, mūsų priežodžiu, namai — pragarai, kur žmona vyrui ir vyras žmonai yra ne gaivinantis balzamas, o žeidžianti rakštis. Todėl pravartu paminėti vieną vaistą, kurio gana dažnai griebiamasi šiai ligai gydyti, bet kuris menkai tepadeda. Po to bus pravartu pažvelgti į kitą, patariamą didelių autoritetų; jis, tiesa, kartokas gerti, bet išgertas daug padeda saldžiai šeimos laimei ir palaikyti, ir atstatyti.

     Vaistas, kurio dažnai stveriamasi, bet kuris labai mažai tegydo, neretai dargi labiau susargdina, yra kitos pusės kaltinimas. Sunku mums būtų nurodyti bent vieną pavyzdį, kur santykius tarp šeimos narių, ar tarp religijų, ar tarp valstybių yra pagerinęs kito kaltinimas. Atvirkščiai, be jokio vargo užtiksime daug pavyzdžių, kur kitos pusės kaltinimas yra santykius dar labiau įtempęs, iškasęs tarp abiejų pusių dar gilesnę prarają ir dažnai privedęs prie atviro susitrenkimo, paskui galutinio lūžio. Patyrinėję, kokiame fabrike šis vaistas gaminamas, greičiausiai rastume, kad tos firmos direktorius yra velnias. Bent tiek aišku, kad evangelijos vaistų sąraše šitokio nėra. Nė vienoje jos vietoje nerandame patarimo: suversk kaltę kitam.

     Mes turime daug pajėgesnį vaistą, ir jis rekomenduojamas didelių autoritetų, pradedant pačiu Kristumi. Tas vaistas yra savųjų kalčių prisiminimas. Prieš nurodant kito negražias puses, visada pirma prisimintinos savosios. Prieš vadindamas kitą kipšu, pagalvok, kad ir pats nesi angelas. Besiknaisiojančius po kitų klaidas Kristus yra labai griežtais žodžiais sugėdijęs, liepdamas pirma išritinti rąstą iš savo akies, o tik paskui pažiūrėti, kaip pašalinti krislą, esantį kito akyje. Kas dažnai linksta nurodinėti kitų klaidas, turėtų melsti Dievą, kad jam pačiam leistų poroje vietų gerai pramaknoti pro šalį. Ot, kaip tai sveika! Kaip numuša norą dėtis geresniu už kitą! Ši piliulė aitroka nuryti, bet jos nešama gėrybė — saldi.

     Ilgėliau stabtelėjome prie šeimos. Mat čia draugystės ryšys dažniausias ir giliausiai įaugęs į skirtingų lyčių žmogaus prigimtį, Pridėtina, jog kai kurių susirgimų nepašalins ir ką tik aptartas vaistas. Tiesa, tokie atvejai žymiai retesni, negu įsivaizduojame. Bet jų pasitaiko. Kur tokia liga nepasitraukia, ten ji bent panaudotina geram tikslui— kaip skiepai, kad kiti nesirgtų. Kaip tai suprasti?

     Kristus ir savo pavyzdžiu parodė, ir į pačią krikščionijos širdį įrašė tiesą, kad vienų laimė ir gerovė gimsta iš kitų kančios ir aukos. Tad vyras ar žmona, kuriuos slegia likimo šeimon atnešta karti dalia, dažnai turėtų laikyti sau prieš akis šimtus jaunuolių ir mergaičių, kurie tuo metu įvairiose pasaulio dalyse tuokiasi, laikydami vienas antro dešinę. Skaudi dalia, kantriai iš dangaus Tėvo rankų priimta ir paaukota už tų gimstančių šeimų laimę, ne vienai nupelnys darną ir sėkmę, kitais žodžiais, saugos tartum skiepai nuo panašių ligų. Be abejo, kam savo kantria auka bus padėta, šioje žemėje liks paslaptis. Ji atsiskleis tik anapus, kai bus viešai atversta Dievo knyga, į kurią viskas sąžiningai įrašoma. Kitu vaizdu, turėtų iš savo kentėjimo sklindančią gerovę siųsti kaip vestuvinę dovaną toms besikuriančioms šeimoms. O tos šeimos yra brangios ir tokios vertos, nes nuo jų gi priklauso ir tautos, ir krikščionijos ateitis. Niekas nesako, kad savo kančia nešti palaimą kitiems yra lengva. Bet tai tauru, tobula ir Kristaus kviečiama.

     Trečiasis kuolas yra įstatymas. Čia turima omenyje ir pilietiniai, ir religiniai įstatymai. Dar niekas nėra išaugęs kreivas, kas šio kuolo laikėsi. Atvirkščiai, įstatymų nesilaikydamas tūlas yra nuėjęs labai kreivais keliais, dažnai net atsisėsdamas už geležinių virbalų. Paprastai pradedama mažais dalykais, o baigiama dideliais: mūsų priežodžiu, nuo virvelės — prie kumelės.

     Turime apgailestaudami sakyti, kad šis kuolas, toks tvirtas ir geras žmogaus medžiui parišti, mūsų dienomis yra atsidūręs gana pašlijusioje žemėje, todėl paliestas ar papūstas kliba, svyruoja, daug nebelaiko, Peržengti įstatymą šiandien daugeliui bereiškia mažmožį. Prie ko tai veda, galime matyti iš Amerikos miestų, kur užpuldinėjimai, apiplėšimai, smurtas yra vis dažnesnis reiškinys. Pagrįstai smerkiame, kad rusų šarvuočiai buvo pasiųsti malšinti Vengrijos sukilimo, vėliau į Čekoslovakiją, galiausiai į Afganistaną. Betgi pačios Amerikos miestuose kai kuriomis riaušingomis vasaromis važinėta su kariuomenės tankais prieš savo pačių žmones. Čikagoje prieš keletą metų buvo susirinkę teisininkų draugijų pirmininkai. Suvažiavime pabrėžta, kad Jungtinėse Valstybėse auga įstatymų nepaisymas, kuris visą šalį gali nublokšti į tokį laikotarpi, koks buvo žlungant Romos imperijai, kai barbarų gaujos ėjo ir plėšė griovė, kur tik norėjo ką pastverti.

     Kad visuomenę yra užkrėtusi bjauri liga —nesiskaitymas su įstatymais, aišku visiems. Tam užtenka atmerktos akies. Bet pasakyti, iš kur jis kyla ir kaip šalintinas, reikia Saliamono išminties. Kol toks Saliamonas atsiras, galima nurodyti tik šį tą.

     Šiandien įstatymų laikymasis išgveręs dėl kelių priežasčių. Viena priežastis yra neteisingi arba primetami įstatymai. Pilietis sabotuoja, kai šalį užima priešas; dažnai tai vienintelis jo ginklas. Bet žmogus gyvena įpročiais. Todėl, įpratęs nesilaikyti neteisingų įstatymų, kai yra vergiamas, stengiasi apeiti ir teisingus, kai pasiekia laisvę. Kas buvo laikinė išimtis, darosi pastovi taisyklė. Kita priežastis yra mūsų dienomis, ypač jaunųjų tarpe, įsigalėjusi mada protestuoti. Protestas — geras daiktas prieš tai, kas nedora ar nebetinka. Bet lengviau prisegti etiketę, negu pagalvoti. Todėl kur tik koks nors potvarkis ar įstatymas nebepatinka, tuojau ir sega ženklą, jog jis yra pasenęs ar varžantis asmens laisvę, ir protestuoja prieš visa, kas tik užeina ant seilės. Dar viena priežastis yra programos ir skaitiniai, maitinantys vaizduotę muštynėmis, kriminalų scenomis, dirginančiomis nuogybėmis, ypač reklamose. Žmogui, ir dar gimtosios nuodė-mės sužeistam, tartum kuždama į ausį: štai kaip daroma, ir tai vyriška, gražu... Religijos srityje įstatymo kuolas darosi klibus ir dėl Bažnyčioje uždelstų, paskui staiga prapliupusių keitimų. Kai reformos uždelsiamos, sustingstama; kai staiga pasipila, pakrinkama. Žmonėse gimsta netikrumas, smunka pagarba autoritetui, kyla noras viską aiškintis savaip, kaip kam atrodo geriausia ir lengviausia.

     Nurodžius priežastis, iš kurių liga kyla, pravartu žvilgterti į priemones, kuriomis gydytina. Susilpnintą įstatymo kuolą galime stiprinti, gerindami tris dalykus.

     Viena, gerinkime sąvokas. Ypač viena klaidinga mestina iš galvos: kad laikytis doros įstatymų — nemodernu. Jei kas iš tikrųjų nemodernu, tai kaip tik šių įstatymų nesilaikymas, nes iš jo kylančios pasekmės mus grąžina į vandalų laikotarpį, taigi pasuka laikrodį daug šimtmečių atgal.

     Antra, gerinkime siekinius. Žmogus siekia savo susidaromo idealo. Kokie jam šviečia prieš akis herojai, toks darosi ir pats. Todėl didžiai svarbu, kad rašytojai, menininkai ir kiti kūrėjai, šalia realizmo, vaizduotų ir daug idealizmo. Aišku, ir atskleisti žmogaus skurdą, žemumas, net blogį yra meno uždavinys. Tačiau kūrėjas privalo ne vien tikrovę vaizduoti, bet ir formuoti. Jis yra ne vien veidrodis, bet ir vadas. Todėl turėtų vaizduoti ne tik tikrovės nuogybę, bet ir idealo taurumą. Pačioje tikrovėje, šalia bjaurių, yra daug žavių pusių. Gera įsidėmėti Walterio Disney žodžius: “Šviesūs dalykai yra ne mažiau trauklūs už purvinus”. Jų ištikimai laikėsi savo filmuose. Ir dar vieno dalyko kūrėjai turėtų nesigailėti — satyros. Taikliai kandus žodis ar vaizdas dažnai pajėgiau gydo visuomenės ligas, negu ilgi dėstymai spaudoje ar kalboje. Tokie Draugo "Spygliai ir dygliai” daro daug gera.

     Trečia, gerinkime sąlygas. Tai ypatingai svarbu jaunimui ir vaikams. Tema plati; čia galima paminėti tik viena kita. Jauniesiems turėtų būti teikiama daug ryšio su gamta. Ir iš žvaigždžių, ir iš augalų, ir iš gyvulių šviečia gamtos dėsniai, tikslingumas, darna. Tai skiepija sąmonėje harmoniją su visata ir jos įstatymais. Šiuo požiūriu vasaros stovyklos užima labai svarbią vietą. Taip pat jauniesiems turėtų būti parūpinama progų sveikai ir dorai išsidūkti, išlieti savo energiją, kuria trykšta. Neišlieta sveikai, ji liesis liguistai — vandalizmu ir kitais tamsiais būdais.

     Tad gerindami sąvokas, siekinius ir sąlygas, tvirtinsime įstatymo kuolą, kuris su dviem kitais — pavyzdžio ir draugo — gerai tarnauja parišti mūsų gyvenimo vaismedžiui.