DANUTĖ BINDOKIENĖ

     Prasidėjus mokslo metams, mūsų spaudoje pasirodo straipsniai lituanistinių mokyklų temomis. Tokia jau tradicija: kartą per metus skirti tam tikrą eilučių skaičių arba vieną kitą vedamąjį lietuviško švietimo reikalui — paaimanuoti, kad lituanistinėse mokyklose mokinių skaičius kas metai mažėja, kad vaikai kaskart prasčiau lietuviškai kalba, paraginti tėvus, kad leistų savo vaikus į lituanistines mokyklas, nes tai gyvybiškai svarbu išeivijos lietuvybės išlikimui. Nors tos mokyklos nėra labai modernios, nors jos vaikų tarpe nepopuliarios, bet tokia jau tvarka: lietuviukas turi lankyti lietuvišką mokyklą! Kartais noroms nenoroms pripažįstama ir lituanistinės mokyklos reikšmė išeivijai. Štai viename tokiame straipsnyje rašoma: "Beveik visi lietuviai jaunuoliai, kurie dabar daugiau ar mažiau reiškiasi lietuviškame gyvenime — politikoje, kultūriniame darbe, palaiko ryšius su savo giminėmis bei tauta išeivijoje ir tėvynėje — yra buvę lituanistinių mokyklų mokiniai” (b. kv., Draugas, 1981.VII.13., "Lituanistinėms mokykloms reikia mokinių”). Autorius toliau teigia, kad "šiek tiek jauno lietuviško kraujo yra gavusi mūsų spauda, yra jaunųjų poetų, beletristų (dėl pastarųjų jau būtų galima ginčytis! —    D.B.), knygų autorių. Nemaža jaunuolių dirba lietuviškose organizacijose, ruošia susirinkimus, simpoziumus, kongresus”. Išvada: tas jaunuolių įsijungimas į lietuviškosios bendruomenės veiklą yra lituanistinių mokyklų nuopelnas —    "Jei jie nebūtų lankę lituanistinių mokyklų — tokių apraiškų greičiausiai visai nebūtų”. Autorius tas lituanistines mokyklas vadina "šiokiu tokiu šiaudu. . . ant kurio lietuvybė laikosi”.

     Su to "šiaudo” teorija vis dėlto tektų pasiginčyti. Aš sakyčiau, kad lituanistinė mokykla, nuo pat jos išeivijoje sukūrimo pradžios, yra kruopštus daržininkas, kuris jaunoje lietuviuko širdyje pasėja ir išaugina pirmuosius lietu-

Memnono kolosai (Egiptas, Luxor — Senieji Tebai).

Tutankamono auksinė mumija.

viškojo visuomeniškumo daigelius. Išmokymas kalbėti, rašyti ir skaityti lietuviškai — tai tik lituanistinės mokyklos darbo maža dalis. Svarbesnis uždavinys yra jpratinimas lietuviuką priklausyti lietuviškajai visuomenei, dalyvauti organizuotoje lietuviškoje veikloje. Vaikų darželio mokinys mokykloje pratinamas deklamuoti eilėraštukus Kalėdų eglutės ar kitoje programoje. Vėliau jis šoka tautinius šokius, dainuoja mokyklos chorelyje, išmoksta ir padeklamuoja jau komplikuotus eilėraščius, skaito referatus Vasario 16-sios ar kuria kita proga, aprašo savo mokyklos įvykius ar šventes ne tik kukliame mokyklos laikraštėlyje, bet kartais ir viešojoje spaudoje (dažnai tą darbą atlikdamas nė kiek ne blogiau už "pripažintuosius” mūsų žurnalistus). Su mokyklos grupe mokinys pirmą kartą dalyvauja tautinių šokių ar dainų šventėje ir to jau jis niekuomet nepamiršta: jeigu tik bus įmanoma, tokiose šventėse jis stengsis ir ateityje dalyvauti, nors seniai bus užvėręs lituanistinės mokyklos duris. Taigi, lankydamas lituanistinę mokyklą, vaikas, o vėliau jaunuolis, yra įjungiamas į visuomeninę lietuvių veiklą.

     Kiek ilgai jis toje veikloje, tame visuomeniniame gyvenime išlieka, jau ne lituanistinės mokylos reikalas. Čia ji jokios kontrolės nebeturi. Kodėl toks didelis procentas lietuvių jaunuolių, kurie mokyklose labai stipriai reiškėsi, teikė mokytojams daug vilčių, kad štai išaugs rašytojas, žurnalistas, visuomenės veikėjas, staiga dingsta, lyg j vandenį įkrinta, tas mokyklas baigę? Gerai, jeigu dar jis priklauso jaunimo organizacijai — retkarčiais pamatai besišypsantį veidą stovyklautojų grupės nuotraukoje, užtinki paminėtą pavardę, kad dalyvavo kursuose, gavo žymenį, laimėjo konkursėlį. O kur visi tie, kurie nėra skautai, ar ateitininkai, ar Pedagoginio lituanistikos instituto studentai? Kas moko, skatina, globoja ir puoselėja tuos lietuviškumo daigelius, kuriuos taip rūpestingai įdiegė lituanistinė mokykla? Išimtis, žinoma, yra lietuviška šeima ir namų aplinka. Tačiau septyniolikmečiui, aštuoniolikmečiui ar devyniolikmečiui šeimos autoritetas jau gerokai sumenkėjęs. Vargu ar jis paklausys, jeigu mama lieps parašyti lietuvišką rašinį ir pasiųsti laikraščiui, arba tėvas pageidaus, kad pradėtų stipriau reikštis bendruomenės veikloje.

     Lituanistinė mokykla turi vaiką-jaunuolį tik labai ribotą metų skaičių, o per tą laiką dar reikia jam duoti kalbos ir rašybos pagrindus, dar reikia atlikti tai, ką mokykla turi atlikti, turėdama savo globoje mokinį. Kodėl niekas nepasirūpina talentingesniais lietuviais jaunuoliais, jau baigusiais lituanistines mokyklas? Pirmaisiais, antraisiais metais po aukštesniosios lituanistinės mokyklos baigimo jaunuolis dar labai lengvai įsijungtų į tolimesnį lituanistinį lavinimąsi, jeigu tik kas pasistengtų jį įjungti. Žinoma, tas lituanistinis tobulinimasis neturėtų pareikalauti daug laiko, nes šiuo metu ant jaunuolio pečių gula kasdieninio mokslo rūpesčiai, tačiau kartą ar du kartus per mėnesį jis tikrai ateitų pasiklausyti lietuviškomis temomis paskaitėlės, paskaityti savos kūrybos, panagrinėti tą ar kitą lietuviškos veiklos aspektą, pasitobulinti lietuvių kalbos vartojime. Vėliau, kai lituanistinės mokyklos šeštadienių įspūdžiai jau išblukę, sunkiau jaunuolį susigrąžinti į kurią nors reguliarią programą.

     Mes turime Lietuvių žurnalistų sąjungą, Rašytojų draugiją, įvairių dailiųjų menų klubus, korporacijas (pvz. Šatrijos) ir kitas kultūrines organizacijas, grupes ar draugijas. Daugumos jų nariai yra viduriniosios arba vyresniosios kartos žmonės. Vyresniesiems mirštant, beveik visur jaučiamas narių prieauglio trūkumas. Kai kuriose mūsų kultūrinio gyvenimo srityse tas prieauglio — arba jaunų jėgų — trūkumas apima ne tik paskirų draugijų, sąjungų ar grupių veiklą, bet visą lietuviškąją visuomenę. Pvz. kur yra priaugančioji išeivijos beletristų karta? Jeigu iš jaunųjų tarpo dar pasirodo vienas kitas poetas, tai beletristų yra tikras badas. Kai kas gali tvirtinti, jog jaunuoliai per menkai moka lietuviškai, dėl to negali sukurti literatūrinio kūrinio. Tai tik dalis tiesos. Iš lituanistinių mokyklų išeina mokinių, kurie nė kiek ne blogiau kalba ar rašo lietuviškai, kaip tie, kurie mokėsi Lietuvoje.

     Iš lituanistinių mokyklų išeina mokinių ir su aiškiais literatūriniais gabumais. Tai gali pastebėti visi, pavartę mokyklų laikraštėlius ir metraščius. Kai kas tvirtins, kad tikras talentas iškils net tada, kai niekas neragins, neglobos, nepadės. Tačiau taip teigti gali tik tas, kas nepažįsta jauno žmogaus. Jeigu būtų literatūriniai būreliai, jauniems žurnalistams ruošti kursai, jeigu kas tuos jaunuolius dar bent porą trejetą metų po lit. mokyklos užbaigimo paglobotų, pasistengtų, kad jų kūryba būtų išspausdinta jau ne mokyklų laikraštėliuose ir ne vaikų skyriuose, bet rimtoje periodikoje, didžioji spraga pradėtų užsipildyti. Kartais net nereikia ypatingų pastangų. Pvz. dienraštis "Draugas” turi savaitinius skautų ir ateitininkų skyrius, tačiau juose dažniausiai spausdinami tik vyresniųjų reportažai (o taip pat ir sporto skyriuje apie jaunųjų rungtynes rašo suaugę, kai iš pačių žaidėjų tarpo kas nors galėtų tas rungtynes aprašyti). Kodėl stovyklų veiklą turi aprašinėti suaugę vadovai, o ne jaunieji stovyklautojai? Kodėl sueigas ar susirinkimus nepaskiriama aprašyti jų dalyviams? Kodėl tarp įvairių pranešimų neišspausdinamas vienas kitas eilėraštukas, trumpesnis rašinys? Jeigu tuose skyreliuose būtų daugiau dėmesio ir vietos skiriama jaunesniųjų kūrybai, nors kartais kiek silpnesnei, tai jau būtų žingsnis į tvirtesnę kūrybiškosios lietuvybės ateitį. Šį argumentą kai kas atmes pasakymu, kad jaunuoliu negalima pasitikėti, kad jis neatlieka pasiimto darbo, vėluoja, nėra pareigingas. Tačiau organizacijos ribose yra tam tikra disciplina, jaunuolis parodo daugiau iniciatyvos, turi didesnį pareigos jausmą atlikti tai, ką pažadėjęs. Padėjus kiek daugiau pastangų, jis gali būti įpratinamas į rašymo darbą, ypač jeigu matys, kad jo pastangos vertinamos ir reikalingos.

     Daug lengviau ieškoti kaltininkų, dūsauti, kad jaunimas nesidomi lietuviška spauda, veikla, bendruomene. Bedejuojant ir bekaitinant ir taip per daug metų praėjo. Laikas veikti. Beveik visose tautose liaudies išmintis yra sukūrusi patarlę (su įvairiomis variacijomis): lenk medelį, kol jaunas. Mūsų lietuviškasis medelis — mokinys, užbaigęs lit. mokyklą. Jam reikalingi literatūriniai būreliai, žurnalistikos kursai, lietuvių kalbos seminarai (ne tik vieną ar dvi savaites vasaros metu, bet apskritus metus). "Nelenkiamas”, paliekamas Dievo malonei, nepratinamas į kultūrinę lietuvišką veiklą, jaunuolis nubyrės iš lietuviškos bendruomenės.

     Mes galime pripildyti visas lituanistines mokyklas mokiniais, galime juos išmokyti linksniuoti dalyvius, sukabinti žodžiams nosines ten, kur tik jų reikia, galime jiems įkalti į galvas visas svarbias Lietuvos istorijos datas ir, apdovanoję mokyklos baigimo pažymėjimais, išleisti pro duris. Kur atsiras daržininkai, kurie toliau puoselės tų jaunų žmonių talentus ir lietuviškumą? Jeigu mes juos apleidžiame, tai po metų kitų lietuviškumo apraiškas pradeda nustelbti kasdieninės aplinkos piktžolės, o kartais jas ir visai sunaikina. Už tai kaltė ir atsakomybė krinta visai lietuviškajai išeivijai.